VYTAUTAS KASNIŪNAS
Nuo krikšto dienų susirišę su kunigu, vėliau jį sutinkame visame gyvenimo kelyje, iki atsisveikiname su šiuo pasauliu. Tik kai kam jis gal yra paliktas tamsoje, kitam — šešėlyje, o trečiam — visame šviesų spindėjime. Tad nenuostabu, kad "Laiškų Lietuviams" vyr. redaktoriaus Juozo Vaišnio, S. J., parašytas straipsnis "Kunigai ir kunigystė" (1971 m. balandžio mėn.) sukėlė labai didelį susidomėjimą ir ilgesnį laiką tapo pasikalbėjimų bei diskusijų tema. Autorius straipsnio pabaigoje rašo, kad būtų įdomi šiuo klausimu ir skaitytojų nuomonė.
Kaipgi mes, pasauliečiai, žiūrime į kunigą? Ne, ne į kunigą, bet į kunigėlį arba klebonėlį. Tokia mažybinė forma buvo įsigyvenusi nuo vaikystės dienų (iš tikrųjų, tai buvo malonybinis pavadinimas). Jis yra atstovas Dievulio, kurį esame mokomi gerbti ir mylėti. Jis visados toks mielas, malonus, šypsančiu veidu, labai geras, atsako į pasveikinimus, kalėdodamas duoda saldainių, pagiria už gražiai sukalbėtus poterius. Jo bijome, nes jis žino mūsų nuodėmes, bet ir mylime, nes jas atleidžia. Jį gerbiame, nes taip esame tėvų išmokyti, bet mums taip liepia ir vaikiška širdis.
Kunigėlio tikybos pamokos laukiamos, nes jos visuomet lengvos. Galima ir neišmokti. Jis nepyks, nebaus, ant kelių neklupdys, į kampą nestatys. Nusikaltęs pas jį nuėjai, atsiprašei, pabučiavai ranką, ir viskas baigta. Jeigu kartais paims už smakro, papurtys, švelniai patemps už ausies, bet be pykčio, be stipresnio balso pakėlimo ar barimo.
Po vaikystės — jaunystė. Gimnazijoje mergaitėms jis vis kunigėlis, o berniukams, kopiant į aukštesnes klases, jis jau kunigas. Bet taip pat jis teberašo penketukus — galima tikybos ir nesimokyti. Neatsakęs pamokos, pasižadi pasimokyti. Kartais pažadą išpildai, kartais jaunystės kvaitulyje ir užmiršti. Sekmadieniais eini j pamaldas; vieną kartą metuose, bet dažniausiai prieš didesnes šventes, atlieki išpažintį.
Kai jau barzdų rėčius priskuti, tada tavo gyvenimas arba dar arčiau susiriša su kunigu, arba išsiskiria. Jei priklausai toms organizacijoms, kurioms ir kunigai priklauso ir jas remia, tavo ryšiai su juo artimi, draugiški. Jei ne, girdi jo žodžius ir jį matai tik bažnyčioje. Kartais jis bažnyčioje pabara tuos, kurie priklauso ne kunigų remiamai organizacijai, o kartais ir į bažnyčią neįsileidžia.
Religinis auklėjimas pasilieka uždarame šeimos gyvenime. Jei tėvai religingi, tai jų pavyzdys ir žodžiai pripildo namus religinės šviesos spinduliais, bet jeigu jų žvilgsnis neužkliūva už bažnyčios bokštų ir jie pro ją praeina, nesustodami prie durų, tai ten religiniai reikalai papečkėje užmesti.
Peržvelgę kunigo ir mūsų santykius nuo vaikystės iki subrendimo amžiaus, norime pasakyti, kas, mūsų manymu, yra kunigas ir kokios jo pareigos arba kokia yra kunigo paskirtis ir kaip mes į tai žiūrime.
Antrojo Vatikano susirinkimo dokumentuose apie kunigų paskirtį yra išreikšta ir mūsų mintis, nes kunigo tarnybos ir gyvenimo tikslas yra siekti Dievo Tėvo garbės Kristuje. O Tėvui toji garbė teikiama tada, kai žmonės Kristuje atbaigtą Dievo darbą sąmoningai, laisvai bei dėkingai priima ir visu savo gyvenimu atspindi. Tad kunigai, čia melsdamiesi ir adoruodami, čia sakydami pamokslus, čia atnašaudami eucharistinę auką ir teikdami sakramentus, čia kitokiu būdu tarnaudami žmonėms, didina Dievo garbę ir ugdo žmonėse dieviškąjį gyvenimą.
Kunigas, kaip žmogus, yra nepaprastai didelė Dievo dovana žmonėms. Jis ateina su kokiais nors ypatingais gabumais, kuriai nors gyvenimo sričiai. Jis gali būti sportininkas, dainininkas, kompozitorius, foto, dailės, teatro, muzikos menininkas, mokslininkas, matematikas, žurnalistas. Jei kas nors bandytų bet kokius žmogaus gabumus slopinti, tramdyti, tai sužlugdytų jo asmenybę.
Kunigai, pagal II Vatikano nutarimus, nors ir eina įvairias pareigas, atlieka įvairius darbus, jie tarnauja žmonėms ta pačia kunigyste. Visi jie yra siunčiami bendromis jėgomis vykdyti to paties uždavinio: ir atlieką parapinį ar platesnės apimties darbą, ir atsidedą mokslinei kūrybai arba dėstymui, ir dirbą rankų darbą bei įsijungią į darbininkų likimą ten, kur tai atrodo naudinga.
Naujojo Testamento kunigai savo pašaukimu ir šventimais yra tam tikru būdu Dievo tautoje išskiriami, tačiau ne tam, kad nuo jos ar nuo bet kurio žmogaus užsidarytų, bet kad visiškai atsidėtų Viešpaties pavestajam darbui.
Mums, pasauliečiams, visai nesvarbu, ką kunigas daro po atliktų šv. Mišių, kur jis praleidžia likusias 23 valandas: ar nuėjęs su sportininkais į sporto aikštę, ar sėdėdamas vestuvinėse puotose. Svarbu tik tai, kad jis turėtų prieš akis didžiuosius kunigystės siekimus. Juk jis yra įpareigotas gyventi pasaulyje tarp žmonių, pažinti savo avis, įsijausti į juos, kad galėtų atvesti į savo avidę. Apaštalas Paulius pataria: "Pagaliau, broliai, kas tik yra tiesa, kas tik gerbtina, kas teisinga, kas šventa, kas meilinga, kas turi gerą vardą, jei kas yra dorybė, jei kas yra girtina drausmė, apie tai mąstykite". Kunigas, gyvendamas žmogiškąjį gyvenimą, turi jį visu įsijautimu pažinti, suprasti, įsigyventi ir eiti į visas gyvenimo sritis, kur turi gabumų ir palinkimų. Kristus juk pasakė, kas beldžiasi, tam bus atidaryta. Tad kas gali plačiau praverti duris besibeldžiančiam menininkui, jei ne menininkas kunigas, ar sportininkui, ar amatininkui — to paties palinkimo kunigas?
Kunigas turi būti geras, nuoširdus, pastovus, su didele dvasios stiprybe, teisin-gas ir suprantąs žmones. Jei žmogus prašo, kad jo vaikas eitų ir priimtų Šv. Komuniją tėvų kalba, leisk ir padėk, nes juk, atėjus Sekminių dienai. Šventoji Dvasia suteikė apaštalams dovaną kalbėti įvairiomis kalbomis. Jei žmonės prašo, kad jų artimieji būtų palaidoti gražiomis senomis tautinėmis tradicijomis, leisk ir padėk, nes ir Kristus, atėjęs į šį pasaulį, gerbė tradicijas bei papročius. Jei žmonės laikosi savo tautybės, savo kalbos, leisk ir padėk, nes ir Kristus buvo savo tautos mylėtojas ir gerbėjas.
Red. Juozas Vaišnys, S. J., savo straipsnyje rašo, kad kunigų sumažėjimas gali ir į gera išeiti. Žinoma. Ir dar kaip! Gerieji pasiliks, o netinkamieji pasitrauks.
Lietuvoje dažnai būdavo pokalbiuose prisimenamas pasakymas, kad jei Dievo nebūtų, tai kunigai jau seniai būtų Bažnyčią sugriovę. Tai labai reikšmingas ir išmintingas pasakymas netinkamų kunigų atžvilgiu. Antra vertus, mes, pasauliečiai, lyg norėdami būti šventesni už popiežių, labai dažnai esame kunigams priekabūs, iš adatos vežimą priskaldome ir visokių bereikalingų niekų pripasakojome.
Gal visa tai įvyksta dėl to, kad mes su kunigais nepalaikome artimesnių ryšių. Pasauliečiai to tikrai pasigenda. Gal čia ir keista mintis, bet kažin ar nebūtų gera, jei dvasininkai, be savo įprastų uždarų rekolekcijų, atliktų ir kitas rekolekcijas, pavyzdžiui, kokiai savaitei apsigyvendami kurioje nors šeimoje, kur galėtų iš arčiau pažinti šeimos rūpesčius, darbus ir džiaugsmus?
Vienas mano mokytojas, baigiantis mokslo metams, prašydavo, kad mokiniai parašytų temą, koks yra jų mokytojas. Vasaros atostogų metu jis tas temas skaitydavo ir pamatydavo visus savo minusus ir pliusus. Ir tas mokytojas buvo vienas iš geriausių bei pavyzdingiausių. Tarp kitko, jis buvo išstojęs iš kunigų seminarijos prieš pirmuosius šventimus, o paskui, baigęs universitetą, mokytojavo mokytojų seminarijoje.
Ar nebūtų gera, jeigu ir kunigas paprašytų, kad pasauliečiai parašytų, koks yra jų kunigas?
Redakcijos pastaba. Prieš keletą metų kaip tik buvo "Laiškų Lietuviams" konkurso tema "Kokį aš noriu matyti kunigą?" Prisimenu, kad buvo įdomių pasisakymų. Mielu noru dėtume ir dabar panašius straipsnius.