D. PETRUTYTĖ
Pernai rugpiūčio 31 d. sukako 100 metų nuo žymiosios šio šimtmečio pedagogės Marijos Montessori gimtadienio. Manau, būtų reikalinga plačiau supažindinti ir mūsų lietuviškąją visuomenę su šia įžymia asmenybe.
Šiuo metu, kai pasaulis yra atsidūręs dideliame sąmyšyje, kai senosios dvasinės vertybės niekinamos, medžiaginės gėrybės beatodairiškai naikinamos, kai nužmogėjimas ir nihilistinė dvasia sklinda, tartum maras, pasaulyje ir kai baimė bei netikrumas darosi kasdieniniais padorių piliečių palydovais, tai Dr. Marijos Montessori darbas ir jos įsteigtasis auklėjimo sąjūdis pasirodo kaip šviesus kelrodis. Šiose skaudžiose dvasinio nuosmukio sutemose, jos plėtros filosofija ir psichologija, kuriomis yra grindžiamas jos auklėjimo metodas, iškyla kaip šviesus ir viltingas švyturys.
RYŽTAS NUGALI VISAS KLIŪTIS
Marija Montessori gimė Chiarvalle miestelyje, Ankonos provincijoje, Italijoje, 1870. 8. 31. Jos tėvas Aleksandras Montessori buvo kilęs iš aristokratų šeimos Bolonijoje. Jo žmona Renildė Stoppani buvo seserėčia italų filosofo ir mokslininko Antano Stoppani.
Marija savo vaikystę praleido Ankonoje. Jai einant dvyliktuosius metus, tėvai persikėlė į Romą, kad savo dukrelei lengviau galėtų suteikti mokslinį išsilavinimą.
Keturioliktaisiais savo amžiaus metais Marija parodė ypatingą susidomėjimą matematika ir buvo nutarusi studijuoti architektūrą. Tačiau tatai nebuvo taip lengvai pasiekiamas tikslas, nes reikėjo baigti realinę gimnaziją, į kurią tais laikais buvo priimami tik berniukai. Tų laikų Italijos moteriai tebuvo prieinama tik mokytojos profesija.
Šitoji tvirtabūdė mergaitė, pakankamai prisižiūrėjusi į savo mokytojas, griežtai nusprendė niekada netapti mokytoja. Jos supratimu, tai buvo bergždžias, atstumiąs ir nedėkingas darbas — tai vaikų kankinimas, verčiant juos "kalti" viską, o ypač žymiųjų žmonių biografijas. Jai pačiai tai nebuvo sunkus dalykas, nes ji turėjo ypatingai gerą atmintį, bet visa savo esybe šlykštėjosi vidutinių gabumų vaikų vargais ir nuolatiniais jų nepasisekimais.
Vargais negalais jai pavyksta patekti berniukų gimnazijon, kurią ji ne tik sėkmingai baigė, bet visuose mokslo dalykuose pralenkė berniukus. Jai buvo išduotas aukščiausio laipsnio pagyrimo lapas, kur, šalia puikiausiai įvertintų jos matematinių gabumų, ypatingai buvo pabrėžta nuostabi jos dvasinė kultūra: valingumas, ištvermingumas, paklusnumas, pagarba nuostatams ir tvarkai.
Marija buvo laikoma tam tikra prasme "įsibrovėle" į berniukų gimnaziją ir, kaip mergaitei, jai buvo pritaikinti visai skirtingi nuostatai, kurie pareikalavo iš jos didelės savitvardos.
Pamokų metu klasėje ji privalėjo sėdėti atskirai kampe, veidu į sieną. Jai buvo griežtai uždrausta atsigrįžti j klasę. Tiktai iš šono tebuvo įmanoma sekti paaiškinimus lentoje ir aklai klausytis mokytojų aiškinimų. Pertraukas ji turėjo praleisti nuošaliame kambarėlyje, į kurį kiekvieną kartą buvo mokytojo palydima, o prie jo durų sėdėdavo sargas.
Paskutiniaisiais gimnazijos lankymo metais jos dėmesys vis labiau ėmė krypti į biologiją. Baigusi gimnaziją, ji pakeitė savo nusistatymą, nutardama studijuoti mediciną. Nuo pat jaunų dienų joje ruseno gilus troškimas, greičiausiai motinos įkvėptas, gyventi ne savo malonumui, bet kitų gerovei ir laimei, o ypač apleistųjų ir nelaimingųjų. Jos įsitikinimu, asmeniškas pasitenkinimas ir dvasinis džiaugsmas turėjo gimti iš darbų, kurie lengvins kenčiančiųjų dvasinį bei fizinį skurdą. To meto Italijoje skurdo ir vargo tikrai buvo apstu.
MONTESSORI ATIDARO UNIVERSITETO DURIS MOTERIMS
Nutarusi studijuoti mediciną, Marija vėl susiduria su nepaprastomis kliūtimis. Medicinos fakulteto durys moterims aklinai uždarytos. Viešoji opinija užkietėjusi savo pažiūrose ir nusistatyme. Iki Montessori niekam nebuvo atėję į galvą, kad medicinos šventovės slenkstį galėtų peržengti moteris. Todėl jaunutei Marijai tenka įtempti visas dvasines ir fizines jėgas, kad pralaužtų tą plieninį žiedą.
Pirmiausia Marijos pašaukimui griežtai pasipriešino jos tėvas, būdamas tvirtai įsitikinęs, kad jo dukra, pasirinkdama gydytojos profesiją, užtraukia gėdą ne tik sau, bet ir visai jo garbingai šeimai. Tėvo rūstybė dėl "palaidūniško" dukros elgesio teatlyžo tik jai baigus medicinos studijas, kai Romos u-tas už jos ypatingus mokslinius darbus medicinos ir chirurgijos srityse suteikė jai net dvigubą daktaro laipsnį — iš medicinos ir chirurgijos.
Visa Romos diduomenė, išgirdusi apie Marijos M. dedamas pastangas patekti į medicinos fakultetą, buvo tiesiog siaubo apimta. Kilmingosios moterys, pamaldžiai sudėjusios rankas, išgąstingai kartojo: "Ar tai jaunai, padoriai mergaitei lankyti tokią mokyklą?!"
Tik Marijos motina Renildė nepasibaisėjo dukros pasirinktąja profesija. Ji ne tik nepasmerkė savo dukros, bet tvirtai tikėjo, kad Marija pasirinko tikrąjį kelią, kuriuo eidama, galės padaryti daug gero žmonėms. Iki savo mirties Renildė išliko ištikima savo dukros padėjėja ir jos idėjų nuoširdi gerbėja.
Marija savo ruožtu labai vertino ir brangino savo tėvus už jų švelnią meilę, lydėjusią ją nuo pat kūdikystės dienų, ir už gilių bei kilnių idėjų įskiepijimą jos širdyje. Marijos pagarba ir meilė tėvams aiškiai atsispindi iš įrašo pirmajame jos veikale "Pedagogical Anthropology", kurį ji parašė, būdama Romos u-to Antropologijos katedros profesorė. Štai šios dedikacijos angliškas vertimas iš italų kalbos: "To my mother Renilde STOPPANI and my father Alessandro MONTESSORI on the occasion of the 45th Anniversary of their unclouded union, I dedicate this book. Fruit of the Spirit of Love ana Contentment with which they have inspired me".
Marijos studijų dienos u-te buvo nepaprastai sunkios, pareikalavusios didžiausio nervų įtempimo ir geležinės ištvermės. Pirmiausia, studentai vyrai į ją žiūrėjo su neslepiama panieka, surasdami apsčiai progų ją įskaudinti. Antra, nors jai ir buvo leista peržengti medicinos f-to slenkstį, tai reiškia — jai buvo leista kartu su vyrais studentais klausyti tik paskaitų. Tačiau ji neturėjo teisės dalyvauti kartu su vyrais praktiškuose darbuose, anatomijos laboratorijose, lavonų skrodimo darbuose. Visa tai ji turėjo atlikti viena ir naktimis, kada vyrai studentai miegojo arba bent ilsėjosi.
Begalinės energijos, nepalaužiamo ryžto ir stiprios valios dėka Marija įstengė nugalėti visus baisumus ir nežmoniškumus jos atžvilgiu. Visos kliūtys ne tik nepalaužė jos nusistatymo tapti gydytoja, bet vis labiau jį stiprino ir grūdino. 1894 m., būdama 24 m. amž., Marija Montessori tapo pirmoji moteris gydytoja Italijoje. Ji savo pasiryžimu ir ištverme pralaužė kietų prietarų sieną, atverdama medicinos f-to duris moterims.
NENORMALIEJI VAIKAI PARODO KELIĄ
Marija M. tuojau buvo paskirta asistente Psichiatrinėje klinikoje prie Romos u-to. Čia ji susidūrė su idiotais vaikais, į kuriuos ji ėmė kreipti ypatingą dėmesį. Kuo daugiau ji juos stebėjo, tuo labiau jai ryškėjo, kad jų problemų sprendimas labiau priklauso pedagogikai, o ne medicinai.
Pagaliau jai pasisekė įtikinti u-to vadovybę ir Švietimo Ministerį, kad įsteigtų atsilikusiems vaikams specialią įstaigą (scuola ortophrenica). Tokia įstaiga buvo įsteigta 1899 m., ir Dr. Marija M. buvo paskirta jos vedėja. Šitoje įstaigoje ji išdirbo dvejus metus, atlikdama mokslinius tyrinėjimus ir panaudodama dviejų prancūzų gydytojų: G. Itard'o ir E. Seguino jau sėkmingai naudotus auklėjimo metodus su atsilikusiais ir nenormaliais vaikais. Kuo labiau Dr. Montessori gilinosi į šių nelaimingųjų vaikų problemas, tuo labiau jai ryškėjo, kad šitie vaikai iš tikrųjų ne tiek yra reikalingi mediciniško gydymo, kiek specialaus auklėjimo ir lavinimo.
Sumanioje ir stropioje Dr. Montessori priežiūroje nepaprastai žemas šių "nurašytųjų" vaikų protinis pajėgumas išsivystė iki stebėtinai aukšto lygio. Didelė jų dalis viešuosiuose egzaminuose pasirodė net pranašesni už sveikuosius ir normaliuosius vaikus.
Šis didis laimėjimas, žadąs jaunai daktarei garbę ir materialinį gerbūvį, neapsvaigino jos ir neužtemdė žvalaus jos proto. Dr. Montessori žvelgė į šį įvykį giliomis mokslininkės - tyrinėtojos akimis, neprskirdama sau ypatingų nuopelnų. Nuolankumas buvo pats ryškiausias jos asmenybės bruožas. Štai kaip ji pati apibūdino savo neeilinį pasisekimą: "Tuo tarpu, kai visi stebėjosi manųjų idiotų pažangumu, aš ieškojau priežasčių, kurios nusmukdė sveikųjų ir normaliųjų vaikų protinį pajėgumą?"
Po ilgų ir gilių svarstymų Dr. Montessori įsitikino, kad jos sėkmės esminė priežastis yra ne kas kita, o panaudoti skirtingi auklėjimo principai ir priemonės. Nuo to momento ši mintis nebepaliko jos ramybėje, vis labiau stiprindama jos įsitikinimą, kad, pritaikius panašius auklėjimo metodus normaliesiems vaikams, jų protinis pajėgumas, atsipalaidavęs nuo dresūrinių varžtų, imtų kilti ir pažangėti.
Šios idėjos vedama, Dr. Montessori atsisako gydytojos praktikos, pasišvęsdama normaliųjų vaikų auklėjimui. Pirmiausia ji nuodugniai išstudijuoja eksperimentinę psichologiją ir tuometinius mokymo metodus, ypatingą dėmesį kreipdama į vaiko psichologiją.
1907 m. ji atidaro pirmuosius "Vaikų Namelius" Romoje varguomenės vaikams nuo 3-7 m. amž. Tai pirmoji psichologinių ir pedagoginių tyrinėjimų mokslinė laboratorija. Joje buvo įvykdytos vaiko sielotyros studijos, davusios pradžią naujajam vaiko psichologijos mokslui. Dr. Montessori, pasinaudodama laisvo vaiko paruoštoje aplinkoje natūraliomis apraiškomis bei reakcijomis, sukūrė naują auklėjimo metodą ir sistemą — tai Montessori Metodas.
Greitu laiku, visame pasaulyje pasklido garsas apie nuostabius vaiko sielos reiškinius, pasirodančius "Vaikų Namelių" aplinkoje. Iš visų pasaulio kraštų ėmė vykti mokytojai, įvairūs auklėtojai, kad savo akimis pamatytų tuos nuostabiuosius vaikus, kurie mokėsi niekieno neverčiami, buvo drausmingi ir paklusnūs, darbštūs ir socialūs, kurių elgesiui tvarkyti nereikėjo nei bausmių, nei pagyrimų.