religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1982 / LAPKRITIS - NOVEMBER / VOLUME XXXIII, NO. 10

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636.

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Kas lankosi Romoje, tas tikriausiai nueina pažiūrėti vieno garsaus pastato Vatikane — vadinamosios Siksto koplyčios. Pagarsėjusi ji svarbiausia dėl dviejų priežasčių. Viena, joje kardinolai renka naują popiežių. Kaminas, kuris susirinkusiai miniai baltais arba juodais dūmais praneša apie balsavimo rezultatus, yra ant šios koplyčios stogo. Antra, Siksto koplyčia garsi menininko Mikelandželo paveikslais. Tos koplyčios lubose puikiomis freskomis nupiešta žmonijos istorija: kaip sukuriami mūsų pirmieji tėvai Adomas ir Ieva, kaip jie puola ir išvaromi iš rojaus, kaip pranašai ir sibilės skelbia ateisiantį Atpirkėją. .. Bet gal dar daugiau, negu tos lubų freskos, lankytojo dėmėsi pagauna ir prirakina didžiulis paveikslas priešakinėje sienoje, nuo vieno koplyčios krašto iki kito, nuo aukštų lubų viršuje iki altoriaus apačioje. Ten pavaizduotas Valdovas Kristus, skelbiantis vieną savo karališkųjų dekretų.

     Nušviestas aukso spindulių, supamas šventųjų kaip kokio gyvo vainiko, angelams viršuje laikant įrankius, kuriais buvo kankintas, — kryžių, plakimo stulpą, erškėčių vainiką, vinis, — jis stoja nuo debesų sosto, pakėlęs aukštyn dešinę ranką, tartum priduoti svorio savo skelbiamam siaubingam nuosprendžiui Paskutiniame teisme: "Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!” Paveiksle matome, kaip šiurpas supurto Viešpatį supančius šventuosius. Net Marija, nekalčiausioj i Motina, sėdinti prie Kristaus kojų, su išgąsčiu nugręžia šalin savo veidą. Turbūt geriausi žodžiai išreikšti šiam Mikelandželo vaizduojamam Kristui yra Dies irae giesmėje: Rex tremendae majestatis, didžios galybės valdovas. Jis pats tokį save nupiešė 25-me Mato evangelijos skyriuje: "Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste”. Ir šioje vietoje vadina save valdovu, karalium: "Ir tars karalius...”

Kristaus Karaliaus statula netoli Lisabonos, Portugalijoje.

     Per metus Bažnyčios apeigose mums rodomos įvairios Kristaus pusės. Sutinkame jį kaip kūdikį prakarte, kaip mokytoją, kaip gydytoją, kaip pranašą, skelbiantį ateities įvykius, kaip užjaučiantį draugą, verkiantį su kitais, kaip nuodėmių atleidėją, kaip kentėtoją, kaip svečią, kuris taria "iki pasimatymo” savo bičiuliams, eidamas nuo jų pas Tėvą. .. O bažnytinių metų pabaigoje, paskutinį sekmadienį prieš adventą, jis pateikiamas mūsų mąstymui kaip didžios galybės visatos valdovas. Dailininkas Mikelandželas savo paveikslu Siksto koplyčioje, vaizduojančiu Mato evangelijos 25-jį skyrių, kur Kristus save piešia kaip tokį galingą valdovą, daug pasitarnavo vienai mūsų sielos galiai, būtent vaizduotei. Bet reikia pridėti, kad jis taip pat pasitarnavo dar ir kitai sielos galiai — meilei. Tai pravartu keletu žodžių pasiaiškinti.

Skaityti daugiau: VALDOVAS KRISTUS

 (Mintys iš Sibiro Kristaus Karaliaus šventės proga)

     “Atėjau ugnies atnešti
     ir ko norėčiau, jei ne kad degtų. .

     Darbo diena baigėsi. Prieš mus naktis ir tolimas kelias namo. Bet argi tai namai! Tai pastogė nuo vėjy mums, darbo jėgai. . .

     Kirvių ir pjūklų triukšmas nutilo — liko tik tyla ir sušalusi taiga. Jei šauktum, sušalęs balsas, atrodo, lyg sniego gniūžtė nukristų šalia, nieko nepasiekęs. Bet ir ką gi tu galėtum prišaukti? Nežinai, greičiausiai niekad nesužinosi, nuo kada privalai vadintis našlės vardu. Tik spėlioti gali, kas atriekia duonos mažiesiems. O kokio storumo toji riekelė — ir spėlioti bijai.. .

     Kur tavo ugnys? Juk niekada nebuvome labiau alkani ir sušalę. Nuo vėjo ištrykšta ašara ir sušalusi skambtelia į pjūklo metalą. Viešpatie, betgi tai ne metalas. Tai Tavo varpų aidas! Labai tylus, greičiau širdim pajustas, negu išgirstas, bet jis skamba, jis šaukia!

     Varpas šaukia, ir aš einu, mintim brendu per metus ir pusnynus. Dieve, kokia didelė Tavo dvasia — minties laisvė! Niekieno nesulaikyta ir neklaidžiodama ji mane veda j aną dieną, didelę ir gražią, gražesnę už viską, ką gali žadėti gyvenimas.

*

     Dvi žvakės prie pravirų Tavo namelio durų. Tik dvi šiandien, Tavo — Karaliaus — dieną minint! Atrodo, visas šviesas pasisavino žemės galingieji, krauju ir gaisrais pažymėję savo pergales. Tau beliko tik šitos vargingos žvakelės. Jų šviesa neapšviečia mūsų veidų, ji miršta, susidūrusi su rudens naktimi už lango. Kaip ji apšvies mūsų takus? Juk atėjome čia pasiklydę ir išsigandę. Juk stovime ant svyruojančios žemės. Mūsų gyvenimas — lyg ant plaukiančios ledo lyties. Niekada nežinai, kada ir į ką ji atsitrenks, bet aišku, kad po to iš visko liks tik šipuliai. Nežinai, kurią naktį pasigirs beldimas į duris, bet atidaryti teks, o po to liks tik atsisveikinimo pabučiavimas. Į Tavo namus mes ėjome per aikštę, kur suversti lavonai, ir mes neturėjome teisės ten atpažinti savo brolių. Krauju persunktas kiekvienas mūsų žemės grumstas. Dieve, mums neliko kito kelio, kaip tik čia. Bet pasigailėk. Viešpatie! O kokia maža Tavo žvakių šviesa...

Skaityti daugiau: KARALIAUS UGNYS TURI DEGTI

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Neseniai gavome tokio turinio laišką:

Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,

     Kristus griežtai ir aiškiai pasakė: "Kas neatgims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę” (Jn 3,5). Žydai nepripažino ir dabar dar nepripažįsta Kristaus Dievo Sūnumi. Jie nepripažįsta ir krikščioniško krikšto. Miršta daug nekrikštytų vaikų, o taip pat ir krikščioniško krikšto nepriėmusių suaugusių. Pagal Kristaus kategorišką pasakymą jiems dangaus vartai yra uždaryti. Kur dabar galėtų būti jų sielos? Ar galėtų kas nors rimtai apie tai paaiškinti, kad ir galvojantis žmogus būtų įtikintas? Kartais panašių klausimų naivūs aiškinimai tikslo nepasiekia.  Su pagarba J N

Gerbiamasis,

     Atsakydami į šį klausimą, parašysime, kaip jį aiškina teologai. Ar tas aiškinimas Tamstai atrodys protingas, ar naivus, tai čia jau kitas klausimas.

     Tikrai Kristus aiškiai yra pasakęs, kad norintieji būti išganyti turi atgimti iš vandens ir iš Šv. Dvasios, t.y. priimti krikščionišką krikštą. Taip pat katalikų teologu mėgstamas posakis "Nulla salus extra Ecclesiam” (Šalia Bažnyčios nėra išganymo). Tad išeitų, kad tik priklausantieji Katalikų Bažnyčiai ir pakrikštytieji galės būti išganyti. Bet gal Tamsta dar prisimeni, kad maždaug prieš kokią dvidešimt metų Bostone vienas katalikų kunigas pradėjo skelbti, kad tik katalikai galės būti išganyti. Popiežius jį sudraudė ir liepė tokių erezijų neskelbti. Jis nesutiko, tai popiežius jį ekskomunikavo. Tad kaip visa tai išaiškinti?

     Visiškai yra teisingi pasakymai, kad šalia Kristaus įsteigtos Bažnyčios nėra išganymo, kad išganymui yra būtinai reikalingas krikštas. Juk kiekvienas žmogus gimsta be pašvenčiamosios Dievo malonės. O pašvenčiamoji malonė, kuri atgaunama per krikštą, yra būtina sąlyga patekti į dangų. Visus sakramentus teikia Kristaus įsteigtoji Bažnyčia, todėl reikia būtinai prie jos priklausyti, norint būti išganytam. Taip moko teologai.

Skaityti daugiau: AR NEKRIKŠČIONIS GALI BŪTI IŠGANYTAS?

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Jau kelintame Laiškų numeryje žvelgiame į Odisėją, kurio kelionėje, it kokiame veidrodyje, matome save pačius. Pamąstykime apie vieną tolimesnių tos kelionės nuotykių. Odisėjui ir jo vyrams reikėjo praplaukti pro sirenas. Sirenos buvo gražios mergaitės. Ant jūros kranto susėdusios, taip užburiamai dainuodavo, kad niekas negalėdavo išsilaikyti, nešokęs iš laivo ir neplaukęs pas jas. O tai reiškė žūtį, nes išlipusį Į krantą jūreivį tučtuojau negyvai užsmaugdavo.

     Ir šis dalykas yra neblogas mūsų gyvenimo kelionės paveikslas. Sirenos gerai vaizduoja, kas nė vienam iš mūsų nesvetima — pagundas. Vilioja mus tos pagundos savo apgaulingomis dainomis. Nuodėmės pagunda atrodo tokia traukli. Bet vos tik žmogus išlipa į jos krantą, kur žavėdama stovi, tuojau mirtinai užsmaugia sielos gyvybę.

     Viena deivė Odisėjui patarė, kaip pro sirenas nenukentėjus praplaukti. Patarimas buvo toks: užlipink savo vyrų ausis vašku, kad jų dainos negirdėtų, o save patį, jei nori klausytis, pririšdink prie laivo stiebo, kad sužavėtas negalėtum eiti prie vairo ir sukti laivo į tų viliūgių krantą. Salai priartėjus, taip ir buvo padaryta. Paaiškinęs saviesiems apie pavojų, užlipino jiems ausis vašku. Save patį prieš tai įsakė pririšti prie stiebo ir pagrasė tol neatrišti, kol sala nebus dingusi iš akių. O jei prašytųsi atrišamas, įgula turėjo ne tik neklausyti, bet, atvirkščiai, pritvirtinti dar storesnėmis virvėmis. Tokiu būdu visi išmintingai ir laimingai išvengė žūties. Šiame įvykyje yra keletas gerų pamokų apie pagundas.

     Visų pirma jis moko, kad jausti pagundų žmogui nėra gėdinga. Ką gi graikai buvo kalti, kad jų kelias ėjo pro sirenų salą ir kad šios stengėsi juos suvilioti? Tą pat turime sakyti apie save. Toks jau žmogaus gyvenimo kelias, kad jo laivui skirta plaukti pro pagundų salas. Gundomi buvo šventieji; gundomas buvo tyruose pats Kristus. Iš to šventųjų, ypač Atpirkėjo pavyzdžio visiškai aišku, kad būti gundomam nėra jokia gėda. Gėda yra ne pro pagundą važiuoti, o prieš ją kapituliuoti; ne pagundų turėti, o leisti joms save nugalėti. Pagunda, net bjauriausia, žmogaus nesutepa, kol jis nesutinka daryti, ką toji šnibžda. Turime gerai įsidėmėti, kad nuodėmė yra ne pagundos mojimas, o valios apsisprendimas į ją žengti.

Skaityti daugiau: SIRENŲ VILIONĖS

CHIARA LUBICH

     "Nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina” (Mk 7,15).

     Jėzus tai pasakė, kalbėdamas miniai. Vėliau, kai Jo mokiniai klausė, ką tai reiškia, Jis paaiškino, kad maistas negali būti moralinio nešvarumo priežastis, nes jo veikimas — tik fiziologinėje srityje. Todėl nėra "nešvaraus” maisto, kuris darytų žmones nešvarius ir nepajėgiančius artėti prie Dievo. Ypatingų valgių valgymas neturi nieko bendra su švarumu religine ir moraline prasme.

     Žydai laikėsi valgių apribojimų, todėl tokia Jėzaus pozicija buvo labai drąsi. Jėzui visa kūrinija buvo gera, Jis nedarė skirtumo tarp "švarių” ir "nešvarių” gyvulių. Jam rūpėjo visa žmonija. Jis pašalino kliūtį, kuri būtų galėjusi atitolinti pagonišką pasaulį nuo pirmosios krikščionių bendruomenės.

     Antruoju sakiniu Jėzus pasako, kas žmogų tikrai daro nešvarų — "Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina”. Tai blogos mintys ir intencijos, kurios kyla iš širdies gelmių. Jėzus jas išvardina: "pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystė, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas” (Mk 7,21).

     Ką Jėzus minėjo pirmojoje savo kalbos dalyje, apie kurią jau rašėme, to mūsų gyvenime šiandien jau pritaikyti nereikia. Krikščionybė panaikino skirtumą tarp švarių ir nešvarių valgių, tuo būdu stiprindama vidinį įsitikinimą ir moralinį sąžinės pasiryžimą. Vis dėlto ir mūsų dienomis tikrai reikia priminti, kad žmogaus širdis turi palinkimą sukelti blogas mintis ir savanaudiškus troškimus. Iš to kyla daugelis blogybių, kaip terorizmas, hedonizmas, vagystės. Iš kurgi kitur ateina pagrobimai, narkotikų vartojimas, apgavystės, kerštas, žmogžudystės ir kitokios šių laikų nelaimės, jei ne iš modernaus žmogaus širdies?

Skaityti daugiau: KAS ŽMOGŲ SUTEPA?

GUNDA KODATIENĖ

PORTUGALIJOJE, liepos 5 d.

     Po ilgos kelionės be miego ir po gausių įspūdžių Madride vadovai leido vėliau atsikelti. Patogios lovos — geriausia jėgų atgaiva. Tik dabar, atsikėlus, pastebėjau ypatingą švarą, modernius baldus ir visus kitus patogumus, kas Lutecia viešbutį darė labai patrauklų. Stebino ir jo salių erdvumas, kambarių gausumas: įvairioms konferencijoms, pokyliams, suvažiavimams. Čia buvo didelis restoranas, baras, televizijos kambarys, skaitykla ir 151 kambarys svečiams.

     Pirmus pusryčius puošniame viešbučio restorane valgėme neskubėdami. Ant stalų buvo vaisių sunka, įvairios bandelės, sviestas, uogienė, kava ir šviežios slyvos, kurių jau daug kam labai reikėjo.

     Pusė dešimtos jau sėdėjome dviejuose autobusuose ir keliavome apžiūrėti Lisabonos miesto. Pirmojo autobuso vadovas buvo kun. J. Vaišnys, o antrojo — Aleksas Lauraitis. Man teko antrasis autobusas. Vadovas pranešė, kad, kuriame autobuse esame, jame ir pasiliktume per visą kelionę. Taip bus patogiau ir tvarkingiau. Pamažu su visais keleiviais vis arčiau susipažinome, pasidarėme lyg viena didelė šeima.

     Mūsų autobuso vadovė neaukšta brunetė, labai simpatiška portugalė Marija aiškino ne tik apie Lisaboną, bet davė ir visos Portugalijos vaizdą. Portugalija yra pačiame Europos vakariniame krašte, Iberų pusiasalyje, šiaurėje ir rytuose prisiglaudusi prie Ispanijos 1.215 km ilgumo ruožu, o vakaruose ir pietuose — prie Atlanto vandenyno 832 km ilgumo pakraščiu. Ji užima 89.060 kvadratinių kilometrų plotą ir turi 10 milijonų gyventojų. Portugalų tauta susidarė iš anksčiau čia gyvenusių iberų ir maurų. Žmonės vidutinio ar žemesnio ūgio, juodų plaukų, rudų akių, beveik visi katalikai. Kraštas padalintas į 11 provincijų. Paviršius labai įvairus, kalnuotas. Aukščiausia vieta — Serra de Estrella — 2.000 metrų aukščio. Visos žemumos ir kloniai labai derlingi. Portugalija, kaip ir Ispanija, pergyveno daug okupacijų. Romėnai, gotai, maurai ir kiti paliko savo gilius pėdsakus.

     Portugalija, kaip atskira valstybė, pradėjo formuotis 1143 m., kai Alfonsas Henrikas gavo iš popiežiaus karaliaus karūną. Portugalija tapo savarankiška valstybė, o Alfonsas Henrikas laikomas pirmuoju Portugalijos valstybės kūrėju.

Skaityti daugiau: ĮSPŪDŽIAI IŠ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS KELIONĖS

Nazare miestelio (Portugalijoje) žvejų žmonos.

Batalha miestelio (Portugalijoje) vienuolynas.

Skaityti daugiau: nuotraukos iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos

PRANAS PUSDEŠRIS

 (Kun. Albinui Spurgiui 50 m. kunigystės jubiliejaus proga)

Sukakties gaudime sušvinta veidai
Ir daugel žvakių— altoriuj ir ant puotos stalo,
Tarp jų šviesiausioji šiandien —
Tai kunigas, tai žvakė tamsioje sutanos žvakidėje,
Kurios šviesa naikina sielų sutemas,
Kurios liepsna sutirpdo širdis,
Ir Dievo žodis Jordano balandžiu
Įskrenda žmogaus sielon.

Kiekvieną, atėjusį iš nežinios į Žemę,
Tu pasitinki krikštyklos prieblandoj
Ir žvakės šviesoje parodai kelią
Į amžinas padangtes Danguje.
Savo burnose ir šiandien jaučiam druskos skoni,
Kaip perspėjimą, kad ta kelionė
Nebus saldi.

Skaityti daugiau: Himnas žvakidei

 (Jis mirė, kad aš būčiau laiminga. ..)

Vytautas Kasniūnas

     Praėjusiame "Laiškų lietuviams” numeryje Kristina pasakojo apie savo pirmąją meilę ir išgyventą tragizmą, kai studentas Kastytis, pasmaguriavęs meilės vaisiais, su ja nutraukė ryšius. Ji tada buvo šešiolikos metų, pačiame gražiausiame jaunystės žydėjime. Tolimesnį pasakojimą apie savo gyvenimą ji tęsė, mums vaikščiojant miške.

     Pilnaties mėnulis žaidė medžio šakose. Išėję į kiemą, traukėme į plaučius gryną, švarų orą. Midus, kava, tabako dūmai mus buvo apsvaiginę.

     —    Žmogus yra laimingas, jei gali užmiršti sunkius išgyvenimus, nelaimes, — ji sako, žiūrėdama į sodybos kryžių. — Aš viską, viską, kas buvo bloga, buvau ištrynusi iš savo gyvenimo. Taip, kaip mokykloje ištrindavau nevykusius brūkšnius piešinyje. Kas buvo likę užrašyta atmintyje, sudraskiau, kaip po apsivylusios meilės sudraskydavome laiškus į mažus gabalėlius ir juos išsklaidydavome pavėjui.

     —    Tau labai sunku pasakoti tuos praeities išgyvenimus? — paklausiau.

     —    Labai labai sunku...

     —    Tai gal nutraukime pokalbį?

     — Ne! Tęskime. Aš esu visa skausmuose.

     —    Kodėl nori tęsti?

     —    Kad kiti žinotų. Tai gyvojo testamentas gyviesiems.

     —    Galėsi ištverti?

Skaityti daugiau: Jaunystės džiaugsmas, meilė... mirtis (IV)

Mama Ada

     Šiandien parapijos šokiai. Dėdė vadina, tai reikia nueiti. Ar bus man kiek nors įdomu? Nors jaunimą mėgstu, bet ar mane jis mėgsta — nežinau. Visada paskutinę šokti išveda, gal kad nesu gera šokėja. Šaunesnieji vyrai praeina neužkalbinę, nes nesu gražuolė, esu tyli. Nesipuošiu pagal paskutinę madą. Daugumas mano vardo nežino, tiesiog vadina mergaite, o kai kalba už akių, sako — davatka. Gal dėl to, kad su dėdiene einu anksti sekmadieniais į bažnyčią, lankau vakarines pamaldas. Ar svarbu, kaip pavadina: mergaitė, davatkėlė — man vis tiek.

     Kokie neįdomūs šokiai. Jaunimas pakampėmis stoviniuoja, muzikantai taip flegmatiškai groja, seniai alutį siurbčioja.

     Cicilikėlis (šauniausią apylinkės vyrą Joną visi taip vadina), kuris niekuomet nenuobodžiauja ir jaunimo labai mėgstamas už gražų balsą, malonų sąmojų, stovi rankas į kišenes susikišęs, galvą nuleidęs. Matyt, vargšui meilė nepasisekė. Jei aš būčiau gražuolė, pasvilinčiau cicilikui padus — šoktų, kad net grindys linktų. Deja, ne man toks šokėjas...

     —    Mergaite, ar nenori su manim šitą šokį sušokti?

     Pakeliu akis, šalia manęs stovi Jonas.

     —    Aš nesu šokėja, nemokėsiu, — bandau teisintis, bet stiprios rankos apkabina ir įsuka į vidurį salės. "Turbūt, vištele, labai išraudai”, galvoju apie save. Kodėl nepratariu nė vieno žodžio, o tiktai "taip, ne”? Nepaleidžia antrą ir trečią šokį. Man atrodo, kad visi į mudu žiūri...

     —    Ar nenori, mergaite, prasivėdinti?

     —    Taip, — įstengiu ištarti.

     Vaikščiojam čia pat esančiam parke.

Skaityti daugiau: Ištrauka iš atsiminimų

Juozas Vaišnys, S.J.

     Devintasis lituanistikos seminaras jau septintą kartą buvo suruoštas toje pačioje studentų labai pamėgtoje vietoje — Loyola of the Lakes. Dar niekuomet nėra buvę tiek daug dalyvių, kaip šiais metais: 37 studentai ir 10 lektorių. Buvo pilni namai, daugiau jau nebūtų tilpę. Kai kuriems lektoriams ir studentams atrodė, kad ši grupė buvo per didelė — su mažesne lengviau dirbti ir daugiau galima pasiekti. Taip pat, kai grupė mažesnė, visi labiau susigyvena, susidraugauja, būna šeimyniškesnė nuotaika. Šiais metais buvo nemaža pirmą kartą dalyvaujančių studentų, užtat jie buvo ramesni, nedrąsesni. Kai kas sako, kad šis kursas buvo pats ramiausias ir tyliausias visoje šių seminarų istorijoje.

     Kaip kiekvienais metais, taip ir šiais, baigiantis seminarui, buvo studentams užduota įvertinti seminarą. Čia pateiksime charakteringesnes jų mintis. Daugelis studentų nusiskundė, kad buvo nepakankamai laiko studijoms, nes reikėjo perskaityti daug knygų ir kitos lektorių pateiktos medžiagos. Jie pageidauja, kad toji perskaitytina medžiaga būtų nurodoma kaip galima anksčiau prieš seminarą, kad būtų galima namie perskaityti.

     Rasa Krokytė. Tai buvo mano pirmas susitikimas su Loyola of the Lakes. Po ilgos kelionės iš Ročesterio pagaliau įsukome į vingiuotą kelią, vedantį prie tikslo. Pakilo mano entuziazmas, nekantrumas, bet kartu ir baimė. Vieta buvo nepaprastai rami ir graži. Pagalvojau, kad tokioje gamtoje nebus lengva studijuoti. Tikrai lengva nebuvo, bet tos dvi savaitės maloniai ir greitai prabėgo. Labai daug išmokau. Manau, kad iki kitų metų neužmiršiu. Kitą vasarą vėl manau grįžti, nes čia man labai patiko ir žinau, kad dar daug turiu išmokti.

Devintojo Lituanistikos seminaro dalyviai.

     Regina Vilkaitė. Jau trečią kartą atvykau į šį seminarą. Atvykusi pasijutau, lyg sugrįžtanti į namus. Tuojau įžengus pro duris, pasitiko mane visada mielas lektorius kun. J. Vaišnys, S.J., paskui kiti lektoriai, draugai ir pažįstami. Malonu buvo susitikti su dr. A. Klimu ir dr. R. Šilbajoriu, su kuriais jau buvau susipažinusi prieš šešerius metus kituose seminaruose. Buvo keli jau iš pirmiau pažįstami studentų veidai ir daug daug naujų entuziastų. Visi kalbėjomės, juokavome, lyg būtų kokia didelė šeimos susibūrimo metinė šventė. Visur girdėjosi juokai ir tik lietuvių kalba.

Skaityti daugiau: Devintasis lituanistikos seminaras

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

SKLANDYTUVAS “LIETUVA”

     Prienų bandomoje sportinės aviacijos įmonėje pagamintas sklandytuvas LAK-12 "Lietuva”. Antanas Rūkas sklandytuvu nuskrido 300 km. Skrido 125 km per valandą greičiu. A. Rūkas pasiekė toliausią skridimo rodiklį: trikampiniu skridimu ir laužyta trasa nuskrido 766 km.

     Liepos pradžioje Prienų padangėje pasirodė visai naujas ir skirtingas nuo kitų sklandytuvas "Nida”. Juo skraidyti teks tik lakūnams bandytojams S. Naujaliui ir V. Šliumbai, nes sklandytuvas atiduotas valstybinių bandymų skyriui. Jo sudarytojas buvo Jonas Bankauskas, kuris "Nidos” sklandytuvo skrydžio laukė penkerius metus. Su juo dirbo jauniausi Lietuvos sklandytuvų sudarytojai: V. Gerlickas, K. Leonavičius, J. Montvila ir J. Paplauskaitė.

     Sklandytuvo sukūrėjas buvo Balys Karvelis. Su juo kartu dirbo Jonas Bankauskas ir Janina Paplauskaitė.

KAUNO KAVINĖS

     Laisvės alėjoje šiandien yra keturios gatvės kavinės: prie "Tulpės” ir "Pasakos”, prie ketvirtosios saldumynų parduotuvės ir kavinė "Laumė”. Kavinės įsteigtos, atnaujinant Laisvės alėją, kuri dabar skirta tik pėstiesiems. Kai geras oras, kavinės gausiai lankomos. Gaila, kad veikiančios gatvės kavinės ne visai patogios. Padavėjos nešioja patiekalus pro tas pačias duris, pro kurias į kavinių patalpas įeina lankytojai. Kavinėse patiekalų pasirinkimas neįvairus: ledai, kava ir vaisių sultys.

LIETUVĖS DAUGIAVAIKĖS MOTINOS

     Šiais metais Lietuvoje ordinais ir medaliais apdovanotos 202 daugiavaikės motinos. "Motinos šlovės” pirmo laipsnio žymeniu apdovanota 10 motinų, pagimdžiusių ir išauginusių devynis vaikus. "Motinos šlovės” antro laipsnio žymeniu apdovanota 30 motinų, pagimdžiusių ir išauginusių aštuonis vaikus. "Motinystės medaliu” pirmo laipsnio apdovanotos 36 motinos ir "Motinystės medaliu” antro laipsnio apdovanotos 126 motinos.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

KAI KURIŲ ŽODŽIŲ RAŠYBA IR VARTOSENA

     Vienas mūsų bendradarbis atsiuntė sąrašą įvairių žodžių, kurių rašyba ar vartosena daugeliui kelia abejonių. Nutarėme tą jo atsiųstą sąrašą dar praplėsti ir paaiškinti, pasinaudojant 1939 m. Lietuvoje išleistu "Kalbos patarėju”, kuris yra perspausdintas A. Salio raštų I tome (269-454 psl.), o taip pat ir 1976 m. Lietuvoje išleista knygele "Kalbos praktikos patarimai”.

     Pirmiausia praretintais spaudmenimis duosime vadinamuosius antraštinius žodžius. Jeigu kuris iš jų klaidingas ar nevartotinas, tai po jo dėsime brūkšnį, o po brūkšnio pateiksime jo vartotiną atitikmenį. Jeigu kuris žodis yra vartotinas, bet bendrinei kalbai labiau teiktinas kitas, tai po to antraštinio žodžio rašysime kablelį, o po kablelio duosime tą teiktinesnį žodį. Jei kurie žodžiai bus tolygiai geri ir vartotini, tai tarp jų dėsime lygybės ženklą. Po svetimybių skliausteliuose pažymėsime, iš kurios kalbos jie yra kilę. Kai kuriuos žodžius ir jų vartoseną plačiau paaiškinsime, duodami vieną kitą pavyzdį.

     Galbūt tokių žodžių aiškinimas tęsis per kelis numerius, todėl skaitytojams patariame šių įvadinių pastabų nenumesti, kad, reikalui esant, būtų galima pasižiūrėti ir pasitikrinti.

     a b u o j a s. Šio žodžio reikšmė yra: piktas, nedoras, blogas, įkyrus. Tad jis nevartotinas vietoj žodžio abejingas. Abuojumas nėra abejingumas, bet piktumas, nedorumas ir t.t.

     a č i ū (gud. aciu) = dėkui (gud. diakuj). Apie šiuos du sinonimus yra rašęs V. Urbutis savo straipsnyje "Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai” (Baltistica, V/1/, p. 49). Jisai sako, kad dėkui yra atkeliavęs iš gudų, bet ačiū gudai galėjo pasiskolinti iš lietuvių.

Skaityti daugiau: Kalba

• Jugoslavijos katalikai organizuoja pagalbą Lenkijos katalikams. Siunčiami maisto siuntiniai ir piniginės aukos, bendradarbiaujant su Lenkijos katalikų Bažnyčia.

•    Lietuvos vyčiai turi 3519 narius 55-se lietuvių kolonijose. Jie savo laiškais spaudai ir daugeliu kitų būdų daug padeda Lietuvos reikalams ir yra susirūpinę savo narių religiniu ugdymu.

•    Popiežius Jonas Paulius II pakvietė auksinį kunigystės jubiliejų švenčiantį kun. dr. Juozą Vaišnorą koncelebruoti su juo šv. Mišias Castelgandolfe, popiežiaus privačioje koplyčioje. Pasikalbėjo su juo anie Lietuvos Bažnyčios reikalus, ypač ryšium su naujai paskirtais vyskupais. Kun. dr. J. Vaišnorai švenčiant jubiliejų Romoje, buvo gauta iš Vatikano valstybės sekretoriaus kard. Casaroli telegrama — pasveikinimas ir paties popiežiaus palaiminimas.

•    Bulgarijos vyriausybė uždraudė mokyti tikybos vaikus, jaunesnius kaip 16 m. amžiaus. Taigi ir sutvirtinimas vaikams negalės būti teikiamas anksčiau negu jie sulauks 16 metų.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA

     Ateinančiais metais ruošiame ekskursiją į Skandinaviją. Aplankysime Norvegiją, Švediją, Suomiją ir Daniją. Išvykstame birželio 4 d. ir grįžtame birželio 22 d. Ekskursijos kaina (įskaitant viešbučius, maistą, arbatpinigius) iš Čikagos — 2435 dol., iš Niujorko — 2315 dol. Dėl smulkesnių informacijų kreipkitės tiesiog į kelionių biurą: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Ave., Chicago, IL 60643. Telef. (312) 238-9787-

DVIDEŠIMT KETVIRTASIS “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Dvidešimt ketvirtasis konkursas bus atskirai suaugusiems ir jaunimui. Suaugusiems skiriama tema — Šiandieninės šeimų problemos. Čia galima rašyti apie įvairiausias šeimų problemas: pasiruošimas šeimos gyvenimui, santykiai tarp vyro ir žmonos, tarp tėvų ir vaikų, kas padeda šeimoms išsilaikyti, kas jas griauna, pavydas šeimoje, skyrybos, neištikimybė, mišrios šeimos (religiniu, tautiniu, išsilavinimo atžvilgiu), problemos, vykstant gyvenimo permainoms ir t.t.

     Jaunimui skiriame šešias temas: 1. Kaip vertinti mūsų jaunimo tikėjimą? 2. Jaunimo pažiūra į moralę. 3. Užuot keikus tamsą, geriau uždegti bent mažą žvakutę. 4. Ar nauda, ar našta būti lietuviu svetimame krašte? 5. Ar galima išlikti lietuviu be lietuvių kalbos? 6. Vyresnieji nesuprantami: vienaip kalba, kitaip elgiasi.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas