ŽIVILĖ BILAIŠYTĖ
Kiekvieno žmogaus gyvenime būna laikotarpis, kurio metu vyksta lūžis, pasisukimas iš įprastos vagos nauja kryptim, pakeitimas senųjų vertybių naujomis, atradimas lig šiol nematyto pasaulio. Poetams toks pergyvenimas dažnai įsikūnija poezijos rinkinyje. Marijos Jurgitos Saulaitytės neseniai išleista knyga, Viena Saulė Danguje, kaip tik ir nusako vienos sielos klajones savęs ieškojimo kelyje.
Eilėraščiai skirstomi į keturias pagrindines dalis: "Nepaveldėta žemė", "Broliui", "Antigonė" ir "Saulėtekis". Autobiografinė kelionė prasideda brolių iškeliavimu ir "iki skilimo užgauta" širdimi (psl. 8). Nepaveldėta žemė — tai visa, kur buvo pažadėta ir atimta, tai "alkis, sunkus ir kietas" (10). Poetė įrėmina širdyje žemdirbį, kuris "laisvas, kaip erelis, paženklintas tik tuo, kuo nori būti atpažintas" (14). Ir kaip tas kūdikis prie namų slenksčio, paguldytas ant žemės, ji visad prisimena žemės skonį (16). Ją persekioja dangoraižiai, mirtis, skausmo artumas, praeitis, ir visur pinasi ilgesingo žemės ieškojimo, skilimo, atsiskyrimo gijos. Paskutinis pirmosios dalies eilėraštis klausia: "Kiek ilgai svajoti gali sausaviršūnė eglė?" (27).
Benamė, pakirstomis šaknimis, bedžiūstanti be pažadėtos žemės, poetė kreipiasi į atsiminimus, kad atrastų kelią, į kurį ją išstūmė. "Broliui" dedikuota eilėraščių grupelė ją nuveda vaikystėn, pasakon, Vokietijos karo pavasarin. Poetė beveik per arti prisileidžia skaitytoją prie nuogos širdies plakimo. Eilės čia teka giliu sielvartu, žadėdamos atsiskyrimą: "viena glostydama pumpurus grįžtų" (40). Nes kaip Brolis užaugo, palikdamas poetę pasakoje, taip jis, "palaiminęs slenkstį", nuplauks, ir "tamsia banga verks žemė" (43). Atsiskyrimas įvyksta, rudens būna per daug, šakos neišlaiko debesų ir skyla (44), o poetė žengia toliau į pergyvenimus, beviltiška "Antigonės" skraiste apsisupus. Tai pati gūdžiausia rinkinio dalis, poetės naktis:
Aš esu juodas laukas.
Niekas nežino mano vardo (48).
Čia vyksta vienišo žmogaus kančios; čia kvėpuoja žeidžiantys prisiminimai:
Kaip vaivorykštė
mano namai ant kalno
buvo
ir juose juokas (50).
Poetė ieško savęs, ieško švento žodžio ąžuolo lapuose, laukia drąsos save kurti. Jos žodžiai tampa ritualiniu maldos šnabždėjimu: "Nendrėje paslaptis. Nendrėje ugnis" (59). Ji dar vis tebeieško žemės: "žemė man saldesnė už saulę" (60), bet vis dažniau įsipina pozityvi saulės tema: "Skrendu ir skrendu — sparnai tirpsta..." (61). Tas neramumas išsiveržia pagaliau jos šauksme: "man reikia ugnies ir trenksmo" (64).
Tik paskutinėje dalyje, "Saulėtekis", ji susitaiko su likimu: "Juk gera gyventi" (73). Įvyksta atgimimas — "naujas supratimas audros" (79). Kartu su ja mes liečiame "saulę pirštais, delnais, lūpomis" (86). Apreiškimo momentas —
akimirka saulėgrąžos
tiesumo,
besistiebiančio
ir nebijančio
subirti (90).
Ši savęs ieškojimo kelionė rišama į vientisą visumą poetės pakartotinai naudojamų metaforų, išsireiškimų, simbolių būdu. Paskiri eilėraščiai trumpi, bet jie liejasi iš vienas kito beveik be sustojimo. Efektyviam, sklandžiam pergyvenimų perteikimui poetui svarbu žodžio apvaldymas, ir Saulaitytė moka žodį parinkti, jį išplėsti, suglausti, įkvėpti jam gyvybės.
Dažnai sutinkame žodį "skilti": ledas skyla, širdis skyla, alkis skyla, šakos neišlaikę debesų skyla, vidinė uola turi skilti. Kartu su juo pinasi suplėšyto dangaus, nukirstų šaknų, trupančių mūrų, akių šipulių vaizdai, perduodami beviltiškumo jausmą, kuris atgyja, ėmus byrėti pažįstamam pasauliui. Visur pilna išsiskyrimo, laukimo, nuplaukimo, išėjimo veiksmažodžių. Šiame fone iškyla metų laikų raštas: rusvo pumpuro pavasaris, "vasara, skaudžiai žalia" (38), ruduo, kurio "buvo per daug" (44), žiema, skirta mirčiai. O prieš šį raštą, poetė sustato medžius, kuriuose ji ieško drąsos, skaudų lietų, nusirpusias vynuoges, gėles, vandenį. Jis vaizduoja buities tęstinumą; visa, kas buvo; visa, kas yra; visa, kas gali būti. Šiame išaustame pasaulyje vyriausiais veikėjais lieka ji, žemė, ir saulė. Ir tik pabaigoje tie trys veikėjai susitaiko "kai galiu saulę pasiimti į namus" (94). Tik labai retais atvejais poetė praranda pusiausvyrą simbolių audekle ir nuslysta prozon: "Kas tikra? Po blizgesiu, kas tu?" (53).
Poetės kelionė atlikta, sunkaus kelio galas prieitas, saulė puošia jos "kas dieną išgyvenamą stebuklą" (94). Ir nors tai aiškus asmeninių pergyvenimų ciklas, jautiesi ten buvęs, keliavęs kartu su ja, pažinęs, "kokia baisi kadaise buvo neviltis" (94), ir gyvenimo migla gal truputį aiškesnė, nes dabar yra Viena Saulė Danguje.