FELIKSAS JUCEVIČIUS
VII.LIUDO VASARIO ESTETINĖS PAŽIŪROS: MENAS IR GAMTA
Liudas Vasaris yra poetas, o ne dailininkas, bet jo požiūris į gamtą yra būdingas bet kurios šakos menininkui. Neapsilenksiu per daug su tiesa, jei sakysiu, kad jo gamtos išgyvenimas turi universalinį pobūdį. Kartu jis yra tipingas lietuviškosios buities atstovas, tos buities, kurios gamta yra integralinė dalis. Šiuo atžvilgiu jis turi daug panašumo su Vaižganto Gondingos bei Vaduvų herojais, Donelaičio būrais ir Krėvės Pagirių skerdžiumi. Juk jo vidinis gyvenimas ir gamtos pasaulis — tai neatskiriami dalykai. Kartais nežinai, ar jo gajumas bei atsparumas yra jaunystės išraiška, ar vasaros saulės bei giedro dangaus dovana. Tam tikra prasme Vasaris yra jaunystės ir gamtos sintezė. Jis negali, o taip pat nė nesiekia išsakyti visos gamtos pilnybės, nes ji yra tokia įvairiaspalvė ir taip turtinga, jog neįmanoma apibūdinti žodžiais.
Skaitant "Altorių Šešėly", man ypač įstrigo Liudo Vasario išgyvenimas pavasario pirmųjų dienų seminarijoje. Net skaitytojas gali pajusti, kaip jaunasis herojus yra suaugęs su gamta. Atbundanti saulė atgaivina jo apmirusį gyvenimą. Linksmas vyturio čirviravimas yra neatskiriamas nuo jo emocinių išgyvenimų. Mes skaitome: "Jau seniai Vasaris nebuvo taip gyvai jautęs gamtos grožio ir meilės, kaip tą pavasarį. Jisai kasdien kruopščiai sekė ir registravo savy kiekvieną naują pavasario apsireiškimą. Jisai žinojo, kur ir kiek dar yra sniego sode, ir buvo numatęs laiką, kada kur jis turi ištirpti. Jis žinojo, kur pasirodė pirmoji žolė ir ant kurio sodo medelio prasiskleidė pirmieji žiedai. O kai pagaliau sužydo visos vyšnios, ir obelys, ir kriaušės, jisai stengėsi visą laisvą laiką praleisti sode, gėrėdamasis pavasario gamtos dovanomis. Ir vakarais eidamas gulti, atsidaręs savo kambario langą, jis ilgai dar žiūrėdavo į tą žiedų ir sprogstančių lapų jūrą, užsnūdusią, ir kvepiančią, ir jaudinančią jį dabar stipriau ir kitaip, negu koplyčios paslaptinga tyla".28
Tačiau ne tik pavasario, bet ir kiti metų laikai veikia jo švelnią, beveik liguistai jautulingą prigimtį. Jam gražios šiltos ankstyvo rudens popietės, jį užburia žiemos pasaka, o vasaros saulėje išnyksta visi jo rūpesčiai. Net subrendęs jis atvirai pripažįsta, kad "su gamta galima jausti tokį pat išvidinį ryšį ir artimumą, kaip su mylimu žmogumi".29
Būdamas suaugęs su gamta, kaip skerdžius Lapinas su Grainio liepa, Liudas Vasaris eina taip pat į gamtą ieškoti savo kūrybai inspiracijos ir medžiagos. Mes sužinome taip pat, kad iš pradžių jo poezijoje gamtos elementas turėjo panoraminį pobūdį. Jis perdavė nuo Aušrakalnio matytus vaizdus: raudoną saulėlydį, mėlynas sutemas, balzganas ūkanas... Kitaip sakant, jo poezija rėmėsi betarpiškos aplinkos sukeltais įspūdžiais. Jis stebi tikrovę, apdainuoja matomus dalykus, konkretizuoja gamtos sukeltus įspūdžius. Jei Vasaris būtų buvęs dailininkas, tai jis visa tai būtų perdavęs linijomis ir spalvomis.
Dailėje panoraminis gamtos traktavimas yra būdingas visiems peisažams. Ar mes imsime Barbizono mokyklą, impresionistus, anglus peisažistus, visur galime pastebėti dailininko ištikimumą matomam vaizdui. Kadangi panorama niekad nepasilieka ta pati, o nuolatos keičiasi, todėl jos piešimas yra gera priemonė dailininkui išreikšti savo nuotaikoms ir kartu pavaizduoti skirtingus gamtos jėgų aspektus. Štai Georges Michel "Peisažas su vėjo malūnu", kurį matome Heremitage muziejuje. Tema paprasta. Smėlėtas kelias vingiuoja link malūno, stovinčio prošvaistėje. Horizonte pakilę tamsūs grūmojantys debesys skelbia artėjančią audrą. Dailininkas galėjo matyti ir tokį malūną, ir tokį paniurusį dangų, bet lygiai taip pat jis galėjo perduoti savo širdies gelmėse slypinčias audringas emocijas. Todėl iš vienos pusės galime laikyti Georges Michel prisiekusiu realistu, ir iš tikrųjų jis net laikomas Barbizono mokyklos pirmtaku, o iš kitos pusės mes galime jausti emocinę įtampą, ir štai kodėl kai kas vadina jį pirmuoju prancūzų romantiku. O dabar žvelkime į Rembrandto "Vėjo malūną", esantį Washingtono Nacionalinėje galerijoje. Šičia vietoj smėlėto kelio matome upę, ant kurios aukštos pakrantės stovi vakaro auksiniai gelsvoje prieblandoje taip pat vėjo malūnas. Šis paveikslas alsuoja paprastumu ir ramybe, ir kartu jis intriguoja žiūrovą tolumoje skęstančiais namais ir medžiais, besiūlančiu žveju, iš tamsios glūdumos kylančiais žmonių siluetais. Mes nežinome, ar Rembrandtas norėjo šiuo paveikslu perduoti gamtos vakarinę ramybę, ar savo tolimos vaikystės prisiminimus, o gal jis norėjo išreikšti patriotinius jausmus, kur ramybė reikštų taiką, išsikovotą jo tautiečių.
Tačiau panoraminis gamtos traktavimas poezijoje ar dailėje turi savo trūkumus. Tai žino ir Vasaris. Toliai ir sutemos sujausmina kūrėjo gyvenimą, bet ne būtinai praplečia jo kūrybos plotą. Joks kūrėjas negali pamiršti, kad gamta turi savo pasaulį, savo gyvenimą, savo kalbą. Jis turi žinoti, kad gamta yra begaliniai turtinga: danguje yra daug daugiau debesėlių, miške daug daugiau medžių, pievose daug daugiau žiedų, negu jis gali nupiešti ar apdainuoti. Ar jis žvelgs į paprastą smilgą, ramunę ar upokšnį, jis matys, kad kiekvienas jų gyvena atskirą, skirtingą ir pilnutinį gyvenimą. Štai kodėl Victor Hugo paskelbtasis principas "visa tai, kas yra gamtoje, yra mene" yra labiau retorika, negu kūrybinė tiesa. Kūrinija neturi ribų įvairumui. Tiesa, tai gali sakyti ir menas. Tačiau yra skirtumas tarp meno formų įvairumo ir gamtos formų įvairumo, ir tas skirtumas yra begalybė.
2
Šiame sąryšyje dar iškyla klausimas: kas geriau įkūnija grožį: gamta ar menas? Arba kokią vietą užima gamtos kūrinys ir meno kūrinys vertybių sąrangoje? Platono atsakymas yra tikriausiai ne vienam jau žinomas. "Respublikos" dešimtoje knygoje meno kūrinys laikomas gamtinio daikto atspindžiu. Kai žinome, kad gamtos kūrinys yra idėjos kopija, tai meno kūrinys yra tik kopijos kopija. "Fedre" meno kūrinys pastatomas žemiau amatininko padaryto daikto, ir Platonas vadina jį "melo bei apgaulės įrankiu". Kad menas yra gamtos imitacija, tai šitai su mažomis pataisomis kartojo Aristotelis, Plutarchas ir kiti. Vėliau šio klausimo atsakymuose jaučiamas tam tikras lūžis. Meno kūrinyje įžiūrima grožis. Tai pastebime jau pas Ciceroną. Kalbėdamas apie Fidijo statulas, jis sako: "Kurdamas Jupiterį ar Minervą, šis didis menininkas turėjo prieš akis ne modelį, kurį norėjo nukopijuoti, bet dvasioje susikurtą nepaprasto grožio idealą. Tik jį kontempliavo, tik jį tematė ir tiktai jį stengėsi realizuoti, ir tik jis traukė jo talentą ir jo ranką. Taigi, skulptorių ir dailininkų kūriniuose matosi aukštesnis tobulybės tipas, teegzistuojantis jų vaizduotėje".30
Meno filosofijos istorijoje Platono teorija buvo žinoma imitacijos vardu. Ji išsilaikė, su didesnėmis ar mažesnėmis pataisomis, iki devynioliktojo šimtmečio vidurio, t. y. to laiko, estetika išgyveno savo koperniškąją revoliuciją. Tačiau imitacijos teoriją galutinai atmetė kubizmas, kuriam menas reiškia neimituoti, bet kurti, formuoti, ir tai prisilaikant geometrinių principų.
Priešsokratinio filosofo patarimas traktuoti gamtą cilindro, rutulio ir kūgio terminais tapo moderniojo meno aksioma. Bet ar kubistinis požiūris į meną prieštarauja tikrai gamtos imitacijos teorijai? Neatrodo, nes pačios gamtos struktūra remiasi geometriniu principu. Gamtos pasaulis yra tiek pat pilnas visokiausių geometrinių figūrų, kaip ir pats kubistinis menas. Cicerono teorija vadinama įvaizdinimu. Atrodo, kad abi teorijos buvo žinomos Plotinui, tik mums sunku pasakyti, už kurią jis pats buvo apsisprendęs. Kartais jis samprotauja kaip Platonas, ir tapybą, skulptūrą bei šokius laiko imitacijos menais. Šiuo atveju meno kūrinys būtų tik gamtos atspindys, ir kaip toks mažai tesiskirtų nuo šešėlio. Tačiau kitur Plotino pasisakymai primena Ciceroną ir meną laiko proto kūriniu. Vienoje vietoje jis sugretina netašytą akmenį su atbaigtu kūriniu. Pagal jį, netašytas akmuo byloja gamtą, o statula prabyla kūryba. Kurti reiškia įkūnyti idėją. Aišku, pereidama į medžiaginį objektą, idėja pasikeičia ir gerokai praranda savo grožio, bet vis dėlto mes galime ją atpažinti. Todėl meno kūrinyje atsispindi ne tik gamtinis grožis, o labiau "idėjinis", ir kaip pavyzdį nurodo Fidijo statulas.
Kalbant apie meno kūrinio ir gamtos kūrinio vietą vertybių sąrangoje, Plotino atsakymas yra gana lankstus. Gamta įkūnija grožį nesąmoningai. Nors ji išsipuošusi grožiu, bet ji to nežino. Jos vaidmuo yra pasyvus: ji priima grožį pasyviai, pasyviai ir perduoda. Visai kitaip su menininku. Jis įkūnija grožį sąmoningai. Savo proto galia jis įsiveržia net į grožio idėjos pasaulį ir tampa jos dalininku. Tai lyg ir reikštų, kad grožis atsispindėtų tobuliau mene, negu gamtoje. Kiekvienu atveju, jis akivaizdžiau apsireiškia artisto vizijoje. Tačiau kaip gražus bebūtų meno kūrinys, sakykim Fidijo "Atėna", jis negali lygintis su tuo grožio stebuklu, kuris yra gyvasis žmogus. Gyvas žmogus, kad ir biauriausias, yra nepalyginamai gražesnis už gražiausią statulą. Bet kas suteikia žmogui šį nepalyginamąjį grožį? Jojo siela.
Devynioliktojo šimtmečio estetai, kaip Charles Beaudelaire ir Oscar Wilde, nenori nieko žinoti apie gamtos imitaciją. "Les Fleurs du Mal" poetas tiesiog neapkenčia gamtos. Jam gamta yra banali, kvaila ir biauri. Ji sukūrė "tėvažudystę ir žmogėdrystę ir tūkstančius kitokių baisenybių". Todėl menui nėra jokio reikalo lenktyniauti su gamta. Oscar Wilde nuomonė yra panaši. Jam taip pat atrodo, kad gamtos pastangos sukurti grožį yra nesėkmingos. Menas esąs grožiu nepalyginamai turtingesnis, įvairesnis ir vaisingesnis, negu gamta.
Tačiau svarstydami grožio klausimą gamtoje ir mene, mes turime skirti tarp kūrybinio akto ir sukurto objekto. Kad gamta kuria nesąmoningai, o menininkas sąmoningai, tai niekas nemėgins užginčyti. Bet tai nėra lemiamas argumentas mūsų klausime. Esminis dalykas yra ne kaip meno kūrinys yra techniškai sukurtas, o kaip jis atrodo, t. y. kokia yra jo estetinė vertė. Gamtos grožis pasižymi dinamika, kurios taip stokoja meno kūriniai. Tiesa, reikia sutikti su Auguste Rodin, kad nėra meno be gyvybės, ir meno kūriniui suteikia tą gyvybę judesys. Tačiau kokį mes beimsime Rodin nurodytą šedevrą, ar Rude "Marseillaise", ar Gericault "Epson lenktynes", ar Watteau "Išplaukimą į Citros salą", visi jie įamžina tik vieną judesio momentą, kai tuo tarpu gamtos gyvybė išsisako amžinu judesiu. Gal ne visi sutiks su Debussy, kad matyti auštančią dieną yra naudingiau, kaip klausytis "Symphonie Pastorale", bet retas mėgins užginčyti, kad gamtoje yra daugiau gyvenimo, daugiau grožio, daugiau staigmenų, negu muziejuje, nežiūrint kokius jis meno šedevrus beslėptų. Kad gamta prabyla savaip ir užburiančiai į žmogų ir kūrėją, tai puikiai žino ir Michel Ange, ir Renoir, ir Rodin, ir mūsų Liudas Vasaris.
28 V. Mykolaitis-Putinas, Altorių Šešėly, Vilnius 1967, p. 134.
29 ten pat, p. 480.
30 Ciceron, L’Orateur, du meilleur genre d’ora-teur, II, 8-9; Collection des Universitės de France, Paris 1921.