AL. GIMANTAS
Kiek lietuvius liestų šių dienų didžiausioji žmogžudystė — abortai, sunku būtų pasakyti. Jokios statistikos dar niekas neparuošė. Tai labai jau intymus, privatus reikalas, niekur nereklamuojamas, didžios paslapties gaubiamas. Bet aplinka veikia ir mus. Mes negalime didžiuotis, kad esame geresni už kitus. Tad ir abortų atveju negalėtume didžiuotis, kad mūsų ši problema neliečia.
Kalbant apie šią skaudžią šių dienų rykštę, dėmesį patraukė The Remnant (Vol. 3, No. 10) žurnale išspausdintas "Negimusiojo dienoraštis", kurio mintimis čia norime pasidalinti ir su "Laiškų Lietuviams" skaitytojais.
Spalio 5.Šiandien prasidėjo mano gyvenimas. Mano tėvai dar to nežino. Aš esu maža, kaip obuolio sėkla, bet jau esu. Aš esu mergytė. Turėsiu šviesius plaukus ir melsvas akis. Beveik viskas apie mane jau numatyta, net ir tai, kad labai mėgsiu gėles.
Spalio 19.Kai kas sako, kad aš dar nesu tikra asmenybė, kad tik mano motina teegzistuoja. Bet aš jau esu asmenybė, taip, kaip duonos trupinėlis yra tikra duona. Mano motina yra. Esu ir aš.
Spalio 25.Mano širdis pradėjo plakti pati iš savęs. Nuo dabar ji reguliariai plaks per visą mano gyvenimą, be jokio poilsio. Po ilgų metų ji pavargs, sustos, ir tada jau ateis mano mirtis.
Be to, dabartiniu metu įvairių kraštų lietuviai tam tikra prasme vienas kitam atstovauja užimtą kraštą. Negalėdami laisvai gyvybės semtis iš tautos kamieno, jie stengiasi vienas kitą paguosti, pastiprinti, papildyti.
Lapkričio 2.Aš augu po truputį kiekvieną dieną. Mano rankos ir kojos įgauna vis ryškesnę formą. Bet man dar teks palaukti ilgiau, kol tos kojytės pajėgs pakelti mane motinos rankose, kol mano rankytės pajėgs rinkti gėlių žiedus ir apkabinti mano tėvą.
Lapkričio 12.Mažyčiai mano rankų pirščiukai pradeda įgyti reikiamą išvaizdą. Dar jie nuostabiai yra mažiukai. Su jais aš galėsiu glostyti savo motinos plaukus. Ir aš galėsiu jos plaukų pluokštelį įsidėti sau į burną, bet motina tikriausiai pradės šaukti: "Oi, ne, ne, mano brangioji!"
Lapkričio 20.Tik šiandien mano mama sužinojo iš daktaro, kad aš esu, gyvenu prie jos širdies. O, kaip laiminga tu, mama, turėtum jaustis! Ar tiesa, mamyte?
Lapkričio 25.Mano mama ir tėtis tikriausiai šiuo metu galvoja, kokį man vardą parinks. Bet juk jie net nežino, kad aš esu mergytė. Gal jie sako, kad aš esu Andukas, bet aš norėčiau, kad mane vadintų Katyte. Aš dabar jau tokia didukė!
Gruodžio 24.Kažin ar mama jaučia mano širdies plakimą? Kai kurie kūdikiai gimsta nesveiki. Švelnios gydytojų rankos kartais bando atlikti net stebuklus, norėdamos tokiems vaikučiams grąžinti sveikatą. Bet mano širdis yra stipri ir sveika. Ji plaka taip lygiai ir stipriai — tuk, tuk, tuk... Mama, tu turi sveiką mažą dukrelę!
Gruodžio 28.Šiandien mano motina mane nužudė.