CHIARA LUBICH
"Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų” (Mt 18,22).
Ar atsimeni, kam Jėzus pasakė šiuos žodžius? Ogi Petrui, kurs, klausęs nuostabių Jėzaus sakomų dalykų, paklausė: "Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?” Jėzus atsakė: "Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų”. Matyt, kad Petras buvo smarkiai paliestas Viešpaties mokymo, o būdamas geras ir dosnus, pasiryžo įsijungti į tą naują gyvenimo kelią, kurį Jėzus skelbė. Jis manė, kad, atleisdamas septynis kartus, darysiąs kažką ypatingo. Žydai sakydavo, kad galima atleisti du, tris kartus, daugiausia keturis. Bet Jėzus sakė, kad reikia atleisti iki septyniasdešimt kartų po septynis. Jis pabrėžė, kad atleidimas neturi ribų, reikia visuomet atleisti. Tie žodžiai primena Adomo ainio Lumeko giesmę: Septynis kartus bus atkeršyta Kainui, bet Lamekui septyniasdešimt septynis”. Taip neapykanta plinta tarp žmonių ir kaip upė tvinsta, kol išsilieja ligi jūros platybių. Prieš tokį blogio tvaną Jėzus nurodo beribį, besąlyginį dovanojimą, galintį sustabdyti smurtą. Tik atleidimas gali priešintis tokiam blogos valios išsiliejimui, rodydamas žmonijai geresnę ateitį negu savęs susinaikinimą.
Reikia visuomet atleisti. Bet atleidimas nėra tik užmiršimas, nenorintis pažiūrėti tikrovei į veidą. Atleidimas nėra silpnybė, nekreipimas dėmesio į neteisybę iš stipresniojo baimės. Atleidimas nėra indiferentizmas.
Atleidimas nevadina blogio gėriu. Atleidimas yra aiškus ir laisvas valios veiksmas, kurs priima brolius tokius, kokie jie yra, nepaisant mums padaryto blogio, taip kaip Dievas priima mus, nusidėjėlius, nepaisant mūsų nusikaltimų.
Atleisti nereiškia atsakyti įžeidimu už įžeidimą, bet daryti taip, kaip sako šv. Paulius: "Neleisk, kad tave blogis nugalėtų, bet nugalėk blogį gerumu” (Rom 12,21). Dovanoti — reiškia duoti galimybę tave įžeidusiam turėti su tavimi naujus santykius. Tai padėtų judviem pradėti iš naujo gyvenimą, kuriame blogis negalėtų tarti paskutinio žodžio. Gal norėsi žinoti, kaip turėtum gyventi pagal tuos žodžius, kuriais Jėzus atsakė į Petro klausimą: "Kiek kartų turiu atleisti savo broliui?” Atsakydamas jam, Jėzus pirmiausia turėjo galvoje santykius tarp krikščionių, tarp tos pačios bendruomenės narių. Todėl pirmiausia turi taip elgtis su savo tikėjimo broliais: šeimoje, bendruomenėje, darbe, mokykloje.
Tu žinai, kad užgautasis dažnai yra linkęs atsakyti panašiu žodžiu ar elgesiu. Tu žinai, kad asmenys, gyvenantys tuose pačiuose namuose, dažnai skaudina vienas kitą dėl to, kad yra skirtingo būdo, skirtingos nervų įtampos ir dėl kitų skirtingų priežasčių. Todėl niekada neturi užmiršti, kad tik nuolatinis atlaidumo dvasios atnaujinimas gali išlaikyti taiką ir vienybę.
Tu visad būsi gundomas galvoti apie kitų netobulumus, prisiminti jų praeitį, norėti, kad jie būtų kitokie, negu yra. Bet tu turi įprasti matyti juos kita akimi, žiūrėti į juos kaip į naujus asmenis, juos visad priimdamas be jokių rezervų, nors jie ir nesigailėtų.
Sakysi, kad tai sunku? Žinoma. Krikščionybė yra graži, bet daug reikalaujanti. Juk esi sekėjas Dievo, kurs, mirdamas ant kryžiaus, prašė Tėvą atleisti tiems, kurie buvo jo mirties priežastis.
Drąsos! Pradėk taip gyventi, ir užtikrinu, kad turėsi ramybę bei džiaugsmą, kokio dar nesi patyręs.
Iš italų kalbos išvertė kun. A. Sabas