TITAS ALGA
Vien literatūrai skirto periodinio leidinio, apimančio visus žanrus, o taipgi visų kartų, visų krypčių, visų pasaulėžiūrų ir ideologijų rašytojus egzilėje, ilgą laiką neturėjome. Šito teigimo nesugriautų nė faktas, kad kiekvienas rašytojas veik kiekvieną literatūriniai vertingą kūrinį, tur būt, galėjo jeigu ne viename, tai kitame leidinyje atspausdinti. Betgi stogo, po kuriuo galėtų lygiomis teisėmis glaustis visi, vis dėlto nebuvo. Tąją spragą prieš keletą metų ryžosi "užlopyti londoniškė Nidos leidykla, išleisdama literatūrinį metraštį.
"Pirmoji Pradalgė" pasirodė 1964 metais, be skambių šūkių, be uždegančių įvadų, be svaiginančių įsipareigojimų, sakytum, beveik nedrąsiai. Iš netolimos praeities žinant neilgą šitokių leidinių amžių, ir sutikta ji buvo gana skeptiškai, nededant nei per daug vilčių, nei lūkesčių. Bet po Pirmosios pasirodė Antroji, ir Trečioji, ir... šiais metais jau vartome "Septintąją Pradalgę". Septyni stambūs tomai, trys tūkstančiai puslapių, keliasdešimt senesnių, jaunesnių, o kartais ir visai dar negirdėtų vardų jau duoda pagrindo ir džiaugsmo, ir viltims arba bent rimtesniam pokalbiui.
Palyginus su kitomis, "Septintoji Pradalgė" kokybiškai gal nebūtų stipriausia, betgi įvairumu ar geru išbalansavimu pralenktų beveik visas kitas. Joje atstovaujami, galima sakyti, veik visi literatūriniai žanrai ir visos egzilės rašytojų kartos. Bene margiausiai atstovaujama poezija, kuriai skirtus maždaug aštuoniasdešimt puslapių užpildo net vienuolika poetų. Šalia stipriai mūsiškėje literatūroje įsipilietinusių (J. Aisčio, K. Bradūno, G. Tulauskaitės, L. Andriekaus) čia rasime didžiąja dalimi šio metraščio puslapiuose poezijoje išaugusį Albiną Baranauską, o taipgi ir vien periodikoje besireiškiančius nuo pirmą kartą "Pradalgėse" pasirodančios Teresės Pautieniūtės (g. 1945) ar žemininkų įtakoje augančio C. V. Obcarsko (g. 1929) iki surealistiniais bruožais mūsų poeziją praturtinti bandančio Pr. D. Girdžiaus (g. 1903).
Šiame tome, tur būt, įdomiausia "šviežiena" poezijos mėgėjui bus Aldona Gustas, vokiškai išleidusi jau pustuzinį rinkinių ir kritikų pralankiai įvertinta, mūsiškės "nužemintųjų" kartos poetė, su skaitytoju supažindinama turiningu R. E. Maziliausko straipsniu ("Panas lietuviškose samanose") ir stamboku pluoštu paties pristatytojo verstos poezijos. Šioje Atlanto pusėje mažai kam girdėtas ir Zentos Tenisonaitės - Hellemans (g. 1925) vardas. Jos eilėraštis "Disonansas" gana charakteringai išsako daugelio mūsų jaunųjų poetų padėtį, nuotaikas ar įsipareigojimus:
Visos mano mintys sujauktos,
supainiotos, sumazgytos
į suveltą mazgą,
ir veltui aš bandau išnarplioti,
atrišti tą mazgą,
bet tie siūlai lipnūs,
tarytum klijai,
prilimpa prie pirštų,
surišdami rankas.
Todėl
aš turiu kalbėti,
aš turiu ką nors pasakyti
bet kam
ir bet kada.
Aš negaliu tylėti,
tyloje man baisu,
baisu tų nieko nesakančių šešėlių,
baisu tos tylinčios tuštumos. (162)
"Pradalgėse" naujas ir Jurgis Janavičius (g. 1926), berods Australijoje gyvenantis poetas, kurio mįslingumu ir žodžio taurumu pasižyminčios kūrybos dažniau galėjai užtikti "Metmenyse". Šalia trejeto miniatiūrinių gabaliukų jis čia duoda ir rombo pavidalo eilėraštį — šaradą, parašytą beskyrybiniais didžiųjų ir mažųjų raidžių sluoksniais, kuriuos iš dešinės į kairę ar iš kairės į dešinę skaitydamas, gali iššifruoti poeto prisipažinimą maždaug šitokio turinio: "kad nežūt turėjau susirast dvasinę tėviškę..." Ar daug skaitytojų tokio šifravimo imsis, ar daug jų, "šaradą" sėkmingai išsprendę, už darbą dvasiniu poezijos turiniu jausis pakankamai atlyginti — kitas klausimas. Ne kiekvieną gi skaitytoją patenkinsi klasiškiausiomis formomis, griežčiausiais ritmais sukaustyta, originaliais rimais ir muzikaliais sąskambiais aidinčia poezija, su aiškiu ar miglotu turiniu, gilia ar seklia mintimi... Antra vertus, dažnas konservatyvesnių pažiūrų skaitytojas apie šiandieninę modernesnio sukirpimo poeziją turi apriorinę nuomonę, pagal kurią būtų vis tiek beprasmiška skverbtis intymiuosna poetų vidaus pasauliuosna, kuriuos jie nuo skaitytojo sąmoningai slepia ar saugo, apriboję mistiš-kiausių abstrakcijų reizginių tvoromis. O kad ir ritminga, mandriais rimais "frizuota" kūryba gali būti ne tik naivi ar tuščia, bet ir įkyriai nuobodi, akivaizdžiai parodo daugiausia vietos knygoje užimanti J. Gliaudos sueiliuota dviejų paveikslų komedija "Kaukių balius", kurioje ne tik poezijai, bet ir komiškumui užuosti reikėtų arba labai primityvios, arba labai atbukusios uoslės skaitytojo...
Ilgesnį metražą atstovaujantiems "Septintosios Pradalgės" prozininkams būdingas posūkis tautos praeitin: Vytautas Alantas čia vėl duoda "ištrauką iš Lietuvos XIII amžiaus kronikos "Šventaragis" (vien "Pradalgėse" atspausdintos bene penkios šio veikalo ištraukos jau sudarytų gana storą knygą, bet galo vis dar nematyti), ankstyvesnės imigracijos rašytojas Kazys S. Karpius (g. 1895) — banaliai naivoko patriotinio turinio primityviai suregztą apysakaitę "Du broliai", gi Kazys Almenas — pounijinius laikus vaizduojantį gabalą "Trys giltinės pirštai" iš savo "Veiverių kronikų", kurių ištraukas taipgi teko užtikti "Aiduose", "Metmenyse" ir "Drauge". Kad jaunasis K. Almenas (g. 1935) ne tik lakia vaizduote, intriguojančiu turiniu, bet taipgi forma ir stiliumi yra toli pralenkęs savo vyresniuosius kolegas, skaitytojas, manau, netruks įsitikinti. V. Alantas, atrodo, tebeskrajoja mūsiškio istorinio romano pradininko Vinco Pietario orbitoje, savąja auditorija įsivaizduodamas tautinio atgimimo epochos moksleivius, kai K. Almenas aiškiai prabyla į literatūriniai išprususį šių dienų skaitytojų, kuriam suvilioti nebepakanka kilniaspalvės romantikos blizgučiais išmargintų "gyvųjų paveikslų".
"Pradalgių" puslapiuose subrendusio Eduardo Cinzo novelė "Iškyla į kalnus" yra kiek silpnesnė už visą trejetą pirmykščių, kiek skubotais posūkiais fabuloje vietomis padvelkianti dirbtinumu, tačiau mūsuose nauja tematika, apgalvota kompozicija, sąžiningu intrigos vystymu, kruopščiai išdirbtomis detalėmis ji dar kartą įrodo šio reto tipiškai egzilinio beletristo talentą ir rimtą požiūrį į rašytojo pašaukimą. Aloyzo Barono noveletė "Žanetos meilė" kelia atkištinio, prabėgomis apmesto, "duoklinio" darbelio įspūdį. K. Barėno ištrauka iš matomai spaudai paruoštos knygos "Dvidešimt viena Veronika" leidžia spėti apie šio, paskutiniu metu kūryboje itin aktyvaus, rašytojo naują tematinį posūkį.
Šiame tome gana turtingai atstovaujama ir literatūrinė kritika. Be jau minėto R. Maziliausko straipsnio, R. Šilbajoris meta įdomų "Žvligsnį į naująją mūsų lyriką", vėlyviausias jos apraiškas gimtajame krašte, lygindamas su čionykštėmis ir rasdamas intriguojančių paralelių ar priešingybių. Dr. J, Grinius palankiai vertina okupuotos Lietuvos rašytojo Just. Marcinkevičiaus dramą "Mindaugas", nors ir rasdamas joje nukrypimų nuo istorinės tiesos. G. J. Vebrienė, bandydama plačiau nušviesti Oskaro Milašiaus asmenybę, atskleidžia ir keletą, įdomių jo kūrybos savybių. Ne vien kūrybą, bet ir žmogų taipgi liečia nuoširdus ir šiltas V. Kazoko straipsnis "Valandėlė su Pulgiu Andriušiu", kuriame požiūris į jo kūrybą atmiešiamas straipsnio autoriaus prisiminimais ir kitų vertintojų atsiliepimais apie šį tiek gyvenimu, tiek kūryba spalvingą rašytoją.
Kiek blankokas Pr. Naujokaičio "Žvilgsnis į dvejų metų mūsų grožinę literatūrą", kuriame jis bando aprėpti visas 1968-1969 metais išeivijoje išleistas knygas. Bijodamas bet kurį rašytoją įžeisti ar užgauti, vertintojas - apžvalgininkas, atrodo, iš viso vengia pasakyti ką nors daugiau, negu knygos turinio apibūdinimas ar jo atpasakojimas savais žodžiais, tuo pačiu tiek savo aptariamąsias knygas, tiek ir jų autorius visiškai suniveliuodamas. Jo pozicija betgi diametraliai keičiasi, palietus mūsiškę kritiką. Straipsnio gale jis apkaltina visą mūsų egzilės kultūrinę spaudą (Aidus, Metmenis, Draugo kultūrinį priedą) ir joje bendradarbiaujančius literatūros vertintojus, kad jie drįsta taikyti griežtesnius standartus, ją laipsniuoti vertės atžvilgiu ir daryti atranką. Pripažįstant teisę Pr. Naujokaičiui turėti nuomonę, pagal kurią reiklesnė kritika yra literatūrai žalinga, būtų logiška tos teisės nepaneigti ir tiems, kurie galvoja atvirkščiai, kad daug žalingesnis yra beatrankinis vertinimas, nerandąs jokio esminio skirtumo tarp rimtesnės kūrybos ir pretenzingos rašliavos, tarp ąžuolo ir karklynėlio, tiek krūmuose, tiek medžiuose tematant vieną ir tą patį mišką...
Kaip trafaretiškai tai beskambėtų, būtų nesąžininga baigiant nepasidžiaugti Nidos leidyklos, o ypač jos redaktoriaus Kazimiero Barėno sugebėjimu šį tikrai sunkų darbą kantriai ir sąžiningai tęsti. Darbo prasmingumą, manau, įrodytų ir pripažinimas, kad iki šiol išvarytose "Pradalgėse" apytiksliai atsispindi mūsų literatūrinio judėjimo ar kūrybinio pajėgumo veidas. Vienas kitas ryškesnis bruožas jį gal papildytų ar patikslintų, tačiau bent kontūrai yra pakankamai ryškūs, įgalinantys lengvą atpažinimą. Neabejoju, kad visiems būtų maloniau tą veidą matyti kiek šventadieniškesnį, gražesnį, švariau nupraustą, padailintą, bet, jeigu jis toks nėra, — ne veidrodžio kaltė...