(Mano antrasis vyras)
Vytautas Kasniūnas
Pirmutinis sniegas nubaltino medžių šakas, kurios, pilnačio mėnulio apšviestos, spindėjo sidabru. Svečių kambarys buvo pustamsis, apšviestas žvakių mirksėjimo, kurių liepsnelės žaidė dviejuose kampuose.
— Po sūnelio krikštynų aš su juo išvykau į tėviškę,—pakursčiusi ugniakurą, Onutė tęsė toliau savo šeimos išgyvenimų pasakojimus. — Vytenis pasižymėjo mokslo gabumais ir su dideliu įkarščiu atsidavė medicinos studijoms. Mano tėvai siuntė iš ūkio maistą, o jo tėvai padėjo pinigais. Mudviejų išsvajota karšta jaunystės meilė geso, slopinama vedybinio gyvenimo realybės. Greičiausiai skyrėsi mūsų pažiūros į vedybinį gyvenimą. Vedybos man buvo nelauktos, staigiai atsiradusios. Aš buvau joms nepasiruošusi. Reikėjo dar palaukti, išgyventi, išsikalbėti, geriau vienas kitą pažinti. Po meilės prisipažinimo reikėjo skirti daugiau laiko iki sužiedotuvių, o dar daugiau iki vedybų. Per greitai pradėjome valgyti skubiai išvirtą karštą košę. Atrodė, kad ji jam patiko, o man reikėjo dar žymiai daugiau prieskonių. Jis skubėjo valgydamas, o aš norėjau valgydama pasigardžiuoti. Tiesa, jis dažnai sakydavo, kartodavo, kad mane labai myli, bet aš šalau jausmuose ir žodžiuose. Man neužteko vien tik vakarais rodomų meilės jausmų, kurie kartais lyg kančia pasidarydavo. Aš jį mylėjau, bet meilės prisipažinimo žodžiai gerklėje užspringdavo ir negalėjau jų ištarti. Aš meilę visai kitaip supratau. Meilę turėjo vainikuoti ilgesys. Tai turėjo būti lyg trumpa kelionė, lyg akimirkos j dausų pasaulį. Lyg išsvajota vizija. O dabar buvau lyg glamonėjama lėlė.
Klausydami Onutės pasakojimų, mes lyg vertėme meilės romano puslapius ir apstulbę, akis į ją įbedę, gaudėme žadą. Ji pasakojo gyvai, dažnai akis primerkusi, įsigyvendama į praeities įvykius. Dažnai jos žodžius palydėdavo iš krūtinės išsiveržę gilūs atodūsiai. Retkarčiais pasigirsdavo degančių malkų spragtelėjimai, pasipuošę žabarų liepsnelėmis.
— Nusibodau aš jums su savo senomis istorijomis, — tai pasakiusi, apžvelgė ji mus visus ir ėmė žaisti su gulinčia ant giliasuolio pagalvėle.
— Tęsk, tęsk, — šaukėme visi.
Šeimininkei pasiūlius vėlyvų naktipiečių, visi nuo jų atsisakėme, kad tik nebūtų pertraukti Onutės pasakojimai.
— O kodėl tu, Onute, nenorėjai, kad Vytenio draugas Gediminas būtų jūsų sūnelio krikštatėviu? — paklausė Stasė.
— Negi tave baugino tie pirmieji žvilgsniai, kurie susikryžiavo džiaugsmo liepsnelėmis, kai su juo susipažinai? — įsiterpiau ir aš.
— Ar jūs nesate girdėję pasakojimų apie kerėjančius bei žavėjančius žvilgsnius? — atsistojusi Onutė paklausė mus. — Ar jums neteko klausytis čigonės burtininkės žodžių ?. ..
Vaidindama čigonę, ji vaikščiojo po kambarį ir kalbėjo:
— Netoli mūsų ūkio buvo nedidelis miškelis, kuriame vasarą gyvendavo čigonai. Kur buvę, kur nebuvę, žiūrėk — jie jau mūsų sodybą belanką. Darbams nesisiūlė. Vyrai siūlė arklius mainyti, o moterys spėliojo ateitį kortomis, iš rankų, dažnai minėdamos kerėjančius, buriančius meilės žvilgsnius. Lyg tose pasakose, kur kalbama apie karžygius ir kerėj ančių raganėlių žvilgsnius. Prisipažinsiu, kad tie Gedimino žvilgsniai buvo kerėjantys, kurių vėliau aš vengiau, bet draugystės su juo taip pat nenorėjau atsižadėti.
Tai pasakiusi, ji sukniubo kėdėje ir pridūrė:
— Bet apie tai vėliau. .. Vėliau...
— O ką pasirinkote krikštatėviu? — lyg norėdamas palengvinti susidariusią padėtį, paklausiau.
— Ak, vėl kita pavardė, kuri man buvo taip pat nepriimtina, — atsakė susijaudinusi Onutė. — Aš ir nuo jo atsisakiau ir pasiūliau Vytenio brolį, kuris labai mylėjo vaikus. Ir jis su tuo sutiko. Vėliau papasakosiu, kodėl atmečiau kito krikštatėvio kandidatūrą. Vėliau... ne dabar. .. oi, ne dabar,
Onutė, gerdama kavą, žvilgsniu paskendo mirkčiojančiose žvakių šviesose.
— O kas parinko krikšto motiną? — paklausė šeimininkė, pilstydama šviežios kavos.
— Aš, — atsakė Onutė.
— Vytenis neprieštaravo? — paklausiau, žinodamas dalį istorijos.
— Ne, nes ji buvo jo simpatija, — dairydamasi į mus, atsakė Onutė.
— Ar tai nebuvo savotiškas kerštas? — įsiterpiau ir išsigandau.
— Mirksi akimis, lyg netikėdamas sulaukti iš manęs prisipažinimo.
— Na, ir ką?...
— Norėjau patirti, ar jis neišsigąs jos vardo.
— Neišsigando?
— Ne, priėmė su dideliu džiaugsmu.
— Ar jis niekad nesužinojo teisybės, kodėl atmetei krikštatėvius?
— Ne!
— Slėpei?
— Kad nebuvo kaip pasakyti. Nemokėjau, bet norėjau pasakyti. Būna tokie giliai paslėpti jausmai, kuriuos pats bijai atidengti, nes nesurandi žodžių. Tai lyg nematomos, neapčiuopiamos esybės. Netikiu savimi ir kartais girdžiu tik kuždėjimus. Tad ir pasakyti, juos atidengti negali.
— Bet su Gediminu draugavai?
— Ta draugystė buvo lyg miražas.
— Daugiau dvasinė, negu fizinė?
— Geriau tinka miražo pavadinimas, kai būna matomi už akiračio esantys daiktai. Tolimi ir nepasiekiami.
— Susitikdavote?
— Labai, labai retai. Jų vengiau, kiek tik galėjau.
— Apie draugystę galvodavai?
— Kartais paskęsdavau mintyse, bet, susigaudžiusi, ką darau, nuo jų kratydavaus. Lyg nuo minčių nuodėmės. Draugystės išsižadėti nenorėjau, bet taip pat ir draugavimo vengiau. Kartoju — viskas liko tik miražas.
— Buvai Vyteniui ištikima?
— Taip. Ir dar kaip!
— Gal neturėjai progų, niekas neviliojo?...
— Įžūlus klausimas, bet atsakysiu, kad ir progų turėjau, ir viliojimų. Bet dabar grįšiu prie sūnelio krikšto motinos, — pagyvėjo Onutės veidas. — Pasirinkimas buvo lyg dangaus dovana. Krikštatėviai vėliau sukūrė šeimą. Labai mylėjo mano sūnų ir, žinodami, kad Vytenis nelinkęs turėti daugiau vaikų, mane ragino vėl jį "apgauti”. Vyteniui baigiant medicinos studijas, gimė dukrelė Danutė. Vytenis susigyveno su mintimi, kad reikia auginti vaikus, buvo geras tėvas, bet didelio džiaugsmo, didelės meilės džiaugsmo neparodė. Tiktų pasakymas, kad buvo pareigingas tėvas. Su vaikais užsiimdavo, žaisdavo daugiau dėl mano akių. O Vytenio brolis vaiky neturėjo. Tad jiedu su žmona, kur buvę, kur nebuvę, mus aplankydavo; kaip jie sakydavo, "su vaikais pažaisti ateidavo”. Mums persikėlus gyventi į Vilnių, kur Vytenis buvo paskirtas ligoninės gydytoju, jie dažnai pabūdavo auklėmis, kai mes kur nors išeidavome.
Onutės akyse sublizgėjo ašaros, ir ji pasakojo toliau:
— Mums begyvenant Vilniuje, pradėjo siausti šiltinė. Aš su vaikais vėl išvažiavau tėviškėn. Mane išlydėti susirinko daug draugų. Buvo ir Gediminas. Kažkoks nujautimas slėgė širdį, ir aš, laukdama traukinio, laikiausi įsikabinusi į Vytenio ranką. Norėjau būti su juo viena. Buvo neramus ir Vytenis. Man pradėjus verkti, jis mane bučiuodamas ramino.
Paskui, panarinusi rankose galvą, lyg kad mūsų nematytų, kalbėjo drebančiu balsu:
— Gyvenant kaime, nerimastis didėjo, ir aš dažnai verkdavau. Iš Gedimino gavau laišką, kurį atidariau tik po metų. Gavau žinią iš Vilniaus, kad Vytenis gyvena su viena gailestingąja seseria. Aš ją pažinojau, nes ji su drauge tame pačiame name turėjo butą. Vytenis su ja važiuodavo į darbą ir kartu grįždavo namo. Paskiau manęs aplankyti atvyko Vytenio brolis su žmona. Sakėsi, neva pasiilgę vaikų. Mano klausinėjami, papasakojo ir apie Vytenį. Mėgino teisinti, kad mergina jį įsimylėjusi, kad nesą nieko rimto. Praeis karštis — guodė mane. Bet aš supratau, kad jie turi kitą misiją, ir tik laukia progos man visą teisybę pasakyti. Jiedu sakė, kad jiems patinka gyventi kaime, ir svečiavosi apie dešimt dienų. Tėvui nutarus važiuoti į Žagarę, vykau ir aš. Iš ten paskambinau Vyteniui. Atsiliepė moteris, ir aš, išgirdusi jos balsą, padėjau telefono ragelį. Po kelių dienų atvyko mūsų valsčiaus viršaitis, kuris gyveno gretimame kaime. Reikalui esant, mes per jį palaikydavome su Vyteniu telefoninius ryšius. Vytenis jam paskambindavo, o jis, važiuodamas pro šalį, mums pranešdavo. Bet šį kartą jis atvyko anksti, prieš pusdienį, ir tuoj užsidarė su tėvais kamaroje. Tuo laiku aš migdžiau vaikus. Po kiek laiko jie visi sugužėjo į virtuvę, kur ruošė priešpiečius Vytenio brolis su žmona. Tėvas atnešė iš kamaros rūsio naminio alaus. Viršaitis, kuris visados garsiai kalbėdavo ir po kelių pasakytų žodžių dar garsiau juokdavosi, šį kartą buvo tylus. Jie visi tarp savęs šnibždėjosi, nors vaikai buvo įpratę užmigti ir prie triukšmo. Tad įtariau, jog jie kalbasi, kad aš negirdėčiau.
Toliau Onutė nervingai tęsė pasakojimą, užsiėmusi krūtinę rankomis:
— Neiškentusi nuėjau į virtuvę. Viršaitis pranešė, kad skambino iš Vilniaus ligoninės gailestingoji sesuo ir pasakė, kad Vytenis sirgo šiltine ir mirė. Jau susitarė su Žagarės kooperatyvo vedėju, kad jis duos sunkvežimį, ir dar šiandien galėsiu išvažiuoti į Vilnių.
Nubraukusi ašaras, ji tęsė toliau:
— Laidotuvių dieną tiek nusilpau, kad nebegalėjau paeiti. Mane vilkte vilko už parankės Vytenio broliai. Pro ašaras nieko nemačiau. Kai užkasė karstą, tada aš, pakėlusi akis, pamačiau tolumoje prie medžio stovintį Gediminą, ir vėl susitiko mūsų žvilgsniai, tik šį kartą nelaimės gailesčiu apvainikuoti. Jis neteko geriausio draugo, o aš — vyro. Man besiimant nuo skrybėlės juodą tinklelį, kuris gaubė akis, susikryžiavo žvilgsnis su moteria, kuri gyvenusi su Vyteniu. Po to apalpau ir atsibudau Vytenio brolio bute. Manimi labai rūpinosi Gediminas.
Pobūvio šeimininkė, norėdama sumažinti pokalbio įtampą, mus pavaišno specialiu vaisių pudingu su romu. Nuo romo pralinksmėjo ir moterys.
— Turbūt atspėsiu, kad tavo antrasis vyras buvo Gediminas? — paklausiau Onutę.
— Atspėjai, — atsakė ji.
— Greitai ištekėjai?
— Praėjus pusantrų metų nuo Vytenio mirties. Tai buvo romantiškos vestuvės karo lauke, netoli Varšuvos, kur stovėjo lietuvių karių dalinys. Gediminas buvo mobilizuotas ir čia buvo to dalinio karininkas.
Per Kalėdų šventes karių aplankyti atvyko lietuvis kunigas, kuris mudu sutuokė. Netoliese, viename kaime, buvo sustojusi mūsų pabėgėlių gurguolė.
— Ar neteko gyvenime sutikti tos gailestingosios sesers, su kuria gyveno Vytenis? — įsiterpė Stasė.
— O taip, — džiaugsmingai atsakė Onutė, — mudvi susidraugavome vėliau. Ji atvirai papasakojo ir mano, kaip žmonos, blogąsias ypatybes.
P.S. Kitą kartą parašysime apie Onutės vedybas su Gediminu ir kodėl Vytenis draugavo su kita moteria.