IGNAS SERAPINAS
Danutė Brazytė-Bindokienė, trapiausiais savo gyvenimo metais netekusi gimtosios žemės po savo kojomis, mokėsi, augo ir brendo tremties stovyklų sąlygose Vakarų Vokietijoje ir persikėlė per Atlantą Antrojo pasaulinio karo padarinių kupinoje atmosferoje. Pati išgyvenusi pavojų ir neaiškaus rytojaus baimės persotintus jaunatvės metus, šiuo jaunoje širdyje sukrautu patirties lobiu gana anksti pradėjo dalytis rašyto kūrybinio žodžio išraiškos formomis su to paties likimo ištiktaisiais savosios tautos vaikais.
Jos stambesniųjų kūrinių tarpsniai užpildyti dabarties svetur atsidūrusio lietuvio buitį vaizduojančiomis novelėmis, išbarstytomis mūsų kultūriniuose žurnaluose.
Šių metų pavasarį dienos šviesą išvydusiame pirmajame savo romane "Viena pasaulyje" Danutė Brazytė vėl grįžta prie lietuvių jaunimo pavojų ir klystkelių temos, prie kurios buvo sustojusi premijuotoje apysakoje "Mieste nesaugu". Naujajame romane autorės pasiimta pakedenti bene viena iš aktualiausių dabarties mūsų jaunimo problemų. Ar šios paties jaunimo susikurtosios problemos (nebesiskaitymas su jokiu — net ir tėvų — autoritetu, bėgimas iš namų "į laisvę", gėdinimasis savo tautos ir jos kalbos...) turi kokį pateisinamą pagrindą — vargiai galėtų duoti svaresnį atsakymą ir patys šių problemų puoselėtojai. Ši iš šalies mesta ir kai kam naudinga idėja yra įgavusi madingą pobūdį.
Jei šios temos būtų ėmęsis kuris nors vyresniosios kartos rašytojas, esu tikras, kad jau vien dėl to mūsų čia svarstomosios knygos priimtinumas jauniesiems skaitytojams būtų buvęs abejotinos vertės. O kai pati autorė savo amžiumi stovi gana arti tų, kurie kartais dėl aiškių gyvenimo tiesų kelia didžiules abejones, manau, ir šią knygą turės priimti be apriorinio priešingo nusiteikimo.
Svarbiausia šio romano veikėja Vita Linaitytė, dar mažytė su tėvais ir vyresniu broliu Algiu Antrojo pasaulinio karo išblokšta iš tėvynės, kelerius metus augo nenormaliose stovyklinio gyvenimo sąlygose. Kol tėvai buvo jos nuolatinėje artumoje ir dalijosi su ja nuo savo burnos atitraukiamu, nors ir liesu, kąsniu, kol ji šildėsi po jų globos sparnu, mažajai Vitai jos atstojo normalias šeimos sąlygas. Persikėlus per Atlantą Amerikon, gyvenimo sąlygos Linaičių šeimoje iš pagrindų pasikeitė: tėvų pečius užgulė šeimos išlaikymo rūpesčiai. Jie per dienų dienas plūkėsi darbe. Laikas ir jėgos buvo iškeista į gyvenimo egzistencijos prekę. Vaikų mokslo bei elgesio priežiūrai ir jų auklėjamajai globai nebeliko nei laiko, nei jėgų. Tėvai, šiame krašte kapituliavę prieš prigimtines teises ir pareigas, per lengvai pasidavė vietinės aplinkos įtakai.
Dar jaunutė Vita, pastebėjusi savo tėvų pasidavimą bendrajai aplinkos įtakai — pataikavimui ir paklusimui visokioms vaikų užmačioms, pasitaikius pirmai progai, pabandė pasinaudoti patrauklia galimybe. O kai į jos melagystę ir apgaulę tėvai beveik nereagavo, dukra už tokį jų "minkštumą", už aklą pataikavimu pagrįstą meilę ne tik neliko tėvams dėkinga, bet tai dar palaikė jų nenoru ar nesugebėjimu domėtis jos elgesio reikalais. Tokia jaunos mergaitės sąmonėje atsiradusi tėvų autoriteto krizė iššaukė savotišką pagiežą ir ankstyvą norą visiškai nuo bet kokios tėvų "globos" atitrūkti. Taigi ne skurdas ar vargas Vitą iš tėvų namų taip anksti išprašė, bet pačių tėvų gležnumas ir pasimetimas savo pareigose. Juk ir tolimesnėje pasimetusiųjų kartos stadijoje — narkotikuose ir hipiuose — ne skurdžių vaikai tas apšepėlių minias sudaro, bet kaip tik daugiausia visko pertekusiųjų, išlepusiųjų, tėvų namuose gyvenimui neparuoštųjų. Tokie ir sudaro paran-kiausią medžiagą anarchijos jovalui virti.
Aukščiau minėto kreivo auklėjimo mintį patvirtina ir mūsų liaudies dainos žodžiai: "Ne dėkui tėvui nei motinėlei, kad mane jauną valioj augino..."
Užmojis iš namų ištrūkti ir vėliau juos visai pamiršti pasiteisinimu, kad tėvai nereagavo į suktas dukters užgaidas, nebuvo rimta priežastis, bet tik savo žygiui pridengti susikurtas pretekstas. Už jo slypėjo "noras išmėginti nuosavus sparnus, skrajoti nevaržomai vienai pasaulyje" (62 psl.).
Iš tėvų globos į taip traukiamą didmiesčio nežinią ištrūkti Vitai sekėsi be kliūčių. Keleivio lazdos vieton net stambus tėvo čekis jai į rankas buvo įspaustas. Bet šis laimikis dukros širdies tėvų atžvilgiu nesušildė. Ir laukto dėkingumo, ir pagarbos, ir natūralios vaiko meilės bet kokie pėdsakai Vitos širdyje laiko dulkių liko užnešti iki pat motinos gyvybės slenksčio.
Ištrūkusi iš lietuviškos šeimos, Vita pasiryžo taip pat lengvai ištrūkti ir iš lietuvių tautos narių tarpo. Norėdama išdildyti visus savo kilmės pėdsakus, bėgo kuo toliausiai nuo lietuvių. Nors pati visais galimais būdais stengėsi pasinerti ir ištirpti amerikietiškoje visuomenėje, bet keistu būdu tų pačių amerikiečių vis būdavo suvedama į sąlytį su savo tautiečiais. Ir taip jos ilgai planuotoms pastangoms vis išdygdavo netikėta kliūtis. Tarsi lyg koks likimo pirštas Vitai primygtinai rodė, kad nuo savęs, kuo esi, pabėgti neįmanoma.
Nors ir ne Vitos iniciatyva, bet, jai nesipriešinant, atsirado nauja galimybė atskilti nuo savo tautos kamieno vedybų keliu. Prie jų Vita slenka pamažu, be meilės — tik karjeros kipšiuko gundoma. O delsimui tikrai iškilo rimtų priežasčių. Bet, darydama galutinį sprendimą, tautybės klausimą ir šiuo atveju nustūmė į šalį.
Pabaigoje skaitytojas vis dėlto paliekamas su vilties kibirkštėle, kad šios klajūnės lietuvaitės kelias motinos gyvybės auka bus pasuktas atgal į savųjų tarpą.
Beskaitant šį Danutės Brazytės-Bindokienės romaną, kilo ir kai kurių smulkesnių abejonių. Vita Linaitytė, kuri visur vaizduojama kaip labai savarankiška ir atspari įvairioms nuklydimo pagundoms, pokalbiuose su žydaite Sara ir lietuviu Toniu parodoma esanti labai staigių nuotaikų valdoma: iš ramaus pašnekesio prasiveržia staigus šuolis į karštas replikas, o po jų vėl nelauktai grįžta į kietą šaltumą. Arba vėl: vos Saros supažindinta su jos mylimuoju Toniu, tuoj vienas kitą vadina familiariškuoju "tu".
Knyga lengvai skaitoma ir joje vaizduojamieji įvykiai, nors kiek vietomis ir ištęsti, laiko prie savęs pririštą besibaiminantį skaitytoją, kad neišeitų taip, ko labiausiai bijomasi. Pabaiga parinkta gera (nors ir su likusia abejone), patvirtinanti seną gyvenimo tiesą, kad dideli ir svarbūs įvykiai yra geriausi vaistai nuo lengvabūdiškų svaičiojimų.
Vertingą knygos turinį ir gerai valdomą žodį kiek pritemdo neišlygintos korektūros klaidos ir visa eilė rašybos bei skyrybos netikslumų. Korektūros klaidas lengvai pastebės kiekvienas skaitytojas pats. Klaidinančių abejonių daugeliui gali sukelti tik rašybos ir skyrybos neišlyginti netikslumai. Tų pačių negerovių netrūksta ir mūsų periodinėje spaudoje. Šioje vietoje atkreipsiu dėmesį bent į pačius būdinguosius kalbinius netikslumus romane "Viena pasaulyje". Štai jie: "... numeskite bent penkiolika svarų" (23 psl.) — skaitvardžiai tarp 11 ir 19 galininke rašomi be nosinės; "trijų metų" (57 psl.) — šis dauginis skaitvardis, einąs su daugiskaitiniu daiktavardžiu, rašomas trejų; "užgęso šviesos" (112) — būtasis kartinis laikas neturi nosinės; "naująjai tėvynei" (137) — naudininke nereikia nosinės; "atgrąsinta" (176) — nereikia nosinės. Vietoje tai rašoma tada, vietoje kaip — kai ir pan.
Bet ypač neįprasta skyrybos vartosena. Sudėtiniuose sakiniuose (gal su viena kita išimtimi) išsiverčiama vien kableliais. Sudedamuosiuose sujungiamuosiuose sakiniuose, turinčiuose skirtingus veiksnius, pasigendama kablelių, pvz.: "Ji pasitraukė iš tarpdurio ir Vita netvirtai žengė į vidų" (9) — po "tarpdurio" reikia kablelio. Panašių atvejų knygoje yra gana daug. Kai kur kableliai sudėstyti ne savo vietose: "Žadėjau susirasti milijonierių ir gyventi čia, patogiai nors nuodėmingai" (127). Kitur vartojami kableliai, kur jų visai nereikia: "Kiek ilgiau užkliuvo už, modernų namą atsovaujančių, paveikslų" (130). Pagaliau dalyvinė žodžių grupė išstumiama iš jai priklausomos vietos: "Šokėjas giedriai nusišypsojo, ją pažinęs, ir ištiesė abi rankas" (183). Turėtų būti: "Šokėjas, ją pažinęs, giedriai nusišypsojo..."
Ne tik gramatikos ir mokslo vadovėliai turėtų būti tie šaltiniai, iš kurių šių laikų jaunasis skaitytojas gali mokytis kalbos, bet ir kitos mūsų leidžiamos knygos.