ANTANAS KLIMAS
Pasklidę po pasaulį, mes nuolat susiduriame su nelietuviais, kurie teiraujasi apie lietuvių kalbos kilmę, jos pobūdį, jos santykius su kitomis (ypač su slavų ir germanų) kalbomis, apie mūsų kalbos svarbą kalbotyroje. Čia duosime 15 "punktų", kurie bendrais bruožais atsakys į dažniausiai keliamus klausimus.
I. Lietuvių kalba yra viena iš daugelio indoeuropiečių kalbų. Kartu su latvių ir jau išmirusiomis prūsų, kuršių, žiemgalių ir sėlių kalbomis lietuvių kalba sudaro baltų kalbų grupę indoeuropiečių kalbų šeimoje. Anksčiau baltų kalbos buvo taip pat vadinamos aisčių kalbomis: tai yra vardas, kurį mūsų kalbininkai Jaunius ir Būga paėmė iš romėnų rašytojo Tacito raštų (Aestiorum gentes).
II. Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro apie 15 pagrindinių kalbų grupių:
1. Tocharų kalba (rytiniame Turkestane, seniai išmirusi).
2. Indoiranėnų grupė:
a. iranėnai: persų k., paštų k. (Afganistane), kurdų k., osetų k., skitų k. (išmirusi) ir t. t.
b. indai: senųjų indų (sanskritas), palis, naujosios šiaurės Indijos kalbos: hin-dis, gudžaratis, bengalis ir daug kitų.
3. Armėnų kalba.
4. Trakų kalba (Rumunijos dalyje maždaug ligi Konstantinopolio, išmirusi).
5. Frigų kalba (šiaurės vakarų Turkijoje, išmirusi).
6. Anatolijos kalbos (visos seniai išmirusios, neseniai atrastos įrašuose Turkijoje ir Sirijoje).
7. Hetitų kalba (labai seni įrašai Turkijoje).
8. Graikų kalba.
9. Albanų kalba.
10. Ilirų kalba (vidurio Europoje, išmirusi).
11. Italikų (romanų) kalbos: oskų-umbrų, lotynų, italų, ispanų, portugalų, prancūzų, rumunų ir kt.
12. Keltų kalbos (likučiai Airijoje, Valijoje, Bretanės pusiasalyje; kadaise užėmė didžiulius plotus vid. ir pietų vakarų Europoje).
13. Baltų kalbos: lietuvių, latvių; išmirusios prūsų, kuršių, žiemgalių ir sėlių kalbos.
14. Germanų (teutonų) kalbos: islandų, norvegų, danų, švedų, vokiečių, anglų, olandų, frizų ir kt.
15. Slavų kalbos: rusų, gudų, ukrainiečių, lenkų, čekų, slovakų, kašubų, vendų, bulgarų, slovėnų, serbokroatų, makedoniečių.
Pastaba. Vieni kalbininkai priskaito šių grupių daugiau, kiti mažiau: nėra visiškai vienodos klasifikacijos.
III. Reikia griežtai atmesti teoriją (skelbiamą kai kurių rusų, lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbininkų) kad kada nors yra buvusi bendra baltų ir slavų prokalbė. Abi šių dviejų grupių prokalbės išsivystė atskirai ir savarankiškai, tik, ilgoką laiką būdamos kaimynės, turėjo padaryti viena kitai tam tikros įtakos. O daug slaviškų žodžių buvo paskolinta ir perimta į lietuvių kalbą, palyginti, visai neseniai, tik paskutiniaisiais šimtmečiais, ir tai jokios artimesnės giminystės kilmės atžvilgiu neįrodo.
IV. Yra nemaža bendrybių tarp baltų ir germanų kalbų. Atrodo, kad pačioje pradžioje, tuojau po išsiskyrimo iš indoeuropiečių prokalbės, germanų ir baltų kalbos buvo daug artimesnės viena kitai, o slavai gyveno daug arčiau ir turėjo daugiau bendrybių su indoiranėnais.
V. Lietuvių kalba turi bendrybių ir su senųjų indų kalba (populiariai vadinama sanskritu), bet beveik visos tos bendrybės yra išlikusios paveldėtos iš indoeuropiečių prokalbės. Yra grynas nesusipratimas sakyti, kad sanskritas yra beveik lietuvių kalbos motina. Sanskritas yra tik tam tikra prasme "motina" iš jos kilusioms dabartinėms kalboms šiaurės Indijoje (hindis, ur-dus, bengalis, gudžaratis ir t. t.). Visoms kitoms indoeuropiečių kalbų grupėms sanskritas tėra "sesuo".
Maždaug tą patį galima pasakyti ir apie lietuvių ir lotynų kalbos santykius: panašumai abiejose yra tik paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės. O tokie panašūs sakiniai, kaip lotynų tres viri jugum trahunt ir lietuvių trys vyrai jungą traukia, terodo didelį abiejų šių kalbų konservatyvumą ir archaiškumą.
VI. Lietuvių kalba yra taip pat daugiau ar mažiau giminė visoms aukščiau minėtoms kalbų grupėms ir kalboms. Artimesnė giminė ji yra toms kalboms, kurios išlaikė senoviškesnes formas.
VII. Mums nėra žinoma, iš kur, ledynams iš Europos pasitraukus, atėjo į Europą indoeuropiečių protėviai. Kai kurie archeologai tvirtina, kad jie atėję iš pietų, t.y. nuo Viduržemio jūros, kiti galvoja, kad jie atkeliavę iš vidurinės bei centrinės Azijos (ne iš Indijos): per Uralo kalnus, maždaug 3000 - 4000 m. pr. Kr. Kalbininkai, deja, čia nieko tikslesnio ligi šiol negalėjo pasakyti.
VIII. Apie 3500 - 2500 m. pr. Kr. indoeuropiečių protėviai jau tikrai gyveno maždaug tarp Juodosios jūros, Baltijos jūros ir Reino upės. Iš čia jie paplito į visas puses ir apie 1500 m. pr. Kr. jie jau tikrai buvo įsiveržę į šiaurės vakarų Indiją, Mažąją Aziją ir t. t. Apie 2500 m. pr. Kr. indoeuropiečių prokalbė pradėjo skilti į atskiras kalbų grupes, kurios davė pradžią dabartiniam kalbų pasiskirstymui. Reikia tuojau pat pridėti, kad nėra tikrai įrodyta, jog ir prieš suskildama indoeuropiečių prokalbė kada nors yra buvusi vienalytė: jau ir tuomet buvo skirtumų, tarmių ir pan.
IX. Ir baltų prokalbė išsiskyrė iš indoeuropiečių prokalbės apie 2500 m. pr. Kr. Tada baltai buvo užėmę labai didelius žemės plotus: maždaug nuo kairiojo Vyslos kranto ligi Dauguvos, nuo Baltijos jūros maždaug ligi srities į pietų rytus nuo Maskvos.
X. Apie 500 - 300 m. pr. Kr. baltų prokalbė suskilo į vakarų baltus (prūsus ir gal kuršius) ir rytų baltus (lietuvius, latvius, žiemgalius, sėlius).
XI. Apie 800 - 1000 m. po Kr. jau pradėjo skirtis lietuvių ir latvių kalbos. Prieš 800 m. po Kr. lietuviai ir latviai dar kalbėjo viena kalba, nors ir tada jau buvo aiškių tarminių skirtumų. (Apskritai, nėra vienodo kriterijo nuspręsti, kada tarmė dar yra tarmė, o kada tarmė jau tampa atskira kalba).
XII. Taigi, įskaitant ir probalčių erą, lietuvių kalba yra apie 4500 metų "amžiaus".
XIII. Tačiau nėra jokios abejonės, kad lietuvių kalba yra archaiškesnė arba seno-viškesnė už visas gyvąsias indoeuropiečių kalbas. Dėl daugelio priežasčių, kurios kalbininkams dažnai nėra aiškios, lietuvių kalba išlaikė daug tokių senų formų, tokią seną akcentavimo sistemą, daug tokių senų morfologinių, fonologinių ir žodyninių modelių, kad joks rimtas darbas lyginamojoje indoeuropiečių kalbotyroje be lietuvių kalbos neįmanomas.
XIV. Estų, suomų, lybių ir vengrų kalbos visiškai nepriklauso indoeuropiečių kalbų grupei: jos visos savo tarpe yra giminės ir priklauso ugrofinų kalbų šeimai.
Baskų kalba (šiaurinėje Ispanijoje ir kiek pietų Prancūzijoje) yra neaiškios kilmės, kurios dar niekam nepavyko nustatyti.
XV. Okupuotoje Lietuvoje Maskva ir jos gauleiteriai dabar labai gudriai stengiasi lietuvių kalba užtempti ant rusiškojo kurpalio: lietuvių kalboje jau priveista rusicizmų — rusų kalbos žodžių, rusiškų darinių, priešingų lietuvių kalbos darybos dėsniams, ir t. t. (plačiau apie tai: Prof. A. Salys, "The Russianization of the Lithuanian Vocabulary under the Soviets", Lituanus, 1967, Nr. 2, psl. 47-62).