(tęsinys)
KUN. VYT. BAGDANAVICIUS
SUOMIŠKI VARIANTAI
Kai susitinkame su faktu, kad mūsų studijuojamos legendos yra platesnės apimties reiškinys, netelpąs vien lietuvių tautoje, turime gerą progą susipažinti su suomiškais žemės kilmės variantais.
Pirmasis variantas."Pirm negu buvo žemė, tai buvo Dievas ant auksinio stulpo viduryje jūros. Kai jis matė joje savo atvaizdą, tarė:
— Pakilk, kas tu bebūtum.
Ir taip jis pakilo, ir tai buvo velnias. Dievas jį paklausė:
— Kokiu būdu ta žemė galėtų atsirasti?
Velnias atsakė:
— Žinoma, ji atsiras, jei ji tris kartus iškils iš jūros dugno.
Taip jis įsakė anam eiti, ir velnias nuėjo, bet trečiu kartu jis pasivogė šiek tiek žemės savo burnos kampe. Taip iš tos žemės Dievas suformavo žemę tarp savo rankų. Ir ta žemė augo velnio burnoje, ir tuo pat laiku aštrus dieglys prasidėjo jo burnos kampe. Tada jis pradėjo skųstis Dievui, kad jis padaręs vagystę ir kad dabar yra skaudus dieglys. Tada Dievas išėmė žemę iš velnio burnos kampo ir numetė ją į Pohjolą, kad pasidarytų akmenys ir uolos”.
Antrasis variantas."Dievas ir velnias sėdėjo viduryje jūros ant labai mažo akmens. Abu pamatė, kad tai labai nepatogu, ir nutarė pasidaryti sausos žemės. Jie svarstė ir svarstė, kur galėtų gauti medžiagos. Pagaliau nutarė, kad pasiners ir jos paims iš jūros dugno. Pirmiausiai nėrė velnias, bet jam nepavyko išgauti žemės. Tada nėrė Dievas ir grįžo su pilna sauja žemės. Ir Dievas iškepė žemę.
Greitai prasidėjo tarp jų kova, nes velnias taip pat norėjo būti valdovu Dievo sukurtoje žemėje. Dievas pradėjo smaugti velnią, bet šis sugebėjo išsprukti. Tada Dievas pradėjo bėgti, jo ieškodamas, ir perbėgo visą žemę, iki jį pagavo ištinusį. Žemė nuo jų bėgimo pasidarė gumbuota ir sutrūkinėjusi, iš ko pasidarė ežerai, kalvos ir kalnai”. (Cituojama iš Elli Kongas Maranda "Finnish Folklore Reader and Glossary”, Indiana University Publications, Bloomington, 1968 m., 3-4 psl.).
SUOMIŠKŲ VARIANTŲ ANALIZĖ
Suomiški žemės kilmės variantai turi apsčiai bendrų bruožų su lietuviškaisiais. Ir ten, ir čia žemė iškeliama iš jūros neriant. Ir vienur, ir kitur velnias pasivagia iš jūros gautos žemės, kad sukurtų savo žemę ar Dievo pagamintoje žemėje viešpatautų.
Suomiški žemės kilmės variantai darosi suprantamesni, kai į juos. einama po lietuviškų variantų. Dievo ir velnio sėdėjimas ant kokios aukštumos jūrose ir velnio dalyvavimas žemės daryme yra aiškesnis tada, kai iš lietuviškų variantų žinome, kad šis Dievo "bendradarbis” yra greičiau žmogus, o ne vien dvasinė būtybė. Tik konflikto nebuvimas tarp Dievo ir žmogystos lietuviško varianto pradžioje padaro suprantamą galimybę Dievui ir velniui sėdėti kartu kokioje nors aukštumoje.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad antrajame variante Dievas ir velnias sėdi jūroje ant akmens, o pirmajame jie sėdi ant auksinio stulpo. Iškart galima pastebėti, kad šie variantai parodo didelį kultūrų skirtumą. Sėdėjimas ant auksinio stulpo galėjo būti suprantamas tik metalo amžiaus pradžioje. O sėdėjimas ant labai mažo akmens liudija, kad šiame pasakojime naudojamas akmens amžiaus įvaizdis. Taip pat turime pagrindo manyti, kad antrasis variantas yra senesnės kultūros palikimas, o pirmasis jau yra paliestas naujos, t.y. metalo kultūros.
Šia proga reikia atskirai sustoti prie aukso mistikos. Ši mistika, ligi šiol mažai išaiškinta, atrodo, žada atsidengti mūsų laikais. Pasirodo, kad buvo laikų, kada sąvoka "aukso amžius” buvo suprantama taip, kaip mes suprantame "rojaus laikus”. Ši samprata buvo plačiai naudojama klasikinės grožinės literatūros kūrėjų, kaip Hesiodo, Vergilijaus ir kitų. Filosofas Demokritas, gyvenęs 4 - 5 šimtmety prieš Kristų, šiai simbolikai suteikė materialistinę filosofiją. Tuo būdu jis pažeidė iš senosios tradicijos paveldėtą dvasinę laimingo žmonijos laikotarpio sampratą. (Plg. W. Koppers "Primitive Man and His World Picture”, 1951 m., Sheed & Ward, 49-50 psl.).
Dievo ir velnio sėdėjimas kartu ant auksinio stulpo yra aiškinamas ta prasme, kad jie yra taikoje. Čia yra tos auksinės pasaulėžiūros liekana. Pagal tą pasaulėžiūrą, tiek Dievas, tiek jo būsimas varžovas, kas jis bebūtų, dar yra kartu, nors, kaip antrasis variantas pastebi, jų sėdėjimo nepatogumas yra jaučiamas.
Auksinės pasaulėžiūros liekanų yra nemažai įvairių tautų padavimuose. Lietuviškose pasakose yra sutinkamas senelis—Dievas kartu su obelimi, auginančia auksinius obuolius. Lietuviškose dainose perėjimas į amžiną gyvenimą, žmogui mirštant, yra vaizduojamas kaip perėjimas per auksinį tiltą.
LEGENDŲ LIETUVIŠKUMO KLAUSIMAS
Pastebėjus lietuviškų legendų panašumus su suomiškomis, kyla klausimas, kokia prasme lietuviškos tradicijos išlaikytas legendas galima laikyti lietuviškomis. Klausimas pagrįstas keliais atžvilgiais. Visų pirma šio pobūdžio legendos yra paprastai tokios senos, kad vargiai ar jas galima jungti su bet kuria iš dabar gyvenančių tautų. Antra, jeigu lietuvių tautą laikome priklausančia indoeuropiečių grupei, kyla klausimas, ar ši tautų grupė turi savaimingų pasaulio kilmės legendų, kurios būtų kuriuo nors atžvilgiu giminingos lietuviškos tautosakos legendoms.
Mąstant apie pirmąjį klausimą, tenka pagrįstai sakyti, kad lietuviškosios legendos yra iš paskutinio akmens amžiaus laikų. Šio akmens amžiaus mistika etnologams yra tiek atidengusi, kad galima pastebėti kai kuriuos sąryšius.
M. Eliade, plataus masto praeities mistikų tyrinėtojas, savo knygoje "Patterns in Comparative Religion” keletą skyrių yra paskyręs surinktai medžiagai apie akmens simbolizmą. Iš jo sužinome, kad akmens mistika buvo glaudžiai susijusi su gyvybės pažadinimu ir apvaisinimu. Buvo manoma, kad kai kuriuose akmenyse gyvena senolių vėlės, kurios padeda apvaisinti ne tik žmones, bet ir laukus (plg. 219 psl.).
Lietuviškoje legendoje tiek Dievas, kurdamas angelus, tiek žmogysta, kurdama velnius, juos sukuria trynimu akmens į akmenį. Šis kūrimo būdas labai daug sako apie legendos kilmės laiką. Ankstyvieji akmens amžiai įrankius iš akmens gamindavosi skaldymo būdu. Jų skaldytiniai palikimai yra plačiai žinomi archeologams. Kitas vaizdas atsidengia, pereinant į naujuosius akmens amžius. Iš tų laikotarpių randama įvairių gerai apšlifuotų akmeninių kirvių, indų ir kitų kasdienos bei kulto objektų. Matyt, akmens trynimas į akmenį buvo labai užvaldęs to laiko žmogaus vaizduotę, kad jis šiam procesui teikė net gyvybę pažadinančios reikšmės. Tuo nereikia labai stebėtis. Panašiai kaip mūsų laikai yra linkę evoliucijos teorijoms suteikti gyvybę pažadinančios reikšmės, daugiau negu galima tai įrodyti, panašios gyvybę pažadinančios galios paskutiniai akmens amžiaus laikai teikė akmens technikai. Iki paskutinių laikų yra išlikę kai kur papročiai vos gimusį kūdikį padėti ant kurio švento akmens aiškiai liudija akmens mistikos ryšį su žmogaus gyvybe.
Lietuviškoje legendoje akmens gyvastinga mistika yra aiškiai paliudyta. Tuo pačiu ji liudija šios legendos kilmės kultūrą. Tai turint prieš akis, netenka kelti klausimo apie tautinį šios legendos sąryšį. Pakanka džiaugtis tik tuo, kad lietuviška tautosaka šios senos kultūros paminklą yra išlaikiusi.
Dabar pereikime prie antro klausimo: ar nėra kokio panašumo tarp indoeuropietiškų ir lietuviškų pasaulio kilmės legendų? Atsakant į šį klausimą, tenka iškart pastebėti gana bendrą etnologų nuomonę, kad indoeuropietiška tradicija neturi bendros savos pasaulio kilmės legendos. (Plg. Alfred Kuen "Berichte ueber den Weltanfang bei den Indochinesen”, Leipzig, 1935, 9 psl.). Mat indoeuropiečiai, būdami gyvulių augintojų kultūros ciklo atstovai ir tuo pačiu gana vėlyva žmonijos kultūra, nesiėmė formuoti pasaulio kilmės mitologijos. Jie arba priėmė senesnių kultūrų padavimus, arba iš viso tuo nesidomėjo, o labiau atsidėjo sofistikuotoms teologinėms ir filosofinėms studijoms. Tuo pasižymi ypač Indijos tautos. Užtenka tik suminėti vedas, upanišadas ir įvairias bramanistines bei budistines teologijas ar filosofijas.
Bet neturėjimas savito pasaulio kilmės padavimo nėra būdingas vien indoeuropiečių tautoms. Tuo pat pasižymi ir kita didelė gyvulių augintojų ciklo tautų grupė — semitai. Tas pasaulio kilmės aprašymas, kurį randame Senajame Testamente, nėra semitų kultūros turtas. W. Schmidt savo jau mūsų minėtoje studijoje yra pasakęs, kad tas pasaulio kilmės aprašymas nesiderina su ano meto žydų kultūrinėmis nuotaikomis. Jei žydai būtų užrašę tada savo laiko pažiūras, pasaulio sukūrimas būtų išėjęs galbūt panašesnis į babiloniškąjį pasaulio kilmės supratimą. Šis supratimas pasaulį kildina iš dievų kovų (295 psl.).
Taip apie Sen. Testamento pasaulio kilmės tradiciją kalba etnologas. Bet ir S. Testamento tyrinėtojai yra panašios nuomonės. Verta paminėti buvusį Romos Biblinio instituto rektorių R.A.F. MacKenzie, jėzuitą. Jis sako, kad "antras ir trečias Pradžios knygos perskyrimas paduoda seną istoriją, perduotą ir išvystytą žodinio perdavimo keliu, pirmiau negu buvo užrašyta, greičiausiai apie dešimtą šimtmetį prieš Kristų” ("Faith and History in the Old Testament”, University of Minnesota Press, Minneapolis, 1963,53 psl.).
Taigi pasaulio sukurimo pasakojimai yra senesnio žmonijos istorijos klodo palikimai. Tai aiškiai paliudija šio šimtmečio tyrinėjimai, atlikti labiausiai į pašalius nustumtose tautose. Šių tyrinėjimų pateikta medžiaga skelbia nesukritikuojamą tiesą, kad, juo senesnės kultūros, juo švaresnės yra jų religinės pažiūros. Ne kartą jos turi išlaikiusios tokius pasaulio ir žmogaus kilmės pasakojimus, kad ne tik savo turiniu, bet ir forma derinasi su Sen. Testamento pasakojimu. Tokios į pašalius nustumtos tautos yra: Indonezijoje Andamanų salų gyventojai, Vidurinės Afrikos bušmenai, Pietinės Amerikos Ugnies žemės gyventojai, kai kurios Šiaur. Kalifornijos tautelės, ypač Yuki tautų grupė, ir kitos. Tai turint prieš akis, kyla klausimas, koks yra sąryšis tarp S. Testamento pasakojimų ir šių senųjų tautų tradicijų. Žymus šios srities mokslininkas W. Koppers šitaip atsargiai reiškia savo nuomonę: “Mes greičiausiai būsime arčiau tiesos, jei sakysime, kad Šv. Rašto versija ir kitos (senųjų tautų) versijos kyla iš dar senesnio bendro šaltinio” (45 psl.).
BHIL TAUTOS KOSMOGONIJA
Būtų per didelis mūsų svarstymo išplėtimas, jei bandytume cituoti kai kurias senųjų tautų tradicijas, kas būtų tačiau labai vertinga religiniu požiūriu. Tačiau, norint turėti reikiamą perspektyvą vertinti lietuviškai versijai, yra naudinga atkreipti dėmesį bent į vieną iš senųjų kosmogonijų.
Mūsų reikalui galbūt bus naudingiausia paimti vieną versiją iš Indijos subkontinento tautų, nustumtų į pašalį. Ši kosmogonija buvo atsekta tik prieš keletą dešimtmečių, dėl to dar mažiau žinoma. Tai yra padavimas, išlikęs vienoje Indijos subkontinento tautoje, vardu Bhil. Šią versiją pasirenkame dėl keleto priežasčių. Viena, kad ji savo Dievo vardu Bhagwan yra turėjusi daug į-takos indoeuropiečių tautoms, ir antra, kad savo pasakojimo forma ji yra nepanaši į S. Testamento versiją, tačiau yra labai panaši savo religiniu turiniu. Lietuviško varianto Dievo ir žmogaus sampratai ji sudaro natūralų kontrastą. Štai jos tekstas.
"Pradžioje buvo tik vienas Bhagwan. Vėliau jis susimąstė:
— Ką aš turiu padaryti?
Kai jis pergalvojo, padarė dievybes ir jas paskyrė tarnauti. Jis padarė jas šviesos nešėjomis ir užtikrino joms atlyginimą. Tuo tarpu atėjo Piktoji dvasia ir paklausė:
— Kokį darbą jūs atliekate Bhagwanui?
Dievybės atsakė:
— Mes laikome Bhagwano šviesą.
Tada Piktoji dvasia klausė dievybes toliau (būtent apie atlyginimą, kurį Bhagwan joms duoda). Tada dievybės Piktajai dvasiai atsakė:
— Bhagwan mums atlygina.
Paskui Piktoji dvasia klausė dievybes:
— Kokia laimė yra Bhagwano namuose?
Dievybės pagalvojo ir atsakė:
— Bhagwano namuose yra amžina laimė.
Piktoji dvasia kalbėjo toliau:
— Ar Bhagwan nedirba?
Dievybės atsakė:
— Bhagwanui nieko netrūksta, kad dirbtų.
Tada Piktoji dvasia kalbėjo dievybėms:
— Paklausykite mano žodžio.
Dievybės kalbėjo tarp savęs:
— Ką jis pasakys?
Tada Piktoji dvasia tęsė toliau:
— Taip kaip Bhagwan sėdi visada, nieko neveikdamas, taip ir dievybės turi sėdėti, nieko neveikdamos. Tada jūsų namai bus tokie pat kaip Bhagwano namai.
Po to dievybės pasiliko sėdėti ir neatliko joms Dievo pavesto darbo. Bhagwan supyko, kad jo kūriniai neatlieka jiems pavesto darbo. Jis taip labai užsirūstino, kad, dievybes išplakęs, numetė jas ant žemės. Tada Bhagwan vėl susimąstė:
— Dabar aš vėl esu vienas.
Kai jis pergalvojo, padarė žmogų. Žmogui Bhagwan tarė:
— Nesielkite taip, kaip pasielgė dievybės. Jūs esate mano kūriniai, ir ko tik iš manęs prašysite, aš jums duosiu. Nelaimę aš laikysiu toli nuo jūsų. Ir jei kas jus muš, aš taip pat jį mušiu. Tik Bhagwan yra jūsų valdovas, ir niekas kitas” (W. Koppers, 81-82 psl.).
Ši legenda turi geros medžiagos religiniam mąstymui, tačiau labiau į ją čia nesigilinsim. Reikia tik pastebėti, kad Bhil tauta ekspertų nėra laikoma indoeuropiečių kilmės, nors šiandien ji kalba indoeuropietiškai. Tai reiškia, kad šis pasaulio kilmės padavimas ne būtinai turi būti laikomas indoeuropietišku. Taip pat dėl žodžio Bhagwan kilmės kalbininkai nėra vienos nuomonės. Bet šiandien ši šaknis yra populiari Indijoje, Slavų tautose ir kitur.
KOKIA YRA LIETUVIŠKOS LEGENDOS HUMANISTINĖ IR RELIGINĖ VERTĖ
Labai šiltai nusakyti santykiai tarp Dievo ir žmonių Bhil legendoje yra kontrastas lietuviškam šių santykių šaltumui, kur Dievas nežino, kad jis yra žmogų sukūręs, o žmogus nežino, kas jis esąs. Tačiau Bhil teologija turi ir vieną reikšmingą trūkumą. Joje nėra išryškėjęs konfliktas tarp Dievo ir žmogaus. Žmogus čia nėra išvarytas iš rojaus. Šitokio nuodėmės realybės nereflektuojančio žmogaus samprata yra būdinga visai Indijos filosofijos ir teologijos raidai.
Tam tikra prasme lietuviškosios versijos žmogus taip pat nėra išvarytas iš rojaus. Nustūmimas "žmogystos” į pragarą yra ne tas pat, kas žmogaus išvarymas iš rojaus. Nustūmimas į pragarą yra tinkama išraiška Dievo konflikto su dvasine būtybe, o ne su žmogumi. Žmogus, krikščionišku ir S. Testamento supratimu, yra tik pašalintas iš tiesioginių santykių su Dievu, bet nenustumtas pražūtin.
Palikime nuošaly klausimą, kiek lietuviškas personažas yra dvasinio Dievo kūrinio su juo išraiška (nors toks jis yra), ir pažiūrėkime į jį kaip į žmogaus prototipą. Tai yra pagrįstas žvilgsnis, nes šitoks personažas galėjo būti sukurtas tik tada, jeigu jo kūrėjo sąmonėje buvo išlikusi didingo pirminio žmogaus samprata. Ši "žmogysta”, kuri nežino, kas ji iš tikrųjų yra ir iš kur kilusi, tuo pačiu paliudija labai žmogišką religinę krizę. Šiuo atžvilgiu ji yra tikras žmogus. Tokios nuotaikos ir tokio galvojimo žmonių yra pilnas pasaulis. Šiuo atžvilgiu "žmogysta” nėra dirbtinė fikcija, bet realaus žmogaus psichologijos išraiška. Tačiau ši "žmogysta” labai ryškiai atstovauja kūrybingo žmogaus sampratai. Ji drįsta varžytis su Dievu abiem savo kūrybiniais pasireiškimais. Ji imasi kurti dvasines būtybes, taip pat ji kuria ir žemę, tuo būdu sueidama į konfliktą su Dievu.
Kad žmogaus kūryba ne būtinai turi sueiti į konfliktą su Dievu, jau esame minėję. Daugumas nesipriešins suvokti žmogų, kaip pasaulio kūrimo dalininką. Sunkiau bus suvokti žmogų, kuriantį dvasines būtybes. Bet ir čia tam tikrų atitikmenų galima sutikti konkrečių žmonių gyvenime. Kad žmogus kartais pasijunta daugiau negu tik žmogus, liudija garsaus šveicarų psichologo Jungo pasakymas: "Dažnai aš jaučiu, kad lemtingais atvejais aš nebuvau tarp žmonių, bet buvau vienas su Dievu” (David B. Burrell "God and Action”, Notre Dame Press, 1979, 185 psl.).
Legendos pasakymas, kad žmogysta, sukūrusi dvasias, pasijuto nejaukiai, primena tuos atvejus, kai žmogus savo sukurtų vertybių tarpe nebeturi kur dėtis. Juk argi ir Hitleris nesijautė savo sukurtos sistemos spaudžiamas?
Jeigu dabar paliktume nuošaly legendinę lietuviško pranešimo formą bei jo galimas filosofines išvadas ir pasisavintume tik jo dalykinį požiūrį į pirminį žmogų, būtent, kad jis buvo labai kūrybingas, pasijustume opozicijoje su paskutiniame šimtmetyje įsigalėjusia pažiūra, kad pirminis žmogus nedaug skyrėsi nuo gyvulio. Evoliucijos teorijos šiandien yra taip populiarios, kad net nedrąsu prieš jas pasisakyti. Bet nevisi kompetentingi tyrinėtojai yra šioms nuotaikoms pasidavę. Verta šia proga paminėti vieno archeologo pažiūrą. Jo studija yra skirta tyrinėti ledlaikių žmogų kaip kūrėją. Tai yra George Kraft knyga, išleista Tuebingene 1948 m. ir pavadinta: "Pirminis žmogus kaip kūrėjas” (Der Urmensch als Schoepfer). Autorius, būdamas aukštos nuomonės apie pirminio žmogaus kūrybingumą, palyginus su vėlesniu žmogumi, remdamasis archeologiniais duomenimis, sako, kad pirminis žmogus yra daug pranašesnis už dabartines primityvias rases (plg. W. Koppers, 169 ir 66 psl.).
Mūsų laikais yra ir daugiau mąstytojų, kurie ne tik nėra žemos nuomonės apie pirminį žmogų, bet jį laiko pranašesniu už modernųjį žmogų. Štai Amerikos poetas Mc-Clure šitaip sako apie mus, palyginus su pirminiu žmogumi: "Mes esame labai nesveiki. Mes buvome daug protingesni prieš trisdešimt tūkstančių metų. Prieš trisdešimt tūkstančių metų mes turėjome didesnius smegenis ir daugiau galimybių konstruktyviniams deriniams. Mes prieš trisdešimt tūkstančių metų greičiausiai sugebėjome daugiau pažinti” ("The San Francisco Poets”, red. David Meltzer, Ballantine Books, New York, 1971, 265 psl.). Neaišku, kokios studijos ir kokie autoriai šį poetą įkvėpė taip manyti apie pirminį žmogų, bet, matyt, jis bus jų sutikęs.
Grįžtant prie klausimo, kokia lietuviško varianto vertė yra religiniu požiūriu, tenka sakyti, kad ir šiuo atžvilgiu ji nėra bevertė. Nepaisant savo susilpnėjusių santykių su Dievu, ši legenda liudija, kad pirminis žmogus turėjo tiesioginį, betarpišką santykį su Dievu.