ZITA KAULIENĖ
TYLOJ
Tyloj mačiau, kaip saulė teka:
Nedrąsiai kilo toli už kalnų.
Diena atbėgo per asfalto taką
Tokiu paprastu, skaidriu žingsniu.
Tyloj mačiau, kaip švelniai vėjas
Bučiavo baltus rožės lapelius
Ir neatsigręžęs per parką nuskubėjo,
Pabudindamas kedrą ir klevus.
Tyloje siela be žodžiu ir be lūpų —
Tiktai jautriu širdies balsu
Pirmoje ryto maldoje suklupus,
Dėkojo jam už tylą, dėkojo, kad šviesu.
DANA DEKSNYTĖ -- KYBARTIENĖ
ATEIK, NAKTIE!
Ateik, naktie, ir būki mano mylima;
Apgaubk juodais plaukais ir žemę užmigdyk.
Palikę vienu du pasaulyje tada,
Svajonių pilyje galėsim žaist...
Iš dienų vergijos žmogų išvaduok,
Iš šaukiančiu garsu išvesk.
Lik su juo viena, jo sielą užliūliuok,
Užgesusias liepsnas jame uždek.
Tešviečia siela tamsoje kilnių troškimu,
Palikusi ginklus kasdieninės kovos,
Kol sapnas atplasnos sparnais atsiminimų
Prašyti angelo palaimintos globos.
B. ŽILVITYTĖ- VAITIENĖ
KLAIDA
Žinau, kad ji akla,
Gal būt, ir silpnaprotė.
Ji visada su manimi,
Turiu net ją vedžioti.
Kartais mane ji veda,
Tada abi mes klystam,
Nors būtų vieškelis kiečiausias,
Net ir akmenimis grįstas.
Kartais juokinga ji —
Tada abi juokaujam.
Dažniausiai — tai skaudi:
Abi mes užsigaunam.
Bet kur tik einu — visada
Ši draugė mane lydi.
Jos vardas paprastas — klaida.
Man nieks jos nepavydi.
GEDIMINAS ŠLIKAS
NORĖČIAU DAR SUGRĮŽTI.. .
Praeinu laukais ir pievomis žaliom,
Paklausau paukščių klegiančiu, skambių.
Bet tėvynė šaukia, kviečia atgalios,
Kad sūnus neklystu svetimu keliu.
Juk, rodos, čia laukai taip pat žali,
Taip pat ir gėlės žydi pakelėj.
Bet širdy tėvynės vakarai gyvi,
Ir kažko vis stinga man kvape gėlės.
Svetima žemė — ne močiutė mano,
Ir paukščių klegesys — tai ne jos daina.
O kaip norėtus, amžių pragyvenus,
Dar kiek paeiti kaimo gatve dulkina ...
Ir pasėdėt po liepą prie namužio seno,
Pailsėt pavargus po beržais žaliais.
O kaimo dainos tegul širdį man graudena
Ir mane palydi tėviškės keliais!