ŽIVILĖ BILAIŠYTĖ

PABAIGA

Mes parietę padus po savim
pilstom karštą ir byrantį smėlį.

Saulė kyla aukščiau, vis aukščiau
ir, įkopus į pačią viršūne, tau
žemu melodingu balsu
siunčia skylančius juoko krislus.

Mes susėdę ratu su tavim
pilstom karštą ir verdanti vyną.

Minties ratilu apsuptas tu
stovi lyg pilkapio ąžuolas,
gerdamas plūstančią minią vaizdu
ir slaptu prieštaravimų geismą.

Mes sutūpę prie laužo liepsnos
pilstom sūrų putojantį vandenį.

Mūsų žodžiai nutyla po vieną.
Kurčios akys po truputį temsta.
Ilgos dienos po vieną sustingsta.