religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1982 / SAUSIS - JANUARY / VOLUME XXXIII, NO. 1
|
1 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
4 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
|
7 |
Chiara Lubich |
|
|
8 |
P. Daugintis, S.J. |
|
|
11 |
Marija Stankus-Saulaitė |
|
|
13 |
Andrius Valevičius, S.J. |
|
|
14 |
Nijolė Jankutė |
|
|
21 |
Kun. Vyt. Bagdanavičius |
|
|
25 |
Vytautas Kasniūnas |
|
|
27 |
Alė Rūta |
|
|
30 |
Gediminas Vakaris |
|
|
33 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
34 |
Red. |
|
|
35 |
J. Pr. |
Šis numeris iliustruotas vaizdais iš buvusios “Laiškų lietuviams” ekskursijos. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. vecond class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Jau seniai civilizuotasis pasaulis nusigręžė nuo stabų. Paskutinieji Europos pagonys lietuviai taip pat jau penkioliktojo amžiaus pradžioje liovėsi garbinę Perkūną, žalčius, šventuosius miškus. Vis dėlto ta pagonybė ar stabmeldystė viena ar kita forma kartais sugrįžta į mūsų civilizuotus, kultūringus kraštus. Ir mes, lietuviai, daugiau ar mažiau nutolę nuo tikrojo Dievo ir jo įsakymų, susikuriame įvairių stabų, kuriuos imame uoliai garbinti. Tokie stabai gali būti: pinigai, rezidencija, automobilis, seksas, perdėtas rūpestis savo sveikata ir t.t. Čia paminėsime tik du iš tų minėtų stabų: pinigus ir seksą
Dabartinėje santvarkoje žmogus be pinigų negali gyventi. Pinigas yra būtina pragyvenimo priemonė, bet kai jis nustoja būti tik paprasta priemonė ir tampa žmogaus tikslu, tada jį galime visai teisėtai pavadinti žmogaus susikurtu ir garbinamu stabu.
Garbinant šį stabą, žmogui praranda reikšmę visos kitos vertybės. Pabėgę iš Lietuvos ir pakliuvę į Ameriką, mūsų tautiečiai iškart dar vis dainavo "Grįšim, grįšim”, bet dabar ši melodija jau nepopuliari. Iš pradžių visi gaudyte gaudė spausdintą lietuvišką žodį, stengėsi, kad vaikai nenutoltų nuo savo tėvų kalbos. Ir kaip viskas greitai pasikeitė! Pailiustruosiu vienu pavyzdėliu.
Maždaug prieš trisdešimt metų vienas mano geras pažįstamas buvo labai didelis lietuviškos spaudos mėgėjas ir uolus platintojas. Spaudos platinimo konkurse laimėjo net pirmąją vietą. Praėjo nemaža metų, ir atsitiktinai teko šį asmenį sutikti. Besikalbant apie spaudą, iš jo pasisakymų man kilo kažkoks įtarimas ir abejojimas, ar jis dabar beskaito kokį lietuvišką laikraštį. Taip tiesiog ir paklausiau. "Nu ne, — nedrąsiai atsakė, — dabar jau neskaitau, nes visiškai neturiu laiko; turiu skaityti angliškus laikraščius, kuriuose rašoma apie akcijas (stocks). Žinote, kai pradedi studijuoti tas akcijas, kai žiūri, kur galėsi geriau investuoti pinigą, tai nelieka laiko jokiai kitai skaitybai”.
Jokūbo šulinys (iš lauko ir iš vidaus).
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Kad medis, javas ar daržovė gerai augtų ir neštų derliaus, juos reikia tręšti. O žmogus, kaip jau svarstyta, yra daug kuo panašus į augalą. Todėl, aptarus šiame žurnale įvairius darbus su juo kaip vaismedžiu, galima pakalbėti ir apie tręšimą arba, geriau pasakius, maitinimą, nes trąšos augalui yra maistas. Apie mūsų maitinimąsi Kristus yra trumpai, bet taikliai pasakęs: "Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų” (Mt 4,4). Mes esame iš kūno ir dvasios; ir vienai, ir antrai daliai reikalingas maistas. O gyvybė maitinasi tuo, iš ko ji pati padaryta. Mūsų kūnas yra medžiaga, iš žemės, todėl ir minta tuo, ką teikia žemė. Mūsų siela yra dvasia, iš aukštai, todėl ir minta tuo, kas plaukia iš aukštybių.
Nesuprastina, kad dėl to, jog mūsų kūno maistas yra tai, kas kyla iš žemės, jį reikia laikyti žemu daiktu. Ir kūno maistas yra svarbi Dievo dovana. Tai gražiai parodydavo mūsų tėvai: jei nukrisdavo ant žemės riekė duonos, pakėlę su pagarba pabučiuodavo, tartum atsiprašydami. Bet apie kūno valgį čia nebus kalbama, nes tai jo mitybos specialistų uždavinys. Jei žvelgsime į dvasią, tai ji, kaip Kristaus nurodyta, minta kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų. Galima sakyti, kad Dievo lūpos tą mūsų sielą maitinanti žodį taria trejopu būdu.
Visų pirma, kiekvienas Dievo žodį girdi savo viduje. Tas Dievo balsas vadinamas sąžine. Paimkime pavyzdį iš istorijos, kaip Dievas žmogaus viduje kalba — šv. Ignacą Lojolą, jėzuitų ordino steigėją. Buvo karininkas, pilnas ambicijos, pamėgęs nuotykius, riterių romanus, širdies damas ir saldžius komplimentus. Viename mūšyje priešo artilerijos sviedinys sutrupina jo dešinę koją. Sveikdamas savo brolio pilyje, nuoboduliui nuvyti prašo atnešti romanų; juos labai mėgo skaityti. Bet pilyje tokių nebuvo. Rado iš viso tik dvi knygas: Kristaus gyvenimą ir šventųjų legendas. Iš pradžių karininkas į tokias knygas nenorėjo ir žiūrėti. Paskui, neturėdamas ko veikti, ėmė skaitinėti. Jį ėmė noras juoktis iš ten aprašytų keistuolių: iš jų baimės nusidėti, gyvenimo džiaugsmų atsisakymo, bėgimo nuo turtų ir garbės, galvojimo apie mirtį... Bet va, kaip žinome iš biografijos, savo viduje pradeda išgirsti balsą: juk tai buvo drąsuoliai! Jie verčiau sutikdavo mirti, negu sulaužyti ištikimybės žodį Dievui. Taip elgtis ne gėda ir kilniausiam Ispanijos riteriui! Jis buvo pašventęs savo jėgas žemiškam karaliui. Bet ir šventieji buvo kariai, susibūrę po kitokio karaliaus vėliava, pašventę savo jėgas Kristui, kurio tikslas buvo ne užkariauti porą pilių, o laimėti visą pasaulį. Pagijęs, riteris Lojolą išėjo kovoti to dangaus Valdovo kariuomenėje. Kambarys, kuriame sveiko, vėliau paverstas koplyčia, tebėra išlikęs iki šiandien su savo masyviomis ąžuolo sijomis lubose. Viršuje didelėmis raidėmis užrašyta: "Čia Ignacijus Lojolą pasišventė Dievui”.
CHIARA LUBICH
"Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų” (Mt 18,22).
Ar atsimeni, kam Jėzus pasakė šiuos žodžius? Ogi Petrui, kurs, klausęs nuostabių Jėzaus sakomų dalykų, paklausė: "Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?” Jėzus atsakė: "Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų”. Matyt, kad Petras buvo smarkiai paliestas Viešpaties mokymo, o būdamas geras ir dosnus, pasiryžo įsijungti į tą naują gyvenimo kelią, kurį Jėzus skelbė. Jis manė, kad, atleisdamas septynis kartus, darysiąs kažką ypatingo. Žydai sakydavo, kad galima atleisti du, tris kartus, daugiausia keturis. Bet Jėzus sakė, kad reikia atleisti iki septyniasdešimt kartų po septynis. Jis pabrėžė, kad atleidimas neturi ribų, reikia visuomet atleisti. Tie žodžiai primena Adomo ainio Lumeko giesmę: Septynis kartus bus atkeršyta Kainui, bet Lamekui septyniasdešimt septynis”. Taip neapykanta plinta tarp žmonių ir kaip upė tvinsta, kol išsilieja ligi jūros platybių. Prieš tokį blogio tvaną Jėzus nurodo beribį, besąlyginį dovanojimą, galintį sustabdyti smurtą. Tik atleidimas gali priešintis tokiam blogos valios išsiliejimui, rodydamas žmonijai geresnę ateitį negu savęs susinaikinimą.
Reikia visuomet atleisti. Bet atleidimas nėra tik užmiršimas, nenorintis pažiūrėti tikrovei į veidą. Atleidimas nėra silpnybė, nekreipimas dėmesio į neteisybę iš stipresniojo baimės. Atleidimas nėra indiferentizmas.
Atleidimas nevadina blogio gėriu. Atleidimas yra aiškus ir laisvas valios veiksmas, kurs priima brolius tokius, kokie jie yra, nepaisant mums padaryto blogio, taip kaip Dievas priima mus, nusidėjėlius, nepaisant mūsų nusikaltimų.
P. DAUGINTIS, S.J.
Temperamentą mes gauname gimdami. Iš prigimties paveldėti temperamentai gana įvairūs, tačiau kiekvienas jųturi teigiamybių ir silpnybių. Kaip ir visas prigimties savybes, temperamentą žmogui labai sunku apvaldyti, ypač jo silpnybes. Silpnybės, jeigu nevaldomos, pridaro pačiam žmogui ir kitiems daug nemalonumų ir žalos.
Auklėjimasis ir išsikovotas tvirtas charakteris daug palengvina jo apvaldymą, tačiau ne visiškai. Ko nepajėgia žmogus — pajėgia Dievas, su jo malone pačiam žmogui bendradarbiaujant. Tad šiame rašinyje ir pasvarstysime, kaip galima su Dievo pagalba nugalėti savo temperamento silpnybes ir įsigyti dvasios kontroliuojamą bei valdomą temperamentą.
TEMPERAMENTŲ YPATYBĖS
Temperamentas yra įgimtas biopsichinių bruožų junginys, kuris, atsiliepdamas į išorinio pasaulio dirgintus, nesąmoningu būdu paveikia žmogaus elgesį. Psichologinėje plotmėje temperamentas — tai tipas, šiam žmogui būdingas emocijų, jausmų ir veikimo reiškimasis.
Pagal įvairius stebėjimus ir tyrinėjimus, temperamentas perduodamas genų; perduodamos tėvų, bet ypač senelių, temperamentų ypatybės. Temperamentui turi įtaką endokrininių (vidaus sekrecijos) liaukų syvai ir automatinė, žmogaus nekontroliuojama smegenų sistemos dalis.
Temperamentas skiriasi nuo charakterio. Charakteris yra temperamento, vaikystėje įgytos treniruotės, ugdymo, auklėjimosi, įsitikinimų ir laikysenos padarinys. Jis skiriasi ir nuo asmenybės, kuri yra žmogaus kitiems rodomas ir jų pastebimas "veidas”.
MARIJA STANKUS-SAULAITĖ
Šią vasarą su tėvu praleidau namie, t.y. Connecticut valstijoje. Buvo viena proga, kada išgirdau savo tėvų amžiaus žmonių rūpesčius: kas atsitiks, jei susirgsiu — ar vaikai prižiūrės mane? Buvo visokių nuomonių. Vieni sakė, kad vaikų pareiga tėvams bėdoje padėti; kiti sakė, kad vaikai neturi šios pareigos. Mano nuomonė buvo tokia: iš anksto negalime žinoti, ką darysime. Vėliau išgirdau vaiky rūpestį: kas bus, jei tėvai nebegalės vieni gyventi ir susitvarkyti? Tik tada pagalvojau, kad mūsų šeimos padėtis yra ne išimtis, bet bendras mūsų kartos rūpestis.
Mamai mirus, po keturių mėnesių tėvas pergyveno paralyžių ("stroke”). Prieš penkerius metus tai buvo atsitikę lengva forma, ir tėvas "išsikapstė”. Žinojome, kad gali vėl atsitikti. Po mamos ligos ir mirties norėjosi viską pergalvoti, ramiai pagyventi, kol pasidarys lengviau. Visi laikėmės kartu — kartu kovojome, atskirai grūmėmės. Kiekvienas bandė tęsti savo gyvenimą jau be to mylimo asmens. Tėvui susirgus, vėl visas gyvenimas sugriuvo.
Tamsiausias mano savarankiško, suaugusio asmens gyvenimo įvykis buvo tėvui pirmą kartą susirgus. Tai buvo kaip tik Kalėdų metas. Brolis buvo toli. Atrodė, kad patys gyvenimo ramsčiai sulūžo, kad nebebuvo to, kuo rėmėmės. Bet tėvas atsigavo, ir prašvito.
Antrą kartą tėvui susirgus, jau buvo kitaip. Vieno iš tėvų mirtį pergyvenus, visas gyvenimas pasikeičia. Kažkas nebegrąžinamo dingsta. Kito iš tėvų ligą pergyvenant, dar labiau pasikeičia kažkas esminio. Vaikas netenka savo vietos, perimdamas suaugusiojo rolę. Jis turi spręsti, juo remiasi šeima. Vaikas perima tėvų rolę.
ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.
Žodis liturgija dažniausiai kreipia žmogaus mintį į kokią nors formalią Dievo garbinimo apeigą. Apeigų esama įvairių: Mišios, Krikštas, Sutvirtinimas, Sutuoktuvės ir įvairios kitos maldos, kur žmonės susirenka draugėn. Tad paprastai liturgija ir yra suprantama kaip speciali apeiga, kurioje žmogus gali dalyvauti ar nedalyvauti ir kuri paprastai yra atliekama sekmadieniais.
Bet ką tai reikštų, jeigu sakytume, kad pats gyvenimas yra liturgija, kad kasdieninė žmogaus veikla, pvz. rytą valyti sniegą nuo šaligatvio, vakare nešti šiukšles į lauką, vykdyti daugybę kitų nuobodžių pareigų, kurios erzina, blaško mintis, gadina nuotaiką, gaišina laiką, kad visa tai taip pat yra šventa apeiga, t.y. liturgija?
Atrodo, kad pirmoji atoveika būtų stiprus, iš pačių sielos gelmių kyląs protestas. Žmogus, pasiruošęs ginčui, sakytų: kokia čia nesąmonė! Koks svajotojas galėtų taip tvirtinti? Jam nepatiktų girdėti, kad keltis anksti rytą, stovėti šaltame drėgname ore, laukiant autobuso, 8 valandas dirbti vis vienodai, žvilgčiojant į laikrodį, o grįžtant namo, grumtis už vietą perpildytame autobuse, — kad visa tai yra Dievo garbinimas! Ne, sakytų, tokie dalykai negali būti Dievo garbinimas. Kokia čia liturgija? Čia tik kasdieninės pareigos, kurias reikia atlikti — nori ar nenori!
Tad ar gali gyvenimas būti liturgija? Taip, gyvenimas yra liturgija, nes prisikėlęs Kristus jį naujai įprasmina. Prisikėlęs Kristus pašvenčia žmoniją: "O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnai, jūs turite kaip vaisių — šventumą” (Rom 6,22). Gyvenimas su Prisikėlusiuoju tampa gyva liturgija, nes tai gyvenimas, nukreiptas į Dievą. Prieš Kristaus atėjimą žmogus buvo tam tikra prasme atitolęs nuo Dievo. Bet Dievas, tapdamas Kristuje žmogumi, patraukė į save ne tik žmoniją, bet ir visa, kas sukurta. Tokiu būdu Dievas įėjo į naujus santykius su tvariniais. Su Kristaus prisikėlimu taip pat ir visa tvarinija buvo su Juo prikelta, sugrįžo pas Tėvą, į naują gyvenimą — į naują bendravimą su Dievu. Tokiu būdu žmogus yra perėjęs į naują plotmę, kuri jį dabar skiria nuo profanutn. "Pats ramybės Dievas pilnai jus tepašvenčia ir teišsaugo tobulą bei nepriekaištingą jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui” (1 Tęs 5,23).
GEGUŽĖS MĖN. 3 D.
Kiekviena šios kelionės diena vis atneša ką nors ypatingo, įdomaus ir nuostabaus. Gulu ir keliu su skaudančia nuo įspūdžių galva. Kad būtų galima juos surinkt ir uždaryt į lagaminą! Parsiveži namo ir, kai kasdienybė ima slėgt tartum girnapusė, bematai tik vieną spalvą — pilką, tada atsidarai tą lagaminą, išsiimi, sakykim, Galilėjos įspūdžius, ir vėl viskas mėlyna, žalia, vėl kalnai, keliai, veidai, vaizdai... Ar ne puiki sugestija ateities išradėjams?
Šįryt palikome jaukųjį Tiberias ir nuvažiavom į Galilėjos Kaną. Miesteliukas mažytis, arabų apgyventas. Kelios siauros gatvelės ir tos pačios nešvarios. Dvi bažnyčios — katalikų ir graikų ortodoksų, teikia jam šiokio tokio iškilmingumo, ypač kai pradeda skambėti varpai. Seniai girdėjau varpus, ne garso juoston įrašytus, todėl klausiausi su malonumu ir nostalgija.
Aplankom katalikų bažnyčią, pranciškonų tvarkomą. Mus čia pasitinka ir palydi mažučiukas-storučiukas vienuolis su sandalais ant basų kojų, rudą abitą susijuosęs stora virve. Jis man primena viduramžių vienuolius von Schaffel romane "Ekkehard”. Mane apninka nerimta mintis, kiek šitas Viešpaties tarnelis būtų išgėręs Jėzaus padaryto vyno per tas nepamirštamas vestuves.
Iš bažnyčios atsiduriam tiesiai suvenyrų krautuvėlėj. Kelionėje jau tiek išprusom, kad į suvenyrus pataikom užsimerkę. Ši krautuvėlė "bizniauja” alyvmedžio drožiniais. Lentynos nustatytos Kristaus, Marijos galvutėmis, šv. Šeimos grupėmis, asiliukais, kupranugariais, kryželiais. Savininkas arabas labai paslaugus, vaišina mus geltonu kvapiu Kanos vynu, o mes, žinoma, perkam iš kairės ir dešinės. Keista, bet Džimis tramdo mūsų įkarštį, pusbalsiu aiškindamas, kad geriausi alyvmedžio drožiniai esą Betliejuje, ir ten, specialioje krautuvėje, verta apsipirkti. ..
Paliekam Kaną linksmi. Gal nuo geltono vyno, gal kad graži diena žada dar daug nepaprastų vietovių. Taip ir turi būti. Linksmumas, kaip šypsena ir ašaros, yra žmogaus privilegija. Ar ne mūsų linksmumui Jėzus vandenį pavertė vynu Galilėjos Kanoje?
Nazaretas (vidury — Apreiškimo bažnyčia).
Nazareto gatvėse.
Skaityti daugiau: vaizdai iš buvusios “Laiškų lietuviams” ekskursijos
KUN. VYT. BAGDANAVIČIUS
ŽMOGAUS SUKŪRIMAS
Pastudijuokime tuos padavimus, kuriuos lietuviška tautosaka yra išlaikiusi apie žmogaus ir pasaulio kilmę ir apie jų santykius su Dievu. Šiuos padavimus dr. Jonas Basanavičius yra įdėjęs savo "Lietuviškų pasakų” pirmosios knygos pradžioje.
"Seniai jau, seniai, kitą kartą, kol dar niekur nieko nebuvo, tiktai vienas Ponas Dievas, tai tada kur ten Dievas eidamas nusispjovęs ir nuėjęs sau. Po kiek laiko vėl einąs P. Dievas tuo pačiu šmotu ir randąs žmogystą. Ponas Dievas tą pamatęs ir mislyjąs:
— Kas tu toks esi?
Tas atsakęs:
— Ai nežinau.
Ponas Dievas:
— Iš kur tu atsiradai?
Tas:
— Ir aš nežinau, iš kur aš atsiradęs.
Tada P. Dievas mąstęs, mąstęs ir pagaliau atsiminęs, kad tuo šmotu eidamas kažin kada nusispjovęs, tai tas bus iš to spjaudalo atsiradęs”. Toliau legenda pasakoja apie angelų ir velnių sukūrimą, prie ko mes sustosime vėliau.
Pradedant nagrinėti šią legendą, reikia išsyk susitaikyti su mintimi, kad ji yra labai sena. Etnologai ir antropologai yra priėję nuomonės, kad panašūs epizodai yra ilgus amžius buvę išsaugoti nerašyti ir gyvu pasakojimu buvo perduodami iš kartos į kartą. Yra pavojus, kad kas nors į Dievo atsitiktinį nusispjovimą ir iš to kilusį žmogų norės pažiūrėti, kaip į Senojo Testamento žmogaus sukūrimo pasakojimo ironizavimą. Bet tokiam įtarimui pagrindo nėra. Afrikos šiaurinėse tautose, kurios yra gyvulių augintojų ciklo, atrandame gilią prasmę žmogaus seilėms.
Skaityti daugiau: ŽMOGAUS IR PASAULIO PRADŽIA LIETUVIŠKOJE TAUTOSAKOJE
Vytautas Kasniūnas
Ugniakure žaidė įvairiaspalvės liepsnos. Retkarčiais pasigirsdavo pykšt-pokšt šovimai, paskleisdami daugybę šokinėjančių žiežirbėlių. Kambaryje sklido deginamų vyšnių medžių žievių kvapas.
Po kalakutienos pietų mes sėdėjome pusračiu aplink ugniakurą, ragavome konjaką, užgerdami kava.
— Kaip maloniai svaigus degančių vyšnių žievių kvapas, — visiems besigrožėjant ugniakuro žaismingumu, prabilo Jautokas.
— Ar jūs kada nors esate buvę pavasarį, tuoj po Juozinių, vyšnių sode? — lyg deklamuodamas, rankomis gestikuliuodamas, kalbėjo Stasys Sargenis. — Saulei įdienojus, iš užšalusių vyšnių žievių lyg garu pasklinda toks maloniai svaiginantis kvapas, kad atsigėrėti negali. Atrodo, kad atsigauna net pavėsyje ir šaltyje nustipusi žolė, sulekia paukščių būriai.
Tai pasakęs, jis atsistojo ir, kiek paėjęs į šalį, pradėjo artistiškai deklamuoti savo kūrybos eilėraštį "Meilės svaigulys” apie susitikimą vyšnių sode. Įpusėjus deklamacijai, šalia manęs sėdėjusi Onutė susiėmė rankomis galvą ir prisiglaudė prie mano peties.
— Meilės prisiminimai svaigina? — paklausiau.
— Atspėjai, — lyg skausmingu šypsniu atsakė Onutė.
Po deklamacijos visi garsiai plojo, bet labiausiai Onutė, palydėdama įvairiais šauksmais. Jos veide grįžo natūrali šypsena, ir pabalęs veidas atgavo spalvą.
— Ačiū tau, Stasy, — pabučiavo poetą Onutė. — Aš buvau pažadėjusi jums papasakoti apie savo gyvenimą, atidengti praeities dienų uždangą, nusiimti nuo veido kaukę, kad jūs pažintumėte trijų vyrų našlę, ne tokią, kokia ji yra, bet tokią, kokia buvo. Jei ne Stasio eilėraštis, aš turbūt pasakojimus būčiau atidėjusi kitam laikui, nes nenorėjau sudrumsti šventiškos nuotaikos. Bet dabar jis su savo eilėraščiu sukurstė mane kalbėti.
Tai pasakiusi, užsidegė cigaretę ir, giliai atsidususi, pradėjo kalbėti:
— Aš susižiedavau žydinčiame vyšnių sode.
Alė Rūta
"Lietuviai Sibire” — Amerikos lietuvių bibliotekos, kuriai vadovauja Algimantas Kezys, S.J., leidinys. Spaudė M. Morkūno spaustuvė 1981 m. Kaina 20 dol.
Tai meniško albumo išvaizdos knyga, informuojanti, sukrečianti, liūdna, tačiau lietuviams ir visam pasauliui labai reikalinga. Kad pasaulis sužinotų, jog lietuvių tauta — kankinių šventovė, kur žemelė buvo prisotinta krauju, nuožmiam smurtui pasipriešinant ir prieš jį sukylant; kur iš gimtinės tremiamų lietuvių ašaros ir šauksmai pasaulio nebuvo išgirsti, bet Dievo amžinose knygose ir mūsų tautos istorijoj, reikia tikėtis, neliks be prasmės ir atpildo. Partizanai, tremtiniai, kalėjimų kankiniai — ar tai neparodo lietuvio charakterio tvirtumo — kentėti ir net žūti už savo principus, už savo žemę, tautą, kalbą, tikėjimą. ..
Knygos viršelyje — nyki sibirinė scena, o antroj pusėj — vienas iš daugelio baisių trėmimo vaizdų, kur nekaltus žmones grūda į grotuotą sunkvežimį, kur okupanto šautuvų buožės atskiria areštuotus nuo pasaulio, nuo laisvės ir teisybės, nuo žmogiško gyvenimo. Ir knygos viduje, be autentiškų nuotraukų iš Sibiro gyvenimo, yra tokių piešinių (pvz. 25, 50 ir ypač 211 psl.), kurie turėtų būti viso pasaulio muziejuose, parodose su užrašais: "Nekaltai ištremtųjų kančia”.
Knygos redaktorius kun. dr. Juozas Prunskis, nuostabusis aukštaitis, pats daugelio knygų autorius ir nuolatinis spaudos rėmėjas, šios knygos medžiagą sutelkdamas ir suredaguodamas, atliko milžinišką darbą, tartum pastatė paminklą beviltiškoje būklėje kenčiančiam lietuviui, šio šimtmečio nuožmiausio despoto, Sovietų Rusijos, nekaltai aukai. Šiam despotui galėjo prilygti tik hitlerinė Vokietija, bet jos viešpatavimas buvo trumpesnis, ir jos baisūs darbai jau gana plačiai, dokumentuotai parodyti ir pasaulio pasmerkti. Bet Sovietų Sąjungos galybė dar kaip reikiant nepajudinta, ir jos kruvini darbai ne visam pasauliui dar žinomi. Ši knyga, nors tik iš lietuvių tautos žvilgsnio, jau yra nemažas spragtukas sovieto-ruso sąžinei (jeigu jis ją turi) ir nemažas langelis, atvertas į žmogaus kančią, į nekalto žmogaus gyvenimo sugriovimą.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
* 1981 m. Lietuvos TSR valstybinės premijos paskirtos trims literatams, dviem muzikams, dviem dailininkams ir vienam teatralui.
Didelio įvertinimo susilaukė poeto Albino Bernoto eilėraščiu knyga "Paglostyk žolę”. Premijuotame rinkiny vyrauja kaimo vaizdai ir žemdirbių buitis. Poetui Leonardui Gutauskui premija paskirta už eilėraščių knygas vaikams: "Juoda žemelė — baltas pyragėlis” ir "Dangaus kalvis perkūnas”. Eilėraščiai pasižymi dorovingumu, tautosakiškumu ir sklandžia bei vaizdinga poetine kalba. Už literatūros bei meno kritikos darbus premiją gavo V. Kubilius.
Kompozitoriui Feliksui Romualdui Bajorui duota premija už sonatą smuikui ir fortepijonui "Prabėgę metai” ir už lietuvių paprastų žmonių dainų ciklą "Auki, auki, žalias berže”. Už muzikos atlikimo meną — Raimondui Katiliui.
Iš dailininkų premija atiteko dailininkei Ramutei Jasudytei už Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto centrinių rūmų ansambliui sukurtus gobelenus: "Broleliai”, "Gulbelė”, "Sesutės”, "Kovos su kryžiuočiais”, "Daina” ir "Lietuva”. Darbai pasižymi tikru paprastumu, nuoširdumu ir tauriu poetiniu skambesiu. Premija antram dailininkui — Stasiui Jusioniui už kaimo vaizdus: "Derlius”, "Sekmadienis”, "Studentų talka kolūkyje”, už portretą "Antanas Strazdas” ir kt.
Valstybinė premija paskirta už trijų tomų svarbų mokslo veikalą "Vilniaus universiteto istorija”. Už šį darbą premijuoti šio istorinio veikalo devyni autoriai.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
TIESIOGINĖS KALBOS SKYRYBA
Per paskutiniuosius dvylika metų šiame skyriuje kiekvieną mėnesį rašėme apie įvairius kalbos klausimus: apie taisyklingą linksnių bei prielinksnių vartojimą, apie vengimą nelietuviškos kilmės žodžių bei posakių, apie įvairias rašybos problemas. Dar nesame rašę apie skyrybą, tad šiais metais panagrinėsime kai kuriuos skyrybos atvejus. Šiame numeryje pakalbėsime apie tiesioginės kalbos skyrybą, nes ji kai kam sukelia neaiškumų.
Tiesioginė kalba, ypač ilgesni pasikalbėjimai, paprastai skiriama brūkšniais, bet jeigu yra tik vienas ar pora sakinių, galima skirti ir kabutėmis. Autoriaus žodžiai, įterpti į tiesioginę kalbą, visuomet atskiriami kableliu ir brūkšniu,nesvarbu ar tiesioginė kalba bus skiriama brūkšniais, ar kabutėmis. Įsidėmėtina, kad ši skyryba skiriasi nuo anglų kalboje vartojamos skyrybos.
Kai tiesioginė kalba skiriama brūkšniais, tai kiekvieno kalbėtojo žodžiai visuomet pradedami iš naujos eilutės. Norint ilgesnę kurio nors asmens kalbą skirstyti pastraipomis, prieš kiekvieną pastraipą (pradedamą brūkšniu) reikia įdėti kokius nors autoriaus žodžius. Jeigu jų neįdėtume, tai reikėtų suprasti, kad iš naujos eilutės pradėtas brūkšniu sakinys jau yra kito asmens pasakojimas, o jeigu tą naują pastraipą pradėtume be brūkšnio, tai reikštų, kad čia jau yra autoriaus žodžiai.
ŽAVINGI NIJOLĖS JANKUTĖS KELIONIŲ REPORTAŽAI
“Laiškus lietuviams” skaitau daugelį metų. Skaitau, kaip ir kitus lietuviškus žurnalus, nuo viršelio iki viršelio. Kai turiu kiek atliekamo laiko, parašau vieno kito numerio apžvalgėlę (dažniausiai “Darbininkui”). Aplamai turiniu esu patenkintas ir apžvalgėlėse paaiškinu kodėl. Tik nežinau, ar mano Niujorke išspausdintos pastabos pasiekia Čikagą. Šiuo metu ištisų numerių apžvalgoms neturiu laiko, bet negaliu tylomis praleisti vieno skaitinio, todėl ir rašau redakcijai.
Iki šiol perskaičiau keturis Nijolės Jankutės “Laiškus lietuviams”, išspausdintus liepos-rugpjūčio, rugsėjo, spalio ir lapkričio numeriuose. Tai kelionės reportažai iš Romos, iš Cairo, iš Luxoro-Senųjų Tėbų ir iš Sinajaus dykumos. Skaitydamas nepajutau, kaip su N. Jankute ir pats keliauju. . . Matau apšepusią, purvinai rudą, griūvančią “amžinąją” Romą, kurioje pats du kartus esu buvęs ir prie kiekvieno autorės kritiško žodžio tegaliu tik amen pridėti. Vaikštau deginančiu Cairo asfaltu, iriuosi per rankas bakšišui tiesiančių skurduolių minią, uostau dvokiančio Nilo dumblą. Juntu šiurkščią kupranugario odą ir kietą jo kuprą. Dūstu tvankioje piramidės angoje, tenkindamas smalsumą išvysti faraono kapą. Sinajaus dykumoj trinu smėlio žeidžiamas akis ir spjaudau smulkius grūdelius iš troškulio džiovinamos burnos. Net ir tos humoru pamuštos abstrakčios užuominos apie žmones, dažnai teminint tik jų vardus, daro juos gyvus, konkrečius, įdomius. Trumpai — N. Jankutės reportažai — literatūra pačia gerąja prasme. Man tai įdomiausi keturių minėtų numerių skaitiniai.
Alfonsas Nakas
• Kurt Waldheim, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius, paskelbė oficialų pareiškimą šv. Pranciškaus Asyžiečio gimimo 800 m. sukakties proga. Iškėlė šv. Pranciškų kaip taikos simbolį, gamtos mylėtoją, žmonių meilės apaštalą, vargstančių globėją. Šv. Pranciškaus mokslas ir pavyzdys turi įkvėpti ir dabartinį žmogų. Priminęs būdingą sutapimą, kad Jungtinių Tautų charta buvo pasirašyta šv. Pranciškaus (San Francisco) mieste, pažymėjo, kad lieka dar ilgas kelias įgyvendinti taikos, teisingumo, sutarimo idealus.
• Vatikano mokslo akademija rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje turėjo studijų savaitę, tema: “Visatos kilmė ir evoliucija”. Iš visų penkių kontinentų, iš dešimties įvairių tautų dalyvavo apie 30 kosmologijos mokslininkų. Vyravo nuomonė, kad pasaulis atsirado vienu staigiu sukrėtimu, kaip sakoma, “Big Bang”, iš pirmykščio sprogimo.
• Iš Lietuvos atvykusį į Vatikaną Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos administratorių vysk. Liudą Povilonį, dalyvavusį Europos vyskupų pirmininkų suvažiavime, popiežius Jonas Paulius II drauge su prel. Audriu Bačkiu pakvietė į savo vasarvietę Castelgandolfo vakarienės. Vysk. L. Povilonis oficialiai popiežiaus buvo priimtas spalio 14 d. ir įteikė popiežiui šv. Pauliaus gintarinę mozaiką.
• Italijoje, Frascati mieste, netoli Romos, spalio 15-16 d. įvyko Europos vyskupų konferencija. Pasidalinę informacijomis apie padėtį įvairiuose kraštuose, šiame metiniame suvažiavime vyskupai taipgi aptarė lapkričio mėnesį šaukiamą Danijoje antrą krikščioniškų Bažnyčių ekumeninį suvažiavimą ir penktą Europos vyskupų simpoziumą 1982 m. spalio mėnesį Romoje. Vyskupų suvažiavimo Frascati mieste komunikate pažymėta, kad pirmą kartą dalyvavo ir Lietuvos atstovas — Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų apaštalinis administratorius vysk. L. Povilonis.
"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA
Šių metų ekskursija į Portugaliją, Ispaniją, Maroką ir Prancūziją bus nuo liepos 3 iki 25 d. Aplankysime Fatimą, Liurdą, garsiausius pasaulyje muziejus ir t.t. Kaina, įskaitant kelionę, viešbučius, maistą, arbatpinigius ir visa kita — iš Niujorko 2250 dol., iš Čikagos 2495 dol. Žinoma, kainos gali šiek tiek keistis. Jau turime apie 40 asmeny, pasižadėjusių dalyvauti ekskursijoje. Dar galime vieną kitą priimti, tik reikia greitai registruotis, pranešant redakcijai arba tiesiog kelionių biurui šiuo adresu: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Avė., Chicago, IL 60643. -Telef. (312) 238-9787.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Pranas Gaida. NEMARUS MIRTINGASIS. Arkivyskupas Teofilius Matulionis. Išleido Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija Romoje 1981 m. Didelis formatas, kieti viršeliai, apie 380 psl., kaina nepažymėta.
LITHUANIA MUST BE FREE. Congressional Voices for Lithuania’s Independence. Paruošė kun. dr. J. Prunskis. Išleido Amerikos Lietuvių Taryba 1981 m.
CATHOLICS IN SOVIET-OCCUPIED LITHUANIA. Vertimas iš prancūzų kalbos. Išleido Lietuvių katalikų religinė šalpa. Knygą galima gauti šiuo adresu: 351 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. 11207.
LITUANUS, No. 3 ir 4. Adresas: 6621 S. Troy, Chicago, IL 60629.
Į LAISVĘ. Nr. 82(119). Politikos žurnalas. Redakcijos adresas: 7328 Midland Rd., Independence, Ohio 44131. Administracija: 14 Thelma Dr., Bakersfield, CA 93305.
TĖVYNĖS SARGAS. Nr. 3(50). Red. Petras Maldei-kis, 117 Sunset Dr., Hot Springs, AR 71901. Adm.: 6819 S. Washtenaw Avė., Chicago, IL 60629.