ANTANAS SAULAITIS,S. J.

     Devynerių metų mergaitę, sugrįžusią namo iš vasaros stovyklos, motina klausia: "Na, Onute, kaip patiko stovykla?” — "Mama, stovykloje buvo, kaip Lietuvoje!" — džiaugsmingai atsakė mergaitė, o ji Lietuvos niekad nebuvo mačiusi, nes gimusi ir augusi išeivijoje.

     Iš tėvų pasakojimų, iš knygų, lietuviškos spaudos, o ypač iš lituanistinės mokyklos ir organizacijos veiklos su vasaros stovykla jaunos mergaitės širdyje susidarė toks Lietuvos vaizdas: ten labai gražu, senos pilys, graži gamta, lietuvių jaunimas dainuoja, žaidžia.

     Tėvams ir auklėtojams įdomu, ką jaunimas, sakykime iki 18 m. amžiaus, galvoja apie Lietuvą. Esu paklausęs apie tūkstantį lietuvių vaikų, kokie septyni dalykai yra svarbiausi jų gyvenime. Kanados, Anglijos, Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstybių ir kitų kraštų lietuvių tėvų vaikai beveik be išimties tarp septynių svarbiausių dalykų įskaito ir Lietuvą.

     Lietuvą jie vaizduoja įvairiai. Kaip savo iš tėvų paveldėtos tautybės simbolį, jie paima Vytį, Vyčio kryžių, Gedimino stulpus, trispalvę Lietuvos vėliavą. Jaunesnieji nupiešia Lietuvos gamtos vaizdą su pievomis, gėlėmis ir kryžiais. Kiti šeši dalykai dažniausiai būna: bažnyčia ar tikėjimas, draugai, tėvai, šeima, dviratis ar automobilis, gamta ir t. t.

     Kai prašai būrelio nupiešti simbolinį piešinį, vaizduojantį Lietuvą, tai pasekmės taip pat labai įdomios. Viena mergaičių grupė Kalifornijoje nupiešė didžiulį piešinį, pavadintą "Lietuvaitė 1970 metais". Piešinyje jos stengėsi pasakyti, kad lietuvaitei svarbu tautiniai šokiai, vasaros stovykla, lituanistinė mokykla, draugystė, jaunimo organizacija. Kita grupė Worcesteryje nupiešė "Seną ir jauną Lietuvą", pažymėdami skirtumus tarp savo tėvų, vyresniosios kartos ir savęs, jaunesniųjų, bei pabrėždami, kad visi turi stengtis sugyventi, nors ir skirtųsi papročiai, apranga, mados ir kai kurios vertybės.

     Vaizduodami savąją šeimą, vaikai dažnai įtraukia ir tautinį atspalvį — lietuviškus namų papuošimus, juostas, kryželį. Jaunesnieji, laisvai piešdami tema "Lietuva", paprastai nupiešia gamtovaizdį, senovės pilį, bažnyčią. Trijų kryžių kalną, Lietuvos žemėlapį. Vyresnieji dažniau piešia dabartinį Lietuvos stovį — ant gražaus Lietuvos vaizdo užpiešdami kūjį ir piautuvą, sovietų okupacijos ženklus. Daug kas parodo lietuvių tautą taip pat simboliais. Pavyzdžiui, lietuvių tauta yra vežimas, kurį traukia visi lietuviai (mergaitė iš Niujorko), arba stogas, kurį visi lietuviai laiko, lyg stulpai (berniukas iš Čikagos), arba skęstąs laivas, kurį gelbsti organizacijos. Bendruomenė, Bažnyčia, jaunimas, šeimos (mergaitė iš Argentinos).

     Tėvai ir jaunimo vadovai žino, kad tvirčiau tautiškumas įsišaknija tuose vaikuose, kurie dalyvauja ne tik kokiame nors viename sambūryje, pvz. chore ar tautinių šokių grupėje, bet ir lanko lietuvišką mokyklą, priklauso jaunimo organizacijai, lanko lietuviškas pamaldas. Užtat ir lituanistinėse mokyklose stengiamasi vykdyti kuo įvairesnę programą, dėstant ne tik lietuvių kalbą ir literatūrą, bet ir istoriją, geografiją, dainavimą, tautinius šokius. Taip pat labai naudinga organizuoti teatro vaidinimus, rodyti filmus, mokyti rankdarbių.

     Reikia stebėtis, kad po tiek išeivijos metų (JAV po 100 metų, Pietų Amerikoje po 45 m., kitur po 25 m.) dar yra daug jaunimo, kalbančio lietuviškai, šokančio tautinius šokius, dalyvaujančio lietuviškose pamaldose. Visa tai pasiekta už Lietuvos ribų tėvų, mokytojų, jaunimo organizacijų vadovų bei rėmėjų pastangomis. Aišku, ne visi dalyvauja lietuviškame gyvenime, bet juk taip jau yra visose žmogiškose bendruomenėse. Amerikoje ir Kanadoje apie 15% lietuviško jaunimo lanko šeštadienines mokyklas, o kiti dar turi tikybos pamokas sekmadieniais. Didžiausia lituanistinė mokykla yra Toronte su maždaug 600 mokinių. Daug jaunimo vasarą pereina per lietuviškas stovyklas. Kasmet tokiose stovyklose dalyvauja apie trys tūkstančiai lietuviško jaunimo.

KAIP ATRODO LIETUVA?

     Viena senelė, atvykusi į JAV dar prieš pirmąjį pasaulinį karą, paklausta, ar važiuotų į Lietuvą, atsakė: "Ko aš ten važiuosiu? Ten reikia eiti į šulinį vandens semtis". Ji įsivaizdavo, kad Lietuva dabar lygiai tokia, kaip buvo prieš 60 metų. Bet kiti, priešingai, į tai žiūri iš daug romantiškesnio taško ir vis sako: "Ne, šis kraštas nėra toks gražus, kaip Lietuva, nes čia nėra gegučių, nėra tiek baravykų, berželiai ne tokie gražūs.."

     Nuo to, kaip suaugusieji galvoja ar kalba apie Lietuvą, daug priklauso ir vaikų nusistatymas. Tad kartais ir vaikai sako, kad Lietuva yra "graži pasaka", tėvelių prisiminimų nupinta. Kartą vienas amerikietis jėzuitas man sakė, kad reikalinga išleisti Lietuvos istoriją, kuri nebūtų tiktai įvykių, datų ir vietovių sąrašas, bet kurioje visų pirma būtų aprašyti svarbūs ir žymūs asmenys, kurie istoriją kūrė ir joje veikė, nes jaunimui įspūdį palieka žmogus, asmuo, asmenybė. Jis buvo dirbęs su žmonėmis anglių kasyklų srityje, kur gyvena daug lietuvių kilmės jaunimo. Kai kuriems iš jų, esą, gėda, kad jie yra lietuviai. Tad tokia, asmenis iškelianti, istorija juos kaip tik pastiprintų. Deja, tokios istorijos iki šiol dar neturime.

     Yra pavojus Lietuvą įsivaizduoti tokią, kokia ji buvo, kai žmogus iš jos išvyko, ar tai būtų varginga pirmojo pasaulinio karo nuteriota Lietuva, ar prieškarinė moderni valstybė. Pirmoji sunkių laikų Lietuva jau praeityje, ją pakeitė moderni nepriklausoma valstybė. Bet ir 1940 metų Lietuva jau praeityje. Nežiūrint labai skaudžių laikų ir dabartinės okupacijos, lietuviai sugebėjo ir toliau vystyti savo kultūrą. Tad neigiami vyresniųjų atsiliepimai ar apie buvusią, ar apie dabartinę Lietuvą nepasitarnauja mūsų norimam tikslui — įkvėpti jaunimui Lietuvos meilę. Atrodo, kad beveik visas išeivijoje augęs jaunimas, kuris turėjo progos lankytis Lietuvoje, sugrįžta su daug stipresniu tautiniu nusistatymu ir aiškesne lietuviška savijauta.

     Vyresnioji išeivijos karta turėtų stengtis neužgauti jaunos jautrios širdies dažnai girdimomis pastabomis: "Kaip tu čia dabar šneki? Dėl ko geriau neišmokai lietuvių kalbos?" Barimai čia nieko nepadės, verčiau reikia sudaryti sąlygas, kad jaunas išeivijos lietuvis jaustųsi pageidaujamas lietuvių tarpe, priimtas kaip savas, laukiamas lietuviškosios veiklos dalininkas. Jauni žmonės patys pastebi, kad jiems kartais duodama platinti bilietus, nešti vėliavas ar dalinti prie durų programas, bet vengiama juos įsileisti į svarstymus, sprendimus, nutarimus. Žinoma, yra ir džiugių išimčių. Tikrai malonu matyti pamaldas, vaišes, susirinkimus ir programas, kur dalyvauja visų kartų lietuviai.