GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.
Jauno žmogaus amžiui, tur būt, būdingiausia yra tai, kad jis yra pašauktas jaunystėje ugdyti savo talentus, savo asmenybę, kurti savo gyvenimą. Tai tarsi menininkas, kuris planuoja ir realizuoja savo gyvenimo didįjį kūrinį. Sakoma, kad Michelangelo savo garsiąją Dovydo statulą iškalė iš marmuro gabalo, kuris skaldymo metu buvo sugadintas ir numestas šalin kaip nenaudingas. Didysis menininkas pirmiausia savo vaizduotėje sukūrė nuostabią viziją, kurią vėliau bandė išreikšti sugadintame marmuro gabale. Kantriai ir ilgai besidarbuodamas, jis perkėlė į marmurą tą nuostabų grožį, kurį buvo sukūręs savo mintyse. Panašiai yra ir su jaunu žmogumi, kuris, pažindamas save, savo galimybes ir pajėgumą, renkasi savo idealus, planuoja ir vykdo savo užsibrėžtus tikslus. Prieš imantis šios kūrybos darbo, gal vienas iš pirmųjų reikalavimų yra pažinti save ir aplinkybes bei sąlygas, kuriose šį kūrinį teks realizuoti. Koks yra tas pasaulis, kuriame jaunas žmogus šiandien gyvena?
PASIKEITIMAI JAUNO ŽMOGAUS PASAULYJE
Apibūdinant jaunatvę ne fizinio subrendimo prasme, o asmens vykdoma role, sakytume, kad jaunatvė yra laikas, kai asmuo nėra traktuojamas nė kaip vaikas, nė kaip suaugęs. Fiziniai jis yra užaugęs ir atlieka vieną kitą suaugusiųjų pareigų, bet pagrindinės suaugusiųjų privilegijos ir išimtinės teisės jam paneigiamos.
Seniau jauni žmonės palikdavo jaunatvės amžių, kai baigdavo gimnaziją ir įsijungdavo į darbininkų eiles. Jie paprastai atlikdavo suaugusiųjų darbus. Vedybos jiems gal būdavo prieš akis, bet mokyklos metai jau būdavo praėję.
Šiandien padėtis pasikeitusi. Jauniems žmonėms sunku gauti darbą. Jei jie ieško geresnio užsiėmimo, turi būti pasipuošę mokslo laipsniais. Daugumui jaunimo tai reiškia finansinio priklausomumo metus pastūmėti į 20-sius metus. Amerikoje apie 30% kolegijos studentų siekia aukštojo mokslo (graduate studies). Amžius, kada jie pradeda dirbti savo profesijoje, daugeliui nusikelia į 25-sius metus ir vėliau. O šeimą dabar jaunimas paprastai sukuria anksčiau, negu seniau darydavo. Tokiu būdu yra atskiriamos vedybos nuo subrendimo ir finansinis nepriklausomumas nuo šeimos sukūrimo. Yra liūdna, kai jaunas žmogus yra pririštas prie savo tėvų iki 25 m. Pora metų kariuomenėje visus reikalus dar labiau sumaišo. Žiūrint iš karjeros ir šeimos taško, šie metai atrodo lyg veltui praleisti.
Iškyla ir kitas keistas paradoksas. Nors jaunatvės metai prailgėjo, tačiau jaunas žmogus dabar anksčiau daro subrendusio sprendimus. Jam sunku pakliūti į kolegiją. Jau nuo mažens jis turi rinktis tinkamus dalykus mokyklai, kad pasiruoštų savo profesijai. Jei jis pasirinks ne tą kursą ar nepereis antruosius gimnazijos metus, tas faktas gali jam atsiliepti visą gyvenimą. Gana anksti jis turi pradėti ruoštis kolegijai ir galvoti apie karjerą.
Šiandien jaunatvės amžius jaunuoliui nėra laukimo laikas, kada jis gali bandyti save, kas jis yra ir kur jis eina. Tai nėra laikas, kai jis gali vaidinti įvairias roles ir žiūrėti, kuri jam geriau tinka. Jam pratęsė jaunatvės amžių, bet atėmė pagrindinį to laiko tikslą: jis neturi progos išbandyti savo jėgų.
Labai anksti jis pradeda gyvybinę kovą už profesinį sėkmingumą. Gyvenimo aplinka jį tiesiog verčia poruotis ir skubėti tuoktis. Jo visas gyvenimas pasidaro tokiu rimtu reikalu, kad jaunas žmogus stumte stumiamas į jį, dar jam nepasiruošęs, ir paskui laikomas pasiruošimo stadijoje ilgiau, negu reikia.
Jaunuoliui sunku suprasti suaugusiųjų pasaulį. Jam įsakyta dirbti, kad paskui sėkmingai gyventų. Geri pažymiai mokykloje tam būtini, nors mažai, ką jis išmoksta mokykloje, yra svarbu. Jis turi džiaugtis, nes tik vieną kartą bus jaunas, bet turi būti ir rimtas, nes nieko nepasieks pasaulyje. Jis turi būti teisingas ir laikytis visų taisyklių, išskyrus tai, kai kiti suka, ir niekas nuo to nenukenčia. Jam pasakyta, kad jis gauna daugiau, negu jo tėvai tikėjosi turėti. Bet jis gerai žino, kad tie dalykai atėmė iš jo iniciatyvą ir pasitikėjimą, kurie reikalingi pasisekimui. Jį perspėja už apatiją, baudžia už neatsakingumą.
JAUNUOMENĖS KULTŪRA
Viena šio paradoksinio jaunų metų pratęsimo ir suvaržymo pasekmių yra, kad jaunimas vis daugiau ir daugiau atsiskiria nuo suaugusiųjų bendruomenės. Sociologai dabar kalba apie jaunuomenę kaip tam tikrą kultūrą, kuri turi gyvenimo stilių su savomis vertybėmis, tikslais ir elgesio pavyzdžiais, dažnai skirtingais ir net priešingais suaugusiųjų bendruomenei.
Jaunas žmogus bėga iš suaugusiųjų pasaulio, nes ten sutinka prieštaravimus, neranda užuojautos. Jis visiškai nepasitraukia, o išsirenka kai kurias suaugusiųjų roles, jas išima iš konteksto ir padaro didesnėmis, negu jos buvo, pvz. jaunuoliui tiek yra svarbu vairuoti automobilį, kad jis tą mechaninį prietaisą tiesiog garbina. Jam neleidžiama būti suaugusiu, nors jis yra skatinamas elgtis kaip suaugęs. Todėl su masinių komunikacijos priemonių pagalba, kurios jam suteikia išgarbintą ir išpūstą šių rolių supratimą, jis taip perdeda kai kurias jam suteiktas suaugusiųjų privilegijas, kad jos pasidaro jo gyvenimo centru. Toks jo elgesys, atrodo, lyg ir prieštarautų suaugusiųjų bendruomenei, bet jis kartu ir visa tai sukarikatūrina.
JAUNŲJŲ KULTŪROS ATSIRADIMO PRIEŽASTYS
Socialinis jaunuolių įsijungimas sudaro vieną iš jautriausių žmogiškosios bendruomenės problemų, ar tos bendruomenės senos ar modernios, industrinės ar ūkinės, kapitalistinės ar socialistinės, europiečių, amerikiečių, afrikiečių ar azijatinės. Kaip gali jaunuoliai perimti suaugusiųjų roles darbe, šeimoj, lytiniame gyvenime? Kokius pasipriešinimus jie sutinka, kai, stumiami biologinių ir psichologinių pasikeitimų, jie bando keisti savo padėtį ir atrasti sau tinkamą vaidmenį toje bendruomenėje?
Jaunimo problema iš dalies yra amžina. Biologinis ir psichologinis žmogiškosios būties subrendimas, lyties atbudimas, originalumo augimas ir krizė, įtampos su autoritetu, šeima, mokykla, valdžia ir religija, kartų konfliktai, nesusipratimai ir prieštaravimai tarp degančio ir iliuzijų pilno jaunimo ir suaugusiųjų, kuriuos apmąstymas ir gyvenimo patirtis atšaldė
Bet jaunimo problema turi ir modernių, naujų aspektų. Regime jaunimo "gengių" fenomeną, jaunuolių pasimetimo padidėjimą ir įvairumą, jaunimo turgaus išsivystymą ekonominėj plotmėj, jaunuolių spaudos pasisekimą, jaunuolių įtaką viešajam radijui ir televizijai, jaunatvės mito propagavimą ir išnaudojimą.
Pirmu žvilgiu atrodo, kad ir šiandien sutinkame visų epochų reiškinį: kartų konfliktai ir nepakankamas jaunimo įsijungimas į socialinę sritį. Bet toks aiškinimas greit pasirodo nepakankamas, nes jis nepastebi ir neišreiškia dabartinės problemos savitų formų, originalių bruožų.
Įprastu būdu aiškinant jaunimo problemą, galima aprašyti ir bandyti suprasti biologinę ir psichologinę krizę, skirstyti jaunuolius pagal amžių. Galima taip pat bandyti suprasti ir analizuoti jaunuolių pasimetimo bei sukilimo ir socialinio pasireiškimo būdus. Galima apspręsti jaunimo paklydimų priežastis (tinginystę, disciplinos trūkumą, užsidarymą, provokacijas, melą, pabėgimus iš namų, pasimetimą). Galima svarstyti šeimyninių pairimų įtaką jaunimui (skyrybas, atsiskyrimus, nesutikimus, dirbančių motinų problemą). Galima pagaliau žiūrėti ir į neištikimybės pasekmes jaunimui; komunikacijos įtaką jaunai dvasiai (teatrus, spaudą, plokšteles, radiją, televiziją); mokyklos ir auklėjimo trūkumus; perdėtų ir nekontroliuojamų pramogų pavojus; plačiai reklamuojamą erotizmą. Visa tai yra svarbu, bet modernioji jaunimo problema įgauna freudinę dimensiją, pareikalauja, kad į ją pažvelgtume visai iš kito taško ir su ja susijusius faktus dėtume ant kito pagrindo bei išrikiuotume juos visai kita tvarka.
Tradicinis žvilgis tarsi išeina iš žinomo ir visuotinio reiškinio ir tokiu būdu pati problema įgauna freudinę dimensiją, pasidaro daugiau asmenine negu socialine problema. Bet tai tik vienas problemos aspektas. Jaunuolis juk yra ir bendruomenės dalis, jos narys. Kaip tad derinti šias dvi realybes?
JAUNUOLIS IR JAUNA BENDRUOMENĖ
Didžioji problema yra ne jaunuolio ir aplinkos konfliktas, o sąveika tarp jaunuolio dviprasmiškumo ir bendruomenės dviprasmiškumo. Jaunieji ir suaugusieji — vieni ir kiti pilni netikrumų ir prieštaravimų — susitinka greit besikeičiančioj bendruomenėj, kuri irgi pilna netikrumų ir prieštaravimų. Kaip atspėti priežastis ir pasekmes, kad jaunimas, suaugusieji ir bendruomenė vienas kitą veikia? Ar nebūtų tikslu tokiu atveju ieškoti jaunuolio pertemptos krizės bei sąmyšio pradžios šeimos santykiuose, mokykloje ar socialiniame gyvenime, kuriuos seniau priskyrėm vien "natūraliem" reiškiniam, ypač biologinei sričiai?
Tradicinis žvilgis aplamai tvirtina, kad jaunuolio krizė yra natūrali, visuotinė ir biologiniai pagrįsta. Tame paprastai randama ir pagrindinė sunkumų priežastis su aplinka. Bet ar tai vienintelis būdas šią problemą aiškinti?
MOKSLININKU TYRINĖJIMAI
Šiandien yra žinoma, kad 1) ši krizė chronologiškai mažėja su fiziniais jaunuolio pasikeitimais: ji gi būtų jiems vėlesnė; 2) ji nepriklausomai nuo biologinių pasikeitimų užsitęsia, tačiau turi ryšio su jaunuolio užimama vieta bendruomenėje; 3) ji ne visur vienodai išgyvenama (pvz. pagal Margaret Mead, mergaitės [Samos salose] jaunatvės amžiuje neišgyvena psichologinio sąmyšio); 4) ji pasireiškia įvairiomis formomis, atsižvelgiant į kultūrą. Tad peršasi išvada, kad jaunuolių krizės pobūdis nėra vien tik natūralus. Aiškinantis tą krizę, svarbu nustatyti ryšį tarp prieštaravimų, kuriuos matome jaunuoliuose, ir prieštaraujančios įtampos, būdingos socialinėm grupėm, kuriom jaunuoliai priklauso.
Amerikietė antropologė Ruth Benedict teigia, kad jaunuolių subruzdimą reikia aiškinti ne fiziologiniu būtinumu, o nesiderinimu pačioj bendruomenėj. Mūsų bendruomenėse socialinis gyvenimas remiasi skirtumo dogma tarp vaiko ir suaugusiojo. Dažnai tą skirtumą pašventina įstatymas. Kai daug primityvių tautų vaiko perėjimą pas suaugusius tvarkė įvedamosiomis apeigomis ir psichologiniu paruošimu, tai moderniosios bendruomenės prarado tokias apeigas ir nežino, kaip oficialiai tokį įvedimą atlikti. Moderniosios bendruomenės per mažai padeda jauniesiems pereiti iš vaikystės ir iš jaunystės. Atvirkščiai, jos trukdo, ir iš to kyla konfliktas.
Kartais sakoma: "Jaunatvė yra abejonių ir sąmyšio amžius" — iš čia ateina visos bėdos. Jei šis tvirtinimas remiasi fiziologiniu pagrindu, tai jo reiškiniai turėtų būti visuotiniai. Bet etnologai įrodo, kad taip nėra. Vieta, kuri skiriama jaunuoliams besikeičiančioj bendruomenėj, kartu parodo ir problemos šaltinį, t. y. modernioji bendruomenė sunaikino tradicines perėjimo apeigas ir nedavė jokio pakaitalo. Be to, ši bendruomenė rūpinasi savo augimo problemomis, nes ji pati yra jaunuolė.
M. Mead palygino savo studijose išsivysčiusių kraštų jaunuolį su primityvių bendruomenių jaunuoliu. Ji pastebėjo, kad amerikiečių — kaip ir kitų industrinių bendruomenių — jaunuolį iš visų pusių spaudžia reikalavimai, kurie jam neleidžia net atsikvėpti. Problemos, kurias jis sutinka, yra didelės ir visos jį puola iš karto, savyje jos jam dažnai neaiškios, pvz. kokia jo rolė lytiniame gyvenime, kaip pasirinkti profesiją, įsijungti į socialinį gyvenimą, išlaikyti egzaminus, išryškinti savo tikslus, nuomones, imtis atsakomybės. Trumpai, kaip įsijungti į socialinę sistemą ir susivokti socialinių normų labirinte, kuriame trūksta aiškumo ir darnos? Palyginus šią padėtį su kai kurių primityvių bendruomenių padėtimi, skirtumas yra gana didelis. Ten suaugusiųjų rolės perimamos palaipsniui, socialinės normos paprastesnės, aiškesnės ir harmoningesnės, negu mūsų ir aplamai industrinėse civilizacijose.
Tad jaunuolių krizė išsivysčiusiuose kraštuose dalinai kyla iš to, kad jaunimas labai anksti pastatomas daryti sprendimus, kai spręstini klausimai jam dar nėra aiškūs. Jis verčiamas priimti socialines normas, kurių jis nesupranta ir kurios nesiderina su tuo, ką jis mato apie save. Visa tai skatina jaunuolius bėgti iš tokios padėties ir slėptis savoj kultūroj, kurią jie išvysto. Kuo pasižymi ši kultūra? Ji parodo, kad jaunuolis vertina tik dabartį, ieško sujaudinimo ir avantiūrų, atmeta įprastus metodus ir vengia pastangų reikalaujančio darbo. Juos patraukia rizika ir drąsūs žygiai, jie mėgsta šiuo momentu išgyvenamus malonumus, bet lieka abejingi tiems, kuriais tik vėliau bus galima džiaugtis.
Suaugusiųjų bendruomenėje ši jaunuolių kultūra atlieka savo uždavinį: ji padeda jaunuoliams, nežiūrint viso jos orientavimo, palaipsniui pilnai subręsti.
NUOMONIŲ ĮVAIRUMAS
Mokslininkai, aiškindami taip sudėtingą apraišką — jaunuolių krizę, toli gražu visiškai nesutaria. Amerikietis sociologas Talcott Parsons jaunimo problemų šaltinį mato ten, kad jaunuoliai šiandien apkraunami dideliais darbais. Besiruošdami gyvenimui, jie turi išspręsti daug didesnes problemas negu seniau. Ta problema ypatingai paaštrėja, kai įvairūs klausimai jiems pateikiami labai abstrakčiai ir techniškai. Socialinių normų labirinte jaunimas nesusigaudo ir pasimeta, kai nėra, kas jį veda.
Pagal James S. Coleman, jaunimo drama plaukia iš to, kad jaunuoliui sunku suprasti ir išmokti socialines normas. Kadangi socialinis pasiruošimas taip ilgai užtrunka, tai tas faktas išaiškina ir jaunuolių kultūros atsiradimą, kurioje jaunuoliai randa sau pastogę ir savo vietą socialinėj sistemoj.
Jaunuolių grupių (gengių) tyrimai parodo, kaip jaunuoliai, sukilę ar atsiskyrę savo grupėse, atspindi suaugusiųjų papročius ir iš dalies sukuria visuotinės bendruomenės klimatą (ir jie į kitus asmenis žiūri kaip į įrankius, kuriuos galima panaudoti savo malonumui; ir juose pastebimas palinkimas į socialinę bei rasinę diskriminaciją).
Žiūrint, iš kurio taško vertinsime, jaunuoliai dabar atrodo kaip aukos, išdava ar atspindys tos bendruomenės, kuri neapvaldo savo augimo. Tokiu atveju, jaunuolių krizė pasidaro daugiau socialinė, negu biologinė ar psichologinė. Ši krizė kartu atskleidžia ar net padidina tą sunkią padėtį, kuri daugiau yra bendruomenės negu asmens išdava. Krizė didėja, kai nesiderina šeimyninės ir socialinės struktūros. Autoriteto panaudojimas mažai pagerina padėtį. Panašiai veikia ir nepastovios, neaiškios ar abstrakčios socialinės ir moralinės normos, kurias patys suaugusieji laužo, arba neįtikinantys socialiniai tikslai, kuriuos vyresnieji dažnai išduoda ar net jiems prieštarauja. Pagaliau prie jaunimo šiandieninės krizės prisideda ir stoka apeigų, kurios palengvina jaunam žmogui pereiti iš vieno amžiaus etapo į kitą.
Psichologiniu ir sociologiniu žvilgiu vertinant, modernioji jaunimo problema, tiesa, yra žmonių jaunatvės problema, bet dar labiau — ji yra bendruomenių jaunatvės problema.