BIRUTĖ K.
Patarlė sako, kad yra dvi profesijos, kurioms didelio pasiruošimo nereikia — tai gydytojo ir kritiko profesijos. Nagi tik pasiskųsk galvos skausmu — tuoj bus suteikta šimtai "garantuotų" patarimų. Kuo nors suabejok — tuoj atsiras, kas tave pamoko. Tik neišmanėlis galėtų tokių patarimų nepaklausyti.
Nenoromis ir aš imuosi šios profesijos vien dėl to, kad pasirenku šią temą. Tema gera. Juk lengviausias darbas — kritikuoti.
Pradėsiu nuo sunkesnio uždavinio — kas mūsų spaudoje girtina. "Draugą" pradedu skaityti nuo "pletkų" skyriaus, ypač jei ten matau pažįstamų pavardžių. Toliau skaitomas puslapis — mirties pranešimai. Ten taip pat ieškau pažįstamų. Politikos žinios jau matytos ir girdėtos televizijoje arba skaitytos vietinėje spaudoje. Jei "Laiškai redakcijai" pasirašyta pažįstama pavarde, paskaitau, o jei ne — tai ką jie gero gali pasakyti? Panašiai skaitau "Dirvą" ir "Naujienas". Tiesa, "Spyglių ir dyglių" niekad nepraleidžiu — juk tai labai naudinga bendram išsilavinimui. Žmogus sužinai, kaip reikia galvoti. O "Laiškai Lietuviams", "Aidai" ar "Moteris" — tai smulkios žuvys mūsų dideliame gyvenime. Kas jiems gaišins laiką? Jeigu dar kurį jų paremiu prenumerata, tai ir gana. Skaitai spaudą tam, kad sužinotum apie gyvus ir mirusius tai, ko anksčiau niekad nežinojai.
Labai ir labai girtina šauni su kraštu bendradarbiavimo idėja, apie kurią tiek prirašyta mūsų spaudoje. Jeigu tu važiuoji į Lietuvą, o aš ne (nes visa mano giminėlė čia), tai tu būtinai turi būti komunistas arba šnipas. Ko gi daugiau ten važiuotum? Sėdėdamas braižykloj ar maišydama sriubą virtuvėj, tu turi labai gerą progą sužinoti slapčiausius lietuviškojo gyvenimo užkulisius, tad juos būtinai turi pranešti komunistams. O jei dar susitinki retkarčiais su ilgaplaukiais amerikiečiais, tai būtinai turi būti šnipas, nes kitaip tavęs ten niekas neįsileistų. Jei kartais per apsirikimą dar nešnipinėjai, tai grįžęs būtinai būsi užangažuotas labai ir labai svarbiam uždaviniui!
Visai nesvarbu, kad iš spaudos sužinojai apie šnipus. Iš kurgi kitur, jei ne iš spaudos, sužinotum, kokie tie žmonės parsidavėliai, savo tautos žudikai, skaldytojai! Iš kur visuomenė sužinotų, kas ir kur protestuoja už ar prieš pasiūlymą atsikviesti į jaunimo kongresą iš Lietuvos brolį lietuvį (atsiprašau, — komunistą!). Gerai, labai gerai, kad laikraščiai stropiai seka ir visuomenei praneša apie niekadėjus. Ir praneša ne bet kaip! Iš pavardžių padaro mažybinius daiktavardžius. Negi tokie žmonės būtų verti net savo pavardės? Visai nesvarbu, kad jie savo profesijos žinovai, pasiekę aukštas vietas, įvertinti svetimtaučių. Nesvarbu, kad šie žmonės dalyvauja lietuviškame gyvenime ir pasauliui skelbia apie Lietuvai daromą neteisybę. Jie vis tiek yra vienybės ardytojai.
Tai vis mūsų spaudos "perliukai". Na, o kas peiktina? Kas čia viską, kas peiktina, ir išsakys? Paminėsiu tik vieną kitą dalykėlį. Kam reikalingi idėjiniai straipsniai? Kam reikalinga rašyti apie tėvų ir vaikų ryšius? Mes šiandien kiekvienas esame gerai susipažinę su psichologija. Beveik kiekvienas sakinys yra baigiamas žodžiais: "psichologinis persilaužimas", "psichiniai nesveikas", "žiūrint iš psichologinio taško", "Freudas taip pasakytų" ir t. t. Tuos tėvų ir vaikų ryšius palikime tvarkyti tiems, kurie savo vaikų neturi, neturėjo ir neturės — juk jie ir laiko tam daugiau turi. Tegul patys rašo, patys ir skaito.
Kam nagrinėti tautiškumo ar nutautimo klausimus? Jeigu tėvas ar motina atidavė savo dalį lietuviškam lobynui ir dar laikas nuo laiko kokią šimtinę prideda, tai kam
- Lietuvai reikalingi jų vaikai? Tegul sau veda, ką nori, ir teka, už ko nori. Jie išeina į platesnį pasaulį, jų vaikai bus plačiosios žmonijos dalis. Pats laikas išeiti į žmones, išlįsti iš lietuviškų getų. Negerai, labai negerai, kad dar pasitaiko straipsnių, kurių autoriai kiša nosį į tokį privatų reikalą, kaip šeima ir vaikai. Kaip plačiosios žmonijos dalį, mūsų spaudai būtina plačiai aprašyti jų vedybas, pažymėti, kad iš Onutės ar Barbutės jau tapo Anna ir Barbara, nes ko gero kitų vaikai to nepastebės ir pradės kurti šeimas su lietuviais.
O kam rašyti, kad ir tarp mūsų jaunimo plinta narkotikai? Argi tai gali būti? Kaip tai įrodysi? Tik koks nors kvailas amerikietis gali prisipažinti, kad jo sūnus ar duktė mirė nuo narkotikų.
Daug, daug kas yra peiktina, bet kam? Verčiau girti. Vaikščiodami cementiniais šaligatviais, kurkime ūkininkų draugijas ir skaitykime paskaitas, kaip reikia arti ir sėti. Pirmutiniai išbėgę iš Lietuvos steikime karo akademijos — negi knyga ar mokslu kovosi už Lietuvos laisvę! Būtina išsiaiškinti, kas turi teisę nešioti Birutės drabužį (juk dar yra žmonių, kurie prisimena, koks buvęs jo iškirpimas!). Taip pat yra gyvybinis mūsų tautos klausimas, kad išsiaiškintume, ar, užėjus rusų okupacijai, prezidentas nešė savo kailį, ar žmonės išnešė prezidentą.
Tegyvuoja spauda, kurioje universitetų profesoriai tampa tik "profesoriukais" ir kurioje žmogus tampa "žmogeliuku". Tegyvuoja spauda, bet tik ta, kuri pritaria mano mintims!
