K. PAŽĖRAITĖ
Danutė Brazytė-Bindokienė pradėjo rašytojos karjerą 1964 m., išleidusi vaikams apysaką "Keturkojis ugniagesys", o 1966 m. — "Baltosios pelytės kelionė į mėnulį". Tai buvo vaikams puiki dovana. Šiose knygose autorė įtikinančiai pavaizduoja gyvulių pasaulį. 1970 m. rašytoja jau gilinasi jaunimo problemosna, laimėjusi premiją už knygą "Mieste nesaugu". O šiais metais padovanojo suaugusiems skaitytojams romaną "Viena pasaulyje".
Romano centrinis personažas — Vita Linaitytė. Savo vaikystę praleidusi karo ugnies niokojamoj Vokietijoj, ji augo, mokėsi ir brendo Amerikoj. Jos tėvai, rūpindamiesi šeimos išlaikymu, neturėjo laiko bendrauti su vaikais. Vita, brendimo laikotarpiu neradusi tėvų pastogėje dvasinės atramos ir jaunimo organizacijoj pasijutusi nesuprasta, nutarė pabėgti iš namų ir iš lietuviškos aplinkos, apsisprendusi būti tikra amerikiete.
Ji pradėjo savarankišką gyvenimą Niujorke su žyde Sara. Dvi priešingybės. Sara — atviraširdė, nerūpestinga, su pasitikėjimu žiūrinti į pasaulį, o Vita — užsidariusi, paviršutiniškai rūsti, nemėgstanti lengvabūdiško familiarumo. Ji griežta sau ir neat
laidi žmogiškoms silpnybėms. Tačiau jiedvi sutaria. Abi dirba. Vakarais Vita studijuoja scenos drabužių kūrimo meną. Netrukus jai pavyksta gauti padavėjos darbą liuksusiniame naktiniame klube. Nors tas darbas jai nebuvo prie širdies, bet didesnis uždarbis ją įgalino intensyviau atsidėti studijoms, ugdant savo talentą.
Vieną vakarą, grįžusi anksčiau iš darbovietės, Vita užtinka savo draugę su meilužiu lietuviu Kęstučiu Giedriūnu. Būdama puritoniškai išauklėta, Vita pajunta pasišlykštėjimą ir išdrožia draugei pamokslą, įspėdama ją, kad būtų atsargi. Bet Sara pasitiki savo Tonium (ir autorė toliau palieka Kęstučiui Toniaus vardą). Kai vaikinas, motinos paveiktas, atsisako žydę vesti, Vita karštai jį įtikinėja, kad nesvarbu tautybė, o brangus esąs žmogus ir meilės jausmas. Pasipiktinusi juo, atsisako su juo draugauti. Sara, Vitos patariama, grįžta pas tėvus ir išteka už savo tautiečio, o Vita persikelia liuksusinin apartamentan, susipažįsta su amerikiečiu gydytoju Tomu, su juo susidraugaudama. Daktaras, paveiktas Vitos inteligencijos ir neprieinamumo, skiriasi su žmona, pasipiršdamas Vitai. Mergina prie jo prisirišusi, bet nejaučia tikros meilės. Tačiau, nuvargusi kovoje už būvį, ieškodama stiprios gyvenime atramos, priima iš jo sužadėtuvių žiedą. Pasirinkusi vyrą svetimtautį, galutinai nutraukia su namiškiais ryšį. Ji nebenori priklausyti paklydusiųjų kartai, kuriai abu su Tonium prisipažino priklausą. "Noriu jaustis visiška kurio krašto gyventoja" (36 pusl.). Tačiau taip buvo lemta, kad Tomas nusiveda ją į lietuvišką spektaklį, susižavėdamas juo, o paklydusios Vitos sieloje įvyksta lūžis. Ji ieško lietuvių. Ten pat randa jos pavarytąjį Tonių, jau švelnesnėmis akimis jį matuodama. Netrukus Vita už savo sukurtus sceninius rūbus laimi premiją ir tuo savo laimėjimo džiaugsmu dalinasi su Tonium, o ne su sužadėtiniu. Dar ji neatsisako tekėti už amerikiečio. Netikėtai gavusi žinią, kad jos motina ruošiama sunkiai vėžio operacijai, susijaudinusi mergaitė nusimauna sužadėtuvių žiedą ir pasišaukia Tonių.
Tai psichologiškas romanas. Ne tik pagrindiniai personažai bei jų psichika yra meniškai pavykę, bet ir šalutiniai. Net didmiesčio gatvėse sutiktieji žmonės keliais ryškiais brūkšniais įtikinančiai apibūdinti.
Įdomus Vitos išvidinis paveikslas — dar vienas įdomus eksponatas mūsų literatūros moterų paveikslų galerijoje. Vitą visi laiko dvasiniai stipria, ieško joje dvasinės atramos, tuo tarpu jos sielą plukdo audringi vingiai, ji jaučiasi vieniša ir "blaškosi, lyg žvakutės liepsna prie atviro lango". Tonių iš karto ji pasmerkia, o vėliau, pati gundoma ir Toniaus įtaigaujama, kad "žmonės nupuola ir kyla" (222 p.), prieina išvados, kad žmogus žmogui reikalingas, nes vienišumas stumia žmogų neviltin, net verčia žudytis (jos buvęs draugas Ričardas). Ir ji nusileidžia nuo atšiauraus uždarumo aukštybių į atdarą Toniaus glėbį, džiaugdamasi galėdama sergančiai motinai pasisakyti pasirinkusi gyvenimo draugu lietuvį. Tik be reikalo autorė pakišo religingai Vitai mintį žudytis, kai ji gavo nuo Tomo vedybų pasiūlymą. Juk kelias atviras — visuomet galima pabėgti, ką ji ir įvykdė vėliau be jokių skrupulų. O Toniaus pasisakymas, kad jis mylįs Sarą ir ji jam brangi esanti, nesiderina su jo prisipažinimu, jog Saros nevestų, jei ji ir nepriklausytų žydų tautai. Mat, ji tuščiavidurė esanti. Po šio pasisakymo turėjo Vita jam užkirsti, kad tai, ką jis jaučia Sarai, tėra egoistiškas geidulių siausmas, o ne meilė. Kai Tonius tikrai pamilsta Vitą, jis apie savo meilę jai nekalba, bet tai yra jaučiama.
Romano išvidinė intriga gerai pravesta. Idėjinis pradas — jaunuolių, neatsimenančių Lietuvos, nutautimo problema bei dvasios lūžiai įtikinančiai atvaizduota, su menišku įsijautimu, be didaktinių pamokslų. Dialogai vaizdingi, apstu sąmojaus. Vietovės koloritas tinkamai atskleistas. Niujorkas su dangorėžiais ir jo neturtingųjų rajonai su triukšmingais užgatviais nepaprastai vaizdžiai nutapyti.
Veikale nemaža originalių stilistinių gražmenų. Štai keli pavyzdžiai:
"Susipažinimas visuomet skaudus, eini lyg neregys ir mindai kitiems kojų nuospaudas" (12 p.).
"Miestas dangstėsi ūkanotais paryčiais, o dangus buvo toks akinančiai mėlynas, prikaišytas šviesių bokštų, kad galva svaigo bežiūrint" (17 p.).
"Geriau laikyk mane už rankos, kad nenuskrisčiau lyg pienės pūkas vėjuotą dieną" (214 p.).
"Vita atvertė galvą, kur dangus juodavo lyg bedugnė prismaigstyta apšviestų, daugiaaukščių pastatų. Žvaigždžių mirgėjimą pavydžiai nustelbė didmiesčio šviesos" (215 p.).
Šis romanas nuo pat pradžios sučiumpa skaitytoją ir nepaleidžia ligi galo.
Gaila, kad knygoje palikta nemaža korektūros klaidų. Meniškas, knygos turinį atitinkantis Pauliaus Jurkaus aplankas (nors knygoje dailininko pavardė per klaidą nepažymėta).
Danutė Brazytė - Bindokienė. VIENA PASAULYJE. Romanas. Išleido Liet. Knygos Klubas Čikagoje 1971 m. 241 psl., kaina 5 dol.
Redakcijos pastaba. Beveik kartu gavome dvi šios knygos recenzijas. Dedame abidvi, manydami, kad iš dviejų atskirų nuomonių skaitytojui bus lengviau susidaryti savąją.