Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
BRŪKŠNELIO VARTOJIMAS
Mūsų redaktoriai ir laikraštininkai, nusižiūrėję į svetimąją spaudą, dažnai vartoja brūkšnelį ten, kur jo visai nereikia, pvz: a) tik-ką, šiaip-taip, šen-ten, kur-kas, norint-nenorint, vargais-negalais(turi būti: tik ką, šiaip taip, šen ten, kur kas, norint nenorint, vargais negalais);b) prieš-katalikinis, ne-amerikinis, dvi-partinis(turi būti: prieška-talikinis, neamerikinis, dvipartinis);c) viceprezidentas, pan-slavizmas, prof-sąjunga, Polit-Biuras, A-bomba(turi būti: viceprezidentas, paslavizmas, profsąjunga, politbiu-ras, atominė bomba).Bet brūkšneliai paprastai dedami šiuose prieveiksmiuose: kur-ne-kur, vos-ne-vos.
Dabar mūsų bendrinėje kalboje brūkšnelis vartojamas ir kitais atvejais, pvz.: 1. jungiant dvi to paties asmens pavardės lytis: Krėvė - Mickevičius, Putinas - Mykolatiis, Brazytė - Bindokienė, Jankutė - Užubalienė; 2. jungiant du glaudžiai siejamus, bet visai savo sąvokos talpa vienas į antrą neįeinančius žodžius: lietuvių-lenkųsantykiai, teologijos-filosofijosfakultetas ir kt. Čia brūkšnelis kartais padeda išvengti dviprasmiškumo. Sakysime, teologijos-filosofijosfakultetas būtų toks, kuris skirtas teologijai ir filosofijai, bet ne teologijos filosofijai,kaip galėtume suprasti, jeigu rašytume be brūkšnelio (teologijos filosofijosfakultetas).
Čia dar galima priminti, kad brūkšnelis rašomas ir vietoj išleistos žodžio dalies, žodį trumpinant, pvz. priesaga -ykla(plg. mokykla), skautai.-ės)bet ne skautai-ės, kaip nevykusiai parašoma, praleidus kablelį). (Plg. dr. P. Jonikas. "Gimtojo žodžio baruose", 53 ir 54 psl.).
KAI KURIŲ VEIKSMAŽODINIŲ BŪDVARDŽIŲ VARTOJIMAS
Kalbose ir spaudoje tenka išgirsti ar skaityti sakinių, kuriuose veiksmažodinis būdvardis vedinasvartojamas kaip neveikiamasis dalyvis, pvz.: Tėvynės meilės vedini (—vedami), mūsų laisvės kovotojai nepabūgo nei kančios, nei mirties. Artimo meilės vedini (— vadami), nugalėsime visas kliūtis.
Liaudies kalboje (žemaičių tarmėje) šios rūšies būdvardžiai vedinas, nešinas, vežinas, geninas, varinas, velkinasvartojami ne su kilmininku, bet su vadinamuoju draugės įnagininku, pvz.: Ūkininkas, veršiuku vedinas, ėjo į turgų. Atėjo kaimynė vaiku nešina. Eina piemuo žąsimis geninas.Šitie pavyzdžiai rodo, kad žodžiai vedinas, nešinas, geninasneturi neveikiamojo dalyvio prasmės, nes iš minėtų pavyzdžių aišku, kad ūkininkas vedasi veršiuką, kaimynė neša vaiką, piemuo gena žąsis.Šie žodžiai eina su draugės įnagininku (veršiuku vedinas— su veršiuku, vaiku nešina— su vaiku, žąsimis geninas— su žąsimis).Bendrinėje kalboje reikėtų laikytis šios vartosenos.
ATMINTINAI IR MINTINAI
Pirmiau visuomet mūsų tėvai sakydavo: Vaikas jau atmintinai poterius išmoko; Gaidys užsimerkęs gieda, nes atmintinai moka. Tačiau nepriklausomybės laikais mokytojai, matyt, paveikti kažkokio nugirsto "filosofavimo", pradėjo mokiniams aiškinti, jog esą negera sakyti atmintinai,reikią sakyti mintinai.Tai buvo tikras nesusipratimas. Atmintinaireiškia iš atminties,pvz.: Vaikas atmintinai eilėraštį pasakė; Kalbėtojas atmintinai prakalbą išdrožė. Mintinaivisai ką kita reiškia, pvz.: Viščiuką mintinai numynė; Jis tą mįslę mintinai minė ir atminė. Taigi, mintinai yrakilęs iš veiksmažodžių minti (numinti)arba minti (atminti, atspėti). Tad mintinaireiškia visai ką kita, negu atmintinai.
AR GALIMA SAKYTI “PERGALĖ TAPO PASIEKTA”?
Ar teisingi yra tokie sakiniai: Lietuviai narsiai kovojo, ir pergalė tapo pasiekta; Mokinys tapo pagirtas už savo darbštumą? Ne, jie nėra teisingi. Reikia sakyti: Lietuviai narsiai kovojo, ir pergalė buvo pasiekta; Mokinys buvo pagirtas už savo darbštumą.Juk taptireiškia darytis kuo, virsti,pvz.: Jis tapo labai geru mokiniu; Mano draugas tapo ligoniu.
Sudurtinių laikų daryba su veiksmažodžiu taptibendrinei kalbai nėra teiktina. Tokias klaidas visuomet taisydavo J. Jablonskis, jas taiso ir kiti kalbininkai. Sudurtiniai laikai sudaromi iš veiksmažodžio būtiir atitinkamų dalyvių.
ATSILIEPIA SVEIKATAI AR Į SVEIKATĄ?
Kai veiksmažodis atsilieptireiškia atsakyti,tai vartojamas su prielinksniu į,bet kai jis reiškia turėti įtaką(kenkti ar padėti), tai vartojamas su naudininku. Pavyzdžiai: Jis į mano laišką neatsiliepė (neatsakė); Atsiliepk į jo prašymą.Bet: Girtuokliavimas atsiliepia (kenkia) sveikatai; Kelių kalbų mokėjimas teigiamai atsiliepia žmogaus smegenų išsivystymui.
KAINUOTI IR KAINOTI
Žodis kainuoti yra ne visai taisyklingai sudarytas iš žodžio kaina (plg. vaga— vagoti, rasa — rasoti, puta— putoti, ašara— ašarotiir kt.), ir todėl lietuvių kalbos mokytojai paprastai šį žodį taisydavo į kaino-ti.Tačiau šis taisymas vis dėlto neprigijo, ir šiandien visi tekiausia: Kiek kainuoja (ne kainoja!) sviestas, sūris, batai?Atrodo, kad čia turėjo įtakos skolinys kaštuotiir kai kurios panašios darybos išimtys: dūda — dūduoti, daina— dainuoti, šukos— šukuotiir kt. Todėl tarp šių išimčių paliktinas mūsų bendrinėje kalboje ir žodis kainuoti.
Kainotidabar paprastai vartojamas kita reikšme — nustatyti kainą, įvertinti,pvz.: Kiek kainoji šitą namą? Neįkainojamas mūsų laisvės kovotojų heroizmas. Mes turime perkainoti savo dvasines vertybes. Dabar yra labai nukainotos(t. y. nuvertintos) kai kurios prekės.
SKAUDA GALVĄ AR SKAUDA GALVA?
Mūsų liaudies kalboje su veiksmažodžiais skaudėti, sopėti, mausti, niežėtivartojamas ir vardininkas, ir galininkas: Man galva skaudair Man galvą skauda; Jam nugara niežtiir Jam nugarą niežti.Kuris pasakymas teiktinesnis bendrinei kalbai? Nors žemaičiai labiau linkę vartoti vardininko linksnį, bet Lietuvoje plačiau vartojamas galininkas, tad ir Jablonskis bendrinei kalbai teikė vartoti veiksmažodį su galininku. Tad yra geriau sakyti: Man skauda galvą; Jam niežti nugarą.
KAIP GERIAUSIA VERSTI “GENERATION GAP”?
Laikraščiuose tenka pastebėti įvairių šio išsireiškimo vertimų: plyšys tarp kartų, praraja tarp kartųarba tarp generacijųir t. t. Prof. A. Salys pataria čia sakyti kartų atotrūkis.