religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1982 / BIRŽELIS - JUNE / VOLUME XXXIII, No. 6
|
181 |
Danutė Bindokienė |
|
|
184 |
Dalia Staniškienė |
|
|
185 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
|
188 |
Chiara Lubich |
|
|
189 |
Danutė Bindokienė |
|
|
193 |
Dalia Staniškienė |
|
|
195 |
Nijolė Jankutė |
|
|
201 |
I štraukos iš “Kronikos” |
|
|
204 |
V ytautas Kasniūnas |
|
|
209 |
Gediminas Vakaris |
|
|
213 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
214 |
J. Pr. |
Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos ir iš “Laiškų lietuviams” metinės šventės. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.
DANUTĖ BINDOKIENĖ
Birželis. Skleidžiasi pirmieji rožių žiedai ir svaiginančiai kvepia jazminai. Birželis. Kiek daug nesuvaldomo džiaugsmo, užsidarant mokyklų durims ir prieš akis turint tingias vasaros atostogas. Birželis: balti nuotakų rūbai ir pirmieji žingsniai į naują gyvenimą, o vasaros pradžios saulė, tokia dar laukiama ir meili, aplieja gamtą savo spindulių auksu, tarpstančio derliaus pažadais.
Birželis. Mėnuo, pavadintas baisiuoju. . .
Nė vienam išeivijos lietuviui (net mokyklinio amžiaus vaikui) dar nereikia šiandien aiškint, dėl ko šis šviesusis vasaros pradžios mėnuo gavęs tokį šiurpų vardą. Aiški to vardo sąvoka ir Lietuvoje, kai birželio vėjuje suplevėsuoja raudonos vėliavos, kai sumirga spaudoje skambios antraštės, kai pasigirsta radijo bangomis ir televizijos ekranuose kalbos, liaupsinančios 1940 metų birželio sukaktuves — tautos "išlaisvinimo” sukaktuves. Žinoma, bolševikai birželio nevadina baisiuoju, tačiau tauta prisimena. .. Tai buvo 1940 m. birželio 14-15 dienomis, kada bolševikų tankai įriedėjo į Lietuvą ir oficialiai prasidėjo pirmoji okupacija. Nors Lietuvos laisvės dienos užsibaigė geru pusmečiu anksčiau, t.y. po 1939 m. spalio mėn. pasirašytos sutarties, pagal kurią bolševikai įvedė į Lietuvą daugiau kaip 20.000 ginkluotų raudonosios armijos karių, tačiau tolimesnėse, nuošalesnėse Lietuvos vietose visa tai atrodė kažkaip nerealu. Po 1940 metų birželio vidurio tas nerealumas pavirto šiurpia tikrove.
Tačiau tautai siaubingosios dienos prasidėjo 1941 m. birželio pradžioje — maždaug metams praėjus nuo raudonarmiečių įžygiavimo Lietuvon. Esame ne kartą girdėję ir skaitę apie 1941 m. birželio įvykius, apie trėmimų siaubą ir statistikas. Beveik kiekviena Lietuvos gyventojų šeima buvo tiesio-
Kristaus prisikėlimo mozaika iš Luko bažnyčios.
(Prisimenant savo vyrus, mūsų vaikų tėvus)
Jei man tikrai būtum svarbus —-
aš žiūrėčiau i tavo akis, kai man kalbi;
aš galvočiau apie tai, ką tu man sakai,
ne apie tai, ką aš tau atsakysiu;
aš girdėčiau ne tik tavo žodžius,
bet ir tai, kas už tų žodžių slepiasi. . .
Jei man tikrai būtum svarbus —
aš jaukčiaus kartu su tavimi,
bet ne iš tavęs;
aš kalbėčiau su tavim, ne tau, ir žinočiau,
kada visai nereikia kalbėti. . .
Jei man tikrai būtum svarbus —
aš nelipčiau per sienas ateit pas tave,
bet palaukčiau, kol mane pakviesi
įeit pro vartelius;
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Kas važinėja automobiliu, tam duodamas labai išmintingas patarimas: žiūrėti, kad būtų geri stabdžiai. Tai didžiai svarbu. Žinome, kas atsitinka, jei stabdžiai neveikia arba išgverę, susidėvėję — ne tik važiuojant nuo kalno, bet ir šiaip, kai ant kelio staiga išnyra nelaukta kliūtis: ar pavirtęs medis, ar užtvara, ar kalnuose užriedėjęs gabalas uolos. Negalint sustabdyti, neišvengiamai smogiama į ją arba, staiga metantis į šalį, kad jos išvengtum, trenkiama į telefono stulpą, medį arba gal net kelis kartus apsiverčiama, atsidūrus pakelės griovyje. Sudaužytas automobilis, susižalojęs arba užsimušęs šoferis, o jei buvo ne vienas, tai su visais važiavusiais kartu. Užuot į skirtąją vietą, nuvažiuojama į ligoninę arba net lavoninę. O jei tai, į ką trenkė, buvo ne stulpas ar medis, bet žaidžiantis vaikas arba skersai važiuojančios mašinos žmonės, tai sužalojami arba užmušami ir jie. Štai kas atsitinka, jei sutrikę automobilio stabdžiai. Todėl patariama visada prieš važiuojant patikrinti, ar gerai veikia.
Automobilį gal ne kiekvienas turi. Bet per gyvenimą važiuojame visi. Todėl apie kiekvieną žmogų galima sakyti, kad jis yra šoferis, vairuotojas. Gyvenimas yra keliavimas, važiavimas į mums skirtąjį tikslą. Ir jo kelyje iškyla įvairių kliūčių, dažnai netikėtų ir nelauktų: tai paties arba kito sukeltos aistros svaigulys, tai pagunda prisiglemžti svetimo turto, tai blogų draugų būrys, tai keršto geismas, tai auksas, tai garbė, tai malonumas. Jų čia visų ir nesuskaičiuosi. Jei žmogus, tokiai kliūčiai savo gyvenimo kelyje išnirus, negali sustoti, tai smogia į ją.
Kurie važinėja Amerikos autostradomis, pastebi pakelėse sukaltų medinių kryžių. Kiekvienas jų ženklina vietą, kur užsimušta važiavusio žmogaus, nebegalėjusio sustoti. Kryžius ten tik vienas, bet žūta arba sunkiai susižeista dažniausiai keleto, kurie važiavo drauge arba į kuriuos trenkė kontrolės nebetekusi mašina. Galima sakyti, kad ir žmonijos istorija yra tartum tokia autostrada, išpuošta pakelėje nelaimių vietomis, kur važiuota, nesustota ir smogta į kliūtį.
CHIARA LUBICH
"Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau” (Jn 15,3). Manau, kad mokinių širdys, girdėdamos šį tvirto padrąsinimo Jėzaus žodį, suvirpėjo džiaugsmu. Kaip nuostabu būtų, jei Jėzus galėtų tai pasakyti ir mums! Kad būtumėm bent kiek to verti, stenkimės tai suprasti.
Jėzus tik ką buvo papasakojęs tą žinomą palyginimą apie vynmedį ir jo šakeles. Jis yra tikrasis vynmedis, Tėvas sodininkas, kurs nupjauna šakas, neduodančias vaisiaus, ir apkarpo tas, kurios duoda vaisių, kad duotų dar daugiau. Tai paaiškinęs, Jėzus užtikrino: "Jūs jau esate švarūs. ..”
Apie kokį švarumą Jis čia kalba? Apie tokį sielos nusiteikimą, kurs leidžia būti Dievo akivaizdoje, apie nebuvimą kliūčių (pavyzdžiui, nuodėmių), kurios yra priešingos šventam kontaktui, susitikimui su dievybe.
Tam švarumui reikia dangaus pagalbos. Jau Senajame Testamente žmogus žinojo savo nepajėgumą vien savo jėgomis priartėti prie Dievo. Reikėjo, kad Dievas apvalytų jo širdį ir duotų naują. Psalmė sako: "Sutverk manyje, o Dieve, nesuteptą širdį. ..”
Pagal Jėzaus mokymą, Jo žodis yra apvalanti priemonė. Tai tas žodis, kurį mokiniai girdėjo ir jo laikėsi, padarė juos švarius. Jėzaus žodis iš tikrųjų nėra toksai, kaip žmonių žodžiai. Jame yra Kristus taip, kaip Jis kitu būdu yra Eucharistijoje. Juo Kristus įeina į mus. Kai jį priimame ir vykdome, Kristus gimsta ir auga mūsų širdyje.
Paulius VI sakė: "Kaip Jėzus atsiranda sielose? Žodžio perdavimu ateina dieviška mintis, ateina Žodis, Dievo Sūnus, tapęs žmogumi. Galima sakyti, kad Viešpats įsikūnija mumyse, kai žodį priimame pas mus apsigyventi”.
DANUTĖ BINDOKIENĖ
("Laiškų lietuviams” konkurse II premiją laimėjęs straipsnis)
1. ŽMOGUS IR RELIGIJA
Žmogui reikalingas Dievas, reikalinga religija. Nuo neišmatuojamai gilios senovės, kai evoliucijos antspaudas išskyrė tam tikrą gyvių grupę ir paženklino ją žmogaus ženklu, kartu su pradminiu žmogumi vystėsi ir pradminė religija. Tiek daug gamtos paslapčių supo jį iš visų pusių, tiek daug pavojų tykojo, tiek daug nesuprantamų dalykų tūnojo kiekviename kasdienybės kelio vingyje. Kad visa tai galėtų lengviau priimti, iškęsti, apsisaugoti, žmogui buvo reikalinga aukštesnė, protingesnė, galingesnė už jį patį būtybė: reikalingas Dievas, arba dievai.
Sukūręs savo vaizduote, suvokęs savo protu tokios aukštesnės Būtybės (arba būtybių) egzistavimą, žmogus galėjo dalį savo kasdieninio gyvenimo rūpesčių sukrauti į dieviškosios Esybės globą. Dalis sunkaus egzistavimo atsakomybės nukrito nuo jo pečių. Buvo Kažkas, kas tvarkė jo reikalus, globojo, padėjo, vedė kelius. Kažkam buvo galima dėkoti už pasisekimus, bet tuo pačiu kaltinti už nepasisekimus.
Su dievybės sąvoka atėjo maldos ir aukos sąvoka. Galbūt pirmykščio žmogaus malda buvo tam tikrų piešinių-simbolių į-brėžimas tamsiausioje, paslaptingiausioje gyvenamojo urvo kertėje, ar grubios, iš akmens skaldos nudaužytos, statulėlės forma. Tačiau nėra abejonės, kad buvo malda, buvo auka tai paslaptingajai dievybei, kuri ne tik galėjo padėti žmogui, bet taip pat jam kenkti, jį bausti, net pražudyti.
DALIA STANIŠKIENĖ
Seniai žinoma, kad geriausias auklėjimo būdas — tai geras pavyzdys. Daug gražių ir teisingų žodžių vaikas girdi iš tėvų, iš mokytojų, iš kunigų, bet jį patraukia ir paskatina tapti tauriu žmogum ne tie žodžiai, o žmonės, kurie juos sako. Tai matome gyvenime kasdien: kas iš tėvo gero pamokymo, jei apsisukęs pats blogai elgiasi? Kas iš gražaus pamokslo, jei kunigas, jį sakęs, neparodo iškeltų minčių savo gyvenime? Būna tiesiog atvirkščiai: patarimai, pamokymai, kad ir geriausi, girdimi iš žmogaus, kurio negali gerbti, nustato priešiškai. Negerai, bet žmogiška ir suprantama tokia reakcija: jaučiamės tiesiog pažeminti, kai mums viena sakoma, kita daroma.
Gyvenime turėjau daug gerų mokytojų, daug žmonių, kurie vienu ar kitu būdu skatino ir palenkė mane į gera, padėjo tapti tokia, kokia esu. Jiems esu dėkinga, juos prisimenu su meile. Tačiau yra du žmonės, kuriuos pažinau tik mažas vaikas būdama, kurių globoj neaugau, kurių gražių pamokančių žodžių negirdėjau, kurie į mane veikė ir tebeveikia tik savo pavyzdžiu. Vienas jų — tai mano dėdė (ir krikšto tėvas) — kunigas; antrasis — mano tėvas.
Sakysit, lengva idealizuoti žmogų, kuris už mylių, su kuriuo diena iš dienos negyveni. Tačiau taip pat lengva tokio tolimo ir nepasiekiamo žmogaus įtakos savo gyvenime nejausti. O įvyko atvirkščiai: toli ir nepasiekiamas būdamas, mane beauginęs vos ketverius metelius, mano tėvas padarė man didesnės įtakos, negu dažnu atveju arti esantis žmogus padaro. Ir žinau, kad meilę jam ir savo dėdei sėmiausi ir jų gero pavyzdžio buvau įtaigojama per savo motiną...
DELFAI, gegužės mėn. 10 d.
Vakar naktį ant pušimis apaugusios Pnyx kalvos stebėjome graikiškąjį "Garso ir Šviesos” spektaklį. Ir vieta, ir naktis — puiki. Nuo Pnyx apšviestas Akropolis — kaip ant delno. Po šalto vakaro žvaigždėm Partenonas žėrėjo auksu, ir išdidžiai skambėjo Periklio žodžiai garsių aktorių lūpose. Mainėsi auksinės, žalios, mėlynos šviesos; nuo Akropolio mums kalbėjo dievų, karžygių ir genijų Graikija. Tačiau, "Piramides ir Sfinksą” girdėjus, šis spektaklis man pasirodė mažiau efektingas.
Įspūdingą "naktinėjimą” Atėnuose už-baigėm ant Filopapou kalvos, Filopapou lauko teatre. Čia "Ellanikoi Choroi” tautinių šokių grupė atliko savo turtingą programą.
Lyginant su lietuvių, graikiški tautiniai šokiai man atrodė labai manotoniški: ritmiška mažų žingsnelių eisena į vieną ar kitą pusę, merginų ir vyrų priešpriešinės gretos, lėti rateliai ir vėl pasitursenantys žingsneliai. Nieko panašaus į "Žėkelio”, "Lan-dytinio” ar "Rugučių” figūras. Keista, kad jų šokiai tokie "šalti”: vyrai ir moterys šoka atskirai, retai susitverdami rankomis. Niekur nepastebėjau "lenciūgėliško” flirto ar "Malūno” ugnies. Negi lietuviai-šiauriečiai temperamentingesni už graikus-pietiečius? Tačiau šokėjai ir jų kostiumai — gražūs. Kiekvienam šokiui — skirtingų spalvų ir skirtingo sukirpimo drabužis. Mainėsi baltos, juodos, žalios, auksinės, raudonos spalvos; įvairavo žemi ir aukšti bateliai, kurpės, šlepetės, ilgi, pusilgiai sijonai, auksu išrašytos liemenės, turkiškos kelnės, šydai ir skarelės.
Įdomiausiai pasirodė Peloponeso vyrai. Balti plačiarankoviai marškiniai, balti trumpučiai šimtakvoldžiai sijonėliai, baltos kojinės ir raudonos šlepetės su didžiuliais juodais bumbulais šokėjus perkeitė į kažkokias pasakiškas būtybes, lyg tai užburtas lėles, lyg tai karališkus klaunus. Jų šokis "Tsamikos” buvo pats geriausias. Čia pagaliau pasirodė painios figūros, akrobatiški šuoliai per galvas, žybtelėjo jaunatviška ugnis.
Galbūt graikiškais šokiais žavėtis man trukdė ir neįprasta muzika: graudi monotonija, šaižūs, lyg byrančios šukės, garsai, nemelodinga, kartais net kraupi, dejonė.
(Ištraukos iš "LKB Kronikos”)
Šių metų kovo mėn. 19 d. suėjo lygiai dešimt metų nuo pirmojo "LKB Kronikos” numerio pasirodymo. Tas pirmasis numeris pasirodė labai nedrąsiai, visai nenujausdamas, kokio dėmesio susilauks tėvynėje ir pasaulyje. Ateistinė valdžia ją apkaltino ir masinėmis kratomis bei areštais bandė nutildyti. Nepavyko.
Be abejo, "Kronikos” leidėjų tikslas buvo parodyti pasauliui, kaip žiauriai yra Lietuvoje persekiojama katalikų religija ir kaip heroiškai tikintieji ją gina. Komunistinė valdžia uždarinėjo bažnyčias, naikino kryžius, draudė vaikus mokyti katekizmo. Nugriovus ir sunaikinus kryžius garsiajame Kryžių kalne, lietuviai 1970 m. vėl pristatė daugybę kryžių. Kryžiaus išaukštinimo dieną (XI. 14) kun. Algirdas Mocius basas, kruvinomis kojomis 8 km nešė medinį kryžių ir pastatė Kryžių kalne. 1973 m. vėl buvo sunaikinti tie kryžiai, bet, nepraėjus nė metams, vėl jų ten lyg dygte pridygo.
1972 m. kovo mėnesį buvo nusiųstas Brežnevui prašymas, pasirašytas 2023 klaipėdiečių, grąžinti Klaipėdos bažnyčią. Jai pastatyti tikintieji suaukojo apie 3 milijonus rublių. Kai bažnyčia buvo baigta ir pašventinta, komunistai ją atėmė ir pavertė koncertų sale. Tais pačiais metais gegužės 14 d: Kauno miesto sode susidegino jaunuolis Romas Kalanta. Jo laidotuvių metu Kaune kilo demonstracijos. Suimta daug žmonių, ypač studentų, dalyvavusių demonstracijose.
Vis auga tėvų ir vaikų pasipriešinimas ateistinei propagandai mokyklose. Apie 20.000 vaikų — 1972-1973 m. priėmė pirmąją Komuniją. Tuo metu Lietuvoje veikė 33 ateistų lektorių mokyklos, kuriose mokėsi 750 asmenų. Komunistų pareigūnai skundėsi, kad iš to maža naudos. 17.800 asmenų 1973 m. priėmė Sutvirtinimo sakramentą septyniuose miestuose. Maskvai nusiųsti du tikinčiųjų skundai dėl religijos persekiojimo Lietuvoje su 14.284 ir 16.498 parašais. Vilniaus saugume tais metais tardomi 23 lietuviai. Jie buvo klausinėjami, kodėl, lankydamiesi Sibire, bendrauja su lietuviais tremtiniais. Buvo tardoma 100 lietuvių ir latvių kraštotyrininkų, kad savo darbo nevykdo pagal komunistų nurodymus. Keturi lietuviai išlaikyti kalėjime visus metus. 1973 m. lapkričio mėnesį KGB nutaria organizuoti masines kratas, norėdami sunaikinti "Kroniką”. Smarkiai trukdoma Vatikano radijo stotis, kad lietuviai katalikai neišgirstų kitos tiesos, negu skelbia komunistai. Už "Kronikos” ir religinės literatūros platinimą nuteista keletas asmenų.
Vytautas Kasniūnas
Joniškis - Petrapilis — trys kelionės į Čikagą.
Vedybos — meilė iš pirmo pamatymo. Sudiev, Juze, — važiuoju į Ameriką! Meilė šeimai ir tėviškei.
Penki vaikai — gyvenimo džiaugsmas.
Bažnyčia — šeimos rūmų kertinis akmuo.
Vidurio kelias — tiesiausias.
Mūsų šeima atostogavo Nidoje, Baltijos pajūryje. Aš daugiausiai laiko praleisdavau draugėje su mama. Kartą mes užlipome į aukščiausią Nidos kalvą ir grožėjomės aplinka. Susiradę suolą, atsisėdome pailsėti. Tik šmurkšt, lyg iš medžio iškritusi, bestovinti čigonė. Griebusi man už rankos, šokinėdama ir kraipydamasi, galvą purtydama, akis išpūtusi, šaukė: "Ponuli, poneli, toks dailus, toks jaunas, duok čigonėlei savo švelnią rankelę, mamytės nuglamonėtą, mergelių numylėtą, aš iš delno pasakysiu tavo ateitį; kortas išmetusi, pasakysiu praeitį ir apie ateinančias dienas, kam tavo širdelė bus paaukota, kokie turtai tavęs laukia...”
— Še tau, čigonėle, paimk litą ir bėk pas kitus; jiems, pamiklinusi liežuvėlį, pameluok! — mama į ranką jai įspraudė sidabrinį.
— Širdele brangioji, dūšele gražioji, ne pinigas čigonėlei rūpi, bet geriems žmonėms tiesą pasakyti, — tauškėjo čigonėlė, šmurkštelėjusi litą į prijuostę. — Žiūrėk, kokia graži meilės linija delne, kiek širdelių priviliosi, — čiauškėjo ji, atvertusi mano delną. — O ši ilga linija skersai delno — tai tolima kelionė. Kryžiuoti brūkšneliai — kalnai, kuriais keliausi, o tie įdubimai — tai jūros marios, kurias perplauksi. Tie du brūkšniai prie rodomojo piršto — tai tėvų paveldėjimo ženklas. Ilgesnis dešinėje — tai paveldėtas iš tėvo — tu eisi jo keliais.
— Nustok, čigonėle! — šūktelėjo mama, išgirdusi, kad seksiu tėvo pėdomis. Net jos veidas apsiniaukė.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
ANTANAS ŽUKAUSKAS-VIENUOLIS (1882-1957)
Balandžio 7 d. suėjo 100 metų, kai gimė Lietuvos rašytojas A. Žukauskas-Vienuolis.
A. Žukausko tėvai svajojo, kad jų sūnus bus kunigas. Tačiau gyvenimas pasielgė kitaip: busimasis rašytojas tapo vaistininku. Daug metų jis gyveno Rusijoje ir Kaukaze. Už dalyvavimą 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose A. Žukauskas buvo įkalintas. 1922 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Anykščiuose. Anykščiuose įsigijo vaistinę, kurioje dirbo dvidešimt metų. 1945 m. tampa A. Baranausko memorialinio muziejaus direktorium.
Pirmieji kūriniai, pasirašyti A. Vienuolio slapyvardžiu, pasirodė 1907 m. Iš pirmojo laikotarpio iki 1919 m. parašė "Kaukazo legendas”, lyrinius bei romantinius pasakojimus, "Paskenduolę”, kurioje rašoma apie dramatišką likimą kaimo merginos, žuvusios dėl žmonių tamsumo bei prietaringumo.
Rašytojas buvo nepaprastai darbštus. Jo apysakoms "Inteligentų palata” ir "Vėžys” būdingi socialiniai apibendrinimai, o taip pat perteikta laiko tėkmė istorijos laikotarpių permainose. Romane "Prieš dieną” vaizduojama valdininkų savivalė, vos susikūrus Lietuvos valstybei. Ypatingai ryškūs socialiniai prieštaravimai kaime. Istoriniame romane "Kryžkelėse” rašoma apie lietuvių kovas su kryžiuočiais.
Sakoma, kad tarybiniais metais A. Žukauskas galėjo visiškai pasišvęsti rašytojo darbui. 1952 m. išspaudinamas jo epinis romanas "Puodžiunkiemis”. Tai reikšmingiausias rašytojo kūrinys.
1947 m. paskelbiamas nusipelnęs meno veikėjas. 1957 m. — TSR liaudies rašytojas.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
KABUČIŲ BAIMĖ
Paskaičius mūsų spaudą, atrodo, kad lietuviai rašytojai, žurnalistai, korespondentai yra alergiški kabutėms. Jau jos beveik visiškai nevartojamos. Laikraščių ir žurnalų pavadinimai rašomi be kabučių. Tokio elgesio girti negalima. Juk kabutėmis kaip tik nurodome, kad tai yra laikraščio ar žurnalo pavadinimas, vardas, o ne paprastas bendrinis daiktavardis. Pavyzdžiui, kaip galima suprasti tokius sakinius: Draugas apie tai rasė. Darbininko dar negavau. Turbūt čia reikėtų suprasti, kad koks nors tavo draugas apie ką nors rašė ir kad ieškai kokiam nors darbui atlikti darbininko, bet jo dar nesi gavęs. Būtų visai kas kita, jei parašytum taip, kaip reikia: "Draugas” apie tai rašė. "Darbininko” dar negavau. Čia kiekvienam bus aišku, kad kalbama ne apie kokius nors draugus ar darbininkus, bet apie laikraščius.
Tad rašant laikraščių, žurnalų, knygų ar kitus panašius vardus, būtina kaip nors juos išskirti iš panašių bendrinių žodžių. Labiausiai įprastas išskyrimo būdas—kabutės. Bet galima juos pabraukti, surinkti kursyvu ar juodesniu šriftu. Bet vienu ar kitu būdu juos išskirti būtinai reikia, kad išvengtum neaiškumų.
Čia paminėjome laikraščių ir žurnalų pavadinimus, bet tą pat reikia pasakyti ir apie kitokios rūšies pavadinimus, pvz.: "Tulpės” valgykla, "Nidos” restoranas, "Lito” bankas ir t.t.
• Meilės misininkės, Motinos Teresės įkurtoji vienuolija, jau 1980 m. birželio 15 d. darbavosi 63-se vietose Indijoje, Venecueloje, Tanzanijoje, Australijoje, Jordane, Anglijoje, JAV-se, Bengladeše, Izraely, Jemene, Peru, Naujoje Gvinėjoje, Meksikoje, Guatemaloje, Filipinuose, Argentinoje, Panamoje, Libane, Vakarų Vokietijoje, Brazilijoje, Kenijoje, Ruandoje, Belgijoje, Prancūzijoje. Jau 1979 m. jos laikė 158 įstaigas, turėjo 1.187 seseles, 411 naujokių, 120 postulančių. 1979 m. padėjo 2.876 mirštantiems, turėjo 495 vežiojamas klinikas, 103 raupsuotųjų kolonijas, 49 našlaitynus, 107 mokyklas varguolių rajonuose, 140 siuvimo kursų, 64 maitinimo centrus, 7 alkoholikų-narkotikų centrus.
• Romoje, Tarptautinių studijų savaitėje praeitų metų pabaigoje, kalbėjo prof. P. Rabikauskas, S.J., tema: “Lietuva tarp Vakarų ir Rytų viduramžių laikotarpyje”, o Lietuvos atstovas prie Šv. Sosto — St. Lozoraitis skaitė paskaitą: “Krikščionybė Lietuvoje kaip religinių, civilinių bei kultūrinių vertybių šaltinis”.
• Auschwitzo kalinys kun. Maksimilijonas Kolbe spalio mėn. 10 d. bus popiežiaus paskelbtas šventuoju. Jau prieš 10 metų jis buvo paskelbtas palaimintuoju. Buvo gimęs 1894 m. Lenkijoj, studijavo 9 m. Romoje. Grįžęs į tėvynę, pasišventė spaudos apaštalavimui. Tą darbą turėjo pertraukti, 1930 m. išsiųstas 6 metams į Japoniją. Kun. Kolbe Lenkijoj įsteigė didelio pasisekimo turėjusį dienraštį “Dzie-nik Maly”, organizavo radijo programas. 1939 m. naciai jį areštavo. Kai naciai Auschwitze pasmerkė mirti vienos šeimos tėvą, kun. Kolbe pasiūlė savo gyvybę už jį. Jo heroiška mirtis praskambėjo po visą pasaulį. Jo garbei statomos bažnyčios ir koplyčios.
• Prancūzijos prezidentas Mitterand aplankė popiežių Joną Paulių II ir su juo privačioje audiencijoje kalbėjosi 65 min.
• Jonas Paulius II savo asmeniškuoju sekretoriumi turi Stanislovą Dziwisz, o nuo vasario 17 d. vieton buvusio airio sekretoriaus kun. J. Magee, kuris paskirtas apeigų tvarkytoju, antru sekretoriumi popiežius pasirinko Zairo, Afrikos, prelatą Emery Kabongo, 38 m.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Anatolijus Kairys. LOTOFAGŲ ŠALY. Eilėraščiai. Iliustravo Ada Sutkuvienė. Išleido Lietuvių literatūros bičiuliai 1982 m., P.O. Box 29060, Chicago, IL 60629. 95 psl., kaina 7 dol.
Antanas Gustaitis. KO LIŪDI, PUTINĖLI? Eleginės satyros. Aplankas Romo Viesulo. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas 1982 m., 7338 S. Sacramento Avė., Chicago, IL 60629. Kieti viršeliai, 95 psl., kaina 7 dol.
Jurgis Jankus. PAPARČIO ŽIEDAS. Pasakojimai. Šios knygos rankraštis yra laimėjęs Lietuvių Bendruomenės 1981 metų Literatūros premiją. Viršelis dail. G. Čepaitytės. Išleido Lietuviškos knygos klubas 1982 m., 4545 W. 63rd St., Chicago, IL 60629. 393 psl., kaina 10 dol.
A.P. Bagduons. GYVENIMAS NAJŪKAA. Žemaitiški apsakymaa. Viršelį piešė dail. Petras Aleksa. Išleido Kražiškių sambūris 1982 m., 2440 W. 69th St., Chicago, IL 60629. 190 psl., kaina 6 dol.
DABARTINĖ LIETUVIŲ KALBOS RAŠYBA. Redagavo Juozas Vaišnys, S.J. Medžiagą apie rašybą ir skyrybą paruošė Juozas Vaišnys, S.J., apie svetimųjų tikrinių vardų rašymą — prof. dr. Antanas Klimas. Išleido JAV LB Kultūros taryba 1982 m. Spaudė N. Pr. Šv. Marijos seserų spaustuvė Putnam, Ct. Tiražas — 1000 egzempliorių. 56 psl., kaina 3 dol. Mecenatas — Lietuvių Fondas.
Tai seniai daugelio lauktas leidinėlis, kuriame paaiškinama, kokie rašybos pakeitimai dabar įvesti ir patvirtinti Lietuvoje. Taip pat pridėta ir kai kurių kitų rašybos klausimų, dažniau kai kuriems keliančių abejonių. Paskutiniame Mokslo ir kūrybos simpoziume Lituanistikos Instituto taryba šią rašybą patvirtino ir prašo, kad nuo šiol jos laikytųsi mūsų spauda ir mokyklos.
Vincentas Liulevičius. IŠEIVIJOS VAIDMUO NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ATKŪRIMO DARBE. Išleido Pasaulio Lietuvių Bendruomenė 1981 m., 5620 S. Claremont Avė., Chicago, IL 60636. Leidimą parėmė Lietuvių Fondas. Kieti viršeliai, 398 psl., kaina 12.50 dol. Knygą galima užsisakyti čia paduotu PLB adresu.