(Tolstojaus dukters laiškas Brežnevui ir Kosyginui)
JUOZAS PRUNSKIS
Tolimoje Australijoje Tarptautinių informacijų centras leidžia žurnalą "News Digest", kurio šių metų pirmasis numeris išspausdino iškalbingą rašytojo Tolstojaus dukters Aleksandros laišką. Redakcijos prieraše pažymima, kad Levo Tolstojaus duktė, apsigyvenusi išeivijoje, Amerikoje, ir čia netoli Niujorko sukūrusi farmą, kur randa prieglaudą pabėgusieji nuo komunizmo priespaudos, paskelbė atvirą laišką Brežnevui ir Kosyginui. "News Digest" redakcija jo kopiją gavusi iš kitų gyvų išlikusių šeimos narių. Tolstojaus duktė šiame laiške labai ryškiai pasisako prieš komunistinės diktatūros priespaudą ir jos militaristinius planus. "Laiškas nėra politikės. Tai nuoširdus vienos rusiškos sielos šauksmas", sako redakcija savo prieraše.
NEGIRDĖTAS BRUTALUMAS PAŽANGOS AMŽIUJE
Štai to laiško turinys (antraštėlės pridedamos mūsų, kad būtų lengviau skaityti):
"Baigiasi dvidešimtas šimtmetis. Negirdėta pažanga. Fantastiški laimėjimai mokslo srity, pvz. širdžių perkėlimas, atomo suskaldymas, skridimai į mėnulį. Bet iš kitos pusės — juoda tamsa ir pragaras žemėje: priespauda, vergija, nekaltų žmonių egzekucijos, trėmimai, kalinimai, uždarinėjimai į beprotnamius pačių talentingiausiųjų Sovietų Rusijos žmonių, poetų, rašytojų, mokslininkų. Nežmoniškas, negirdėtas brutalumas, daug blogesnis, negu Jono Baisiojo laikais ar viduramžiais.
Ir nors apie tai buvo prirašyta begalės straipsnių bei knygų ir visas pasaulis tai žino, kodėlgi to nepaisote jūs, SSSR valdovai? Jūs tik stengiatės plėsti savo valdžią, bevertes ir žalingas idėjas, ateizmą laisvuose kraštuose, ruošdami dirvą, kuri bus jums reikalinga pasiekti galutiniam tikslui — pasaulio užvaldymui.
Atrodo, jog viskas eina sklandžiai. Jūs neturite sunkumų, jūsų veikimui nekliudo žmonės, kurie yra valdžioje ar Jungtinėse Tautose, kur jūs, negailestingi diktatoriai, esate priimami, kaip lygūs partneriai. Jungtinės Tautos nėra susirūpinusios Sovietų Sąjungos žmonių kentėjimais, užsitęsusiais pusę šimtmečio, kentėjimais, kuriuos jūs dengiate begėdišku melu, girdamiesi tuo rojumi, kurį jūs neva sukūrėte Sovietų Sąjungoje.
Tačiau nelengva apgauti jaunimą, kuris ilgisi ko nors tikro, kas duotų gyvenimo tikslą ir paskatinimą. Nelaimei, tam tikras skaičius jaunų amerikiečių, desperatiškai ieškodami ko nors vertingo ir naujo, pasuko klaidingu keliu ir bando rasti palengvinimą narkotikuose, tokiu būdu griaudami savo gyvenimą. Bet tai tik mažuma. Dauguma randa normalų, sveiką gyvenimo kelią. Ir tų jūs niekada neįstengsite paimti į savo rankas ar pagauti į savo tinklus.
JĖGA, KURIOS NEĮSTENGSITE NUGALĖTI
Jūs pasitikite savimi ir esate tikri savo jėga bei galybe. Jūs turite tankus, kulkosvaidžius, nuodingas dujas, raketas, atomines bombas. Bet iš tikrųjų jūs esate labai silpni. Jūs net neįstengiate suvokti, kad pasaulyje yra galinga jėga, prieš kurią jūs esate visiški bejėgiai su visais savo naikinimo įrankiais, nes jūs negalite sunaikinti Dievo dvasios, kuri gyva kiekviename žmoguje. Jos negalima uždaryti nei į kalėjimus, nei į bepročių namus. Šios jėgos jūs negalite sunaikinti nei grasinimais, nei fiziniais kankinimais, net nei mirtimi. Ji tik augs ir stiprės už jūsų kalėjimų sienų.
Persekiojami, ištremti, liguisti, kartais vos gyvi šie žmonės yra nepalyginamai stipresni, negu jūs. Jūs neturite jokios galios į juos. Jie yra rusų intelektualų elitas, geriausios rusų kultūros ir kūrybinės minties atstovai, talentingiausieji rašytojai, poetai, mokslininkai, savo rankose laikantieji didžiausią nenugalimą jėgą, kokia tik egzistuoja pasaulyje — Šventoji Dvasia žmoguje ir tikėjimas Dievu.
Mano tėvas tuos žmones, kuriuose dar nėra pabudęs dvasinis gyvenimas, vadindavo morališkai mirusiais. Tikėkime, kad kurią nors dieną jūsų sąžinė atbus ir jūs suprasite visą baisumą tų nusikaltimų, kuriuos jūs papildote. Kitados vienas jaunas vyras, komunistų partijos narys, man papasakojo, kaip mirė Leninas. Rezidencija, kur jis gyveno, buvo apsupta raudonosios armijos sargybų. "Niekam nebuvo leidžiama prisiartinti prie mūsų", pasakojo tas jaunas žmogus. "Kiekvienas buvo laikomas bent už mylios. Bet aš girdėjau Lenino šauksmus... Buvo klaiku! Jis turėjo baisiai kentėti. Gal nuodėmės jį kankino? Kas gali žinoti?"
ČEKISTU BEPROTNAMY
Gailestingoji sesuo, kuri dirbo viename mano padalinyje Pirmojo pasaulinio karo metu ir kuri vėliau dirbo beprotnamy, skirtame buvusiems slaptosios policijos (Čekos) nariams, man pasakojo: "Jūs negalite įsivaizduoti, kaip aš buvau pergąsdinta, dirbdama su tais žmonėmis! Visą dieną girdėjau baisius, laukinius, nežmoniškus šauksmus. Mačiau iškreiptus veidus, suterorizuotus to, ką jie regėjo; jų akys buvo pilnos baimės, veidai nukloti šaltu prakaitu. Jie tiesdavo drebančias rankas, prašydami gelbėti. Ką gi jie matė? Praeities vaizdus, pusiau mirusius žmones, krauju padengtus lavonus, žaizdas, randus, jų kankinamų žmonių pilnas baimės akis, maldavimą pasigailėti... Jiems vaidenosi negirdėti kankinimai, sadistiški lėto žudymo metodai, nelaimingų žmonių šauksmai«. Tarpais aš pati jaučiausi besidaranti ligone, bet kaip pabėgti? Jie mane vertė pasilikti".
Prieš 50 metų ta gailestingoji sesuo pasakojo man šiurpius pergyvenimus. Ir kas gi pasikeitė per tą laiką? Tie patys persekiojimai, tie patys brutalūs žudymai, kankinimai, tas pats kitų žmonių gyvybės niekinimas, juodinimas visko, kas brangu ir šventa žmogui. Ir kodėlgi jūs vykdote šiuos nusikaltimus? Argi teisingumo ir pasigailėjimo jausmas yra visiškai jums svetimas? Kodėlgi jūs ir toliau tebemeluojate ne tik kitiems, bet ir sau? Tikriausiai jūs jau nebegalite ilgiau betikėti fantastiška komunizmo idėja, nuo kurios jūs taip toli atitrukote ir kurios niekur pasaulyje masės nepriima. Niekas daugiau jumis nebetiki, nors jūs tebešaukiate apie didelius laimėjimus. Kokie gi tie laimėjimai? Kur jie?
Nepatenkinti 235 milijonai žmonių, kurie iki šiol neturi pakankamai maisto, drabužių, kurie tegauna skurdžius atlyginimus, bet kas svarbiausia — kenčia dėl laisvės stokos. Jūs bandėte savo metodus primesti, versdami valstiečius jungtis į kolūkius prieš jų valią ir norą, bet kaipgi žmonės gali rodyti entuziazmą ir gerai dirbti, kai virš jų galvos yra grasinantis bizūnas? Vienas po kito jūsų eksperimentai išblėsta.
GAŠLI PROLETARIATO VADU PRABANGA IR LĖBAVIMAS
Komunizmas yra visam laikui palaidotas Rusijoje ir kituose kraštuose. Jūsų eksperimentų tęsimas ir žmonių kankinimas už geležinės uždangos yra visiškai beprasmis. Jūs tai žinote. Net ir Leninui nepasisekė valstiečių kolektyvizacija, ir jis turėjo priimti naują ekonominę politiką.
Jūs absoliutiškai laikotės valdžios. Kodėl? Ar tai jums atneša sadistinį pasitenkinimą? Ar žmonių kančių matymas jums duoda didelį malonumą? O gal priežastis yra daug paprastesnė: jūs desperatiškai stengiatės išsilaikyti valdžioje, kuri jums atneša visas medžiagines gėrybes, kurių jūs norite? Savo knygoje "Vieneri metai" Svetlana Aleliujeva gyvai nupiešė prabangų "proletariato vadų" gyvenimą su jų puošniomis rezidencijomis, vasarnamiais, jų gašliu lėbavimu, girtuokliavimu, ir visas tas jų prabangos gyvenimas yra vedamas vargšų darbininkų ir tarnautojų sąskaiton, kuriems temokamas skurdus atlyginimas.
Ar nepagalvojate, kad, kalbant apie prabangų gyvenimą, jūs jau pralenkėte tą kaltinamąją senąją buržuaziją, pabėgusią nuo nužudymo? Atrodo, kad viskas jūsų veikime vyksta sklandžiai, be sunkumų, niekas nesikiša į jūsų "išmintingą" tvarkymą vienos didžiausių pasaulio tautų. Visi laisvieji kraštai jus pripažino. Taip pat ir Jungtinės Tautos, kurios buvo įsteigtos palaikyti taiką ir teisingumą pasaulyje. Bet Jungtinės Tautos nėra susirūpinusios rusų tautos kentėjimais. Gal joms nežinomas mirštančiųjų skaičius kalėjimuose ir vergų stovyklose, gal jie nežino, kiek milijonų žmonių yra išžudyta Sovietų valdovų!
NESUNAIKINAMA DVASINĖ JĖGA
Žinoma, jūs nebijote Jungtinių Tautų. Jos neprotestuoja: prieš jūsų nusikaltimus. Tai ko jūs bijotės? Galanskovų, Danielių, Siniavskių, Borisovų, tų aukštos kultūros žmonių ir tos dvasingos grupės? Kitu atveju, kodėl jūs panorėtumėte juos izoliuoti, uždaryti į kalėjimus ir beprotnamius? Bet yra vienas dalykas, kurio jūs neįstengiate suvokti — jūs neturite jėgos tų žmonių užmušti ar sustabdyti jų įtaką į kitus. Jėga, kuri jiems vadovauja, nesiduoda įkalinama, sunaikinama, kaip jūs negalite sunaikinti oro, kuriuo kvėpuojate.
Ar jūs manote, kad Borisovas miręs? O, ne! Jis gyvas, ir jo idėjos skleidžiamos pasaulyje. Tai kokia prasmė kalinti visus tuos rašytojus, poetus, mokslininkus? Kodėl jūs jiems neduodate laisvės? Išleiskite juos, atidarykite savo kalėjimų duris, duokite laisvę šiems žymiems, nekaltiems žmonėms, kurių vienintelis nusikaltimas tėra, kad jie nori laisvai galvoti ir kalbėti.
Aleksandra Tolstoy".