(Vyt. Volerto "Pragaro vyresnįjį” perskaičius)
NIJOLĖ JANKUTĖ
Kadaise Egiptas ir Havajai buvo tie egzotiški kraštai, kuriuos lankė knygose aprašyti archeologai ir šlageriuose apdainuoti jūreiviai. Tačiau ironiškam likimui kreivai šyptelėjus, tuo sunkiai pasiekiamu, baugiai egzotišku kraštu mums tapo... Lietuva. Lietuva dabar, jos žmogus ir jo kasdienybė, žodžiu, visa tai, kas laiškuose nepraslysta pro cenzoriaus akį, visa tai, ką išdrįsta ir ko nedrįsta pasakyti besisvečiuojančių lūpos, mus jaudina ir domina. Gal būt, todėl ir romanai apie šių dienų Lietuvą darosi labai madingi: štai jau turime du (J. Gliaudos "Liepsnos ir apmaudo ąsočiai" ir V. Volerto "Pragaro Vyresnysis"), vos ne pamečiui, laimėjusius "Draugo" konkursą.
Kolūkiai... į žalius laukus techniką atboginą burzgiantys traktoriai... "beklasėje" visuomenėje į žemiausią klasę "surūšiuotas" kunigas - parijas... nauja karta, tvirtai įrėminta komunizmo sistemoje, tačiau vis bandanti tuos rėmus subraškinti ir žvilgterėti, kas už jų... tai vis išeivijos romanui neįprastos temos, kurios patraukia skaitytojus, keldamos nepabaigiamus svarstymus, diskusijas ir išvedžiojimus.
Tačiau ar įdomi tema pagimdo literatūriniai stiprią knygą? Ar ta naujovė nenustumia romano žmogaus iš scenos už kulisų? Knyga, verta skaityti antrą kartą, turi joje gyvenantį žmogų. Nors, anot Oscar Wilde, to žmogaus niekada nebuvo, jis yra visiškai tikras, nes skaitytojas pažįsta jį intymiau už bet kurį kitą, viską kartu išgyvendamas ir pergyvendamas.
Skaitant naująjį romaną "Pragaro vyresnysis", atrodo, kad čia tą gyvą literatūrinės tikrovės žmogų užgožė ypatingoji tematika. Mums taip nekasdieniška kolūkio kasdienybė traktorium pervažiuoja veikėjus, neleisdama jiems giliau atsiskleisti. Gi batų - butų kombinacijos ir patetiškas kolūkio administravimas "pagal planą", nors labai patenkina skaitytojo smalsumą, bet romano žmones palieka antraeiliais.
Gal būt, geriausiai "Pragaro vyresniojo" autoriui pavyko atvaizduoti senį Baleiką. Jis, lyg šunelis, visą gyvenimą ištikimai tarnavęs savo ponui - komunizmui be klausimo, be abejonės, nuolankus ir ištikimas, senatvėje atlyginamas pajuoka, užmiršimu, atstūmimu. Ir pradeda Baleika galvoti. Per daug ir per vėlai... Nuo visų, jam pagal teisybę priklausančių, pareigų nustumtas, su apkartusia širdimi mąsto senis, jog "visą gyvenimą kovojęs, paknopstom bėgiojęs, kad kiekvienam mokslas būtų arti, dabar mokytų pienburnių užnovyjamas".
Baleika — išnaudotas, išmestas ir išduotas žmogus. Išduotas idėjos, kuriai pašventė visą gyvenimą. Trokšdamas nors mažiausio pripažinimo, "vykdė visas instrukcijas, visus Įsakymus", nors "baisu pagalvoti, kas dėjosi! Aukštyn viduriai atkopia, tuos laikus prisiminus!"
Nežiūrint šuniško charakterio ir nemažo krūvio judošiškų darbų baisiaisiais pokario metais, Baleika jaudina skaitytoją, kaip tas nusenęs Brisius, kurio dantų nebenori prisiminti, matydamas jo išjuoktą bejėgiškumą. Baleikos išprotėjimo scena gyva, graudi ir supurtanti, nes jautiesi stebįs apsinuoginusią žmogaus sielą.
Vyriausias romano veikėjas Rukšys, baimės surakintas kunigas - slapukas, ne visai tos rolės vertas. Ne todėl, kad autorius vaizduoja jį vergiškai bijantį savo tikėjimą viešai išpažinti (tokiose sąlygose ne visi gali ištesėti dvasios tvirtume), bet kad neįpylė jam užtektinai gyvo žmogaus kraujo. Vidiniai Rukšio išgyvenimai blausūs ir drungnoki, o santykiuose su žmonėmis jo naivumas neįtikėtinas (pvz. Baleikaitės tragedija). Kai pagaliau Rukšys išdrįsta atlikti artimo meilės darbą, tuo išduodamas save negailestingai aplinkai, jauti vietoje laukto vilties dvelktelėjimo ar beprasmybės skaudulio, kažkokį kasdienišką pilkumą.
Knygos pabaigoje skaitytoją nuvilia perdaug ryškus deus ex machina — dvi autoriui reikalingos mirtys, kurios logiškai neišplaukia iš romano įvykių raidos.
Šių dienų lietuviško kaimo bei miesto gyvenimą autorius vaizduoja gana įtikinančiai. Dienų srautas romane bėga be patoso, be teisybės ieškojimo, be primestos autoriaus nuomonės. Bėga tos dienos, išmargintos nuolatiniu mažojo žmogelio "kombinavimu" nuo sėtuvės kviečių iki čekoslovakiškų batų, nuo "vienos lentos" buto iki Moskovičiaus.
"Pastovėsi eilėje, bus duonos. Susigraibysi pinigų, gausi mėsos. Jei kantrybės prilaikai, jei tinkamą žmogų pažįsti, rasi pačią moderniausią suknelę", sako viena romano veikėja, lyg susumuodama Lietuvos kasdienybę.
Gal nepatogu būti tokia reiklia, tačiau romano vardas užkliūva. Norėtųsi, kad knyga vadintųsi mažiau pretenzingu, bet tikslesniu vardu. Pragaro vyresnysis skaitytojui sukelia velniško išdidumo ir įkūnyto blogio asociacijas. Tačiau visa tai neatsiskleidžia nei Rukšio asmenyje, nei jam primetamų blogų darbų siaurutėje skalėje. Vaiduokliškas viršelio velnias su ragiukais ir šikšnosparnio sparnais knygai taip pat nepasitarnauja, sudarydamas nepageidautiną "Gothic tales" romaniuko įspūdį.