(Kalbant apie A. Kairio "Ištikimąją žolę)
NIJOLĖ JANKUTĖ
Simbolika — kietas riešutas. Ne visiems autoriams ji lengvai pasiduoda, o simboliais parašytas romanas ne visada pavyksta. Jei tie simboliai per komplikuoti — suprantami tik jų autoriui, jei gyvenimo srovės gerai nuzulinti ir jų reikšmė skaitytojui žinoma, kaip atvirukas su raudona širdim Valentino dieną, simboliai palieka simboliški, deja, irgi tik autoriui. Pastarojo simbolizmo neišvengė nė A. Kairio "Ištikimosios žolės" romanas, apimąs skaudžiuosius 1940-44-jų metų įvykius.
Apie šį lietuviams tragišką laikotarpį romanų turime daug. Tačiau kiekybė nedžiugina, kai kokybė menka. Po V. Ramono "Kryžių", po M. Katiliškio "Išėjusiems negrįžti", B. Pūkelevičiūtės "Aštuonių lapų" ir A. Barono "Trečiosios moters", 1940-44-jų metų laikotarpiui, atrodo, vis dar pašykštima literatūriško tvirto žodžio. O tokio žodžio verktinai reikia, nes mūsų jaunoji karta, iš Lietuvos išnešta ant mamos rankų arba gimusi čia, komunizmo nepažįsta net teorijoj, nekalbant jau apie praktiką. Gi įvykiai, kurių jie neatsimena, tėvų lūpose skamba nusibodusia pasaka.
Gaila, bet "Ištikimoji žolė", rašyta, be abejo, su geriausiomis intencijomis ir nuoširdumu, nepapildo mūsų romanų lentynos gyvąja knyga, kuri skaitoma daugelį kartų, kuri verčia susimąstyti ir giliai pajusti ten pavaizduoto laikotarpio pulsą.
"Ištikimoji žolė" šneka prakalbiniais simboliais, krėviškos poringės tonu. "Didelis buvo Tylėnų kaimas ir turtingas. Gyveno ten žmonės darbštūs, stiprūs ir drąsūs, nepavaduojami pavyzdžiai didvyrių legendoms kurti (8 psl.). Iš tenai ėjo tasai užmigti neleidžiąs balsas, sakytum pačios jaunystės šauksmas, žaisdamas vėjuje, pasisupdamas medžių šakose''... (24 psl.). Deja, tik Krėvei toks tonas ir tinka.
"Ištikimosios žolės" autorius mėgsta simboliką: Monikos Gintautienės žemę iš rytų supa Juozo Norodovo ūkis, o iš vakarų — Adolfo Langės. Kaimynas iš rytų "kvatoja velnišku juoku" (37 psl.), o kaimynas iš vakarų stato namus, "kurie stovės tūkstantį metų" (36 psl.). "Raudoni debesys tirštėja" (56 psl.), "vėjas raudonais dantimis drasko šakas... ir raudonas akis išvertęs baugina moteris... (82 psl.); vyrai "mokosi dainuoti iš naujų gaidų, mokėsi... paraku kvepiančių eilėraščių... (83 psl.); "Langės namai... išdažyti iš oro ir vidaus — rudai''... (111 psl.). Tačiau tokia simbolika yra tiek literatūriška, kiek fotografija — tapybiška. Raudoni rytų vėjai, rudi vokiški šunys. Gėdos vartai, trispalvė vaivorykštė — tai prakalbų, salių ir tribūnų simbolika, nuo ilgo ir beatodairiško vartojimo praradusi savo svorį, grožį ir įtaką.
"Ištikimosios žolės" veikėjai — taip pat simboliai. Monika — Lietuva, Adolfas Langė — Hitlerio Vokietija, Juozas Norodovas — Stalino Rusija, Vytautas Dainius — Laisvė. Autoriaus pasmerkti būti tik sąvokų ženklais ar idealais, jie yra negyvi, neįtikinantys, nepasiekiami. Būdami simboliai, jie gyvena simbolių pasauly, kaip egzaltuoti žodžiai, kuriais atpasakojamas veiksmas. Žinoma, žodžiai, kad ir skambiausi, veiksmo atstoti negali. Todėl "Ištikimoji žolė", vaizduojanti vieną iš įvykiais ir veiksmais turtingiausių laikotarpių Lietuvos istorijoj, pasilieka gana statiška, išskyrus vieną kitą epizodą, kaip pvz. Norodovo-Langės-Kielos žuvimą.
Gerieji romano veikėjai yra kristaliniai tyrūs, kraštutiniai idealistai, aukoją save artimui be klausimo, be kompromiso. Blogieji — pikti, pavydūs, pinklių spendėjai, ramaus gyvenimo ardytojai. Žodžiu, šioje knygoje susitinka ne žmonės, bet herojų ir niekšų simboliai, kurie lyg veidrodžiai atspindi autoriaus mintis. Tik Kielų šeima čia išsprūsta iš simbolinių rėmų ir skaitytojui parodo žmogiškos gyvybės ženklų. Gaila, kad Kielų portretai paliko neišbaigti.
Kadangi simboliai negyvi, todėl jie ir nekalba. Dialogo, kuris atskleistų veikėjus, romane beveik nėra. Vietoj jo, tiesioginės kalbos ženklais pažymėti gausūs autoriaus minčių įtarpai. Knygoje taip pat per daug bendrybių, kaip pvz. "Žmonės svajojo, laukė, sapnavo viltį" (98 psl.), bet skaitytojas daug geriau pažintų laiko dvasią, jei iš tų žmonių tarpo autorius leistų paskiram individui išsakyti savo svajones ir viltis. Nežino skaitytojas ir Vytauto Dainiaus minčių, abejonių, skausmų ir pasiryžimų. Jis tik paskaito, kad, "Vytautui davus ženklą,... pakilo geležiniai vilkai, armijos, frontai"... (99 psl.). Adolfas Langė galėtų būti įdomesnis, jei autorius leistų arčiau susipažinti. Apie Adolfą sužinome tik iš autoriaus monologo, kad "...jautėsi nelaimingas, skriaudžiamas, niekur nepageidaujamas"... (115 psl.). Bet kur paties Adolfo žvilgsnis į gyvenimą? Kur jo svarstymai, pergyvenimai? Kur vyriausios veikėjos Monikos žmogiškieji jausmai, išgyvenant audringų laikų kasdienybę? Bet... Monika yra simbolis. Todėl ji nešioja simbolines kasas "...šviesiai mėlynu kaspinu perrištas" (20 psl.), simboliškai kenčia prie Vytauto kapo "išganyk ir sustiprink, gimtoji žeme! Mano skausmą paversk giedančiais paukščiais"... (106 psl.), ir, simboliškai sulaikiusi bėgimą Vakaruosna, nuveda tų dienų žmones į miškus pasipriešint okupantui. "Ji... pasuko nauja vaga ir pradėjo naują istorijos laikmetį. Lietuvos Monika. Monika Didžioji"... (252 psl.).
Kad tragiškasis laikmetis, pradedant 1940 metais, davė ir vis dar tebeduoda lietuvių tautai kankinių ir šventųjų, išdavikų ir prisiplakėlių, žmoniškumo ir žvėriškumo pavyzdžių, neabejotina. Tačiau jie visi nusipelno daugiau, negu simboliškų kalbų. Šventasis ir nusidėjėlis, karžygis ir išdavikas yra pirmučiausia žmonės, ir kaip tokius skaitytojas nori juos sutikti knygoje — gyvus savo veiksmais, dvasia ir kūnu.
"Ištikimosios žolės" autoriaus žodis grakštus ir sodrus, bet per daug stilizuotas ir per daug supasakintas. Beletristikoj ne tik žmonės, tiesos ir idealai, bet ir patys žodžiai turi apsivilkti literatūrine tikrove. Kitaip jie nuskamba, nekviečiami sugrįžti.
Akį užgaunančios gramatinės klaidos, kaip ilgųjų balsių vartojimas trumpųjų vietoje (įsigyjęs, pagyrioti, apdylusia, žūvo), reikia tikėtis, kitose autoriaus išeisiančiose knygose nepasikartos.
Anatolijus Kairys. IŠTIKIMOJI ŽOLĖ. Išleido Lietuvos Atgimimo Sąjūdis 1971 m. Spaudė Morkūno spaustuvė. Viršelis — A. Rūkštelės. Kaina nepažymėta.
Namai be knygų yra kūnas be sielos.
Lotynų priežodis