(PAGAL PAULIAUS VI "OCTOGESIMA ADVENIENS")
Parengė P. DAUGINTIS, S. J.
Š. m. gegužės 14 d. Paulius VI parašė viešą laišką "Pasauliečių Tarybos" ir popiežiškos "Teisingumo ir Taikos" Komisijos nariams, tačiau skiriamą visiems pasauliečiams katalikams. Jis rašytas garsiosios Leono XIII socialinės enciklikos "Rerum Novarum" paskelbimo 80 metų sukakties proga (todėl ir vadinamas "Aštuoniasdešimt sukakus"). Laiškas labai turtingas puikiais mūsų laikų problemų nagrinėjimais, įžvalgomis ir nurodymais. Jis alsuoja didele krikščioniškosios artimo meilės dvasia. Todėl jis svarbus ir lietuviams katalikams. Šiame rašinyje bus supažindinama tik su popiežiaus Pauliaus VI iš katalikų reikalaujamom politinėm pareigom ir jų atlikimo nurodomom gairėm.
PASIKEITIMAI IK KATALIKAI
Mūsų laikais žmonijoje vyksta dideli pasikeitimai, krizės ir iškyla naujos sunkios problemos. Gyva Evangelijos reikalavimų sąmonė įpareigoja Bažnyčią ir katalikus stoti žmonijos tarnybon, kad padėtų žmonėms pajusti šių problemų aštrumą ir įtikintų juos solidarios veiklos būtinumu, jas sprendžiant.
"Krikščionių bendruomenių galioje yra — vienybėje su savo vyskupais — nagrinėti savo krašto problemas ir nustatyti veiklai normas nesikeičiančios Evangelijos šviesoje pagal Bažnyčios socialinį mokslą".
Didieji dabartiniai žmonijos siekiai — teisingumo, taikos, lygybės ir bendravaldystės — skatina demokratinės bendruomenės išplitimą. Tačiau nė viena jos forma pilnai nepatenkina žmonių. Todėl vis ieškoma geresnės. Krikščionis turi PAREIGĄ DALYVAUTI šiame ieškojime, politinės bendruomenės organizavime ir gyvenime. Juk tik plačioje, t. y. politinėje bendruomenėje, asmuo, šeimos ir kitos bendruomenės bei grupės gali pilnai išvystyti savo gyvenimą ir siekti savojo gėrio.
Kiekvienos politinės bendruomenės arba valstybės struktūra turi remtis tvirtais pagrindais, sveika pasaulėžiūra. Tačiau nei valstybė, nei kuri politinė partija neturi galios uždėti visiems vieną pasaulėžiūrą. Tai vestų į dvasios diktatūrą, blogiausią iš visų. Teisė savomis priemonėmis išvystyti visuomenėje pasaulėžiūrinius įsitikinimus priklauso kultūrinėms ir religinėms grupėms.
Todėl "krikščionis, kuris nori vykdyti savo tikėjimą ir politinėje veikloje — toje tarnyboje bendrajam labui — negali susirišti su tokiomis ideologinėmis ir politinėmis sistemomis, kurios iš esmės priešinasi jo tikėjimui ir žmogaus sampratai".
EITI SU SOCIALISTAIS?
Mūsų dienomis krikščionys jaučiasi traukiami įvairių socializmo srovių ir formų. "Tačiau šios srovės buvo — ir daugeliu atvejų tebėra — perimtos ideologijų, nesutinkančių su krikščionišku tikėjimu. Reikia skirti tarp įvairių socializmo pasireiškimo laipsnių; skirti socializmą, kaip uolų, didžiadvasišką siekį geresnės bendruomenės, nuo jo istorinių sąjūdžių, kurie turi savo organizaciją ir politinį tikslą, net ideologiją, bandančią nepriklausomai duoti savą žmogaus sampratą. Tuo reikia vadovautis, darant konkrečius pasirinkimus.
Tačiau tie daromi skirtumai neturi vesti į kraštutinumą — laikyti juos visai atskirais ar nepriklausomais. Pagal gyvenamas aplinkybes jų tarpusavio sąryšis turi būti aiškiai pažymėtas. Ir toks aiškumas tada įgalins krikščionis nustatyti g a l i m o k o m p r o m i s o arba įsipareigojimo laipsnį".
Po to Paulius VI plačiai nagrinėja įvairias marksizmo ir komunizmo formas bei požvilgius. Baigdamas jis rašo, kad būtų apgaulinga ir pavojinga užsimiršti jų glaudų tarpusavio ryšį ir įsijungti į marksizmo skelbiamą klasių kovą, užmirštant, kad jis veda į prievartinę diktatūrinę bendruomenę.
KAIP VERTINTI LIBERALIZMĄ?
Paulius VI taip pat įspėja krikščionis, stojančius už liberalizmą. Jie teneidealizuoja liberalizmo, kuris skelbiasi kovojąs už laisvę prieš vis stiprėjančias politinių veiksnių totalitarines tendencijas ir norus viską užvaldyti... "Jie, trokšdami naujo liberalizmo modelio, lengvai pamiršta, kad filosofinis liberalizmas yra savo pačiose šaknyse k l a i d i n g a s t e i g i m a s i n d i v i d o autonomijos tiek veikloje, tiek jos motyvuose, tiek laisvės panaudojime. Praktiškai tai reiškia: liberalinė ideologija taip pat reikalauja iš anų krikščionių didelio apdairumo".
Visas šias ideologijas bendrai apžvelgdamas, Paulius VI rašo: "Mūsų dienų biurokratinis socializmas, technokratinis kapitalizmas ir autoritarinė demokratija nepajėgia išspręsti didžiosios žmonijos problemos — gyventi drauge su kitais lygybėje ir teisingume. Ir iš tikrųjų, kaip galės jie išvengti egoizmo, materializmo ir prievartos, kurie fatališkai juos lydi?"
Paskui popiežius rašo apie Katal. Bažnyčios socialinį mokslą ir jo reikalavimus mūsų laikais, plaukiančiais iš priimtos Evangelijos dvasios.
Jis reikalauja didesnio teisingumo santykiuose tarp įvairių grupių ir valstybių, dabartinių pasenusių struktūrų reformos ir ypatingai už viską aukščiau statytinos m e i l ė s ž m o g u i ir tikros, veiklios tarnystės dvasios.
Labai svarbu, kylant žemųjų sluoksnių kultūrai ir laisvės siekimui, kad žmonės vis labiau dalyvautų valdžioje, taptų bendravaldžiais. Nors yra įvairių sunkumų, tačiau jie neturėtų užspausti platesnio b e n d r a v a l d y s t ė s išplėtimo visose srityse. Ji turėtų būti garantuota ir ekonominėje srityje, ypač įmonėse išdirbant, pasirenkant, darant sprendimus ir juos vykdant.
Palaikymui pusiausvyros prieš vis kylančią technokratiją, t. y. technikų, specialistų valdžią, būtina sukurti tokias modernios demokratijos formas, kurios teiktų kiekvienam žmogui galimybių ne tik informuotis ir išsireikšti, bet ir pareigingai dalyvauti bendrame atsakingume.
DALYVAUTI POLITIKOJE
Šiame laiške popiežius plačiai rašo apie politinės veiklos pobūdį ir tikslą — tarnavimą bendrajam labui. "Politika yra daug reikalaujanti krikščioniškojo įsipareigojimo forma gyventi kitų tarnybai, nors ir ne vienintelė. Susipratę krikščionys tesistengia eiti politinėn veiklon. Derindami savo pasirinkimus su Evangelija, jie duoda savo tikėjimo ir tarnybos žmonių labui asmeninį ir kolektyvų liudijimą teisėto pluralizmo ribose".