HENRIKAS ŽEMELIS
Perskaitęs laikraščiuose atgarsius dėl mano straipsnio "Kodėl mes nesusikalbame" ("L. L." 1970 m. rugsėjo mėn.), ilgai galvojau, ar galima grįžti prie to paties klausimo, išvengiant pasikartojimų, nes visi mano oponentai "Drauge", "Dirvoje", "Naujienose" ir šiame žurnale neįsijungė į rimtas diskusijas, nekalbėjo dėl iškelto Mausimo esmės, bet kibo prie atskirų išsireiškimų arba, ištraukę iš sakinio žodį, darė labai tolimas išvadas, girdi, tas Žemelis niekina veiksnius, nuvertina jaunimo tautinį entuziazmą, brutaliai įžeidžia garbingą visuomenės dalį, griauna valstybės suverenitetą, kalba Kazakevičiaus ar Juškio lūpomis, susitikinėja su agentais ir t. t.
Žinoma, jautresnis žmogus, išgirdęs tokius apkaltinimus, galėtų būti išvestas iš pusiausvyros, tačiau man, turinčiam ilgesnį patyrimą su lietuviškąja spauda, kilo tik viena mintis: daug ką užmiršome ir nieko neišmokome. Dar blogiau — man atrodo, kad tam tikros mūsų visuomenės demokratinio galvojimo kreivė sparčiai krenta žemyn. Berods, aiškiai išdėsčiau savo nuomonę, tačiau mano oponentai negalėjo ar nenorėjo suprasti, ką aš rašiau, teigiau ar įrodinėjau. Įvyko tai, ką ir tame straipsnyje pažymėjau, kad "ginčijamasi ne dėl klausimo esmės, bet dėl klaidingų ar nesuprastų tvirtinimų bei išvadų". Čia prisimenu, kai prieš keletą metų į Čikagą buvo atvykęs A. J. Greimas. Jisai skaitė paskaitą apie jaunimą ir naujus sąjūdžius. Kai prasidėjo diskusijos, kai kurie užpuolė prelegentą, kad jis paskaitoje tą ar kitą tvirtinęs. Prelegentas tai griežčiausiai paneigė, mandagiai nurodydamas, kad kažkas nesuprato jo minties.
Taigi, nesusikalbame, kaip ir mano straipsnio atžvilgiu, todėl ir noriu trumpai paliesti kai kuriuos man primetamus kaltinimus.
LAIKRAŠTIS — NE KRAUTUVĖ
Čia vėl reikia grįžti prie tos pačios spaudos, kur tie visi nesusikalbėjimai įvyksta. Malonu ar nemalonu, tačiau turime konstatuoti liūdną faktą, kad mūsų spauda dar yra labai žemo lygio. Mes kažkaip galvojame, kad laikraštis tai yra kaip krautuvė — jei tik turi pinigų, tai ir gali varyti biznį. Žurnalistu gali būti kiekvienas, kas tik moka rašyti. O jei neturi jokios profesijos — tai tinkamiausias kandidatas į redaktorius. Bet iš tikrųjų tai yra labai rimta profesija, ilgų metų mokslas, platus išsilavinimas, gilus gyvenimo problemų pažinimas. Mūsų gyvenimo sąlygose gal nebūtų tikslu reikalauti tokio tobulumo iš spaudos darbininkų ir žurnalistų, bet vis dėlto pagrindinių laisvosios spaudos principų turėtume laikytis. Tuo labiau, kad per dvidešimt metų gyvendami demokratiniuose kraštuose, turėjome progos pažinti, kaip tas laikraštinės spaudos procesas yra ir turi būti vykdomas.
Štai dabar vienas iš "Draugo" redaktorių, komentuodamas mano straipsnį, primeta "Laiškų Lietuviams," redakcijai, kaip ji išdrįsusi tokį klausimą diskutuoti ir įdėti mano straipsnį, nes, girdi, aš niekinąs Vli-ką ir Altą, sakydamas, kad jie yra vadinami veiksniais. Tad ką gi gerbiamasis autorius siūlytų? Ar jis norėtų, kad kiekvienas laikraštis įsivestų cenzūrą? Ar jis nori, kad tik kai kurie laikraščiai turėtų teisę ir neklaidingumo monopolį spręsti visiems lietuviams rūpimus klausimus, kurie pagaliau nėra grynai politiniai, bet kultūriniai ir visuomeniniai?
Jeigu kas pareiškia priešingą nuomonę, ar nurodo kitus kelius tiems patiems tikslams siekti, ar parašo kritišką žodį dėl kai kurių institucijų veiklos, tai ar jis automatiškai tampa mūsų laisvinimo darbų griovėju? Tokios išvados mums yra svetimos, įvairių režimų liūdnas palikimas, ir mes turėtume panašias rašliavas iš spaudos šalinti.
Vlikas, Altas ar kas kitas nėra kažkokie tabu, neliečiamos ir nekritikuojamos institucijos. Mes norime, kad tos institucijos ne tik, anot J. Jurevičiaus, "judėtų ir eitų", bet efektingai mūsų siekiamam tikslui tarnautų. Gal mano oponentai ir turi tiesos sakydami, kad aš nesu perdaug simpatiškai nusiteikęs Vliko ir Alto atžvilgiu. Kodėl? Tai paaiškinau savo straipsnyje. Nelabai mėgstu uždaras institucijas, nors neneigiu, kad ir jos gali nuveikti gerų darbų. Mano visos simpatijos buvo ir yra Lietuvių Bendruomenės pusėje, nes ši organizacija kas treji metai atsinaujina ir, be to, jos visuotinumas, o ne partiniai pagrindai, garantuoja mūsų organizuotą, įskaitant ir politinę, veiklą ateičiai.
Toji kritika nėra vieno asmens ar vieno laikraščio nuosavybė, kuris kitaip manančius gali šmeižti ar, kaip jau įprasta, vadinti komunistais. Ir čia ne p. Jurevičiaus "pasimetėliai" kalti, bet tie, kurie neišmoko gyventi demokratinėje visuomenėje, neišmoko gerbti kitų nuomonės ir kultūringai svarstyti mūsų tautinių problemų.
PIGŪS ŽURNALISTINIAI TRIUKAI
Kai kurie, atsiliepusieji į mano straipsnį, pasirinko pigų žurnalistinį triuką. Savo išvadoms paremti jie iš mano straipsnio cituoja tik atskirus išsireiškimus ar žodžius. Pvz. "Drauge" rašoma:
Veiksnių veiklą Žemelis apibūdina: "Jie pradėjo visą savo veiklą grįsti... ambicingomis užmačiomis, nieko bendro neturinčiomis su pagrindiniais laisvėje gyvenančių lietuvių siekimais".
Gi pilnas sakinys taip skamba:
Užuot vadovavę pasimetusiai visuomenei ir nurodę naujus uždavinius, jie pradėjo savo veiklą grįsti partiniais ginčais, atstovavimais, kompetencijų pasisavinimais ir kitomis ambicingomis užmačiomis, nieko bendro neturinčiomis su pagrindiniais laisvėje gyvenančių lietuvių siekimais.
O kokios yra tos ambicingos užmačios, paaiškinta kitame sakinyje:
Juk Vliko bėdos ir prasidėjo nuo to, kai jis, atsidūręs emigracijoj, neprisitaikė prie naujų sąlygų, o stengėsi būti vyriausiuoju tautos organu su partijomis, seimais, vyriausybėmis ir t. t.
Tad ar toks žurnalistinis žongliravimas nedvelkia demagogija? Arba vėl, daugelis pasigavo žodį "normalėjimas" ir iš to pradėjo daryti fantastines išvadas. Bet kodėl tie ponai nenorėjo pasiskaityti, ką aš rašiau apie Sov. Rusijos nenormalėjimą, apie visokius varžymus ir t. t.?
Dėl "Dirvoje" įdėto slapuko (teko girdėti, kad iš Los Angeles) dviejų puslapių rašinio čia nenoriu ilgiau kalbėti, nes tai yra puikus pavyzdys, kaip nereikia rašyti straipsnių. Minimas slapukas tiek pabėrė žodžių, tiek sukaupė tik jam vienam suprantamos "išminties", kad gavosi skandalinga lietuvių kalbos darkymo mišrainė. Primesdamas man lietuvių kalbos nemokėjimą ir tarptautinių žodžių vartojimą, pats juos ne tik vartojo, bet tiesiog kūrė. Štai keli pavyzdžiai: militantiškumas, realizacija, nonsensas, versatilumas, dokrinacinė, komponentai, kliauzulė, maniakinis, vitalinė potencija, sinchronizuotas ir t. t.
❖❖❖
Dėl ryšių su Lietuva savo nuomonę išdėsčiau ir čia jos nekartosiu. Mano oponentai neiškėlė nė vienos naujos minties, kuri parodytų, kad jie realiai žiūri į šį aktualų klausimą. Seni argumentai, visokie įtarinėjimai, baimė ir per padidinamąjį stiklą ieškojimas įvairiausių agentų — tai nėra kelias tai problemai spręsti.
Reikia išeiti iš uždarų kambarių, plačiau pažinti ir suvokti gyvenamojo meto problemas, ypač atkreipti dėmesį į jaunąją kartą, kuri daug blaiviau vertina padėtį ir daug geriau supranta išeivijos ir lietuvių tautos uždavinius. Ir svarbiausia, negalvokime, kad tik viena grupė, vienas laikraštis ar vienas asmuo turi teisę spręsti arba reikšti nuomones. Kol mūsų spauda, redaktoriai ir žurnalistai nesupras tų paprasčiausių laisvosios spaudos dėsnių, tol mes šaudysime į nežinomus taikinius, vis labiau nutoldami nuo pagrindinių klausimų sprendimo.
Tai tiek man kilo minčių, paskaičius tuos visus atgarsius dėl mano straipsnio. Nors ir labai norėdamas, nesuradau tinkamesnio vardo ir šiam savo rašiniui, kaip tą patį: "O vis dėlto nesusikalbame".
REDAKCIJOS PASTABA
Prieš keletą mėnesių pradėjome šias diskusijas, tikėdamiesi, kad gal, kultūringai kalbantis ir diskutuojant, labiau išryškės ši taip dabar svarbi ir aktuali ryšių su kraštu palaikymo problema. Iš iki šiol buvusių pasisakymų ir šiame, ir kituose laikraščiuose pamatėme, kad mums susikalbėti yra sunku, o gal ir visai neįmanoma. Neatrodo, kad viena pusė galėtų pateikti tokių argumentų, kurie įtikintų kitą pusę.
Kai kurie net kritikavo redakciją, kad ji kelia šį klausimą. Jų nuomone, "Laiškai Lietuviams" turėtų pasilikti tik prie religinių klausimų nagrinėjimo. Primename, kad "Laiškai Lietuviams" nėra grynai religinio turinio žurnalas. Kaip kiekviename numeryje pažymima, tai yra "religinės ir tautinės kultūros žurnalas". Mes visiškai neabejojame, kad tas su kraštu bendravimo klausimas labai rišasi ir su tautine, ir su religine kultūra. Visi labai gerai žinome, kad tas klausimas mus skaldo, sukelia vienų prieš kitus neapykantą, pravardžiavimą visokiais nekultūringais žodžiais. Ar tai nekenkia mūsų religinei ir tautinei kultūrai?
Kartais vis tenka nugirsti, kad vienas ar kitas skaitytojas skundžiasi, jog tame ar kitame numeryje beveik nieko neradęs apie religiją. Bet tai yra tik dėl to, kad kai kurie yra susidarę labai klaidingą religijos sąvoką. Jie mano, kad religija tai yra tik poterių kalbėjimas ir ėjimas į bažnyčią. Ne! Religija yra žmogaus gyvenimas su visais kasdieniniais jo rūpesčiais, džiaugsmais, laimėjimais ir vargais. Manome, kad beveik kiekviename straipsnyje galima ką nors rasti, kas padėtų žmogaus religiniam gyvenimui. Šiam tikslui galima rasti minčių ir knygų recenzijose, ir filmų aprašymuose, ir kituose skyriuose.
Na, o kokia pagaliau yra redakcijos nuomonė tuo bendravimo klausimu? Kaip jau esame kituose numeriuose minėję, redakcijos nuomonė turėtų kiekvienam paaiškėti iš visų jos iki šiol buvusių pasisakymų. Čia dar trumpai ją pakartosime.
1. Redakcija, kaip ir kiekvienas susipratęs lietuvis, visiškai neabejoja bendravimo su mūsų broliais, esančiais okupuotoje tėvynėje, reikalingumu. Tai ne kartą yra patvirtinę ir mūsų veiksniai.
2. Tas bendravimas turi būti protingas. Tuo taip pat, tur būt, niekas neabejos.
3. Bet štai dar trečias kebliausias klausimas — kokį bendravimą laikyti protingu, ir kokį neprotingu? Čia mes ir išsiskiriame, nes kas vienam atrodo visiškai logiška, protinga ir būtinai reikalinga, kitas tai laiko neprotingiausiu veiksmu. Kaip jau esame minėję, iš praktikos žinome, kad pasiekti čia vienodą nuomonę yra neįmanoma. Tad kas belieka? Ar ir toliau taip ginčytis, vienas kitą niekinti, šmeižti, juodinti, silpninant mūsų lietuviškąją veiklą ir teikiant didžiausią džiaugsmą priešui? Ir čia kiekvienas protingas žmogus turi pripažinti, kad taip elgtis yra savižudybė. Tad redakcija yra tvirtai įsitikinusi, jog čia nelieka jokio kito kelio, kaip palikti šį klausimą kiekvieno sąžinei ir privačiam apsisprendimui. Tada mūsų visuomenė apsiramintų, nekovotų vieni prieš kitus, bet visi galėtų savo energiją nukreipti bendrai kovai prieš mūsų priešą, bendrai veiklai, stiprinant ir ugdant mūsų tautines vertybes, auklėjant jaunimą susipratusiais lietuviais. Ši mintis ne kartą buvo pareikšta ir kai kuriems pagrindiniams mūsų veiksnių atstovams. Jie visiškai jai pritarė.