F. JUCEVIČIUS
Vaikai mėgsta pasakas. Tautos vaikystėje mėgsta mitus. Dar viduramžiais jos išvesdavo savo kilmę iš Trojos herojų. Kad jos savęs ieškodavo Trojoje, o ne kur kitur, tai dėl to kaltas yra Virgilijus. Kaip išdidus Romos gerbėjas, kuris nenori nusilenkti Atėnams ir Spartai, jis perkėlė herojų kulto svorį nuo Achilo į Enėjaus pusę. O iš pagarbos didžiajam poetui, kuris pranašavo, kad magnus ab integro saeculorum nascitur ordo, krikščioniškieji vakarai pasisakydavo taip pat už Troją. Prancūzai ir anglai save laikė trojiečių palikuoniais. Tačiau pamažu viduramžiai užleido vietą renesansui. Ne tik įsisiūbavo individualizmas, ne tik stiprėjo ilgesys, ne tik vis garsiau skambėjo jote de vivre, bet taip pat praeities pažinimas keitė savo mitinę formą į istorinę. Renesanso tautos degė troškimu suvokti, kaip praeitis pagimdo dabartį. Ypač italai tuo karštai domėjosi. Jau keturioliktame amžiuje Villani su savo kolegomis buvo padėję stiprius pagrindus istorinėms studijoms. Italų istorikai buvo pagarsėję visoje Europoje. Prancūzijos, Anglijos ir kitų kraštų valdovai kviesdavosi juos į savo dvarus. "De rebus gestis Francorum” ir "Anglicae Historiae” yra italų kūriniai. Šie veikalai buvo tikrai puikūs daugeliu atžvilgių ir prisidėjo nemažai prie prancūzų ir anglų tautinės sąmonės susiformavimo.
Jei mitus mėgo vakarai, tai juos mėgo ir tautos rytuose. Juos mėgo ir žmonės Lietuvoje. Jei vakarų tautos save kildindavo iš Trojos, tai lietuviai pasitenkino romėnais. Bet atrodo, kad lietuvių kilimo mitą iš romėnų išgalvojo ne patys lietuviai, o lenkai. Tokiu būdu lenkai lietuvius ne tik apkrikštijo, bet ir padarė romėnais. Dlugošas kildino žemaičius ir lietuvius iš lotynų, o Stryjkowski susiejo lietuvių tautos pradžią su Palemono atėjimu iš Italijos. Paskui tą mitą pakartojo ir Kojalavičius. Lietuvių "giminystė” su romėnais, gal tiksliau su italais, užsimezgė tikrai odisėjiškai. Devintame ir dešimtame amžiuje Palemonas su penkiais šimtais kilmingų italų išsikelia staiga ant Baltijos pakrančių, kur Nemunas per savo dvylika šakų lieja savo vandenį į mares. Ar šie kilmingi svečiai buvo iš Italijos išvaryti, ar audros atblokšti, ar dar dėl kokios kitos priežasties pasiekė mūsų kraštą, istorikas nužemintai prisipažįsta to nežinąs. Viena tik aišku, kad svečiai iš tolimųjų pietų buvo maloniai priimti, ir Palemonas, lyg už tai atsidėkodamas, paliko tris sūnus lietuviams valdyti. Tačiau Kojalavičius sekė ne tik mitus, bet atpasakojo taip pat kunigaikščiu Lietuvos daugiau ar mažiau tikrus istorinius faktus. Kartu reikia pripažinti, kad jis atliko nemažą propagandinį darbą Lietuvos labui. Jo lotynų kalba parašytoji "Historiae Lituaniae” supažindino vakariečius su mūsų tauta. Septyneriems metams praėjus nuo jos pasirodymo, vokiečių istorikas Martin Zeiller’is išleido vokiškai Lenkjos bei Lietuvos istoriją, kur jis beveik pažodžiui atpasakoja Kojalavičių. Ji buvo išleista Ulme 1657 metais.
Kai tolstame nuo renesanso ir artėjame prie apšvietos laikotarpio, tai pastebime, kad žmonės nustojo domėtis tautų atsiradimo mitais. Šis amžius pasižymi ypatingu jautrumu tautinei filosofijai. Magiškai skambėjo apšvietiečiams laisvė. Nuo Montesquieu laikų vyravo nuomonė, kad laisvė gimė Tacito Germanijoje, ir germaniškoji laisvė esanti anglų politinių institucijų motina. Kai Rousseau samprotavo apie Lenkijos valdžią, tai nurodė kaip įstatymo tikslą tautinės sąmonės formavimą bei tradicijų įskiepijimą tautos širdin. To meto anglui būti patriotu reiškė ne tiek mylėt savo kraštą, kiek savo žmones ir kovoti už jų laisvę. Šitokia patrioto samprata greitai įsipilietino Prancūzijoje, kur ji buvo nusakyta liberté, égalitė, fraternité šūkiu.
Aštuonioliktasis amžius Lietuvai — tai ne apšvietos amžius, tai ne tautinės filosofijos amžius, tai amžius istorinio saulėlydžio su šalta ir grasinančia sutema. Apšvieta Lietuvoje — tai Šiaurės Karas, maras, bajorų savivaliavimas bei Lietuvos likvidavimas. Aštuonioliktojo amžiaus Lietuva — tai, anot Sruogos Sapiegos, "šventų smūtkelių raudanti giria”. Ji neturėjo šviesuolių, kurie kurtų tautines filosofijas ar rašytų istorijas. Joje tik siautė begalės bajorų su išparduotomis tautinėmis sąžinėmis. Jai beliko tik josios užguita liaudis ir Kristijonas Donelaitis. Pirmoji kūrė pasakas apie "varnų seimelius” ir "vilko bajorystės dokumentus”, o antrasis hegzametru dainavo apie "būrišką nabagėlį”, kurį visi stumdo "šen ir ten, nei kokį šunį nevertą”.
II
Kai kuriuos amžius yra sunku apibūdinti ne dėl to, kad ten nieko įdomaus nebūtų, bet kad ten yra visko per daug. Toks yra devynioliktasis amžius. Jis garsus politinėmis erezijomis, romantiniais sentimentais, tautiniais sąjūdžiais. Jis yra svarbus taip pat istorijos mokslui. Su juo siejasi Jules Michelet, Thomas B. Macauly, Jacob Burckhard, Leopold von Ranke vardai. Nežiūrint kai kurių metodinių bei filosofinių skirtumų, jie turi taip pat daug bendro, nes suvokia istoriją, kaip savos rūšies dramą. Praeitis yra žmogaus kovų, laimėjimų bei pralaimėjimų, vilčių bei užsimojimų liudininkas, ir istoriko uždavinys yra atkurti įvykių įtampą, atgaivinti išblėsusias emocijas, duoti prasmę dalykams bei įžiūrėti tvarką vyksmo netvarkoje. Bet tai jis gali atsiekti tik tada, kai įsijaučia į laiko dvasią ir pajaučia gyvenimo pulsą, t. y., kai stebi įvykius ne kaip tolimas žiūrovas, bet kaip dalyvis. Štai kodėl to meto istorikams tiesa yra daugiau negu šaltinių klasifikacija ar faktų išskaičiavimas. Jiems istorija yra ne tik mokslas, bet ir menas. Ją saisto tam tikri dėsniai ir siekia savo tikslų. Kadangi ji operuoja rašytu žodžiu, tai yra suvokiama kaip kūryba ir dėl to taip yra gimininga humanitariniams mokslams, ypač literatūrai. Todėl nereikia stebėtis, kad to amžiaus sceną dominavo istorinis romanas.
Anglams Walter Scott ir lenkams Henrikas Senkevičius puikiai įrodė, kad rašytojas gali atkurti praeitį ne kaip kokią abstrakciją ar sinchronizuotą vaidinimą, o kaip gyvenimą, gyvenimą žmonių su krauju ir aistromis, su žaibuojančiomis akimis ir dvasinėmis konvulsijomis. Su pagrindu Macauly patarė istorikams atgriebti tą medžiagą, kurią pasisavino rašytojas. Ir jis buvo vienas iš pirmutinių, kurie tai padarė. Didžiu gaivalingumu sualsavo ir Burckhard’o atskleistoji praeitis. Kas skaitė "Die Kultur der Renaissance in Italien”, tas žino, kaip jis atkūrė tą laikotarpį visu tikroviškumu, kaip gyvenimo dinamiką, kuri toli išeina už paprastų istorinių studijų rėmų. Kai Michelet skelbė, kad renesansas atrado pasaulį ir žmogų, tai yra tiesa, bet tik iš dalies. Jo paties laikotarpis, romantizmas, turėjo ne mažiau reikšmės vieno ir kito atradimui. Romantinės generacijos istorikai pajėgė surasti renesanso atrastąjį žmogų ir pasaulį, nes jie patys buvo suradę žmogų savyje ir pasaulį apie save. Kad jų žmogiškasis elementas buvo stiprus, tai matome iš to, kad jų istorinė vizija turi daug daugiau ryšio su jausmine intuicija, negu chronologine analize. Ranke’s aistrą matyti istorinę praeitį "wie es eigentlich gewesen” sukėlė ne tiek mokslinės tiesos meilė, kiek romantinis nusiteikimas. Tai galioja ir kitiems to meto istorikams. Versdami jų raštus, mes galime jausti, kaip jie trokšta būti dalyviais dramoje, kurią piešia. Jie mato istoriją, kaip šių dienų žiūrovas spalvotus filmus. Kas dominuoja šios rūšies filmus? Stiprus apšvietimas ir provokuojantys kontrastai. Panašiai rapsodinis vaizdavimas bei "intelektualinis sensuališkumas” užvaldo to meto istorikų atkurtųjų dramų panoramas.
Kokį vaidmenį romantizmas suvaidino mūsų tautos gyvenime, tai būtų labai dėkinga tema dizertacijai kaip literatūros, taip ir istorijos mokslų studentui. Romantizmas radikaliai pasuko mūsų tautos istorinę eigą ir tai todėl, kad juo sirgo Adomas Mickevičius ir mūsų tautinis sąjūdis. Ar Mickevičius yra lietuvis ar lenkas, tai bereikšmis klausimas. Daug svarbesnis dalykas yra jo įtaka to amžiaus lietuviškajai generacijai. Jis buvo Lietuvai tuo, kas J. L. Runeberg Suomijai. Pastarojo švediškai rašytosios poemos kėlė patriotizmą suomių tautoje, o Mickevičiaus lenkiškai sukurti dalykai veikė lietuvių laisvės sąjūdį.
Krokuvoje, Nacionalinėje galerijoje, yra Oleszkiewicz’iaus tapytas Adomo Mickevičiaus portretas, kur jis pavaizduotas, lyg koks mistikas ekstazėje. Kad jis turėjo mistinių polinkių, tai mini jo bendralaikiai. Tačiau jis mums yra labiau žinomas kaip romantikas. Visa jo kūryba, neišskiriant jo samprotavimų religiniais, filosofiniais ar istoriniais klausimais, alsuoja romantizmu. Tuos pačius jausmus paliudija lietuvų tautos praeities vizija, kur graikiškieji mitai susilieja su rytų pasakomis. Ką šis didis poetas galvojo apie lietuvius, sužinome iš jo paskaitų, skaitytų garsiojoje College de France nuo 1942 iki 1944 metų.
Kaip renesanso istorikai, Mickevičius supažindina prancūziškąją publiką su lietuvių tautos atsiradimo mitu. Jei pirmieji atkeldavo jos pradžią į mūsų eros pirmuosius šimtmečius, tai poetas romantikas eina atgal net iki tvano laikų. Viena pora stebuklingai išsigelbsti ir dar stebuklingesniu būdu nuvyksta gyventi į Lietuvą. Tačiau poetas turi mintyje ne Genezės tvaną, o tą, kurį sutinkame graikų mitologijoje. Štai kodėl ši rasė prasideda tuo pačiu būdu, kaip Deukalijono ir Pyros sukurtoji giminė. Lietuviai gimsta iš akmenų, kuriuos meta išsigelbėjusi pora. Todėl lietuviai yra tvėrimo pirmagimiai ir dėl to jie yra neapkenčiami, persekiojami ir niekinami svetimųjų, t. y. jaunesniųjų savo brolių. Mickevičius kartu primena klausytojams, kad šis lietuvių tautos atsiradimo mitas yra išlikęs pasakojimuose ir kronikose. Gaila, tik, kad nenurodo kuriose.
Lietuvių tautos istorinę kilmę Mickevičius susieja su dviem mitiniais vardais — Pruto ir Vaidevučio. Prutas yra vyriausiasis kunigas. Jis atskleidžia religijos paslaptis, išmoko garbinti dievus ir išaiškina tautai įvairias gamtos apraiškas. Vaidevutis eina politinio vado pareigas. Jis sujungia tautą ir įkuria savos rūšies karalystę. Bet su šiais dviem vadais atsitinka kažkas panašaus, kaip su Arabijos dykumų feniksu. Išviešpatavę daugelį amžių, jie užlipa ant laužo ir savanoriškai susidegina. Tik iš pelenų pasikelia ne jie patys, o jų įpėdiniai. Pruto palikuonys vadinasi vaidilos, kuriuos viduramžių kronikininkai laikė lietuvių popiežiais, o Vaidevučio įpėdiniai — karo vadai. Kaip jų pirmtakai, taip ir jie užbaigdavo savo dienas savanoriška mirtimi ant laužo.
Mickevičius turi taip pat savo nuomonę apie kunigaikščių Lietuvą. Ji nėra simpatiška lietuviams. Į lenkų princus jis žiūri daug palankiau. Jis nurodo žiaurumą bei tautinį indiferentiškumą kaip pagrindines mūsų kunigaikščių savybes. Štai jo paties žodžiai: "Jei lenkų herojų tarpe nesiranda jokio nusikaltimo, jokios žmogžudystės saviškių tarpe, tai Lietuvos kunigaikščių istorija yra išdavimų bei žmogžudysčių tąsa. Tai žiaurūs ir negailestingi žmonės. Jie neprisiriša prie žemės kaip lenkų princai. Jie nepažįsta tėvynės. Kaip vakaruose normanų vadai, jie jaučiasi namie visur, kur apsistoja, visur, kur įsmeigia ir iškelia vėliavą, jie pradeda naują dinastiją ir naują istoriją. Ne savo tautybę primeta, o mielai priima lenkų ar rusų tautybę. Bet visur, kur jie yra, viešpatauja pėgos ir užkariavimo idėja... Tokia tai lietuvių kariškių istorija. Tas kraštas, bereikšmis žemėlapyje, istorijoje yra begalinis”.
Jau vokiečių metraštininkai neturėjo geros nuomonės apie mūsų kunigaikščius. Jie laikė juos ne kunigaikščiais, o prastuoliais. Tačiau ne geriau apie juos manė ir lenkai, kaip matyti iš poeto pasisakymų. Savotišką idėją jis turėjo ir apie lietuvių tautą apskritai. Lietuviai — tai tauta, kuri nepajėgia politiškai samprotauti. Jai svetimos ne tik monarchijos ar respublikos idėjos, o bet kokia valdžios forma apskritai. Net šie žodžiai neegzistuoją lietuvių kalboje. Sunku įsivaizduoti, kokią nuomonę apie lietuvius galėjo susidaryti Mickevičiaus klausytojai, kurie gyveno Montesquieu ir Rousseau idėjomis. Gal poetas buvo teisingesnis lietuviams, kai jis pridūrė šiuos pranašiškus žodžius: "Ta tauta yra viena iš tų, kuri dar turi rytojų”.
Tačiau Mickevičius ne tik skaitė paskaitas apie lietuvius prancūzams. Jis rašė taip pat "Konradą Valenrodą", "Gražiną” ir "Poną Tadą”, kur tiek Lietuvos romantiškų vaizdų ir praeities idealizacijos. Jo poetiniai kūriniai nuteikė patriotiškai lietuvių skaitytoją. Ne kas kitas, o jis padėjo kunigaikščių Lietuvos idealinei sampratai pagrindus. Nėra abejonės, kad jis turėjo įtakos Daukantui, o vėliau aušrininkams. Jis buvo per žymus ir per geras rašytojas, kad jį būtų galėjęs ignoruoti mūsų elitas. Juk nepaslaptis, kad Lietuva priklausė politiškai rusams, o kultūriškai joje viešpatavo lenkai.
Nors Mickevičius idealizavo Lietuvos praeitį, tačiau nebūtų tikslu jį laikyti Lietuvos atgimimo pirmtaku ar pranašu. Nes mūsų atgimimo sąjūdis gyveno ne tik praeities idealizavimu, o to meto romantinėmis nuotaikomis. Jei joks žmogus nėra sala, kaip sako poetas, tai tuo labiau tauta. Mūsų atgimimo sąjūdis yra ne kas kita, kaip XIX amžiaus romantinio nacionalizmo lietuviškas vertimas. Nors Napoleono karų nuteriota ir išvarginta, to amžiaus Europa buvo vis dėlto didžiųjų idėjų ir galingų aistrų Europa. Tai amžius, kuris pagimdė industrinę revoliuciją ir komunistų manifestą, politines partijas ir tautinius sąjūdžius, anglų imperializmą ir vokiečių militarizmą. Šį amžių dominavo galingos asmenybės. Vokiečiai didžiavosi Goethe ir Schiller’iu, Beethoven’u ir Bismarck’u, italai — Mazzini, Manzoni ir Garibaldi, prancūzai — Chateaubriand’u, Hugo ir Balzac’u. Amerikoje civilinio karo gaisrų viduryje stovėjo Lincoln’as. Vienos Kongreso atidarymo proga Saint-Simon išleido manifestą apie europeinės bendruomenės reorganizaciją arba būtinybę ir būdus Europos tautas sujungti į vieną politinį kūną. Tačiau europiečiai nerodė jokio noro jungtis. Romantizmo paveikti, jie troško tik dalytis ir skirtis. Niekada, gal būt, intelektualinio elito idėjos neturėjo tokios didžios įtakos masėms, kaip romantinio sąjūdžio metu. To amžiaus pagrindinės idėjos — meilė laisvei ir aistra praeičiai, susižavėjimas folkloru ir herojais. Byron’o Weltschmerzu persunkti posmai ir Fichte’s Reden an die Deutsche Nation — vienur žadino tautinį atgimimą, o kitur šovinistinį imperializmą. Graikijos Nepriklausomybės karas, Italijos suvienijimo epopėja, O’Connell kova už airių teises, Serbijos, Rumunijos ir Bulgarijos prisikėlimas, suomių laisvės sąjūdis, anglų, prancūzų ir vokiečių imperialistiniai užkariavimai — tai romantinių idėjų vaisiai. Jos nepaliko nuošaliai ir Lietuvos. Tačiau devynioliktojo amžiaus Lietuva — tai ne apšvietos Europa. Ano meto Lietuva — tai šiaudinių lūšnelių ir sulenkėjusių dvarų, Rūpintojėlių ir neišbrendamų kelių Lietuva; tai sukilimo ir trėmimo, Kražių Skerdynių ir Vargo Mokyklos Lietuva; tai Lietuva, kur baudžiauninkai ir valstiečiai kalbėjo dar lietuviškai, o ponai ir bajorai save ir Dievą garbino lenkų kalba. Ar ši Lietuva gali būti prikelta naujam gyvenimui? Atsirado žmonių, kurie neabejojo šia galimybe. Bet jie taip pat gerai žinojo, kad tauta yra reikalinga nepaprastos dvasinės stiprybės, jei ji nori prisikelti vėl gyvenimui. Ji negalėjo jos semtis iš pilkosios kasdienybės. Štai kodėl jie nukreipė tautos žvilgsnį į praeitį, kurią nuo renesanso laikų politiniais sumetimais taip idealizavo mūsų sulenkėję bajorai ir jų bendralaikis Mickevičius. Tai rodo, kad jie buvo geri masių psichologai. Žmonės mėgsta sapnus ir mitus labiau už kasdienišką tikrovę. Taip pat ir lietuviai mieliau klausėsi, kai jiems pasakojo apie kunigaikščius, kurie kalaviju daužė Maskvos sienas ar braidino žirgus Juodosios Jūros vandenyse, negu kad jiems būtų kalbėję apie silpnybes bei klaidas, kurios buvo mūsų tautinio ir valstybinio nuosmukio priežastimi.
Iki šių dienų mes išlikome ištikimi atgimimo sąjūdžio filosofijai. Nepriklausomybės laikais nuolatos buvo primenama Lietuvos garbinga ir didinga praeitis. Mūsų kunigaikščių politika, jų veržimasis į rytus, jų karo žygiai ir laimėjimai buvo laikomi lietuviškojo genijaus liudininkais. Kad Mindaugo, Gedimino ir Vytauto Lietuva buvo genijų ir milžinų Lietuva, tai dar ir šiandien yra daugelio mūsų tautinė dogma. Bet tautinės dogmos yra mitai. O mitai yra ne istorinė tikrovės intepretacija, o idealinė įvykių bei žmonių samprata. Jei istorija ieško tiesos, tai mitai pasitenkina iliuzijomis. Bet ar žmogus ilgai gali gyventi iliuzijomis? Neatrodo, kad iliuzijos galėtų užtikrinti ir tautai egzistenciją. Kai kas vis mus įtikinėja, kad mes esame reikalingi mitų. Ar tai nėra nuvertinimas mūsų pačių? juk šiandien vaikai mažai besidomi pasakomis, nes jiems tikrovės pasaulis yra daug įdomesnis. Argi mes būtume taip dar nesubrendę, jog būtume reikalingi mitų?
III
Jei pereito šimtmečio istorikui Carlyle visas žinojimas yra istorijos produktas, tai šiandien mes manome, kad istorija yra naujo žinojimo padarinys. Aišku, tai galioja ir kitiems mokslams. Kaip kiti mokslai, taip auga ir istorija. Ji plečiasi laike ir erdvėje. Nauji mokslai, kaip archeologija, epigrafija ir ekologija, vis labiau atidengia tolimąją praeitį. Ne mažiau įtakos turi istorijai tikslesnis geografijos pažinimas. O ką bekalbėti apie sociologiją bei antropologiją. Kaip vienos, taip ir kitos sritis taip glaudžiai siejasi su istorija, jog yra sunku pasakyti, kur viena prasideda, o kita baigiasi. Kažkas panašaus yra su ekonomijos mokslu. Taip pat negalime ignoruoti masių psichologijos svarbos istoriniam pažinimui. Jau Nietzsche skelbė, kad masių psichologija yra visų mokslų karalienė. Negalime išleisti iš akių nė demografinių veiksnių. Šis mokslas nagrinėja žmogiškąsias tendencijas bei socialinio vyksmo apraiškas, pradedant įstatymais, kurie reguliuoja vedybas, ir baigiant dėsniais, kurie saisto moralę ir migraciją. Mes negalime susidaryti tikslesnio praeities vaizdo, jei neturime bent minimalinių demografinių žinių. Visi šie mokslai veikia kaip galingos jėgos istoriografijos lauke, ir šiuo metu dar nedaug kas tai pilnai realizuoja.
Modernieji istorikai, turiu mintyje J. H. Breasted, Howard Daughty, Robert Blake, pirminiu uždaviniu laiko ne tiek surinkti daug faktų bei aprašyti, kaip dalykai vyko, bet labiau parodyti, kodėl taip atsitiko. Šiuo atžvilgiu modernioji istorija skiriasi radikaliai nuo tiksliųjų mokslų evoliucinės eigos. Septynioliktame amžiuje prasidėjusi mokslinė revoliucija ieškojo atsakymų ne į klausimą kodėl, bet į kaip. Ji nesidomėjo esmės klausimais ar kauzalinėmis problemomis, o labiau faktų nusakymu bei judesio analize. Modernieji istorikai laiko savo tikslu ne atkurti ar atgaivinti praeitį, bet padaryti josios autopsiją. Jų manymu, praeitis yra atkuriama daug tiksliau, kai ieškoma priežasčių grandinės tarp paskirų įvykių ir faktų. Kad tai padaryti nėra lengva, jie to neneigia. Net fiziniuose moksluose, kur paskiro įvykio izoliacija yra daugiau ar mažiau galima, yra sunku suvokti ir dar sunkiau determinuoti priežastingumo principą, tai ką bekalbėti apie istorinį vyksmą, kur nei sociologiniai, nei antropologiniai, nei psichologiniai veiksmai nesileidžia nei izoliuoti, ne surėmuoti. Štai kodėl priežastingumą, su kuriuo susiduriame istoriniuose moksluose, reikia suprasti ne formaline, o logine prasme. Istorinė analizė yra savos rūšies disekcija. Istorikas turi prieš akis ne šį ar aną faktą ar įvykį, o priežasčių visumą, kuri siejasi su šiuo ar anuo faktu ar įvykiu. Tuo pačiu jam atsidaro atviras kelias vis naujam kodėl. Kai kas gali sakyti, kad "disekcinis” metodas padaro istoriją įvykių bei faktų bekrauja saja. Tačiau tai ne būtinai turi įvykti, jei disekcinėje analizėje nėra apeinami emociniai veiksniai. Įvykiai pagimdo emocijas, ir emocijos iššaukia įvykius. Kai istorikas neišleidžia iš akių vienų ir kitų, tai jis sukuria ne tik tikslų, bet ir gyvą praeities vaizdą.
Ikišiolinė lietuviškoji istorija apsiribojo beveik vardų, faktų bei įvykių chronologine klasifikacija. Macauly kadaise teisingai pastebėjo, kad faktų dauguma nepadaro istorinės praeities suprantamesne. Kartais paskiri faktai gali būti teisingi, o istorija savo visuma gali būti klaidinga. Ar kažkas panašaus nėra atsitikę su Lietuvos istorija? Aišku, tai nereiškia, kad mes visai neturime gerų istorikų. Tačiau jų yra tiek maža ir jie yra taip izoliuoti, jog mums nekliudo pasijusti taip, kaip Gorky kadaise jautėsi. Studentavimo metais jis mėgino įtikinti savo draugus, kad senieji rusų mąstytojai yra pasenę, rašytojai atsilikę ir kad jiems reikia ieškoti šviesesnių asmenybių. Taip galvoti jis buvo padrąsintas dar kito entuziasto, kuris gyrė Mill, Spencer, Darwin ir kitus, ir laikė jų knygas geromis, nes jas degino cenzoriai.
Kad Lietuvos istorija šaukiasi rimtesnių studijų ir logiškesnės interpretacijos, negu iki šiol rasdavome istorijos vadovėliuose, tai, manau, niekas tam neprieštaraus. Sakau sąmoningai "vadovėliuose”, nes iki dabar iš viso neturime Lietuvos istorijos. Jei Stryjkovski’o "Kroniką” laikome pirmąja Lietuvos istorija, tai jau praėjo beveik keturi šimtai metų, ir per tą laiką nei pavieniai, nei kolektyviai dar niekas neparašė išsamesnės istorijos. Kaip tai aiškinti? Kadaise Bruckner’is, kaip Šalkauskis nurodo, manė esant neverta domėtis Lietuvos istorija, nors A. F. Kotzebue rado mūsų istoriją vertą "Homero lyros ir Tacito plunksnos”. Gal būt, nei vienas, nei kitas nepasako tiesos, bet mums būtų tikrai laikas daugiau padirbėti prie savos istorijos. Mes susiduriame su tiek daug klausimų, kurie laukia išsamesnių ir tikslesnių atsakymų. Ypač migloje skęsta kunigaikščių Lietuva. Nei mes žinome ką nors tikslesnio apie jos civilizaciją, nei apie jos socialinį pobūdį. Ar vėlyvųjų viduramžių lietuviai negyveno dar tautų kraustymosi laikus? Juk lietuviai, kaip aisčių gentys apskritai, nėra nieko palikę, ką mes vadiname civilizacijos paminklais. Tiesa, kronikos kalba apie šventas girias, ir randame nemaža piliakalnių, tačiau kaip vieni, taip ir kiti siejasi su civilizacija, kuri tebėra dar gamtos prieglobstyje. Nemaža klausmų iškelia taip pat ir mūsų tautos socialinis charakteris. Kai nukreipiame savo žvilgsnį į mūsų tautos priešaušrį, t. y. dvyliktą ir tryliktą amžių, tai gauname įspūdį, kad tarp paskirų mūsų genčių nebuvo nei bendravimo, nei bendradarbiavimo. Kaip kitaip aiškinti žemaičių, lietuvių bei jotvingių indiferentiškumą žemgalių, kuršių bei prūsų atžvilgiu? Ar šią solidarumo stoką reikia aiškinti psichologiškai ar politiškai, ar to priežasčių turime ieškoti geografinėje situacijoje. O gal joms trūko gentinės sąmonės. Jei tikėti Mickevičiui, tai atrodo, kad jos stokojo net XIX amžiaus lietuviai. Štai jo žodžiai: "Ji neturi savo paskiros tautybės, ji neegzistuoja kaip valstybė ir net į tai nepretenduoja. Jos kalboje nėra nei tautos, nei tėvynės idėjos. Ji net nežino, kad kitos tautos egzistuoja”.
Ne mažiau intriguojantis yra kunigaikščių Lietuvos iškilimo bei žlugimo klausimas. Ukrainiečių istorikas V. Antanovic palygino ją su švystelėjusiu bei užgesusiu meteoru. Bet jis visai nesigilina, kodėl tas meteoras pasirodė ir užgeso. Šalkauskis pažvelgė į šį klausimą šiek tiek giliau: "Lietuvių tauta nėra prigimties nuskriausta. Savo praeityje ji turėjo pakankamai ir intelektualinių, ir materialinių pajėgų didelei tautinei civilizacijai sukurti. Atskiruose jos žygiuose aiškiai matyti didybės gestas. Bet ji nesugebėjo praeityje sukurti pilnutinės tautinės civlizacijos, nes jai pritrūko tos telkiamosios veikmės, kuri yra prigimta susipratusiai tautinei individualybei. Todėl lietuvių tautai nebuvo lemta atvaidinti visuotinėje istorijoje rolės, pritinkančios jos galioms, ir tautinė jos civilizacija nėra įsigijus pasaulinės reikšmės”.
Man atrodo, kad kunigaikščių Lietuva neįamžino savęs pasaulio istorijoje, kaip mes norėtume, kad ji būtų įamžinta, nes jai trūko trijų pagrindinių dalykų, kuriais remiasi imperijos ir civilizacijos: vertybių pajautimo, stipraus charakterio ir organizacijos. Kiekviena civilizacija yra istoriškai suformuotų socialinių normų bei asmeniškai išgyventų dvasinių galių sistema. Žmonės visa tai priima bei išgyvena kaip vertybes ir jas perduoda iš generacijos į generaciją. Atrodo, kad kunigaikščių Lietuva neturėjo aiškiau apibrėžtų normų, nei galime rasti aukštesnės dvasinės kultūros liudijimo. Lietuviškoji civilizacja pradėjo įgauti ryškesnes formas tik tuomet, kai ji susidūrė su krikščioniškaisiais vakarais ir rytais, bet tai įvyko tautinės kultūros sąskaiton. Lietuviai nepajėgė duoti savitų formų nei atneštosioms dvasinėms vertybėms, nei naujoms socialinėms normoms. O tai reiškia, kad ji stokojo stipraus tautinio charakterio. Tauta funkcionuoja kaip kūrybinis vienetas tik tuomet, kai ji įsigyja charakterį, kuris įgalina ją veikti savarankiškai. Organizacija yra tas veiksnys, kuris įgalina funkcionuoti civilizuotas bendruomenes. Ji duoda bendruomenei organinę struktūrą, sujungia ją į funkcionuojantį vienetą ir yra kartu laidas koordinaciniam darbui. Visi šie trys dalykai vienas nuo kito priklauso ir vienas kitą sąlygoja. Visos civilizuotos bendruomenės pasižymi organizacija, stipriu charakteriu ir vertybių pajautimu.
Svarstant kunigaikščių Lietuvos klausimą, reikia turėti ir kitus veiksnius mintyje, ypač geografinius ir demografinius. Ką mes žinome, kiek stiprus buvo joje svetimasis elementas? Atsakymai į šiuos bei panašius klausimus pastatys kunigaikščių Lietuvą realesnėje šviesoje. Kad mūsų ikišiolinė idealinė josios interpretacija slepia daug romantizmo, bet ne tiek daug istorinio galvojimo, tai sako mums josios likimas. Ar žmonės nesako, kad medį galime pažinti geriausiai iš jojo vaisių? Jei kunigaikščių Lietuva būtų buvusi tai, ką mūsų tautinio tikėjimo dogma teigia, tai būtų sunku suprasti, kodėl ji taip greitai ir skausmingai užbaigė savo dienas. Štai kodėl jos žlugimo priežasčių nuodugnesnė analizė lieka istorinio galvojimo imperatyvu.
(Iš neseniai pasirodžiusios knygos “Tauta tikrovės ir mito žaisme”. Šią Įdomią knygą galima gauti pas platintojus. Kaina 3 dol.).
