VYTAUTAS KASNIŪNAS
Rašant apie žurnalistų sąjungą, norisi prisiminti jos nueitą kelią, jos pirmtakus, kad paskui galėtume ilgiau sustoti, svarstant šios sąjungos veiklą ir ryškinant įvairias jos narių nuomones. Kai kurie, kalbėdami apie šią sąjungą, viską baigia klausiamąja forma su daugeliu klaustukų, o kiti atsidusę po jos pavadinimo padeda daugtaškius arba šauktukus.
Laisvajame pasaulyje atgaivinta Lietuvių žurnalistų sąjunga yra Lietuvos žurnalistų sąjungos tęsinys. Šios sąjungos pradžios reikia ieškoti 1921 metais, kai Kaune įvyko Pabaltijo žurnalistų konferencija. Tais metais buvo sudaryta žurnalistų organizacinė komisija ir pasiųsti oficialūs atstovai į konferenciją. 1922 m. sausio 13 d. susirinkus aštuoniems spaudos atstovams, buvo tartasi įsteigti Literatų draugiją. Buvo išrinkta ir valdyba, kuri tų pačių metų sausio 31 d. sušaukė žurnalistus ir rašytojus, priėmė įstatus ir draugiją pavadino Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga. Pradžioje buvo 14 narių. Vėliau, 1929 m. kovo 22 d., įvyko reorganizacinis žurnalistų ir rašytojų susirinkimas, kuriame iš 71 nario dalyvavo 30. Ten vėl buvo pakeistas pavadinimas į Lietuvos žurnalistų sąjungą, rašytojams nutarus susiorganizuoti atskirai. Lietuvių enciklopedijoje (35 tom., 429 psl.) klaidingai rašoma, kad tada buvo pakeistas pavadinimas į Lietuvių žurnalistų sąjungą, kuri tokiu vardu veikia ir dabar JAV. Tada ji buvo pavadinta Lietuvos žurnalistų sąjunga, nes jos nariais buvo ir kitų tautybių žmonės.
Žurnalisto vardas ir su juo surištos įvairios lengvatos į sąjungą sutraukė daug narių, kurių skaičius kasmet didėjo. Be tikrųjų narių, buvo daug narių korespondentų. Tikrieji nariai buvo žurnalistai profesionalai, kurių darbas redakcijose ir radiofonuose sudarė pagrindinį pragyvenimo šaltinį. Korespondentais buvo daug valdininkų, profesorių, agronomų, gydytojų, inžinierių, kurie bendradarbiavo spaudoje, daugiausia rašydami savo profesijos klausimais, bet jų pagrindinį pragyvenimo šaltinį sudarė jų specifinės profesijos darbas. Korespondento vardas nieko bendro neturėjo su korespondencijų rašymu.
1940 m. gegužės 26 d., prieš bolševikų okupaciją, Lietuvos žurnalistų sąjunga buvo perorganizuota jau grynai profesiniais pagrindais. Tuo metu sąjungoje buvo 207 nariai (192 lietuviai, 14 žydų ir 1 lenkas). Persiorganizavus profesiniais pagrindais, sąjungoje pasiliko 96 tikrieji nariai profesionalai, 26 nariai visuomenininkai (profesoriai, gydytojai, inžinieriai) ir 19 narių korespondentų.
Rusai, okupavę Lietuvą, daug aktyvių žurnalistų suėmė, kalino, o vėliau nemažai ištrėmė į Sibirą. Pasilikusieji dirbti spaudos darbo buvo sujungti į naujai įsteigtą žurnalistų sąjungą, kuriai galėjo priklausyti tik okupantams patikimi asmenys.
Besiartinant antrajai sovietų okupacijai, didelė dauguma išlikusių žurnalistų pasitraukė į vakarus, tikėdamiesi sulaukti greitos karo pabaigos ir drauge su ja ateinančios išsvajotos laisvės.
Dar tebeskambant Antrojo pasaulinio karo pergalės varpams, susibūrus lietuviams į atskiras gyvenvietes bei stovyklas, pirmuoju uždaviniu imtasi informacinio darbo. Sieniniai ir rotatoriniai laikraščiai, o po kiek laiko ir spaustuvėse spausdinami, po ketverių nelaisvės metų viešai paskleidė pirmąjį laisvą rašytą žodį. Drauge gimė ir nauji žurnalistai, spaudos bendradarbiai, nauji talentai. Per ketverius okupacijos metus priaugo nauja spaudos darbuotųjų karta.
1946 m. gegužės 11-12 d. Hanau stovykloje įvykęs žurnalistų suvažiavimas sutraukė apie 100 dalyvių. Daug aktyvių narių dėl nepalankių susisiekimo sąlygų negalėjo atvykti. Buvo gauta daug raštiškų pareiškimų iš norinčių įstoti į Lietuvių žurnalistų sąjungą.
Šis žurnalistų suvažiavimas buvo labai triukšmingas, pasakytume, partiškai mitinginis. Kai kas bandė suvesti nelemtų okupacinių metų sąskaitas, kiti, patys neapsivalę nuo dulkių, nepagailėjo drėbti purvo kitiems arba žengti į švarią suvažiavimo salę purvinais batais. Tai buvo nervinių išgyvenimų pasekmė, dviejų okupacijų paliktos žymės.
Bet pasikarščiavus ir kai kam per garsiai parėkavus, po naktinių uždarų grupinių pasitarimų vėl buvo grįžta prie taikingo svarstymo. Nepatenkinta liko tik ta grupė, kuri reikalavo, bet negavo žurnalistų pažymėjimo. Vienas dalyvis net viešai pasakė, kad jie čia ir atvažiavę, tik tikėdamiesi grįžti namo su žurnalisto kortele.
Antrasis suvažiavimas įvyko Schweinfurte 1947 m. rugsėjo 30 d., kuris praėjo ramiai, darbingai ir kultūringai. Čia buvo paminėta sąjungos 25 metų sukaktis ir surengta įdomi spaudos paroda. Taip pat buvo priimta daug naujų narių. Dalyvavo ir JAV lietuvių spaudos atstovai: A. Devenienė ir K. V. Baltramaitis. Šiame suvažiavime jau buvo emigracinės nuotaikos. Jeigu iki šiol dar vis buvo guodžiamasi viltimi grįžti į gimtuosius tėviškus namus, dabar jau buvo aišku, kad reikės keliauti kitur. Spaudos bendradarbius gulė nauji rūpesčiai ir nauji uždaviniai informuoti savo tautiečius apie emigraciją.
Trečiasis Lietuvių žurnalistų sąjungos tarpsnis prasidėjo JAV, kai 1953 m. buvo išrinkta nauja valdyba. Tai įvyko, praėjus 61 metams nuo kun. A. Miluko Plymouth mieste įkurtos 1892 m. Rašliaviškos draugystės, kuri stengėsi sujungti visus spaudos bendradarbius.
Dabar, rengiantis septintąjį kartą rinkti Lietuvių žurnalistų sąjungos centro valdybą čia, Amerikoje, ir norisi pasisakyti dėl jos buvimo ir būsimumo. Teko girdėti pasisakymų, kad Lietuvių žurnalistų sąjunga yra nereikalinga, kiti jos veiklai yra abejingi, treti labai entuziastiškai žiūri į jos paskirtį ir būtinumą. Atrodo, kad iš tikrųjų nereikėtų nusivilti, nereikėtų ir per daug viltis, net pasisakant, kad be šios sąjungos mūsų periodinei spaudai ateitų bado ir maro metai. Abejingieji laukia, kada iš dangaus pradės kristi mana, tada jie ims ir jos prisirinks. Vadinas, laukia sąjungos pozityvios, našios veiklos, didelių užsimojimų ir jų įvykdymo, patys nenorėdami nė piršto pajudinti ir savo darbu prisidėti. Visą savo laisvą laiką jie skiria tik murmėjimams.
Nusivylusiųjų tarpan jungiasi vis tie buvusieji Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai arba ir naujieji, kurie bodisi žurnalisto vardo, patys save tikindami: "Kokie gi mes čia dabar žurnalistai, mes nesame profesionalai, palikime sąjungą tik redaktoriams, kurie iš to pragyvena". Ir greitomis surandamas lyg ir geresnis atitikmuo — spaudos bendradarbio vardas.
Gal didžioji dauguma tiek sąjungos narių, tiek aktyvių spaudos bendradarbių, pasirengusių į ją įstoti, pralenkia nusivylusiųjų ir abejingųjų skaičių ir į jos reikalingumą bei būtinumą žiūri labai šviesiomis akimis, ypač kai paskutinioji centro valdyba pasireiškė veiklumu, sumanumu ir veržlumu. Nenorime tuo pasakyti, kad kitos valdybos buvo mieguistos. Ne. Tik paskutinioji tėkmė dar nespėjo pradingti užuomarštin. O ir paskutinis žurnalistų susitikimas Tabor Farmoje, kuris buvo gana gausus, leidžia į sąjungos veiklą žiūrėti viltingai. Priimti nutarimai ir veiklos užsimojimai buvo didelis paskatinimas, kad gal dangoraižių ir nepastatysime, bet, jiems beieškant vietos, turimo mūro tikrai nereikia griauti.