JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Neseniai gavome tokio turinio laišką:
Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
Kristus griežtai ir aiškiai pasakė: "Kas neatgims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę” (Jn 3,5). Žydai nepripažino ir dabar dar nepripažįsta Kristaus Dievo Sūnumi. Jie nepripažįsta ir krikščioniško krikšto. Miršta daug nekrikštytų vaikų, o taip pat ir krikščioniško krikšto nepriėmusių suaugusių. Pagal Kristaus kategorišką pasakymą jiems dangaus vartai yra uždaryti. Kur dabar galėtų būti jų sielos? Ar galėtų kas nors rimtai apie tai paaiškinti, kad ir galvojantis žmogus būtų įtikintas? Kartais panašių klausimų naivūs aiškinimai tikslo nepasiekia. Su pagarba J N
Gerbiamasis,
Atsakydami į šį klausimą, parašysime, kaip jį aiškina teologai. Ar tas aiškinimas Tamstai atrodys protingas, ar naivus, tai čia jau kitas klausimas.
Tikrai Kristus aiškiai yra pasakęs, kad norintieji būti išganyti turi atgimti iš vandens ir iš Šv. Dvasios, t.y. priimti krikščionišką krikštą. Taip pat katalikų teologu mėgstamas posakis "Nulla salus extra Ecclesiam” (Šalia Bažnyčios nėra išganymo). Tad išeitų, kad tik priklausantieji Katalikų Bažnyčiai ir pakrikštytieji galės būti išganyti. Bet gal Tamsta dar prisimeni, kad maždaug prieš kokią dvidešimt metų Bostone vienas katalikų kunigas pradėjo skelbti, kad tik katalikai galės būti išganyti. Popiežius jį sudraudė ir liepė tokių erezijų neskelbti. Jis nesutiko, tai popiežius jį ekskomunikavo. Tad kaip visa tai išaiškinti?
Visiškai yra teisingi pasakymai, kad šalia Kristaus įsteigtos Bažnyčios nėra išganymo, kad išganymui yra būtinai reikalingas krikštas. Juk kiekvienas žmogus gimsta be pašvenčiamosios Dievo malonės. O pašvenčiamoji malonė, kuri atgaunama per krikštą, yra būtina sąlyga patekti į dangų. Visus sakramentus teikia Kristaus įsteigtoji Bažnyčia, todėl reikia būtinai prie jos priklausyti, norint būti išganytam. Taip moko teologai.
Taip, reikia priklausyti prie Kristaus įsteigtosios Bažnyčios, bet prie jos priklausyti galima trimis būdais: 1. siela ir kūnu, 2. tik kūnu, 3. tik siela. Siela ir kūnu prie Bažnyčios priklauso katalikai, gyveną pašvenčiamoje Dievo malonėje. Tik kūnu, bet ne siela, priklauso tie katalikai, kurie nėra pašvenčiamoje Dievo malonėje, kurie gyvena sunkioje nuodėmėje, t.y. nutraukę santykius su Dievu. Žinoma, kai jie atlieka išpažintį ir atgauna pašvenčiamąją Dievo malonę, vėl pradeda priklausyti prie Bažnyčios ne tik kūnu, bet ir siela. Tik siela, bet ne kūnu, prie Bažnyčios priklauso tie, kurie nėra jos matomieji nariai, bet gyvena pašvenčiamoje Dievo malonėje. Be abejo, Kristus nori, kad visi priklausytų Jo įsteigtajai Bažnyčiai ir kūnu, ir siela.
Tačiau čia gali kilti klausimas, kaip tie žmonės, kurie nėra katalikai, kurie nesinaudoja Kristaus įsteigtais sakramentais, kurie ne tik susitaikymo (išpažinties) sakramento nepriima, bet yra net nekrikštyti, gali turėti pašvenčiamąją Dievo malonę. Juk, kaip jau minėta, kiekvienas žmogus gimsta be tos malonės, ir tik krikšto sakramentas ją grąžina.
Taip, krikštas išganymui yra būtinai reikalingas, bet teologai sako, kad krikštas gali būti "in re” arba "in voto”. Krikštas "in re” tai yra toks krikštas, kaip yra Kristaus įsteigtas. Jis dar yra vadinamas vandens krikštu. Krikštas "in voto” tai yra tik noro arba troškimo krikštas. Jo pakanka atgauti pašvenčiamajai malonei tada, kai tikro vandens krikšto negalima priimti. Pavyzdžiui, jei nekrikštytas žmogus miršta kur nors dykumose, kur nėra jokio žmogaus, kuris galėtų jį pakrikštyti, tada jo tikras, nuoširdus noras būti pakrikštytam veikia taip, kaip tikras krikštas, suteikdamas jam pašvenčiamąją Dievo malonę. Mat žmogaus išganymas priklauso nuo jo paties valios, nuo jo noro. Jei galima, žmogus privalo vykdyti Kristaus ir Jo įsteigtos Bažnyčios nustatytą išganymo tvarką, turi priimti Jo įsteigtus sakramentus, bet jeigu tų sakramentų ne iš savo kaltės realiu būdu priimti negali, tada pakanka rimto žmogaus noro.
Bet čia vėl gali kilti naujas neaiškumas. Paprastai galima norėti ar trokšti tik to, apie ką žinai, ką pažįsti. Tad ar gali norėti krikšto toks žmogus, kuris nieko apie jį nėra girdėjęs, pvz. koks nors Afrikoje gyvenąs stabmeldys? Čia vėl teologai moko, kad toks žmogus negali norėti krikšto "explicite”, bet gali jo norėti "implicite”. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad toks žmogus negali galvoti apie tokį krikštą, koks yra Kristaus įsteigtas, koks Bažnyčioje yra vartojamas, nes jis nieko apie tai nėra girdėjęs. Jis tiki Dievą, Aukščiausiąją Esybę, nes prie to arba savo protu priėjo, arba iš savo religijos išmoko. Jis taip pat supranta, kad toji Esybė yra gera, galinga, kad ją reikia kokiu nors būdu garbinti, jos klausyti, ją mylėti. Tada tas stabmeldys savo širdyje pasiryžta daryti viską, ko tik iš jo ta Aukščiausioji Esybė nori, jis pasiryžta vykdyti jos valią. Bet mes žinome, jog ta Aukščiausioji Esybė, tai yra Dievas, nori, kad kiekvienas žmogus apsikrikštytų. Taigi tas stabmeldys, norėdamas vykdyti viską, ko Dievas iš jo nori, nori ir krikšto. Tad tuo momentu, kada jis taip galvoja ir pasiryžta vykdyti Dievo valią, kada jis sužadina tą paklusnumo ir meilės aktą, priima troškimo krikštą, gaudamas pašvenčiamąją Dievo malonę. Užtat ne tik katalikai, ne tik krikščionys, bet net džiunglėse gimę ir augę stabmeldžiai gali būti išganyti, jeigu tik vykdo, ką jų religija ir jų sąžinė jiems liepia.
O kaip su mažais kūdikiais, kurie miršta be krikšto? Juk jų protas dar nebuvo išsivystęs, jie negalėjo galvoti apie kokią nors Esybę, apie tai, ko ta Esybė iš jų nori. Čia yra įvairių nuomonių. Kai kurie teologai mano, o taip pat ir katekizmo pamokose mums būdavo aiškinama, kad jie niekad nematys Dievo, kad jie amžinai bus nuo Jo atskirti ir turės gyventi kažkokiose tamsybėse, kur nebus jokių kančių, kur galės džiaugtis tik kokia nors kitokia laime, bet ne ta, kuri išeina iš Dievo regėjimo. Tačiau ne visi teologai taip galvoja. Kai kurie teologai ir net Bažnyčios tėvai mano, kad Dievas suras kokį nors būdą ir juos išganyti. Koks yra tas būdas, Apreiškimas mums nėra pasakęs.
Bet štai dar vienas neaiškumas. Jeigu kiekvienas žmogus, net ir stabmeldys, gali būti išganytas, tad kam reikalingos misijos? Kam misijonieriams reikia eiti į stabmeldžių kraštus ir skelbti krikščionių religiją? Atsakant į šį klausimą, galima nurodyti du motyvus. Pats Kristus įsakė apaštalams skelbti Jo mokslą visam pasauliui: "Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šv. Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” (Mt 28,19). Be to, jeigu ir tiesa, kad kiekvienoje religijoje galima pasiekti išganymą, jeigu tik gyveni pagal jos reikalavimus ir pagal savo sąžinę, tai taip pat aišku, kad tose religijose, kurios nepažįsta Kristaus mokslo ir neturi Jo įsteigtų sakramentų, išganymas yra daug sunkesnis. Jeigu mums, turintiems visas priemones, reikia labai daug pastangų, kad galėtume išsaugoti pašvenčiamąją Dievo malonę ir visuomet gyventi pagal savo sąžinę, tad ką bekalbėti apie tuos, kurie jokių antgamtinių priemonių neturi? Todėl misijonieriai ir keliauja į svetimus kraštus, vykdydami Kristaus įsakymą ir norėdami žmonėms palengvinti tą kelią, kuriuo einant, galima pasiekti išganymą.
• Islandijos krikščionys šiemet mini 1000 metų sukaktį nuo krikščionybės pradžios tose salose. Islandijoje dabar yra apie 200.000 protestantų ir tik apie 1000 katalikų. Sukakties minėjimą protestantai ir katalikai organizuoja bendrai.