FELIKSAS JUCEVIČIUS
II. RELIGIJA IR MENAS
Hegelio filosofijoje absoliučioji dvasia susivokia palaipsniui ir dialektiškai žmogaus sąmonėje. Šis susivokimas išsisako subjektyvinio ir objektyvinio prado unija, kuri yra pirmiausia vaizduojama (menas), paskui įsivaizduojama (religija) ir pagaliau žinoma (filosofija). Todėl žmogiškosios minties raidoje menas yra religijos pirmtakas. Mes galime sutikti ar nesutikti su Hegelio dialektika, bet turime pripažinti, kad šiuo atveju ji atskleidžia gilią tiesą. Kad menas tampriai siejasi su religija, tai liudija primityvios bendruomenės, kur menas atlikdavo religinę funkciją. Daugelis senųjų civilizacijų tepažino tik religinį meną, dar ir šiandien menas kartais nevengia būti religijos tarnyboj.
Bet kuo menas yra giminingas religijai? Aišku, ne savo tikslu, bet savo kilme, savo santykiu su tikrove ir savo poveikiu. Meno ir religijos kilmė slypi žmogaus gelmėse. Štai kodėl norint suprasti, kas yra menas ir religija, reikia žinoti, kas yra žmogus. Tai buvo aišku Platonui. Kai tik jo dialogų pokalbininkai susidurdavo su gėrio ar grožio klausimais, tai jis tuojau jų diskusijas nukreipdavo žmogaus link. Menas ir religija yra tarsi, pasinaudojant Lessingo išsireiškimu, žmogaus "gyvojo pavasario" išsisakymas, nors ir skirtingomis varsomis. Vienas ir kitas išreiškia dvasinės įtampos dialektiką, kuri savo keliu atskleidžia vieno ir kito metafizinį pobūdį. Paskui menas ir religija yra giminingi savo santykiu su tikrove. Religijai betarpiškoji tikrovė, pojūčių pasaulis, nėra galutinė tikrovė. Tikroji tikrovė nėra šis pasaulis, bet tai, kas yra už jo. "Anapus" yra taip tikras, jog šis pasaulis atrodo tik apraiška. Nė menas nelaiko betarpiškosios tikrovės tikrąja tikrove. Tiesa, meno objektas yra tikrovė, visa tikrovė, bet tikrovė iš esmės nėra menas. Menui yra svarbu ne tikrovė, bet tai, kas iš jos gali būti padaryta. Jis pasirenka kai kurias tikrovės formas ne tam, kad atkurtų tikrovę, bet kad sukurtų aukštesnę tikrovę. Ne betarpiškoji tikrovė, bet meno tikrovė yra labiausiai tikroviška, nes ji išsisako esminėmis ir amžinomis formomis. Pagaliau menas ir religija yra giminingi savo poveikiais. Religija siekia žmogų sužmoginti, padaryti jį nauju žmogumi. Menas taip pat veda žmogų pažangos keliu, o pažanga reiškia artėjimą prie tobulybės, bet ne būtinai tobulybės tik spalvų, linijų ar garsų žaisme. Kalbėdamas apskritai apie žmogų kaip menininką, Rabindranath Tagore pastebi: "Jo tikrasis gyvenimas yra jo paties susikuriamas. O tai yra begalybė. Jis yra natūraliai indiferentiškas tik egzistuojantiems daiktams. Jis privalo turėti tam tikrą idealinę vertę, ir tik tuomet jo sąmonė atpažįsta juos kaip tikrus".2
Įdomu, kad daugelis menininkų neabejoja meno giminingumu religijai. Michelangelui paveikslas yra savaime "kilnus ir pamaldus". Pasakojama, kad Jean Baptiste Corot, piešdamas peisažą, sau nuolat kartodavo: "Dabar aš meldžiuos". Rodin, gana indiferentiškas religijai, manė, kad menininkai yra religingiausi iš mirtingųjų, nes ieško tai, kas yra "neišaiškinta ir neišaiškinama" pasaulyje. Meno giminingumą religijai liudija dar ir tai, kad visais laikais žmonijos avangarde sutinkame šventuosius ir menininkus, nors ne būtinai šventieji yra menininkai, ar menininkai šventieji. Buvo laikotarpių, kad žmonės tematė tik šventuosius. Bet tai nereiškia, kad tada nebuvo menininkų. Šiandien mes tematome tik menininkus, tai nemanykime, kad dabar nebėra šventųjų. Tai tik reiškia, kad mes, gal būt, jų nematome.
Kartą teko kalbėtis su menininkais iš Lietuvos. Vienas pastebėjo, kad šiandien ne vienam menas atstoja religiją. Aš galėjau pats tuo įsitikinti, kai 1968 metų vasarą lankiausi Leningrade. Man darė gilų įspūdį tos minios žmonių, kurios slinko Heremitage muziejuje su religiniu susikaupimu pro Rembrandto, Matisso, Gauguin ir kitų menininkų kūrinius. Panaši nuotaika dvelkė iš laikysenos tūkstančių žmonių, kurie sekmadienio rytą stovėjo lietuje prie šv. Izaoko soboros ir laukė su rusišku kantrumu savo eilės pamatyti mozaikos šedevrų.
Kartais menas atstoja religiją, nes jis kai kada lyg ir kalba ta pačia kalba, kaip ir religija. Jis lyg ir apreiškia religiją, ne būtinai religiją su dievais ir dogmomis, bet tikrai su "anapus". Kartais tas "anapus" yra nežinomybė, kartais užburianti ar gąsdinanti paslaptis, o kartais ilgesys to, kas nesibaigia. Kai kas mano, kad šios rūšies menas yra nukrikščionėjusio ar nukrikščioninto žmogaus išradimas. Kažkaip nesinori su tuo sutikti. Juk nuo seniausių laikų menas buvo pažinimo metodu, ir tai aukščiausio pažinimo, atveriančio absoliuto horizontus. Antikinės Graikijos poetai buvo gerbiami kaip dieviškosios išminties skelbėjai. Statula, religinė ar ne, skelbė graikui dieviškumą. Tą dieviškumą skelbė jam taip pat šventyklos, ir tai ne tik todėl, kad ten garbinami dievai ar deivės, bet ir todėl, kad pastatyti šventyklas, kaip iškalti statulas, reikia talento. O talentas ateina iš dievų. Jis yra dieviškos kilmės. Malraux nori mus įtikinti, kad Akropolis, šventovių šventovė, buvo "Būties" mirties vieta. Kai lankai jį, tai gauni visai kitą įspūdį. Nors laiko apgriautas ir "civilizuotųjų" vakarų apiplėštas, Partenonas dar ir šiandien prabyla į mus labiau amžinosios būties kalba, o ne mirusios skundu.
"Paradiso" dvidešimt penktoje giesmėje Dantė viliasi, kad, grįžęs žemėn, jis galės būti apvainikuotas Apolono laurais toje pačioje koplytėlėje, km buvo pakrikštytas. Šičia poetas išreiškia simboline kalba savo įsitikinimą, kad tarp meno ir religijos yra glaudus ryšys. O Dantės gerbėjas Boccaccio nusakė trumpai savo amžiaus meno teoriją. "Genealogia Deorum" keturioliktoje ir penkioliktoje knygoje kalba apie poezijos dievišką kilmę. Dar palygint neseniai Novalis save laikė metafiziko broliu, o Hugo — pranašu. Kas šičia taikoma poezijai, tas tinka ir menui apskritai. Ar dailininkai nelaiko savo tikslu matyti tikrovę, ir ją matyti dieviškai? Kad ilgesys to, kas yra dieviška, nėra svetimas vaizdiniam menui, tai liudija Ravenos freskai. Fra Angelico Apreiškimai", Čiurlionio kosminės vizijos. Partenonas, Chatro katedra ir Lietuvos pakelių koplytėlė skelbia tą patį, nors ir skirtinga kalba. Clive Bell yra teisus: 'Tikras menas ir tikra religija yra tos pačios dvasios skirtingos apraiškos, taip klastotas menas ir klastota religija. Per tūkstančius metų žmonės išreiškė menu žmogiškąsias emocijas, ir jame rado tą maistą, kuriuo gyvena dvasia. Menas yra labiausiai visuotinė ir labiausiai pastovi religinės prigimties forma, nes forminio žaismo reikšmė gali būti įvertinta, kaip vienos rasės ir vieno amžiaus, taip ir kito, ir toji reikšmė yra nepriklausoma, kaip žmogiškojo nepastovumo matematinė tiesa".3
Bet tai galioja, gal būt, tik menui, sukurtam žmonių, kurie tikėjo į dievus ar Dievą? Gal tik menas, kurį liudija Partenonas, Amiens "Gražusis Dievas" ir renesanso madonos tėra tos "pačios dvasios", kaip ir religija? Gal to visai negalime tvirtinti apie meną, kuriuo grožimės Picasso, Brague, Matisso ar Leger kūriniuose? Kalbėdamas apie modernųjį meną, Malraux sako: "Jis nėra religija, bet jis yra tikėjimas. Jis nėra šventybė, bet jis yra neskaistaus pasaulio neigimas."4Tai reiškia, kad modernusis menas nebėra tikėjimo išraiška, o pats tikėjimas, ir tai tikėjimas tų, kurie neturi tikėjimo. Jei anksčiau ar Dievas nustelbė žmogų, kaip tai atsitiko rytuose ir Bizantijoje, ar žmogus nustelbė Dievą, kaip tai rodo antikinės Graikijos, romėnų, gotikos ir renesanso menas, tai šiandien modernusis menas nebetiki visai absoliutu ir save laiko absoliuto įpėdiniu.
Kai kas gal sakys, kad Malraux yra Nietzschės Zaratustros mokinys, kuris skelbia Dievo mirtį, kad patį žmogų padarytų dievu. Kitas laikys jį apskritai atstovu ateistinio humanizmo, kuris jau nuo seniai neigia absoliutą žmogaus sąskaiton. Reikia sutikti, kad "Metamorphose des Dieux" ir ''Les Voix du Silence" yra charakteringos mūsų bendralaikiams, kurie rašo Dievo nekrologą. Juk ne paslaptis, kad mūsų laikai nėra tikinčiojo žmogaus laikai, nors tai nereiškia, jog nebėra tikinčiųjų. Nedaug, gal būt, liko ir tikinčiųjų menininkų. Tačiau niekas negali paneigti, kad Malraux pastatė meno klausimą religinėje plotmėje. Net jo nereligiškumas yra tipiškai religiškas. Kartais mes galime nesutikti su jo religine meno interpretacija, bet tai nekliudo būti jam tiek pat "religišku", kiek ir tiems, kurie save laiko tokiais iš profesijos ar pašaukimo.
Žinoma, dar lieka kitas klausimas. Prileidus, kad "modernusis menas" yra tikėjimas, t. y. tikėjimas be religijos, ar jis tuo pačiu nebeturi nieko bendro su "anapus"? Kas sudaro meno esmę? Forma, kuri padaro meną tikrąja tikrove, tiek realesnę, kiek labiau suformintą. O kas yra forma? Į šį klausimą mėginsiu atsakyti vėliau, bet jau dabar noriu priminti, kad ji susilieja su "anapus" horizontais.
3
Kai kalbu apie meno giminingumą su religija, tai negaliu pamiršti Tolstojaus. Jo meno samprata išplaukia savaime iš religijos sampratos. Kad ta religija yra krikščionybė, tai turi būti mums aišku. Nors jis buvo ekskomunikuotas rusų bažnyčios sinodo, bet jis buvo tikras krikščionis, tikresnis, gal būt, už tuos, kurie jį ekskomunikavo.
Aleksandras Pope sakė: "Atlik gerai savo rolę, nes tame glūdi visa garbė." Šiame poeto teigime nejaučiame jokio cinizmo, bent tikrai mes jo nematome. Juk mes laikome savo pareiga visad elgtis natūraliai. Mes stengiamės būti geri. Mes skatiname ir kitus tai daryti. Vieni tai darome savaime, kiti iš pareigos, o dar kiti iš pašaukimo.
Tolstojus liepia menininkui elgtis krikščioniškai, o elgtis krikščioniškai reiškia elgtis natūraliai, gerai, nemeluotai. Bet kodėl jis turi elgtis krikščioniškai? Nes šiandien jis nebegali kitaip elgtis. Tolstojus sako: "Tai tiesa, kad žmonijos, kaip individo, gyvenimas juda reguliariai. Bet šiame reguliariame judesyje įvyksta lemtingi posūkiai, kurie griežtai atskiria vakarykštį gyvenimą nuo būsimo. Krikščionybė buvo toks lemtingas posūkis, bent toks jis turi atrodyti mums, kurie gyvename pagal krikščioniškąją gyvenimo sampratą. Krikščioniškoji samprata davė kitą, naują kryptį visiems žmogiškiesiems jausmams, ir todėl visiškai pakeitė meno turinį ir reikšmę".5
Štai kodėl menas turi paklusti krikščioniškiesiems principams ir realizuoti tai, ko ji siekia. Pagal Tolstojų, krikščionybės tikslas yra vienyti žmogų su Dievu ir vienyti žmones tarpusavyje. Jis teisingai pastebi, kad krikščionybės idealas nėra faraono ar Romos imperatoriaus didybė, Graikijos grožis ar Fenecijos turtai, o nusižeminimas, skaistumas ir meilė. Krikščioniškasis herojus yra ne turtuolis, o vargšas, ne Marijos Magdalenos grožis, o atgaila. Todėl didžiausi meno kūriniai yra ne triumfo arkos, o žmogaus siela, taip paliesta meilės, jog ji net gailisi savo persekiotojų ir juos myli. Krikščionybės laikais tegali būti tik vienas meno tikslas — jungti žmogų su Dievu ir žmogų su jo artimu. Tolstojus tai aiškiai pabrėžia: "Meno, viso meno, savybė yra ta, kad ji vienija žmones".6Menui religija nėra tik būtina sąlyga, o jo raison d'etre. Krikščioniškojo tikslo realizavimas ar nerealizavimas yra tas kriterijus, kuriuo turi būti vertinamas menas. Jei menas perduoda krikščioniškosios vienybės bei broliškumo jausmą, tai jis yra geras menas, jei jis tai ignoruoja ar tam prieštarauja, tai yra menkas ar net blogas menas.
Šiandien Tolstojaus meno samprata skamba primityviai. Taip yra todėl, kad mes išimame jį iš ano laikotarpio konteksto. Jį reikia matyti romantizmo, ir tai dekadentinio, perspektyvoje. Šis romantizmas reiškia ne tik pasisakymą už laisvę literatūroje ir politikoje, o taip pat ir meno "supolitikinimą". Dar prieš Tolstojų Victor Hugo įtaigavo, kad menas menui yra gražus dalykas, bet menas progreso labui yra dar gražesnis. Štai kodėl menininkas turi siekti ne tik grožio, o ir gėrio. Jis turi savo talentą paaukoti žmonijos gerbūviui, žodžiu, jis turi užsiangažuoti, ir menas turi būti naudingas. Tiesa, Hugo daro skirtumą tarp meno tiesioginio ir netiesioginio naudingumo. Pirmąjį jis laiko vaikišku, ir tikriausiai turi šičia mintyje saint-simonizmo ir fourierizmo šalininkus, kurie reikalavo meną besąlyginiai subordinuoti žmonijos gerovei.
O netiesioginiai? Tikrasis menas išreiškia savaime "amžinąsias tiesas", kurios visose tautose ir visais laikais sudaro žmoniškųjų jausmų pagrindą. Kai Tolstojus reikalavo subordinuoti meną krikščioniškosios tiesos tarnybai, tai jis elgėsi kaip "supolitikinto" romantizmo atstovas.
Ar Tolstojus yra teisus, ar ne? Atsakymas nėra nei "taip", nei "ne". Iš vienos pusės, menas neprašo nieko jam tarnauti, ir lygiai taip pat jis atsisako tarnauti bet kam kitam. Menas neturi jokio kito tikslo, kaip tik būti menu, t. y. tarnauti grožiui. Ne jo uždavinys yra skelbti tiesą ar gėrį. Taip pat yra aišku, kad nėra nei tokios formos, nei tokio stiliaus, kuris meną padarytų "religišku" ar "krikščionišku". Krikščioniškasis menas, kaip religinis menas apskritai, yra visuotiniojo meno dalis ir neišsiskiria nuo savo laikotarpio meno. Todėl Tolstojus klysta, jei jis mano, kad yra tokia meno forma ar technika, kuri galėtų perduoti krikščioniškosios brolybės jausmą. Nei krikščionybės principai, viena ar kita versija, negali padaryti meno geresniu ar blogesniu. Iš kitos pusės, tikras menas atlieka ne tik estetinę funkciją. Net toks "menas menui" šalininkas, kaip Beaudelaire, prileido, kad menas sukilnina žmogų ir pakelia anapus vulgariosios kasdienybės horizontų. Mes galime eiti dar toliau ir sakyti, kad menas gali perduoti ir iš tikrųjų kartais perduoda religinę mintį. Juk bizantinis ir gotiškasis menas yra savo rūšies krikščioniškoji teologija mozaikoje ir figūrose.
El Escorial statytojai bandė išreikšti ispanų tautos atsidavimą krikščioniškajam idealui, ir turime pripažinti, kad jis yra tikėjimo išpažinimas ir kartu nuostabus architektūros kūrinys. Bet ir bizantiniai, ir gotiškieji meno kūriniai, ir tas pats El Escorial yra menas ne todėl, kad perteikia krikščionišką mintį, bet kad ją perteikia tikrai meniškai.
Menas yra žmogaus kūrinys. Visą žmogaus kūrybą saisto mintis. Kurti reiškia išreikšti mintį. Ar mene yra pirmiau forma, ar mintis? Į tai niekas nedavė galutinio atsakymo, bet viena yra tikra, kad tikras meno kūrinys yra meistriškai pasakyta mintis. Šia prasme kiekvienas menas yra "užsiangažavęs" menas. Štai kodėl tikrajame mene "menas menui" ir "užsiangažavęs menas" yra ne dvi priešingybės, o būtini tarpusavyje susiję elementai.
2 Rabindranauth Tagore, The Religion of Mass, Unwin Books, London 1967, p. 85.
3 min. viet., p. 182
4 Andrė Malraux, Les Voix du Silence, La Galerie de la Plėiade 1951, p. 599.
5 Leo N. Tolstoy, What is Art? The Library of Liberal Arts 1960, p.p. 147/8.
6 ten pat, p. 149.