FILMŲ APRAŠYMAI
Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
Nuo pat šių metų pradžios dėl tam tikrų priežasčių negalėjau perskaityti gaunamos spaudos ir jei nebūčiau įsipiovusi piršto, tur būt, taip ir būtų likę. Ėmiau skaityti atsilikusius “L. L.” numerius ir labai nustebau perskaičiusi Marijos Smilgaitės “Love Story” filmo kroniką (žiūr. “L. L.” š. m. balandžio mėn.). Kalbėti dabar apie šį praėjusi filmą, kuri tikriausiai jau bus matę, jei ne visi, tai daugumas “L. L.” skaitytojų, būtų lyg ir per vėlu, juoba, kad Smilgaitė jį pristatė gan patraukliai. Vadinasi, šaukštai būtų kaip ir po pietų, bet nutylėti irgi nesinori, nes autorė nei žodelyčiu nepriminė dalykų, kurie mums kaip tik aptemdė ne tiktai pati filmą, bet dar ir sekmadienio popietę. Sutinkame su autore, kad artistų vaidyba gera, kad yra gražių scenų ir kad filmas yra iš šių dienų. Tačiau peršasi mintis, kad M. Smilgaitė taip pat yra šių dienų žmogus arba dar amžiumi labai jauna, nes mums, kurie jau esame perkopę per 42 m. ir dar turime bei laikomės tam tikrų moralinių principų, toks filmo pristatymas, neminint jo negatyviosios pusės, atrodo, yra netikslus ir nepilnas.
Tai tiesa, kad žodžiai “Ką gali pasakyti apie 25 m. mirusią mergaitę? Tai, kad ji buvo graži, mylėjo Mozartą, Bachą, Beatles ir mane”, — buvo įspūdingi, bet jie atsimušė į grubius mūsų ausiai filmo herojaus žodžiais ir prarado tą grožį ir reikšmę. Oliver, pasakodamas Jennifer apie savo tėvą, vadina jį ne tėvu, bet “son of a bitch”. Jinai gi savąjį — pirmuoju vardu, mat, demokratiška ir gal modernu. Tai tiesa, kad Jennifer stengėsi juos sutaikyti, t. y. Oliver ir jo tėvus, bet taip pat tiesa, kad ji jų dar nepažinusi nesidrovi kalbant vadinti jo tėvą tuo pačiu “famillarišku” (son of a bitch) vardu. Filme tokių “gražių” žodelių, kaip šis, ir dar “gražesnių” pasitaiko šen bei ten.
Jiemdviem susitikinėjant, jis ima ir užklausia jos ūmai: “Kodėl eini su manimi?” Jennifer, net nemirktelėjusį, atsako: “I love your body”. Atseit, ne tave, ne dėl to, kad tu man patinki ar įdomus esi, ar kas nors panašaus, bet tik taip visai paprastai ir nuogai: “I love your body”. Aišku kaip diena — tokie realūs žodžiai mus apstulbino, o, rodos, nesame kokie nors puritonai! Sekančioji scena — abu įsimylėjusieji jau raitosi lovoje. Vadinasi, modernu, “premarital sex” čia reikalingas. Na, ir po to jis veda ją pas savo tėvus susipažinti. Nebuvo kalbama apie jokias vestuves, bet, matyti, pagal autorę taip reikėjo suprasti, nes ši meilės afera apvainikuojama judviejų vedybomis. Ceremonija vyksta draugų bute, draugams ir Jennifer tėvui stebint, aišku be kunigo. Jinai su patrauklia puokšte gėlių atsistoja prieš jį, rimtai ir romantiškai viens antram taria priesaikos ir meilės žodžius. Tuo momentu galvojau apie tuos jaunuolius, kurie godžiai gaudo naujoves ir visas madas — jie, be abejo, pasinaudos ir šito stiliaus vestuvėmis.
Toliau seka jųdviejų gyvenimas drauge, kuri aprašė M. Smilgaitė, na, ir jos liga bei mirtis... Tuo tarpu, kai šalia sėdintieji “teenagers” šluostėsi ašaras, man šita scena priminė (atleiskite už grubumą) šuns pabaigą. Nes kiekvienas žmogus, bus jis tikintis ar ne, senas, jaunas, ar visai kūdikis, šioj lemtingoj gyvenimo valandoj pajaučia širdimi ir mintimis, kad jis stovi ant slenksčio į anapus... o tenai Dievas... pomirtinis gyvenimas... ar nežinomybė. Gali būti geriausias ir drąsiausias, o baimė yra — tai kiekvieno žmogaus dramatiškiausioji gyvenimo valanda, neišsakoma žodžiais. Todėl sakau, kad man jos mirtis priminė šunį, kuris šioj valandoj glaudžiasi prie savo pono kojų, lyg pagalbos ieškodamas ar atsisveikindamas tą poną, kuri jis labiausiai mylėjo, buvo jis jam geras ar ne, bet buvo jo ponas — šuo neturi sielos, ir jo gyvenimas baigtas pilna to žodžio prasme.
Vyras, išėjęs iš kino, tarė: “Nei tu mane daugiau vadink į tuos kinus, nei ką. Šių dienų filmams gaila laiko ir pinigo”.
Man buvo kartu širdyje, gaila popietės ir praleisto laiko eilėje, gaila to jaunimo, kuris tikrai nepripažįsta jokio autoriteto, kaip Dievo, tėvų, bažnyčios. Jaunimas turi savo pasaulį, paremtą savimeile ir “mind your own business”. Gaila tų, kuriems gyvenimas užsibaigia kaip šuniui — kūnas puvimui, o ne prisikėlimui. Aš tą filmą pavadinčiau “A sad story”.
Regina Kutka
APIE RŪKYMĄ
Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
Perskaičiusi “Laiškuose” apie rūkorius ir rūkores, labai apsidžiaugiau (žiūr. “L. L.” 1971 m. liepos-rugp. mėn.). Ir aš tos nuomonės, kad mūsų laikraščiai turėtų daugiau apie tai rašyti — rūkantieji žinotų, ką nerūkantieji apie juos galvoja ir ypač tai, kad šitie žmonės yra nuolat anųjų prievartaujami. Ar žino jie, kad nerūkančiųjų uoslės daug jautresnės? Žmonės, kurie nerūko, tam turi rimtų priežasčių ir todėl artimo meilės ir mandagumo vardan į juos turėtų būti atsižvelgta. Taigi, vieni nerūko, nes jiems tas kvapas ir dūmai nėra malonūs, kiti sveikatos ir higienos sumetimais, na ir, tur būt, mažiausias procentas nerūko dėl taupumo. Anot Ann Landers, neturi tiek pinigų, kad juos galėtų deginti. Vieniems cigarečių dūmai graužia akis, kitiems galvą skauda, dar kiti čiaudo, o taip pat esama ir alergiškų žmonių. Pastarieji rimtai dėl to kenčia.
Jautresnės uoslės. Tiesą pasakius, cigarečių dūmai man visada graužė akis ir nepatiko jų kvapas, bet prie jų buvau “pripratusi”. Buvau labai Įžeista, kai kartą vos įžengusi draugė stabtelėjo prieangyje ir gaudydama orą, lyg žuvis išmesta iš vandens, tarė: “Tai tavo vyras rūko? Na žinai, kai įeini į rūkančiųjų namus, tai negali pernešti to sunkaus kvapo”. Jutau, kad paraudau nuo jos žodžių. Tu šitaip man pasakyk — galvojau ir galvojau. Aš, kuri visuomet gaunu komplimentus už namų tvarką ir švarą; pas mus langai plačiai atdari, o žiemą stropiai vėdinama, — o ji šitaip pasakė...
Kuomet susilaukėme dukrelės, ir anoji paūgėjusi nuolat skundėsi ir ašarėles braukė, nepakęsdama dūmų, vyras metė rūkęs. Galutinai visgi nemetė, bet mūsų išganymui neberūko namuose — rūko kompanijoje arba gatvėje. Po kelių mėnesių pajutau, kaip mano uoslė paaštrėjo; žiūrėk — bažnyčioje atsistojus šalia rūkančiojo, vos nealpstu nuo tabako kvapo; grįžus iš rūkančiųjų kompanijos, nepernešu savo rūbų kvapo; na, o ką ir bekalbėti, kai įeini į rūkančiųjų namus!.. Tik dabar supratau, kad ta mano draugė tiesą kalbėjo. Kiek skundų tenka išgirsti iš nerūkančiųjų pusės, kaip šeimininkės po tokių svečių vėdina savo namus, juos purškia. Viena pasakoja sudeginusi 700 dol. vertės stereofoną. Sako, išėjo svečiai, atidariau langus išsivėdinlmui, šalčio priėjo, o kvapas liko; turėjau galiuką žvakutės, padėjus ant lėkštutės, uždegiau ir pastačiau ant stereofono ir išėjau minutėlei į rūsį; vyras užkalbino ir užtrukau ilgėliau. Grįžtu — gi dega!
Aną kartą užėjo maloni porelė pas mus. Rodos, temom nebūtų galo, bet kad jie rūkė, tai rūkė! Pagaliau pradėjau čiaudėt ir čiaudėt, o jie su užuojauta man pranašavo slogą. Negi pasakysi žmogus, kad ne sloga, bet jūsų dūmeliai man tokį nepatogumą teikia?
Viena studentė man prisipažino, kad ėmė rūkyti vien dėl to, kad “all the kids smoke”, ir kad nepernešdavo dūmų kvapo, bet dabar, kai pati rūkanti, tai to nebejaučianti. žodžiu — “išsigydė”.
Nerūkantieji prievartaujami. Žiūrėk, nueini į koki posėdi, balių ar šiaip subuvimą ir išgirsti maždaug tokias pastabas: “Koks sunkus oras! Ar ši patalpa vėdinama? Vai, kiek čia dūmų, uždusti galima! Tokiame ore ir kirvis kabotų. Vai, kaip akis graužia, truputi išeisiu lauk. Gal čia būtų galima atidaryti langus?” Tokios ir panašios pastabėlės yra dažnos, bet ar kas į jas kreipia dėmesio?
Kartą viename baliuje susėdome prie to paties stalo veik visi nerūkantieji. Po tam tikro laiko, kai dūmeliai ėmė daryti savo — pasigirdo įprasti skundai. “Tiesiog sunku suprasti, kad šiais laikais, kai taip dažnai rašoma apie rūkymo žalą, vis dėlto rūkančiųjų skaičius nemažėja! — prašneko senyvo amžiaus moteris.
— Man tai rūkantieji žmonės primena mažus vaikus, kuriems dar vis tebereikia čiulpukų, — įsiterpė kita.
— Kaip aš kenčiu nuo to rūkymo, kas žino! Aš net manau, kad pasaulyje, tur būt, nėra tokio žmogaus kaip aš, kuris taip neapkęstų šito nešvaraus įpročio, gal dėl to, kad aš esu alergiška cigarečių dūmams ir dėl to labai kenčiu. Nuo žmonių gi neužsitversi, mano draugai tai žino ir mano namuose nerūko, bet kai išeini kitur, tai šypsodamas kenti... Parėjusi iš baliaus, skubu rūsin, nusivelku rūbus ir sumetu į skalbiamąją mašiną. Suknelė arba eina į valyklą, arba lauke kabo kelias dienas. Šukuosena man telaiko tam baliui arba tam vakarui, nes parėjus išsimaudau ir galvą išsiplaunu, kad nesusirgčiau. Taip, tokios išeigos man brangiai kainuoja, — gana svariai argumentavo ši ponia.
— Mano nuomone, moteris moteriškesnė ta, kuri nerūko. Matote, cigarečių kvapas vyrui nekenkia, jis tam ir vyras, kad vyriškai kvepėtų, bet jau moteriai tai didelis nuostolis, — tarė stambokas, gražių bruožų vyras. Labai nuoširdžiai ir karštai pritarė jam jauna elegantiška moteris. Jos pastaba buvo labai jau tipiška:
— Aš panašiai, kaip ir jūs, galvoju; moteris turi kvepėti švara ir kvepalais, nors, tiesa, ne visos moterys kvepalus vartoja, bet aš juos labai mėgstu ir todėl kartą, netekus kantrybės, išliejau pykčio tulžį vienam savo giminaičiui.
Mes jį visur vežiodavome, nes tuo laiku jis neturėjo savo automobilio. Jis nuolat rūkė, ir mes, sukandę dantis, kentėjome. Stovime lauke, kalbamės, vos įlipęs automobilin, išsitraukia cigaretę ir užsirūko. Neiškenčiau ir maloniai paprašiau mašinoje nerūkyti. “Tai aš atidarysiu langą”, buvo jo greitas atsakymas. Mudu su vyru tylėjome nepatenkinti. Tas tęsėsi nekurį laiką ir vieną gražią dienelę nepajutau, kaip aš piktai jam išrėkiau: “Ar nematai, kad esu išsipuošusi, išsimaudžiusi, išsikvėpinusi ir ką tu iš manęs padarei? Kvepiu kaip rūkyta dešra; esu moteris ir noriu kvepėti, bet tik ne dūmais, supratai?!” Pasipylė juokai. Juokai tai juokai, bet apie rūkymą nerūkančiųjų namuose ar automobilyje neturėtų būti nė kalbos.
Prieš gerą dvidešimt metų kažkur buvau skaičiusi, kad nemandagiausi sutvėrimai pasaulyje — tai rūkančios moterys. Ten buvo rašoma, kad moterys rūko visur ir visada, nieko nebodamos, nieko neatsiklausdamos. Sakykite, kas iš vyrų drįstų savo viršininkui dūmus pūsti panosėn? Būtų rūkantis jis ar ne, vyriškis palauktų pirma viršininko mosto, ar tas išsiims cigaretę bei pasiūlys ar ne. Moteris to neboja — ji juos leidžia ne tiktai savo nerūkančiam viršininkui į akis, bet kolegai ar net dvasiškiui, dėl to visai nesijaudindama. Ją matome rūkančią ne tiktai elegantiškoj kavinėj, bet jinai rūko, eidama gatve, grindis plaudama ir gamindama maistą. Matome ją rūkančią nėštumo metu, nuotakos rūbuose, ir visa tai ją daro grubią bei vulgarią.
Tai perskaičiusi, aš netikėjau, nes tuo metu mūsų krašte matyti rūkančią moterį buvo retenybė, tačiau, kai atvažiavau į šį kraštą, pamačiau, kad tame straipsnyje būta daug tiesos, o kai išvydau moteriškę, rūkančią gatvėje, tai net žado netekau iš nuostabos! Šiandien, po dvidešimt metų, manęs jau nieks nebestebina: čia rūko visi, dideli ir maži, visur ir visada. Netrukau pastebėti, kad rūkanti moteris šiuo atžvilgiu yra aršesnė už rūkantį vyrą, nes anas kompanijoje turi saiką. Jis kompanijoje užsirūko, kai užsimano, ir gali būti ilgą laiką nerūkęs, o moteris kompanijoje cigaretės nepaleidžia! Ar ji jaučiasi elegantiškiau, taip darydama, ar laisviau, ar neturi rankų kur dėti, tegali ji pati atsakyti, bet faktas, kad rūkanti moteris kompanijoje yra rūkanti visą laiką. Tada geriau atsisėsti nerūkančiam prie rūkančio vyriškio, negu prie moters.
Beje, ano minimo straipsnio pabaigoje dar buvo rašoma, kad nerūkanti moteris yra žavesnė, gražesnė, kad jos akys šviesesnės ir dantys baltesni, kad ji taip pat bus ramesnė už rūkančiąją.
Išeivės Atžala
KELIOS PASTABOS DĖL SKYRIAUS “TĖVYNĖJE”
Su nemažu dėmesiu seku dar neseniai į “Laiškus Lietuviams” įvestą skyrių “Tėvynėje”. Šio skyriaus žinios visuomet būdavo aktualios, Įdomios, informacinio pobūdžio. Tačiau kiek nejaukiai buvau nuteiktas š. m. 8 nr. išspausdintomis keliomis žinutėmis, kurios iššaukė šias mano pastabas.
Visų pirma nesuprantu, kokiu tikslu buvo prikergtas tas komentaras, kalbant apie šokėjus Norvaišas, kad jie gali iššokti į laisvąjį pasaulį. Argi buvo norėta atkreipti bolševikų dėmesį, kad jie neišleistų šokėjų į užsienį?
Šokėjus Norvaišas neblogai pažįstu, nes su jais teko nemaža bendrauti praėjusią vasarą Lietuvoje ir įsitikinti, kad jie yra labai tauraus ir gryno lietuviško nusiteikimo žmonės, kokių išeivijoje nedaug man teko sutikti. Aš galvoju, kad jie, tokie būdami, jokiu būdu nesiryžtų “iššokti į laisvąjį pasaulį”, nes jie jaučiasi, kad namie daro Lietuvai daugiau naudos, negu galėtų padaryti, gyvendami užsienyje. Tik jų nuopelnu Lietuvoje išaugo pramoginių šokių kolektyvai ir lietuviai šokėjai renka pergales bei pripažinimus taip pat ir tarptautinėje arenoje. Žinoma, nemažai Norvaišoms reikėjo kovoti, kol pramoginiai šokiai susilaukė pripažinimo. Net ir “Kultūros Barų” žurnalas šių šokių populiarinimo reikalu Česlovo Norvaišos parašytą straipsnį gerokai apkarpė.
Tad tikrai nemanau, kad Jūratė ir Česlovas Norvaišos susilaukė tokio grubaus komentaro.
Tame pačiame numeryje buvo paduotos kelios citatos, kuriomis buvo norima parodyti, kad Lietuvoje žmonės prastai rašo lietuviškai. Man neaišku, dėl ko tos minėtos citatos priskiriamos “visą gyvenimą kalbantiems lietuviškai, gyvenantiems Lietuvoje ir lankantiems lietuviškas mokyklas”. Juk Lietuvoje yra nemaža žmonių, kurie ne visą gyvenimą gyveno Lietuvoje ir tik neseniai yra pradėję kalbėti lietuviškai, o lietuviškų mokyklų visai nėra lankę. Todėl kokie nors skelbimai įmonėse ar kolūkiuose ne būtinai turi būti parašyti šimtaprocentinių lietuvių, bet silpnai lietuviškai kalbančių kitataučių. Su tokiais lietuvių kalbos darkytojais ten yra kovojama. “Šluota” arba ir kita spauda dažnai deda tokių kalbos darkytojų “deimančiukus” ir kartais pamini net jų pavardes, kad galėtų juos kaip galima labiau “paspausti”. Visi, kurie yra buvę Lietuvoje, gali paliudyti, kad lyginti išeivijos ir Lietuvos jaunimo lietuvių kalbos mokėjimą yra tas pat, kas būtų lyginti dieną ir naktį.
Ir dar viena pastaba dėl žinutės apie dail. B. Žilytę. Tos žinutės pirmame sakinyje rašoma: “Nors ir sunkiose sąlygose gyvendami...” Lietuvoje stebėjęs dailės gyvenimą iš arti ir lankęs įvairius muziejus, susidariau įspūdį, kad tokių gerų sąlygų, kokios yra dabar, Lietuvos dailininkai niekad nėra turėję. Ten iš savo kūrybos pragyvenančių dailininkų yra šimtai. Apie tai gana vaizdžiai yra pasisakę ir išeivijos dailininkai, V. Ignas ir V. Vizgirda, kurių meno parodos buvo surengtos Vilniuje.
Baigdamas norėčiau pastebėti, kad kai kuri Lietuvoje išeinanti spauda dažnai gana kruopščiai paruošia žinias apie išeivių kultūrinį gyvenimą. Ten dabar jau nematysi “pasūdymų”, kurie būdavo populiarūs prieš kokius penkerius metus ir kurie čia, išeivijoje, yra labai plačiai barstomi, rašant apie gyvenimą tėvynėje. Net ir ilgesni rašiniai, pvz. apie dail. A. Valešką ir solistą S. Barą (abu “Kultūros Baruose”), apie Br. Jameikienę (“Jaunimo Gretose”) ir daugelis kitų pasižymi rimtumu, dalykiškumu, be “politinių” ar kitokių priemaišų.
Manau, kad ir mūsų spauda neturėtų grožėtis tokiais dalykais, kurie ir Lietuvoje kelia pasipiktinimą. O reikėtų įvertinti tai, kas yra tikrai vertintina. Gera, kad “Laiškai Lietuviams” šioje srityje savo kultūringumu stovi mūsų spaudos viršūnėse.
Edvardas Šulaitis
Redakcijos pastaba
Manome, kad kai kurios čia pateiktos pastabos yra teisingos, bet į kai kuriuos faktus yra pažvelgta perdaug vienašališkai.
Jau du kartus esame rašę apie šokėjus Norvaišas. Rašėme dėl to, kad norėjome iškelti jų nuopelnus ir pasiektus laimėjimus. Prie minėtos žinutės prikergta pastaba apie galimybę “iššokti” yra tik humoras. Nemanome, kad tai galėtų šokėjams pakenkti. Antra vertus, nereikia užmiršti, kad jau į laisvąjį pasaulį yra ’’Iššokusių” pirmaeilių rusų baleto šokėjų, kurie, reikia manyti, Rusijoje gerai materiališkai gy-vėno, tačiau jiems ten truko laisvės, į kurią jie ir išsiveržė.
Kad Lietuvoje, nors okupantų visaip rusinamoje, lietuviškasis jaunimas daug geriau lietuviškai kalba ir rašo už išeivijos lietuvių jaunimą, tai niekas tuo neabejoja. Vis dėlto ir ten yra labai aiškiai pastebima svetima įtaka, prieš kurią kalbininkai visokiais būdais kovoja, gal net rizikuodami susilaukti J. Kazlausko likimo... Be abejo, didžiausi lietuvių kalbos darkytojai yra svetimtaučiai ir tokie lietuviai, kurių gimtoji kalba buvo nelietuvių.
Kad, kalbant apie dail. B. Žilytę, buvo paminėtos sunkios gyvenimo sąlygos, tai manome, dėl to nereikia jaudintis, nes ten gyvenimo sąlygos kartais yra labai sunkios. Labai gerai žinome, kad ten yra daug skurdo ir vargo, bet taip pat žinome, kad kai kurie visai neblogai materiališkai gyvena. Bet materialinė gerovė tai dar ne viskas. Svarbiausia, kaip jau minėjome, yra laisvė, kurios ten tikrai visiems trūksta. Jos, be abejo, trūksta ir Lietuvos prezidentui, ir ministeriams, nekalbant jau apie kitus.
Mes turime daug rašyti ir šaukti pasauliui apie okupanto mums padarytas ir tebedaromas skriaudas, bet privalome su meile ir supratimu kalbėti bei rašyti apie mūsų pavergtus brolius ir seses. Atrodo, kad tokia nuotaika dvelkia ir iš minėtos žinutės, kurioje taip rašoma: “Nors ir sunkiose sąlygose gyvendami, nors ir jų kūrybinė laisvė yra dažnai varžoma įvairiais įsipareigojimais krašto šeimininkui, lietuviai išlieka veržlūs ir kūrybingi”.