JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Rusiškajam komunizmui šeimininkaujant mūsų šalyje, mes visi, gyvenantieji laisvajame pasaulyje, esame pasiryžę kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Kartais teko girdėti, kad akademinis jaunimas šiek tiek pasišaipo iš mūsų per dažnai asmenuojamo žodžio kovoti ir per daug linksniuojamo žodžio kova. "Ką gi reiškia kovoti", jie sako, "argi mes stengsimės įsigyti laivų, lėktuvų, tankų, kulkosvaidžių ir eisime kovoti prieš rusus ar komunistus?" Žinoma, toks šaipymasis yra perdaug paviršutiniškas ir neapgalvotas. Juk kovoti galima ne tik šaunamaisiais ginklais. Dažnai mes kalbame apie "šaltąjį karą", sakome, kad turime kovoti už savo idealus, už gražesnį ir prasmingesnį gyvenimą ir pan. Tad mes galime ir turime kovoti už savo tautos laisvę. Mūsų darbas, veikla, pastangos ir yra toji dvasinė kova.
Bet kartais ne vienas kelia klausimą, prieš ką mes turime kovoti. Prieš rusus, ar prieš komunistus? Žinoma, kovodami prieš rusus, mes drauge kovojame ir prieš rusiškąjį komunizmą, bet ar turime kovoti prieš lietuviškąjį komunizmą? Į šį klausimą tuoj galima atsakyti, kad lietuviškojo komunizmo nėra. Mūsų tautiečiai Lietuvoje dabar laikosi rusiškojo komunizmo; jeigu jie pradėtų išpažinti kokį nors lietuviškąjį komunizmą, tuoj atsidurtų darbo stovyklose arba kalėjimuose. Šios rūšies pavyzdžių netrūksta, ypač satelitinėse valstybėse.
Tad kokia iš visa to išvada? Ar, kovodami prieš rusiškąjį komunizmą, mes turime kovoti ir prieš tuos lietuvius, kurie priklauso komunistų partijai? Čia vėl atsakymas gali priklausyti nuo to, kaip mes tą kovą suprantame. Taip pat reikėtų žinoti, kokie motyvai, kokios priežastys juos verčia priklausyti partijai. Kai kurie, dabar gyvendami Lietuvoje, priklausydami partijai ir užimdami svarbias vietas, gali daug daugiau pasitarnauti lietuvybei ir laisvės viltims, negu mes, gyvendami toli nuo savo šalies. Tad prieš tokius lietuvius, nors ir priklausančius partijai, o kartais ir atliekančius tokius veiksmus, kurie iš pirmo pažvelgimo gali atrodyti priešingi mūsų laisvės siekiams, mes neturime kovoti, bet jų tylią ir atsargią kovą, kiek galėdami, remti. Bet kaip elgtis su tais, kuriuos mes vadiname parsidavėliais, išsigimėliais, kurie gerinosi ir laižosi Maskvai, kad galėtų užimti aukštesnes vietas? Jie kartais net yra pavojingesni už pačius rusus, jie pasiryžę kopti į patogesnes ir pelningesnes vietas, žengdami net per savo brolių lavonus. Šiurpas ima ir pasibiaurėjimas kyla prieš tuos lietuvius, kurie žudė ir išdavinėjo partizanus, kurie niekino ir naikino mūsų tautą. Aišku, jeigu galvojame apie grynai dvasinę kovą, tai prieš juos turime visokiais būdais kovoti, kaip kovojame ir prieš savo blogus palinkimus, kaip kovojame prieš blogais keliais pradėjusius eiti savo šeimos narius. Bet ar mes juos turėtume žudyti, jeigu pasitaikytų proga? Be abejo, ne! Vis dėlto jie yra mūsų broliai, mūsų tautos nariai. Jeigu mes vieni kitus pradėsime žudyti, tai mūsų visa tauta tuoj pavirs kapinėmis. Ne kovoti prieš juos turime, bet jų gailėtis. Čia labai tinka prisiminti ir tuos Sibiro maldaknygės žodžius, kai toji ištremta lietuvaitė meldėsi: "Viešpatie, palaimink ir tuos, kurie mus persekioja ir žudo. Duok ir jiems pažinti savo meilės saldumą!" Ne žudyti ir naikinti juos turėtume, bet stengtis, kad jie grįžtų ir prisidėtų prie mūsų tautos atgaivinimo.
Visokiais galimais būdais turime kovoti tik prieš okupantą, bet ne prieš okupuotąjį, prieš pavergėją, bet ne prieš pavergtąjį. Jeigu kai kurie mūsų tautiečiai ir talkina pavergėjui, tai reikia manyti, kad, atėjus laisvės dienoms, jie susipras, pasikeis ir atsilygins pozityviu darbu už buvusius išdavikiškus veiksmus.
LIŪDNI AR DŽIUGŪS PAVYZDŽIAI
Kai kurie kelia klausimą ir stebisi, kam bėgo iš Lietuvos Kudirka, Simokaičiai, Bražinskai. Juk jie ten nemirė badu, turėjo tarnybas, pakenčiamai gyveno, tad kam imtis tokių rizikingų žygių, statant pavojun net savo gyvybę? Jų žygį tik tie geriausiai supras, kurie buvo ar yra netekę laisvės. Laisvei žmogus yra skirtas, laisvės jis visokiais būdais siekia, be laisvės jo nepatenkins nei patogios vietos, nei turtai; pasiekti laisvei jam nė jokia auka nėra per sunki.
Mums liūdna, kad, lėkdami į laisvę, tie mūsų minėti tautiečiai atsimušė į kietą sieną, bet drauge ir džiugu, kad ten, mūsų tėvynėje, laisvės kibirkštėlė dar neužgesusi, priešingai — dažnai ji prasiveržia karšta, galinga ugnimi. Kol ten degs toji laisvės ugnis, ir mes neturime nuleisti rankų, neturime prarasti vilties — dar mūsų tauta nežuvus, dar tiltai ir keliai į prisikėlimą nesunaikinti.
Daug paguodos mums teikia ir kun. A. Šeškevičiaus, S.J., byla bei kun. G. Blyno drąsus protesto laiškas vyriausiajam šios bylos teisėjui Jankauskui. Jie abudu drąsiai ir aiškiai kalbėjo apie rusiškojo komunizmo nelogiškumą bei klastą. Rusiškasis komunizmas paniekina bet kokią laisvę. Jis atmeta net ir Markso bei Lenino doktriną ten, kur ji kalba apie kokią nors laisvę. Tai aiškiai pabrėžė tiek A. Šeškevičius savo gynimosi kalboje, tiek G. Blynas savo laiške teisėjui. Mus labai džiugina ir toks lietuvių kunigų solidarumas, vienas kitą ginant ir nesibijant net visokių galimų represijų.
A. Šeškevičius savo kalboje ir G. Blynas savo laiške cituoja šiuos Lenino žodžius: "Socialdemokratai reikalauja, kad kiekvienas turėtų pilną teisę visiškai laisvai išpažinti bet kurią tikybą... Kiekvienas turi turėti visišką laisvę ne tik laikytis bet kurios tikybos, bet ir skleisti bet kurią tikybą". Toliau juodu pabrėžė, kad taip ir yra satelitiniuose kraštuose, kurie laikosi Lenino mokslo: Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir komunistinėje Vokietijoje. Ten leidžiama už mokyklos ribų sistemingai mokyti religijos. Tik Albanijoje ir Kinijoje, kur atmestas leninizmas, religijos mokymas už mokyklos ribų yra draudžiamas. Toliau buvo cituojamas Lenino pasirašytas dekretas apie Bažnyčios nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios atskyrimą: "Mokykla atskiriama nuo Bažnyčios. Dėstyti religinių mokslų jokiose valstybinėse ir visuomeninėse, o taip pat ir privačiose mokymo įstaigose, kur dėstomi bendrojo lavinimo dalykai, nebeleidžiama. Piliečiai gali mokytis religijos privačiu būdu". Taip pat dar buvo pridurta, kad Tarybų Sąjunga 1962 m. pasirašė Jungtinių Tautų priimtą žmogaus teisių deklaraciją, kuri sako: "Valstybės, kurios yra šios konvencijos partnerės, sutinka, jog... tėvai... turi turėti galimybę... užtikrinti savo vaikų religinį ir moralinį auklėjimą pagal įsitikinimus. Niekam nei pavieniui, nei grupei asmenų drauge nedera primesti religinio auklėjimo, nesiderinančio su tėvų įsitikinimais... Valstybės, kurios yra šios konvencijos partnerės, įsipareigoja imtis visų būtinų priemonių, kad užtikrintų šių principų vykdymą".
Tad po to kun. A. Šeškevičius klausia teisėjus: "Kaip aš galiu būti teisiamas šalyje, kuri yra šios tarptautinės konvencijos partnerė ir tarptautinių įsipareigojimų dalyvė, už tai, kad, tėvų prašymu, tikrinau vaikų pasirengimą sakramentams ar keliais žodžiais paaiškinau, ko šie nežinojo?"
Vis dėlto jis buvo nuteistas. Dėl to teismo eigą stebėjęs kun. G. Blynas savo griežtą ir ilgą laišką teisėjui taip baigia: "Ar šis mano atviras laiškas nepasirodys Jums kaip piktas paskvilis, parašytas nejaučiant atsakomybės už savo žodžius? Kuo aš galiu įrodyti, kad tai, ką parašiau, atitinka tiesą? Aš jaučiu atsakingumą už tai, ką parašiau. Aš pasiruošęs, jei reikėtų, ir prieš teismą stoti ir atsakyti už savo žodžius. Liudininkai to, kas vyko teismo salėje ir ką aš čia bandžiau aprašyti, yra visi per tas dvi dienas buvusieji salėje." Teismo nuosprendžio buvusieji salėje išklausė be bal-so. Nei plojimo, nei šypsenos, nei pritarimo žodžio. Jie dar ilgokai stovėjo nebylūs, paskui pamažu, tylėdami skirstėsi.
Šis nuteisimas kunigo už tai, kad jis, kaip kunigas, atliko savo pareigas, labai skaudžiai įžeidžia visus geros valios žmones. Tai prievartos aktas prieš žmonių įsitikinimus, įvykdytas tų, kurie turi ginti sąžinės ir tikėjimo laisvės neliečiamybę. Tai smūgis tikinčiųjų žmonių pilietinei sąmonei ir Tarybų Sąjungos orumui. Tai vanduo Tarybų Sąjungos priešų malūnui.
V. I. Leninas atsiliepime apie deputatą šventiką Tichvinskį rašė: "Socialdemokratija kovoja už visišką sąžinės laisvę ir pagarbą reiškia bet kokiems įsitikinimams, jeigu tie įsitikinimai nesiekiami įgyvendinti prievarta ir apgaulės keliu" (Polnoje sobranije socinenij, XV t., 157 psl.). Teisminis susidorojimas su kun. A. Šeškevičium, kuris savo įsitikinimus skelbdamas nepanaudojo nei prievartos, nei apgaulės, turėjo susilaukti pagarbos ir apgynimo, o jis susilaukė prievartos Respublikos vardu iš tų, kurie nemoka savo įsitikinimų apginti be prievartos.
Kunigai yra moralės ugdytojai ir palaikytojai tikinčios tautos daliai. Tuo jie atlieka niekuo neįkainojamą paslaugą tautai ir liaudžiai. Pasikėsinimas į jų darbo teisę ir jų sąžinės laisvę yra žalingas ir pavojingas pasikėsinimas prieš visą tautą ir prieš visą liaudį. Kaip tikintieji begalės gerbti tokius teisėjus, tokią valdžią, kurios vardu įvykdytas neteisėtumas? Šis teismo nuosprendis yra skaudus ir pavojingas nusikaltimas prieš mūsų valstybės pagrindus. Šis nuosprendis negali būti paskutinis žodis.