A. TYRUOLIS
Tai Antano Giedriaus "Aišvydo pasakos", skirtos mūsų priaugančiam jaunimui, kad pamiltų Lietuvą su jos nuostabia gamta, su jos žvėreliais ir paukšteliais, kurie tose pasakose, lyg pačioj tikrovėj, kalba, veikia, pergyvena įvairiausius nuotykius, lyg ir pats tas žaliasis jaunimėlis.
Autorius, kaip rašo knygos įžangoj, dar vaiko amžiaus būdamas, tas pasakas išgirdęs iš pasakų sekėjo Aišvydo ant savo gimtosios upės Antvardės krantų. Ta upė, į šiaurę nuo Jurbarko, įteka į Mituvą, kuri savo vandenis jau neša į mūsų upių ir upelių tėvą Nemuną.
Aišvydas savo jaunąjį klausytoją pamoko, kaip į Lietuvos gamtą pažvelgti giliau, kaip įsigyventi į visą tų žvėrelių ir paukštelių pasaulį, kuris tikrai nuostabus, nes taip pririša prie savęs, kad, rodos, visam pasauly ko gražesnio nerasi.
"Girdi, kaip dūzgia bitelė žieduose. O kad pagautum visos pievos muziką — kokiais nuostabiais garsais nuskambėtų ji tau!... Kad tu žinotum, ką sako girios ir šlaitai, laukai ir sodai, paukščiai ir žvėrys, žuvys ir maži vabalėliai!..."
Ir po šių Aišvydo žodžių jaunasis klausytojas sako: "Ir, besiklausydamas jo, pasidariau lyg nebe tas. Visas pasaulis kitoks pradėjo rodytis, lyg būčiau įgavęs kitas ausis ir kitas akis... Rodėsi — tiktai kilk nuo žemės ir lėk, skrisk kažinkur, visą pasaulį pamatyk, išgirsk ir pajusk" (p. 7).
Nors jaunasis skaitytojas Lietuvos gamtą pažins ir nebe iš pirmųjų rankų, bet jis bent žinos, kaip ją palyginti su kitų kraštų gamta, kur jau to paties gal niekad neberas, dėl to ims ilgėtis to, ką nors pasakoj išgirdo.
Šių pasakų autorius, jas išleidęs savo 80-jų metų išvakarėse, yra kartu ir rašytojas, ir pedagogas, jaunimo auklėjimo ir administravimo darbą dirbęs ilgus metus Lietuvoje, tremtyje ir išeivijoje. Tai uolus lietuviškos meninės pasakos kūrėjas ir puoselėtojas, tą darbą pradėjęs Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse ir be pertraukos jį varąs iki pat šių dienų.
Iš devyniolikos į šį rinkinį sudėtų pasakų vienos yra ilgėlesnės, apimančios vieną kitą dešimtį puslapių, kitos, ir jų yra dauguma, yra trumpos ir artėja į pasakėčios žanrą. Nepabos jaunajam skaitytojui skaityti ir ilgesnę pasaką, nes jį patrauks lengva kalba, toks pat stilius ir intriguojantis turinys. "Ką patyrė antelė Narutė" ne tik supažindins su nuostabiu Nemuno žemupio gamtovaizdžiu, bet ir suintriguos visa aibe nuotykių nuotykėlių, lyg ne antelėms, bet patiems vaikams keliaujant per tą nuostabų Lietuvos kampelį.
Be abejo, ne visos šios pasakos yra vienodo laipsnio, kita gal ir kiek blankesnė išėjus, bet dauguma nusveria savo meniškumu, psichologiniu ir pedagoginiu pranašumu. Ypač ryškus autoriaus pedagoginis nusiteikimas. O tai susiję ir su moraliniu pamokymu. "Džiaugės ir Žydrutė, nes visi žinome, kaip smagu ką nors gera padaryti" (p. 108). Sena išmintis — vyresnio klausyk — išreiškia trumputėj, daug pasakančioj "Pelės ir pelytės" pasakoj. Jaunoji nepaklauso senosios nebėgti prie kumpio, na, ir kliūva katinui tiesiai į nagus. Kitur vėl jaučiamas autoriaus skatinimas pamilti tai, kas sava, lietuviška. Daug keliavusi Narutė pagaliau padaro išvadą: "Labai malonu pakeliauti ir daug pamatyti, bet geriausia — savo Mituvoje" (p. 70).
Be abejo, kai kam gal atrodys, kad tose pasakose per daug jau kaimiško gamtovaizdžio, kad mieste gimusiam ir augusiam jaunimui jis jau sunkiau besuvokiamas, svetimas, atsilikęs... Bet iš tikrųjų taip nėra. Viena, kuo gi kitu garsėjo Lietuvos gamta, jei ne savo nuostabia fauna ir flora, kurios nė nerasi kituose pasaulio kampuose, antra, tuo išreikšta pasakos simbolika įgauna anttautinės, visuotinės reikšmės. Juk ir Ezopas ir Krylovas savo pasakoms (pasakėčioms) ėmė tą pačią medžiagą, atsietą nuo vietos ir laiko kolorito. O ką turime daugiau mūsų pasakoje, būtent tautinį elementą, reikia tik mokėti branginti ir įvertinti.
Gal kiek šiose pasakose konservatyviu pasinešimu dvelktels palyginti dažnokas dviskaitos vartojimas, ko jau beveik nebeužtinkame nei šių dienų gyvojoj, nei rašytinėj kalboj. Tebūnie jaunojo skaitytojo tatai priimta kaip pavyzdys, kaip seniau žmonių kalbėta ir kaip ne be reikalo daryta skirtumas tarp dviskaitos ir daugiskaitos. Šiaip jau šiom pasakom jaunieji skaitytojai pasigėrės tiek kalbos, tiek turinio atžvilgiu.
Knygą išleido Lietuviškos knygos klubas Čikagoj 1971, iliustracijos ir viršelis Onos Baužienės, kaina 3 dol.