Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
PAMINKLINIS MUZIEJUS KR. DONELAIČIUI
Kristijono Donelaičio atminimui ruošiamasi Tolminkiemyje įrengti jo muziejų, šiam tikslui panaudojant buvusią Tolminkiemio bažnyčią, statytą 1756 m. K. Donelaitis rūpinosi šios bažnyčios statyba, iki mirties joje kunigavo. Kr. Donelaičio gyvenimo ir veiklos tyrinėtojas Leipcigo universiteto profesorius F. Tecneris 1896 m. rašė, kad "akivaizdus paminklas rašytojui, primenantis jį dar šiandien, yra mūrinė bažnyčia Tolminkiemyje".
Bažnyčios atstatymo ir restauravimo projektas pradėtas ruošti 1960, tačiau nerasta pakankamai duomenų šiam darbui užbaigti. 1967 m. vasarą po bažnyčios grindimis buvo surasti Kr. Donelaičio palaikai. Pernai metų pabaigoje LTSR Mokslų Akademijos archyve buvo surastas, 1911 m. Karaliaučiuje išspausdintas leidinys "Rytų Prūsijos provincijos meno paminklų konservatoriaus pranešimas apie savo 1910 metų veiklą Rytų Prūsijos provincijos paminklų tyrimo ir apsaugos komisijai". Šiame leidinyje atrasta Tolminkiemio bažnyčios interjero nuotrauka — vaizdas į vargonų pusę. Nuotrauka daryta 1910 m. Dabar tikimasi, kad darbas eis greičiau, ir restauratoriai, turėdami tikrą Kr. Donelaičio bažnyčios vaizdą, galės rimtai kibti į darbą.
GĖLĖS NELAIMĖS VIETOJE
Vis daugiau automobilių ir sunkvežimių rieda Lietuvos keliais, o jų vairuotojai, kaip ir kituose kraštuose, dažnai nepaiso eismo taisyklių ar atsargumo. Įvyksta nelaimė, kurioje kartais pasitaiko ir žuvusių. Dabar pradeda įsigalėti paprotys gėlių puokšte, vainiku ar bent medžių šakomis pažymėti vietą kelyje, kur žuvo žmogus autoavarijos metu. Gėles padeda žuvusiojo artimieji prie kelio, o kartais net to kelio viduryje. Atsiranda balsų, siūlančių su šiuo papročiu kovoti, kol jis dar per daug neįsigalėjęs, nes tokie žuvusiųjų pagerbimai labai išblaško vairuotojų dėmesį ir gali tapti naujų eismo nelaimių priežastimi.
MODERNIOS SUSIŽINOJIMO PRIEMONĖS...
Jeigu šiandieninės Lietuvos mieste nori išsinuomuoti kambarį, pasisamdyti auklę, įsigyti kurį nors daiktą, nerandamą krautuvėje, eik prie skelbimų lentos ir skaityk ten sukabintus lapelius, gal atrasi, ko ieškojai.
Kovo mėn. "Švyturyje" pilietis skundžiasi, kad kartais net tų skelbimų lentų oficialusis informacijų biuras nesiteikia parūpinti, o skelbimus žmonės kabina ant medžių ar stulpų. Prie skelbimų visuomet stumdosi gausi žmonių minia, ieškanti jiems reikalingo turinio skelbimo be jokios tvarkos iškabintų lapelių gausybėje. Tai tarytum savotiška juodoji rinka, į kurią valdžia žiūri pro pirštus, nes tai dažnai yra vienintelis būdas žmonėms apsirūpinti būtiniausiais reikmenimis.
AKMUO SU ŽENKLAIS
Netoli nuo Utenos, Klovinių kaime prie buvusių žvyrduobių atrastas 1,2 X 1.4 metro dydžio beveik trikampis akmuo. Jo viršuje iškaltas 25 centimetrų skersmens apskritimas, kurio viduje — kryžius. Iki šiol akmenų su panašiais ženklais Lietuvoje žinoma tik keletas. Dar visiškai nepaaiškėjo ir jų paskirtis. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad minėti ženklai simbolizuoja saulę, kurią garbino daugelis senovės tautų, o šie akmenys susiję su senovės kultu.
Kiti tyrinėtojai tvirtina, jog tokiais akmenimis jau feodaliniais laikais būdavo pažymimos įvairių didikų žemių ribos.
O kiek tokių akmenų sunaikinta? Štai kitame šių metų "Švyturio" numeryje rašoma, kad Trakų rajone, Žuklėjų kaime, neseniai susprogdintas įdomus, istorinis akmuo. Jo ilgis buvo apie 2 metrus, o plotis apie 1,5 metro. Ant akmens viršaus buvo iškalta keliasdešimt įvairiausių ženklų — žmogaus, karvės, katės ir daugybė kitokių pėdų.
Nesirūpinama archeologinių akmenų apsauga ir Ignalinos rajone. 1969 m. suruoštos ekspedicijos metu šiame rajone buvo rasta daug sunaikintų istorinių akmenų.
KAI DU PEŠASI...
Ne paslaptis, kad išeivijos lietuviai daug dėmesio skiria gyvenimui ir įvykiams pavergtoje tėvynėje. Kiekvieną grįžusį iš atostogų ten ar atvykusį paviešėti tuoj apipila smalsiais klausimais, neretas seka tenykštę spaudą ar kitokiais būdais stengiasi praskleisti bent kraštelį tos geležinės uždangos ir pažvelgti vidun.
Lygiai tokia pati situacija, nors, gal būt, ne tuo pačiu tikslu sukurta, yra ir antroje medalio pusėje, t. y. pavergtoje Lietuvoje. Komunistų partijos potvarkiu rūpestingai sekama išeivijos lietuvių veikla, perskaitoma viso laisvojo pasaulio lietuvių spauda, visi joje aprašomi įvykiai ir mintys surūšiuojamos, o, jeigu tai partijai pasirodo naudinga, kartais paskelbiama ir komunistinėje spaudoje.
Savaime suprantama, kad didžiausias patepimas propagandiniams bolševikų rateliams yra koks nors mūsų spaudoje užtinkamas (kas neretai pasitaiko) viešas kivirčas, ypač turįs nors ir mažiausią sąryšį su komunistine ideologija.
Štai pvz. "Pergalės" nr. 4 (1971 m.) rašo: "Būta buržuazinėje išeivijoje ne vienos aštrios, audringos diskusijos dėl to ar kito reiškinio. Kai kurios jų ir liko vienų ar kitų metų įvykiu, turinčiu lokalinę prasmę. Tačiau J. Meko ir H. Nagio susikirtimas yra ne tik įdomiausias pastarųjų metų emigracijos kultūrinio bei politinio gyvenimo įvykis — jis turi daug svarbesnės, principinės prasmės, nes atspindi ištiso laikotarpio problemą, atskleidžia tam tikrą ateities perspektyvą".
O ta "ateities perspektyva", bolševikų akimis žiūrint, neatrodė jau tokia tamsi. Mat, "Ryšiai su Tarybų Lietuva daugeliui išeivijos inteligentų atskleidė visai kitą, negu jie turėjo, mūsų gyvenimo vaizdą. Todėl netgi kai kas iš tų literatų, kurie kadais buvo nuoseklūs lankstesnių lankininkų ir jų įpėdinių priešai, kurie buvo tiesioginėje antitarybinių sluoksnių įtakoje, šiandien palaiko nuoširdžius ryšius su mūsų kūrybine inteligentija, ieško kelių į tarybinį kultūrinį gyvenimą".
Taigi, dviejų žinomų mūsų poetų polemika, įvėlusi visą eilę plunksnos žmonių ir laikraščių tiek Kanadoje, tiek Amerikoje suteikė nemaža tinkamos propagandinės medžiagos tiems, kurių labui darbuotis nė vienas taurus išeivis lietuvis neturėtų. Pasak "Pergalės", polemika atskleidė labai svarbų faktą — būtent tai, kad generacijų konfliktas nebėra vienintelis išeiviškos buržuazijos kultūriniame gyvenime irstantis reiškinys". Šiame ginče Nagys laikomas senosios generacijos atstovu, o liberališkesnis avangardistas Mekas jau naujosios kartos augintinis. Kartos, kuri, gal būt, liberališkesniu žvilgsniu žvelgs į svetimųjų skriaudas savo tėvynėje arba net visai nuspręs jų nematyti ir laisvai, draugiškai išties ranką savo brolių pavergėjui.