D. BINDOKIENĖ
Nedaug mūsuose rašytojų, kurių stilius yra toks savitas, kad kiekvienas bet kurio kūrinio sakinys yra tarytum autoriaus autografas, iš kurio jį lengva atpažinti. Aloyzas Baronas yra vienas iš tokių kūrėjų. Tas jo "baroniškumas", už kurį daug kartų buvo pagirtas ar papeiktas kritikų, yra paprastai ryškus ir visuomet pažįstamas. Tačiau naujame romane "Vėjas lekia lyguma", kuriame nagrinėjama ir aprašoma partizaninių kovų laikotarpis. Baronas tarytum "apgauna" skaitytoją, atsižadėdamas įprasto žodingumo, "pafilosavimo" ir padvelkdamas ryškiu naujumu. Gal būt, tema, kuria rašoma, yra taip didinga, kad jos šešėlyje pats autorius tarsi išnyksta, leisdamas įvykiams riedėti ir veikėjams veikti visai savarankiškai. Tačiau dalį mįslės atmena ir pati romano dedikacija: "Esamiems ir būsimiems šešiolikmečiams, kad atsimintų, kaip lietuviai gynė brangiausią Tvėrėjo žmogui duotą turtą - laisvę". Taigi, romanas taikomas jaunimui, kuris tebesižavi didžiais žygdarbiais, narsa, herojais; kuris supranta, ką reiškia nenusilenkti, nepaklusti, kovoti. Tam mūsų jaunimui gyvu pavyzdžiu pernai iškilo lietuvio jūrininko S. Kudirkos heroizmas, kuris per trumpą laiką šimteriopai ryškiau atskleidė eilinio lietuvio drąsą ir laisvės troškimą, negu tėvai ir mokytojai galėjo parodyti ilgų metų darbu. Tas jaunimas labai atviromis širdimis priims ir "Vėjas lekia lyguma", visai neklausinėda-mas, ar tai autentiški įvykiai, ar taip buvo, ar nebuvo.
"Vėjas lekia lyguma" neturi nė vientiso turinio, nė pagrindinių veikėjų. Tai partizaninių kovų skerspiūvėlis, primygtinai pakišęs po skaitytojo akimis įvykius, kuriuos jis, po daugelio metų patogaus laisvės gyvenimo, kartais mėgina nuskaityti į kažkokias tautosakines legendas. Barono partizanai, kuone įrėmę ginklą į krūtinę, priverčia grįžti ir prisiminti beveik antžmogišką heroiškumą nelygioje kovoje. Ar ta kova buvo motyvuojama tik tėvynės meile, ar neapykanta priešui, ar pagaliau kitokios išeities neturėjimu, gyvenimo sąlygoms pasikeitus, — nesvarbu. Juk žmonės, kurie kovojo partizanų eilėse, buvo įvairių profesijų, amžiaus, išsilavinimo, pažiūrų. Kiekvienas, išėjęs partizanauti, automatiškai netapo šventuoju ir nebuvo išlaisvintas iš visų ydų ir būdo keistenybių. Miško brolių eilės sujungė visus tam pačiam tikslui — kovoti su priešu. Dažnai tas priešas negalėjo suvokti šitos kovos prasmės ir motyvo, kuris varė žmones pačiame gyvenimo žydėjime į tikrą mirtį, kaip negalėjo suprasti senosios Romos imperijos valdovai, kodėl krikščionys žygiavo dainuodami į arenas, kur jų laukė alkani liūtai. "Kas juos verčia mirti, kas juos verčia taip kovoti?" (16 psl.) stebejosi pulkininkas Burlitskis, kuriam buvo pavesta partizanų naikinimo darbas. Tas negalėjimas logiškai išsiaiškinti ir suprasti Burlitskiui iššaukdavo prietaringą, beveik vaikišką baimę, kuri vertė jį savo pareigomis pasišlykštėti, o vėliau net pabėgti į Vakarus.
Šalia kruvinų kovų žiaurumo (kuris jaunimui skiriamoje knygoje galėtų būti mažiau detalizuotas), yra švelniai idiliškų miško vaizdų. Šalia Aitvarų, Uosių, Ąžuolų ir visų kitų, atkakliai kovojusių, narsuolių, stovi meniškos sielos Mikalojus, kurio išdrožinėtų skulptūrėlių veiduose vis atsispindi Sibiran išvežtos mylimosios bruožai. Tačiau Mikalojaus švelnumas turi humoristinio užsispyrimo bruožų, kada jis kiekviename žygyje nukautus rusų lavonus apkaišo rašteliais: "Jus visus ištiks toks likimas, nes čia mūsų žemė". Rašteliuose išpiešti Gedimino stulpai pulk. Burlitskiui primena kartuves ir veltui jis mėgina Mikalojų sučiupti.
Nors romano įvykiai baigiasi skaudžiai, kaip ir visos partizanų kovos, didvyrių kraujui išsekus ir laisvojo pasaulio sąžinėms miegant, skaitytojui nelieka tik beviltiška, slegianti nuotaika. Partizanai žuvo ar buvo priversti kovą nutraukti, bet jų dvasia tebeskrieja kraštu, tarsi vėjas lyguma, ir žadina visus, ką tik paliečia, tėvynės meilei, kelia viltį, kad ta tėvynė bus laisva.
Knyga skaitoma lengvai, veiksmas joje greitai besikeičiantis, nepertraukinėjamas ilgais aprašymais, todėl "Vėjas lekia lyguma" turėtų būti įtrauktas į būtinus visų 8-jų ir 7-jų Aukštesniųjų lit. mokyklų klasių skaitinius, kad ir per mūsų atžalyną pūstelėtų nors dalelė to tėvynės meilės bei pasiaukojimo vėjo.
Aloyzas Baronas. “Vėjas lekia lyguma”. Romanas. Išleido “Laisvosios Lietuvos” knygų leidykla. Spaudė “Draugo” spaustuvė Čikagoje. Viršelis Kazio Veselkos. Kaina 4 dol.