VALENTE MALANGATANA
NERIMAUJANČIAI MOTINAI
Ant tavo rankų aš atsidūriau,
kai tu pagimdei mane nerimdama
tą baisią akimirką,
bijodama, kad Dievas gali mane pasiimti.
Visi tylėdami laukė,
norėdami žinoti, ar gimdymas yra tvarkingas;
kiekvienas plovėsi rankas,
kad galėtų priimti ateinanti iš Dangaus,
ir visos moterys buvo tylios ir išsigandusios.
Tačiau kai išnirau
iš tos vietos, kurioje taip ilgai mane globei,
iš karto aš atsikvėpiau,
o tu pravirkai džiaugsmo ašarom.
Pirmoji mane pabučiavo senelė.
Ir tuoj ji paėmė mane
ir laikė paslėpusi; visiem
uždraudė įžengti i mano kambarį,
nes visi jie neskaniai kvepėjo,
o aš toks naujutis, toks šviežutis,
švelniai alsavau, įvyniotas į vystyklus.
Tačiau senelė, kuri atrodė lyg pamišusi,
vis mane saugojo, vis dabojo,
nes musės sukinėjos aplink mane,
o mašalai nedavė man ramybės.
Dievas, kuris taip pat saugojo mane,
buvo mano senelės didelis draugas.
V. Malangatana gimė portugališkosios Afrikos Mozambiques provincijoje 1936 m. Labai anksti susidomėjo tapyba. Vienas architektas jam suteikė sąlygas ir studiją, tad jis galėjo be rūpesčių kurti. “Aš mėgstu meną ir poeziją”, sako jis. “Poezija rašoma ant balto popieriaus pasikartojančiom bespalvėm raidėm, bet tapyboje poezija gauna gyvybę, kvapą ir judėjimą”. Po pirmosios parodos jis buvo laikomas vienu daugiausia žadančių naujosios kartos Afrikos dailininkų.
FRANCIS E. KOBINA PARKES
APOKALIPSĖ
Paskutinėm dienom
keisti regėjimai aplankys žemę;
regėjimai, kurie mėnulį pavers krauju,
o saulę vidurnakčiu — tom paskutinėm dienom.
Bet dabar, kai kardai dar nepavirto noragais,
o ietys vis dar tebėra ietimis,
paklausykit, mano mažiausieji.
Jeigu, bevaikščiodami mango medžiu pavėsyje
ar nuogi bėgiodami, nusvilę deginančioje saulėje,
jūs pastebėsite
dabar, kai strėlė palieka strėle
ir iečių stebuklas, ir kablių pašalinimas
vis dar tebėra nematytas stebuklas,
atsiminkite, mano mažiausieji,
jeigu kartais jūsų vaikiška koja paslystu
ar jūs atsidurtumėt kokiam paslaptingam kuore
juodo kerštingo Sasabonsamo,
valdose, kur šunes sako kalbas,
o ragai puošia žmonių kaktas,
kur undinės savo sidabrinių sriegų marškiniuose
ir taušką jūrų gyvuliai tyčiojasi iš žmonių —
jeigu toje keistoje nežmoniškoje karalijoje
jūsų akys užklius ant akmens, kieto juodo akmens,
negyvo ir purvino, užsiauginusio barzdą,
būkite geri, vaikai, ir tyliai ji apeikite.
Nepateikite klausimų.
Nes jūs esate veidas į veidą su pirmom dienom,
kur pradžia ir pabaiga yra viena.
Ir pabaigoje keisti regėjimai aplankys žemę:
akmenys pavirs žmonėmis,
o žmonės akmenimis.
Žvirbliai gimdys erelius,
o smėlis pavirs gerais grūdais.
Tad, vaikai,
jeigu kartais pamatysite bestaugiantį kiškį
ar beždžionę, betupinčią ant neštuvų,
žiūrėkite į juos tylėdami. Greitai praeikite.
Greitai.
Fr. E. Kobina Parkes buvo Ghanos rašytojų draugijos pirmininkas, o dabar gyvena Londone. Jis save vadina buvusiu redaktorium, buvusiu radijo pranešėju, buvusiu televizijos programų rašytoju, buvusiu Informacijos ministerijos attache, ir greitai tikisi tapti buvusiu poetu.
GABRIEL OKARA
PIANINAS IR BŪGNAI
Kai dienai auštant paupyje
aš girdžiu džiunglių būgnus telegrafuojant
mistinį ritmą, skubų, žalią,
kaip kraujuojantį mėsa, kalbantį
apie pirminę jaunystę ir pradžią;
aš matau panterą, pasinešusią pulti,
leopardą, urzgiantį prieš šuolį,
Ir medžiotojus, pasilenkusius su paruoštom ietim.
Ir mano kraujas čiurlena, pavirsta srautu,
apverčia metus, ir tuojau aš esu
ant savo motinos kelių žindomas;
iš karto aš vaikščioju paprastais
takais, be naujovių,
šiurkštus, sukurtas su nuoga
skubančių kojų ir ieškančių širdžių šilima
žaliuose lapuose ir laukinių gėlių tvinkčiojimuose.
Tada aš girdžiu dejuojanti pianiną,
solo bekalbantį apie sudėtingus kelius
ašaromis išvagotame koncerte;
apie tolimas šalis
ir naujus horizontus,
su meilikaujančiais diminuendo, kontrapunktus,
crescendo. Tačiau pasimetęs labirinte
sudėtingumų, jis baigiasi viduryje
frazės, kaip peilio dūris.
Ir aš, pasimetęs metų ryto
migloje, upės pakrantėje
klajoju, džiunglių būgnų
ir koncerto mistiniame ritme.
Gabriel Okara, žymiausias Nigerijos poetas, interpretuoja savo padermės tautosaką. Savo kelionėse po Afriką, Europą ir JAV skaito savo poeziją. Ligi šiol yra išleidęs du eilių rinkinius: “Heavensgate” ir “The Limits and Other Poems”.
Išvertė P. Gaučys