ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Kasmet kas ketvirtoje šeimoje vienas jos narių dėl savo nenormalaus elgesio patenka į psichiatrinę ligoninę. Kitų šeimų ramybė būna sudrumsta daugiau ar mažiau nenormalių narių, kuriems reikėtų gydymo, bet jo kratomasi.
Nors ir kažin kiek būtume susipažinę su protinėmis ligomis, tokios ligos paliestasis savo šeimos ar artimųjų tarpe iššaukia daug sielvarto. Daugumas esame nepasiruošę, kaip elgtis ar ką daryti su mylimu asmeniu, kuris nustojo savimi buvęs. Nesiorientuojam, kur kreiptis pagalbos, kad sergantį būtų galima grąžinti į normalias vėžes.
Bene vienas svarbiausių faktorių, padedančių paciento išgijimui ir artimųjų ramybei yra susigyvenimas su mintimi, kad protinės ligos, nors ir skiriasi nuo kitų, vis tiek yra ligos. Tiesa, fizinių ligų atveju pacientas noriai kreipiasi pagalbos. Protiniai pacientai visai kitaip elgiasi ir siūlomą pagalbą gali net atmesti. Jeigu dėl to paciento šeimos nariai ant jo supyksta, tai nereikia stebėtis. Beveik natūralu pyktelti ant asmens, kuris drumsčia šeimos ramybę, eikvoja turtą ar kitiems gadina sveikatą, o pats vengia atsakomybės ir atsiriboja nuo draugiškai nusiteikusių šeimos narių ir bičiulių.
Kartą susigyvenus su mintimi, kad asmuo yra reikalingas pagalbos, keistokas elgesys nebebus toks erzinantis. Kaip nėra reikalo išplūsti asmenį, jeigu jis vemia, nes jo skrandis yra suerzintas, arba nejudėdamas guli su sulaužytu nugarkauliu, taip yra neišmintinga protinį ligonį kaltinti ir jam priekaištauti, kad jis yra keistas arba tinginys, kuris valandų valandas prasėdi, bežiūrėdamas į vieną tašką. Ne laikas moralizuoti, kai mylimas asmuo rodosi kuo kitu patapęs arba kai yra nesukalbamas.
Protinių ligų atveju giminių nuotaikos turi daug teigiamos arba neigiamos įtakos. Pagijimo galimybės padidėja, jei į pacientą žiūrima ne kaip į niekam netinkantį sutvėrimą, bet kaip į asmenį su emociniais sunkumais. Nors daugelis į protinius ligonius ir jų šeimas tebežiūri su panieka, iš tikro nereikėtų pergyventi gėdos ten, kur jai nėra jokio pagrindo. Per dažnai pagalbos siekimas yra užvilkinamas, nes į ligonį vis dar žiūrima kaip į piktųjų dvasių apsėstąjį. Mažai pagrindo nuogąstavimui, kad protinės ligos yra paveldimos ir jų pasirodymas prastai atestuoja pačią šeimą. Šabloniškai sakant, reikia žvelgti realybei į akis, nes akių užmerkimas, save tikinant, kad su pacientu nieko nepaprasto nėra arba kad jis tik savotiškai keistokas, reikalų dažniausiai nepataiso, bet tik juos užvilkina. Artimųjų nuotaikos dažnai užtemdo supratimą, kas su pacientu darosi, nors specialistui būtų labai aišku, o kaimynams daugiau negu įtartina.
Daugelis yra įsitikinę, kad protinis ligonis visada yra susivėlęs, plaukus besiraunąs robotas, kuris nebežino, kas ir kur jis yra. Kiti mano, kad toks ligonis turi būtinai įsivaizduoti esąs kuo kitu, pvz. Napoleonu ar Dievo siųstu pranašu. Iš tikro, tokių pacientų labai retai pasitaiko. Protinės ligos pasireiškia įvairiomis formomis. Jų paliestasis gali būti visai ramus arba labai nuliūdęs. Kitas gali būti labai susijaudinęs ir be paliovos kalbėti, šokdamas nuo vienos minties prie kitos. Trečias gali susiraityti ir toje pačioje pozicijoje išbūti valandų valandas. Dar kitas gali reguliariai kartoti tą pačią frazę ar judesį, kurio prasmė lieka nesuprantama. Kartais pacientas gali prarasti regėjimą arba nebepaeiti, nors tam fizinės priežasties ir nebūtų. Galvojimas gali tiek užkietėti, kad jokie įtikinėjimai jo nepakeis, kad pvz. jis nėra pranašas, siųstas išgelbėti pasaulį nuo tvano, arba kad jo maistas nėra užnuodytas. Pacientas kartais gali turėti haliucinacijas, t. y. matyti ar girdėti neegzistuojančius dalykus.
Yra aišku, kad anksčiau suteikiama pagalba, tuo didesnė galimybė protinėm ligom užbėgti už akių. Jeigu kas šeimoje ima nenormaliai šnekėti ar elgtis, reikia tuoj pasitarti su savo gydytoju. Tai nereiškia, kad reikia sukelti aliarmą dėl kiekvieno išsišokimo ar keistesnio posakio. Reikia čia "gaspadoriškai" elgtis, kaip elgiamasi su fizinėmis ligomis. Jeigu sergame gripu ar plaučių uždegimu, kreipiamės pas gydytoją. Panašiai reikėtų elgtis ir protinių ligų atveju. Jei kas nebesugeba atlikti savo kasdieninių pareigų dėl nuotaikos praradimo, arba kalbėdamas šokinėja nuo vieno dalyko prie kito, arba su įtarimu klaidingai interpretuoja kitų žmonių elgesį, reikėtų pasitarti su šeimos gydytoju. Taip pat jeigu asmuo pradeda kvailai elgtis, be priežasties juoku prapliupti, be saiko pirkti reikmenis, už kuriuos negalės sumokėti, perdėtai save kaltinti ir kitus įtikinėti, kad jis esąs niekam tikęs nusidėjėlis, jeigu šalia senatvės bėdų asmuo ypatingai susimaišo ir artimųjų nebeatpažįsta, jeigu jis be saiko geria, nedelsiant reikia tartis su gydytoju. Vienu žodžiu, reikia kreiptis pagalbos, jeigu asmens elgesys arba galvosena drastiškai pasikeičia nuo jo ankstyvesnės elgsenos ar galvosenos.
Dabar nors paviršutiniškai pažiūrėkime, kas tipiškai atsitinka su psichiatrinėn ligoninėn naujai priimtu pacientu. Visų pirma yra sutelkiama kuo pilnesnė informacija apie naująjį ligonį. Jis yra psichiatrų išegzaminuojamas, patikrinamas jo fizinės sveikatos stovis, atliekami laboratoriniai tyrimai, apklausinėjami giminės. Po to pacientui nustatoma diagnozė ir paruošiami gydymo planai. Pravartu šeimos nariams ne tik su gydymo planu susipažinti, bet ir jį paremti. Teiraujantis apie ligonio padėtį, vengtina telefoninių skambinimų. Geriausia iš anksto sutarti laiką ir, asmeniškai atvykus, plačiau išsikalbėti su gydytoju ar su kitais gydomojo personalo nariais.
Skatintinas paciento lankymas, nes jis jam primins, kad juo tebesirūpinama ir laukiama grįžtant namo. Nors pacientas ir neparodytų didelio entuziazmo jį lankantiems, vis tiek lankymai yra svarbūs, jie padidina galimybę greičiau pacientui grįžti namo. Kartais ligonis gali atrodyti pablogėjęs, bet iš tikrųjų tai gali tik reikšti, kad jis pagaliau įsitikino, jog yra reikalingas pagalbos. Šeima neturėtų jaustis kalta, nes paguldymas ligoninėn yra žingsnis į gydymą, o ne mylimo asmens pasmerkimas į kalėjimą. Lankant reikia laikytis nustatytų taisyklių, kurios paprastai nesiskiria nuo kitų ligoninių taisyklių. Lankyti gali ne tik giminės, bet ir draugai bei pažįstami. Nepilnamečiams, žemiau šešiolikos metų, paprastai neleidžiama lankytis palatose. Jei norima, galima atvežti dovanėlių, pvz. saldainių, gėlių, knygų, užsakyti laikraštėlį ar palikti pinigų smulkiems reikmenims nusipirkti. Ypač skatintinas laiškų rašymas. Lankant dažniausiai galima pacientą išsivežti pietums į restoraną, apsipirkti į krautuves arba kur nors į gamtą. Pirma, aišku, reikia tam gauti gydytojo pritarimą. Reikia specialaus leidimo pacientą keletai dienų parsivežti namo. Jei paciento stovis leidžia, tokie leidimai lengvai gaunami, nes trumpalaikiai, ypač savaitgalio. Vizitaiyra skatinami.
Į gydymo personalą, susidedantį iš eilės specialistų, dažnai įtraukiami ir kai kurie šeimos nariai. Tokiu būdu bendras planavimas ir kooperacija suteikia progą šeimos nariams geriau orientuotis, kas su pacientu yra daroma ir kaip toliau elgtis, pacientui grįžus namo.
Kadangi yra įvairių protinių ligonių, jų gydymas taip pat yra įvairus. Kaip jau užsiminta, pirmas žingsnis yra ištirti, kas su pacientu atsitiko, kodėl jis atvyko į ligoninę. Po to apsvarstomi būdai, kaip ateityje iškilsiančias krizes atpažinti ir sėkmingiau išrišti. Nors įvairūs gydymo būdai kartais turi egzotiškus pavadinimus, bet iš esmės jie visi bando paciento gyvenimą grąžinti į normalias vėžes. Vaistai, aplinka, užsiėmimai, pašnekesiai — tai vis priemonės pacientui save labiau suprasti ir padaryti atitinkamus pakeitimus savo galvosenoje bei elgesyje. Aplamai gydymas yra tarsi sistemingas įvairių įtakų tinklas, skatinąs pacientą grįžti prie kasdieninių reikalų ir užsiėmimų: prie darbo, pramogų, žaidimų, draugystės, tvarkos, kūno higienos ir asmeniškos atsakomybės. Pacientas yra skatinamas dalyvauti ligoninės socialiniuose ir pramoginiuose užsiėmimuose: sporte, dainavime, šokiuose. Jis gali lankyti kino teatrus, dalyvauti ekskursijose, gegužinėse.
Gydymo personalui nutarus, kad buvimas ligoninėje pacientui jau daugiau nebereikalingas, jis išleidžiamas. Kartais jam patariama dar kurį laiką imti vaistus ar lankyti protinės sveikatos kliniką, kur jam bus padedama grįžti atgal į normalų gyvenimą. Kiek įmanoma, tokios klinikos ar ligoninės personalas mielai padės buvusiam pacientui susirasti darbą, ar išlyginti šeimoje pasitaikančius nesutarimus, ar nurodyti, kur galima tikėtis reikiamos pagalbos.
Šeimos nariai turėtų buvusiam ligoniui žodžiais ir veiksmais parodyti, kad jį supranta ir juo pasitiki. Jeigu iškyla neaiškumų arba jeigu buvęs ligonis rodosi beatkrentąs į ankstyvesnį stovį, reikia pasitarti su ligoninės ar klinikos personalu. Neužmirština, kad daugeliu atvejų buvusio ligonio padidėjęs nervingumas tereiškia, kad jis realiai pergyvena namo grįžimo ir naujo prisitaikymo fazę. Kuo ilgiau pacientas išbūna ligoninėje, tuo sunkiau jam gali būti vėl persiorientuoti. Jį gali tik erzinti, jeigu jis stumiamas per greitai grįžti į visokius parengimus ar didesnius suėjimus. Antra vertus, nėra reikalo buvusį ligonį slėpti. Kaip visur, taip ir čia reikia laikytis saiko. Buvusio ligonio neišleidimas iš akių taip pat yra vengtinas, nes tuo būdu būtų sukurta nuotaika, kad juo nebepasitikima. Niekada nereikia grasinti grąžinimu ligoninėn, nes tokia baimė jau ir taip yra. Visų svarbiausia šeimai yra būti lanksčiai ir neprarasti pasitikėjimo buvusiu ligoniu. Tiesa, ligonis jis buvo, bet, grįžęs namo, vėl tapo pilnateisiu šeimos nariu. Su juo taip ir reikėtų elgtis.
