religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1982 / VASARIS - FEBRUARY / VOLUME XXXIII, NO. 2
|
37 |
Jonas Miškinis |
|
|
39 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
|
43 |
Jonas Miškinis |
|
|
45 |
Chiara Lubich |
|
|
46 |
Kun. Vyt. Bagdanavičius |
|
|
LAIŠKAI LIETUVIAMS NUO NEGYVOSIOS JŪROS |
51 |
Nijolė Jankutė |
|
60 |
Vytautas Kasniūnas |
|
|
63 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
65 |
Gediminas Vakaris |
|
|
69 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
71 |
J. Pr. |
Šis numeris iliustruotas vaizdais iš buvusios “Laiškų lietuviams” ekskursijos. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.
JONAS MIŠKINIS
Žmogaus tautinis brendimas nėra koks nors atsitiktinis dalykas. Tai yra tautą sudarančių aplinkybių veiksnys. Žmogus gimsta tautoje. Tauta sudaro būtinas sąlygas žmogui egzistuoti ir veikti. Žmogus gali pilnai išvystyti savo kūrybines galias tik tautoje. Tauta yra pirminis šaltinis, iš kurio žmogus semia jėgų savo darbams. Užtat suprantama, kodėl patys didieji žmonijos genijai buvo kartu ir patys tobulieji patriotai. Jų veikaluose atsispindi tautiniai pradai, tobulai suderinti su visuotinėmis idėjomis. Pavyzdžiui, W. Saueris sako, kad "tautos nariai kyla iš sveikų tautos jėgų. Tik čia jie gyvi, tik čia jie įsišaknija, kaip medis savo krašto žemėje. Dažniausiai jis miršta, jei perkeliamas į svetimos šalies žemę”.
Gražus žodis tėvynė. Juo išreiškiama tai, kas kiekvienam kilnu ir šventa, už ką daugelis nesigaili net gyvybės paaukoti. Jeigu žvelgsime į istoriją, tai pamatysime, kad kiekvieno padoraus žmogaus širdyje ruseno tėvynės meilė tiek senovėje, tiek ir šiais laikais. Taip buvo, taip yra ir taip bus, nes tai yra žmogui įgimta. Juk kiekvieno doro ir kilnaus žmogaus troškimas — matyti savo tėvynę laisvą ir nepriklausomą. Įsiveržus priešui į kraštą, kiekvienas tėvynę mylintis pilietis drąsiai eina jos ginti, nebijodamas jokių aukų. Visais laikais buvo sakoma, kad pasiaukoti už tėvynę yra gražu ir kilnu.
Tėvynė mylima ne dėl to, kad ji didelė, graži, turtinga, kultūringa ar turinti garsią praeitį. Kartais suvargusi ir sunykusi tauta gali būti net labiau mylima. Goethe sako, kad juo skurdesnis kraštas, tuo didesni patriotai. Tiesa, su patriotizmu glaudžiai siejasi gėrėjimasis savo gimtuoju kraštu, didžiavimasis savo tauta, bet ne gėrėjimasis ir didžiavimasis gimdo meilę, o tėvynės meilė gimdo gėrėjimąsi ir didžiavimąsi.
Betliejus ir Betliejaus žvaigždė (vieta, kur gimė Kristus).
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Žmonės įvairiai sprendžia apie kunigus. Lietuvių visuomenė, aplamai paėmus, šiuo požiūriu labai pavyzdinga: didžiai gerbia kunigą, gyvenantį šventai, ir stebėtinai toleruoja einantį kreivai. Vienoje srityje gal net per daug stengiasi pateisinti Dievo tarną, žengiantį kreivoką žingsnį: kai Vakarų Bažnyčios kunigas meta celibatą ir tuokiasi. Dabar kunigų vedybos pradėjusios dažnėti. Tikintieji vedusį kunigą (ir pats vedęs kunigas save) dažniausiai teisina tokiu argumentu. Palyginti jaunutis stodamas į seminariją ir negalėjęs išgyventi moters meilės, neįsivaizduoja, ko iš tikrųjų atsisako. Tik vėliau, kai pasitaiko suartėti su jį traukiančia ir mylinčia moterimi, konkrečiai pamato, ką pasirinktu luomu ištrenkė sau iš rankų. O juk elementari moralės taisyklė sako, kad kur pažinimo stokojimas, ten proporcingai mažėja atsakingumas už veiksmą, ypač jei dar prisideda valios trapumas.
Panašiai išreikštas vedančio kunigo supratimas yra tikrai broliškas. Tik kyla klausimas, ar toks supratimo rodymas palieka daug garbės Dievui ir pačiam teisinamam kunigui. Pripažinta, kad ano argumento dėstymas ne tik simpatingas, bet ir teisingas. Turbūt retam klierikui prieš stojant į seminariją (ir baigiant kunigu) gyvenimas skiria subrendusiu būdu išgyventi moters meilę. Todėl ją pažįsta tik atsajai. O vėliau daugeliui ji atsiskleidžia visa savo magnetine konkretybe. Tad teisinga sakyti, kad seminaristui nestoja prieš akis visas celibatu sudedamos aukos didumas. Bet ar tai teikia pagrindą tos aukos atsiėmimui? Apie tai čia svarbiausia mūsų svarstymas ir sukasi. Aprenkime jį vaizdo drabužiu; tai dažnai padeda protui įžvelgti, kaip susiklosčiusi dalykų esmė.
JONAS MIŠKINIS
Atrodo, kad Antano Smetonos religinį nusistatymą daugiausia yra lėmęs tas faktas, kad jis gimė ir augo tikrai religingoje šeimoje. Jo tėvai Jonas ir Julė Smetonai buvo tokie krikščionys, kurie ne tik nuoširdžiai tikėjo, bet nuoširdžiai ir vykdė tikėjimo reikalavimus. Jie gyveno taikiai ir šeimoje, ir su kitais žmonėmis.
To nuoširdaus religingumo sėkla labai gerai prigijo jaunoje Antano širdyje. Jis mokėsi iš savo tėvų auklėjamojo žodžio ir dar daugiau iš jų pavyzdžio. Dar visai mažas būdamas, jis jau mokėjo poterius, kuriuos rytais ir vakarais kalbėdavo.
Tėvas turėjo nemažai lietuviškų knygų. Ypač didelėje pagarboje buvo laikomas odiniais viršeliais aptaisytas, vyskupo Giedraičio verstas Naujasis Testamentas. Busimasis Lietuvos prezidentas skaityti išmoko iš katekizmo. Pirmosios išpažinties eiti jis užsimanė, būdamas toks mažas, kad namiškiai net nenorėjo jo leisti. Bet pasirodė, kad jis puikiai žino visa tai, kas išpažinčiai reikalinga. Taigi atsistojęs prie klausyklos ant suoliuko, jis atliko pirmąją išpažintį.
Jis labai mėgdavęs melstis ir eiti į bažnyčią, ypač atlaidų dienomis. Jo religingumą lydėjo ir kiti geri savumai. Matant sūnaus gražius poelgius, tėvams kilo mintis išleisti jį į mokslus. Tiesa, jie nebuvo turtingi, bet buvo tvirtai įsitikinę Dievo apvaizda. Ja rėmė savo troškimus ir viltis. Motinos vaizduotę glamonėjo svajonė išvysti sūnų kada nors kunigu.
Antanas tikrai atrodė į tai linkęs. Kartą pamatęs zakristijoną, jis klausia savo motiną, kas, jis esąs. Šiai paaiškinus, Antanukas sako: "Mama, aš noriu būti zakristijonas”. Kitą kartą jis susidomėjo vargonininku ir vėl kreipėsi į motiną su klausimu. Supratęs, kad vargonininkas mokytesnis už zakristijoną, jis išsitaręs: "Mamyte, verčiau aš būsiu vargonininkas”.
CHIARA LUBICH
"Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti” (Mt 5,4). Ar prisimeni Jėzaus pamokslą, kuriuo jis padarė perversmą žmogiškoje galvosenoje, kai pavadino palaimintais tuos, kurie pirmu žvilgsniu atrodytų labai toli nuo laimingųjų: beturčiai, persekiojamieji, romūs, taikdariai?.. .
Atrodo, jog tokiais žodžiais buvo skelbiamos visiškos nesąmonės: palaiminti tokie, kurie tikrai tokie nėra: liūdintieji, prispaustieji, verkiantieji. Kaip galima tokį tvirtinimą pateisinti? Jėzus Mesijas atėjo įvykdyti pranašo Izaijo pranašystę, kuri skelbia laiką, kada visi kenčiantieji bus paguosti, liūdintieji suraminti (Iz 61, 1-3). Jėzus žino, kad kenčiantieji tikrai yra palaiminti ir laimingi, nes yra labiau linkę priimti jo žodžius ir taip įeiti į jo karalystę. Jis žino, kad jo dėka daug kentėjimų pasaulyje gali būti transformuota į džiaugsmingą gyvenimą.
Minėdamas liūdinčius, Jėzus neišskiria kokios ypatingos žmonių kategorijos, bet kalba apie visus kenčiančius, nežiūrint amžiaus, rasės ar tautybės — dėl bet kokios priežasties: nesėkmės, gamtos nelaimės, ligos, artimo mirties ar nuosavybės bei gero vardo praradimo. Jis taip pat turi galvoje skausmą tų, kurie kenčia nusivylimą ir tylias širdies kančias. Jis kalba apie visus tuos ir apie mus, jei šiuo momentu mes kenčiame.
"Jie bus paguosti”. Naudodamas busimąjį laiką, Jėzus mini tą laiką, kada pats Dievas atlygins visiems, kurie kantriai atlaikė kentėjimus. "Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto” (Apr 21, 4).
(tęsinys)
KUN. VYT. BAGDANAVICIUS
SUOMIŠKI VARIANTAI
Kai susitinkame su faktu, kad mūsų studijuojamos legendos yra platesnės apimties reiškinys, netelpąs vien lietuvių tautoje, turime gerą progą susipažinti su suomiškais žemės kilmės variantais.
Pirmasis variantas."Pirm negu buvo žemė, tai buvo Dievas ant auksinio stulpo viduryje jūros. Kai jis matė joje savo atvaizdą, tarė:
— Pakilk, kas tu bebūtum.
Ir taip jis pakilo, ir tai buvo velnias. Dievas jį paklausė:
— Kokiu būdu ta žemė galėtų atsirasti?
Velnias atsakė:
— Žinoma, ji atsiras, jei ji tris kartus iškils iš jūros dugno.
Taip jis įsakė anam eiti, ir velnias nuėjo, bet trečiu kartu jis pasivogė šiek tiek žemės savo burnos kampe. Taip iš tos žemės Dievas suformavo žemę tarp savo rankų. Ir ta žemė augo velnio burnoje, ir tuo pat laiku aštrus dieglys prasidėjo jo burnos kampe. Tada jis pradėjo skųstis Dievui, kad jis padaręs vagystę ir kad dabar yra skaudus dieglys. Tada Dievas išėmė žemę iš velnio burnos kampo ir numetė ją į Pohjolą, kad pasidarytų akmenys ir uolos”.
Antrasis variantas."Dievas ir velnias sėdėjo viduryje jūros ant labai mažo akmens. Abu pamatė, kad tai labai nepatogu, ir nutarė pasidaryti sausos žemės. Jie svarstė ir svarstė, kur galėtų gauti medžiagos. Pagaliau nutarė, kad pasiners ir jos paims iš jūros dugno. Pirmiausiai nėrė velnias, bet jam nepavyko išgauti žemės. Tada nėrė Dievas ir grįžo su pilna sauja žemės. Ir Dievas iškepė žemę.
Skaityti daugiau: ŽMOGAUS IR PASAULIO PRADŽIA LIETUVIŠKOJE TAUTOSAKOJE
EN BOQEQ, GEGUŽĖS 4 D.
"Gyvenimas keistesnis už pasaką”, sako populiari amerikiečių patarlė. Jos tiesa įsitikinau vakar, važiuodama Negyvosios jūros pakrantėmis. Kur jau kur, bet čia tai net fantastiškiausiame sapne nesapnavau patekti! Bet štai sėdžiu ištaigingame "Sulamitos” viešbutyje, o už lango, karšto ryto garais padūmavusi, Yam Ha-Melah — Negyvoji jūra.
"Esi pasaulio rūsy!” skelbia užrašas pakrantės užkandinėj. Juokas juoku, bet iš tikrųjų patekom į giliausią mūsų planetos duburį — 392 m žemiau jūros lygio!
Nuo Jericho En Boqeq apie 40 km, tačiau vakarykštė kelionė atrodė trumpa: žemyn bėgančio kelio vingių vingiai, raudonų kalnų rūstus majestotas ir fantastiškos jūros nykus grožis užkerėjo akis ir mintis. Visi nuščiuvę spoksojo pro autobuso langus. Spragsėjo tik foto aparatai. Net ir iškalbusis Džimis mažai ką pasakojo. Papasakot apie Negyvąją jūrą iš tikrųjų trūksta žodžių. Nuo pat mažens mėgau pasakojimus apie nepaprastas pasaulio vietas, ir pagaliau vienoj iš jų atsiradus, nebežinau, ar tikėt, ką matau, ar ne...
Pirmas žvilgsnis į Negyvąją jūrą buvo žalsvas vandens ruožas pilkoj dykynėj. Čia iš smėlio kyšojo šiurkščių žolių kuokštai, lyg nešukuotos kaukų galvos, ir styrojo viena kita apšepusi palmiukė. Bet kelias greitai pasuko į pakrantę, ir atsivėrė keistų vaizdų, keistų spalvų paletė. Kairėje telkšojo jūra — be ripulių be bangų — negyva. Nuodingai žalios ir giliai mėlynos vandens spalvos mainėsi, čia stiprėdamos, čia išblukdamos. Kitame krante barkšojo pilki Jordano valstybės kalnai. Dešinėje kelias glaudėsi prie nuogų raudonų uolų. Kur ten uolos! Kalnai! Aukšti, kampuoti, išraižytais šonais, nulaužtomis viršūnėmis... Niūrių, bet majestotiškų pilių, sostų, tvirtovių eilės. .. Atrodė, vėl važiuoju Arizonos ar Navajo dykynėm. Kairėj — Mare Tranquillitatis, dešinėj — Aristarchus plokščiakalniai.
Nors dar nebuvo vėlu, bet saulė jau siekė kalnus, ir suaižėjusios viršūnės blizgėjo tirpintu auksu. Kiekvienas kelio vingis (o jų šimtai!) atvėrė vis naujus vaizdus: iš potašo ir druskos išsikristalizavusias baltas "lėkštes”, blizgančius "grybus”, milžinų "kepures”, vaiduokliškus nagus išskėtusias mirusių medžių šakas. O tas negyvas vanduo toks žalias, toks tyras, nors gerk. ..
Skaityti daugiau: LAIŠKAI LIETUVIAMS NUO NEGYVOSIOS JŪROS PAKRANČIŲ IR IŠ BETLIEJAUS
(Mano antrasis vyras)
Vytautas Kasniūnas
Pirmutinis sniegas nubaltino medžių šakas, kurios, pilnačio mėnulio apšviestos, spindėjo sidabru. Svečių kambarys buvo pustamsis, apšviestas žvakių mirksėjimo, kurių liepsnelės žaidė dviejuose kampuose.
— Po sūnelio krikštynų aš su juo išvykau į tėviškę,—pakursčiusi ugniakurą, Onutė tęsė toliau savo šeimos išgyvenimų pasakojimus. — Vytenis pasižymėjo mokslo gabumais ir su dideliu įkarščiu atsidavė medicinos studijoms. Mano tėvai siuntė iš ūkio maistą, o jo tėvai padėjo pinigais. Mudviejų išsvajota karšta jaunystės meilė geso, slopinama vedybinio gyvenimo realybės. Greičiausiai skyrėsi mūsų pažiūros į vedybinį gyvenimą. Vedybos man buvo nelauktos, staigiai atsiradusios. Aš buvau joms nepasiruošusi. Reikėjo dar palaukti, išgyventi, išsikalbėti, geriau vienas kitą pažinti. Po meilės prisipažinimo reikėjo skirti daugiau laiko iki sužiedotuvių, o dar daugiau iki vedybų. Per greitai pradėjome valgyti skubiai išvirtą karštą košę. Atrodė, kad ji jam patiko, o man reikėjo dar žymiai daugiau prieskonių. Jis skubėjo valgydamas, o aš norėjau valgydama pasigardžiuoti. Tiesa, jis dažnai sakydavo, kartodavo, kad mane labai myli, bet aš šalau jausmuose ir žodžiuose. Man neužteko vien tik vakarais rodomų meilės jausmų, kurie kartais lyg kančia pasidarydavo. Aš jį mylėjau, bet meilės prisipažinimo žodžiai gerklėje užspringdavo ir negalėjau jų ištarti. Aš meilę visai kitaip supratau. Meilę turėjo vainikuoti ilgesys. Tai turėjo būti lyg trumpa kelionė, lyg akimirkos j dausų pasaulį. Lyg išsvajota vizija. O dabar buvau lyg glamonėjama lėlė.
Klausydami Onutės pasakojimų, mes lyg vertėme meilės romano puslapius ir apstulbę, akis į ją įbedę, gaudėme žadą. Ji pasakojo gyvai, dažnai akis primerkusi, įsigyvendama į praeities įvykius. Dažnai jos žodžius palydėdavo iš krūtinės išsiveržę gilūs atodūsiai. Retkarčiais pasigirsdavo degančių malkų spragtelėjimai, pasipuošę žabarų liepsnelėmis.
Skaityti daugiau: O, kad galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo. . .
Juozas Vaišnys, S.J.
Mes, lietuviai, giriamės savo vaišingumu, nes tikrai kitose tautose sunku pastebėti tokį nuoširdų vaišingumą kaip Lietuvoje. Lietuviui vaišingumas yra tartum įgimtas. Turbūt visi su tuo teigimu sutiks, nors kai kurie turi tam tikrų rezervų. Jie sutinka, kad lietuviai yra vaišingi, bet esanti viena išimtis — suvalkiečiai. Tai yra labai didelė klaida. Suvalkiečiai, kaip ir visi lietuviai, yra labai vaišingi, tik jų vaišingumas gal šiek tiek kitaip pasireiškia. Tai išplaukia iš skirtingo suvalkiečių charakterio.
Visi žino, kad tiek geografine padėtimi, tiek istorinių įvykių raida Suvalkija tapo pažangiausia Lietuvos sritis. Čia žmonės turtingiau gyvena, čia didesnis skaičius aukštesnius mokslus pasiekia, čia yra labiau pažengusi civilizacija. Visa tai suvalkietyje išugdė tam tikrą ambiciją, kuri turi įtakos ir jo vaišingumui. Suvalkietis yra ne mažiau vaišingas už kitus lietuvius, tik jo vaišingumas kartais atrodo ne toks nuoširdus, nes jame pasireiškia suvalkietiška ambicija ir išdidumas.
Žemaitis tave visados vaišins, nors ant stalo tegalės padėti tik bulvių su rūgštum pienu arba didelį dubenį pusmarškonės košės. Suvalkietis taip niekuomet nepasielgs. Jeigu jis negali svečio pavaišinti, kaip pridera, jis jo visai nevaišins. Suvalkiečio vaišių stalas turi būti apkrautas tokiais valgiais, kad svečią nustebintų, kad jis kelias dienas apie tai kalbėtų. Suvalkietis nėra šykštus, tik jis gerbia ne tik svečią, bet ir save, užtat nenori apsijuokti, padėdamas ant stalo bet ką.
Ir po pasaulį paplitę lietuviai šios savo vaišingumo ypatybės neužmiršta. Tai yra gražu, bet kaip kiekviename dalyke, taip ir čia turi būti tam tikros ribos ir saikas. Nors ir geriausia žmogaus ypatybė, peržengusi nustatytas ribas ir neišlaikiusi saiko, tampa blogybe. Atrodo, kad ir mūsų vaišingumas kartais peržengia ribas, užmiršta saiką ir lietuviui nedaro garbės. Gerai, kad esame vaišingi, bet neužmirškime mandagumo ir takto. Taktas ir mandagumas reikalauja niekad kito žmogaus neužgauti ir nedaryti bei nesakyti to, kas jam būtų nemalonu.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
LOPŠELIAI - DARŽELIAI
"Tiesa” savo vedamajame džiaugiasi, kad kaime statomi vaikų lopšeliai-darželiai. Beveik prieš dvejus metus buvo šaukiama, kad artimiausiais metais kiekviename ūkyje reikia turėti priešmokyklinę įstaigą. Jau 1980 m. respublikoje buvo pastatyta keturiasdešimt keturi kaimo vaikų lopšeliai-dar-želiai. Šiemet, t.y. 1981 m., dvidešimt trys. Sakoma, kad šiuose lopšeliuose-darželiuose bręsta busimoji žemdirbių karta bei pamaina. Dešimtys motery gali ne tik dalyvauti gamyboje, bet ir kultūrinėje veikloje bei visuomeniniame gyvenime. Lopšeliuose dirbančios auklėtojos padeda šeimoms auklėti vaikus, ruošti juos mokyklai, darbinei veiklai.
Tačiau ne visi ūkiai patenkinamai vykdo priešmokyklinių vaikų įstaigų statybos planus. Butrimonyse lopšelis turėjo būti baigtas spalio 1 d., o darbas tik įpusėjęs. Labai lėtai statomas lopšelis-darželis Rokiškyje.
Neužtenka pastatyti kaime lopšelį-darželį, bet reikia juo jautriai rūpintis. Padėti pedagogėms, ypač ūkinėje veikloje. "Tiesos” redakcija gavo laišką, kad iki šiol nešildomas Lazdijų rajono Ančios lopšelis-darželis. Nepakankamai lopšelis apšildomas ir Leipalingyje.
Šiuo metu daug statoma priešmokykli-nių įstaigų, bet ne visur jos laiku aprūpinamos baldais ir kitais reikalingiausiais daiktais.
"Tiesa” šaukia, kad kaimo vaiky lopšeliai-darželiai yra labai svarbūs komunistinio auklėjimo židiniai. Dėmesys jiems turi būti nuolatinis. Iš mažens sukrautos idėjinės ir dvasinės vertybės bus puikus kraitis žemdirbių vaikams. Tai konkretus įnašas į mūsų kaimo ateitį — baigia "Tiesa” savo vedamąjį.
MOTERŲ SUVAŽIAVIMAS
Lapkričio mėn. Vilniuje vyko Lietuvos motery suvažiavimas. "Iš meilės moteriai gimė visa, kas gražiausia žemėje”, sakė M. Gorkis.
Motina visais laikais primena žmogiškųjjų vertybių ugdytoją bei saugotoją šeimoje ir visuomenėje. Didelės pagarbos nusipelnė Kretingos rajono Vydmantų kaimo gyventoja Ona Kuprienė. Išaugusi gausioje šeimoje, mačiusi daug vargo, darbšti, geros širdies moteris išaugino ir išauklėjo septyniolika svetimų vaikų.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
KABLELIS IŠTISINIAME SAKINYJE
Mūsų kalboje kablelių rašymo atvejų yra labai daug, labai įvairių ir sudėtingų. Apie juos visus čia nerašysime, paminėsime tik vieną kitą, dažniau keliant; neaiškumų ir abejonių. Reikia priminti, kad lietuvių kalbos kablelių rašymo atvejai labai skirtingi nuo anglų.
1. Kableliais išskiriami po pažymimojo žodžio einantieji priedėliai, pvz.: Ir atjojo bernužėlis, baltas, gražus dobilėlis. Maironis, mūsų žymusis poetas, parašė ”Pavasario balsus”. Mindaugas, karalius, sujungė lietuvius į vieną valstybę.
Priedėliai, kurie savo prasme glaudžiai susiję su savo pažymimuoju žodžiu, nors ir einantieji po jo, kableliais neskiriami, pvz.: Saulė močiutė kraitelį krovė, mėnuo tėvelis dalelę skyrė, žvaigždės seselės vainiką pynė, sietyns brolelis lauku lydėjo.
Kai priedėlis su pažymimuoju žodžiu jungiamas žodžiais vardu, pavarde, antrašte, kaip, kaip antai, arba, būtent, pavyzdžiui, vadinamasis, t.y. (tai yra), jis išskiriamas kableliais kartu su tais jungiamaisiais žodžiais, pvz.: Jo sesuo, vardu Marytė, labai gera mokinė. Pas mus gyveno toks žmogus, pavarde Petraitis. Šatrijos Ragana parašė novelę, antrašte "Viktutė”. Kai kurie vaisiai, kaip antai obuoliai, labai sveika valgyti. Automobilis, arba lengvoji mašina, dabar yra populiariausia susisiekimo priemonė. Kai kurios gėlės, pavyzdžiui rožės, turi malonų kvapą. Pagrindinės mūsų organizacijos, vadinamieji veiksniai, dažnai be reikalo barasi. Mūsų jaunimo organizacijos, t.y. skautai ir ateitininkai, gana gerai sugyvena.
Pastaba, Aiškinamąsias sakinio dalis su jungtuku arba reikia skirti nuo vienarūšių sakinio dalių su skiriamuoju jungtuku arba, prieš kurį kablelis nerašomas, pvz.: Daug laiko jis praleidžia skaitydamas arba pasivaikščiodamas. Studijuodamas arba mokydamasis kokio nors amato, pasiruoši gyvenimui.
• Jonas Paulius II pasiuntė laiškus prezidentui Reagan ir Brežnevui, pabrėždamas reikalą daryti pastangas, kad būtų išvengta atominio susidūrimo.
• Kinijoje areštuoti keturi kunigai, jų tarpe trys jėzuitai, nes jie atsisakė priklausyti Tautinei katalikų patriotų sąjungai, kuri nepripažįsta ryšių su Vatikanu. Pekinas ypač nepatenkintas, kad Vatikanas tebepripažįsta laisvąją Kiniją — Taivvaną.
• Tailande yra apie 200.000 katalikų. Tailando seminarijoje Lux Mundi šiais mokslo metais mokosi 180 klierikų: šešis kartus daugiau negu prieš 10 m., kai seminarija buvo įsteigta.
• Albanijoje žiauriai slopinamas tikėjimas. Graikijos stačiatikių Bažnyčios vyskupai savo visuotiniame suvažiavime paskelbė, kad Albanijos stačiatikiai verčiami gyventi be Dievo, o jų ten yra apie 400.000. Toje daly nebėra vyskupų. Nė vienam kunigui neleidžiama eiti pareigų; bažnyčios paverstos muziejais, šokių salėmis. Tūkstančiai krikščionių buvo įkalinti.
• Prel. Jonas Bulaitis popiežiaus Jono Pauliaus II pakeltas į arkivyskupus ir paskirtas Centrinės Afrikos respublikos apaštališkuoju pronuncijumi bei apaštališkuoju delegatu Čado respublikoje. Iki šio paskyrimo prel. Bulaitis buvo apaštališkuoju pronuncijumi Sudane. Arkiv. Bulaitis yra 48 m., gimęs Londone. Jo tėvas buvo gimęs Lietuvoje, buvo žymus Anglijos lietuvių veikėjas. Arkiv. Bulaitis gimęs 1933 m., mokėsi Šv. Ignaco jėzuitų kolegijoje, Londone, filosofijos ir teologijos mokslus ėjo Grigaliaus universitete, Romoje. Laterano universitete gavo bažnytinės teisės daktaro laipsnį. Kunigu įšventintas 1958 m. Studijuodamas gyveno lietuvių Šv. Kazimiero kolegijoje. Popiežiškoje diplomatijos studijų akademijoje išėjęs trejų metų studijas, buvo paskirtas į Šv. Sosto delegatūrą Korėjoje. Čia jo rūpesčiu į korėjiečių kalbą buvo išversta Sibiro lietuvaičių maldaknygė “Marija, gelbėk mus”. Vėliau dirbo Šv. Sosto atstovybėse Čilėje, Panamoje, Kenijoje, o nuo 1979 m. Sudane.
"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
Jau laikas siųsti straipsnius konkursui, nes jis baigiasi kovo i d. Konkurso tema — Kunigo įtaka žmogaus (mano) tikėjimui. Arba kita panaši tema — Pavyzdžio galia.
Už geriausius rašinius skiriamos keturios premijos: I — 150 dol. (mecenatai Sofija ir Gediminas Mickevičiai), II — 100 dol. (mecenatas Juozas Vembrė), III — 75 dol. (mecenatas Vytautas Vizgirda), IV — 50 dol. (mecenatė Stefanija Rudokienė).
Premijos bus įteiktos "Laiškų lietuviams” koncerto - vakarienės metu balandžio mėn. 18 d. 4 val. po pietų Jaunimo Centro didžiojoje salėje. Bus įdomi dainų ir dailiojo žodžio meninė programa.
Plačiau apie konkursą buvo rašyta praėjusiuose "Laiškų lietuviams” numeriuose.
"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA
Šių metų ekskursija (liepos 3-25 d.) bus į Portugaliją, Ispaniją, Maroką ir Prancūziją. Jau turime pakankamą skaičių žmonių — 45. Daugiau priimti negalime, bet jeigu kas dar užsiregistruos, priimsime su sąlyga — jei kuris nors iš užsiregistravusiųjų atsisakys keliauti.
Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams
25 dol. aukojo Lietuvių Šaulių Sąjungos Tremtyje Centro Valdyba.
17 dol. aukojo K. Aglinskas.
Po 14 dol. aukojo: M. Vasienė, J. Mališka.