religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1982 / KOVAS-MARCH / VOLUME XXXIII, NO. 3
|
73 |
Danutė Bindokienė |
|
|
76 |
Chiara Lubich |
|
|
77 |
Jonas Miškinis |
|
|
79 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
|
82 |
Kunigas |
|
|
84 |
Nijolė Jankutė |
|
|
92 |
P. Daugintis, S.J. |
|
|
95 |
Vytautas Kasniūnas |
|
|
98 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
101 |
Alė Rūta |
|
|
103 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
104 |
Gediminas Vakaris |
|
|
107 |
J. Pr. |
|
|
108 |
Žiūrovė |
Šis numeris iliustruotas “Laiškų lietuviams” ekskursijos vaizdais iš Jeruzalės. Viršelio nuotrauka -Algirdo Grigaičio.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.
DANUTĖ BINDOKIENĖ
Jeigu paklaustume vaiką: kuri didesnė šventė — Velykos, ar Kalėdos? Jis tikriausiai balsuotų už Kalėdas, nes jos pilnos džiugaus laukimo, blizgučių, muzikos ir dovanų, dovanų! Žinoma, Velykos atneša margučių, pavasarį ir saldžių dovanėlių, bet jos vis tiek stovi antroje vietoje.
Tai paviršutiniška vaiko filosofija, apčiuopiamųjų vertybių išrikiavimas prieš suvokiamąsias. Iš vaikiško galvojimo tegalime atlaidžiai nusišypsoti. Vaikas vaiku ir lieka. Ar galima jį kaltinti, kad matomosios, ranka užčiuopiamos vertybės atrodo svarbesnės už transcendentines? Vaikas juk žino (arba turėtų žinoti), kad Kalėdos — Kristaus gimimo šventė. Gimtadienių šventimas jam pažįstamas ir savas. Argi ir pats nešvenčia gimtadienio su draugais, dovanomis, žvakutėmis ir saldumynais? Tačiau kasdieninei aplinkai patogesni kitoniški Kalėdų simboliai, kurie nejučiomis nustelbia tikrąją šventės prasmę, o jeigu ir nenustelbia, tai bent nustumia į nuošalesnę vietą, kažkur už baltosios Kalėdų Senio barzdos.
Su Velykomis kiek sunkiau. Mirties-prisikėlimo sąvoka vaikiškam protui neįkandamesnė už gimtadienio džiaugsmo supratimą. Daug lengviau Velykas sieti su pūkuotais viščiukais, margučiais, kiškiais ir pavasariniais drabužiais.
Tai vis vaiko pasaulio reiškiniai — sieti gyvenamąją aplinką (o tuo pačiu ir šventes) su pažįstamais, suvokiamais dalykais. Su tuo lengva sutikti: pakaks vaikui realybės, kai užaugs, tegul pagyvena šviesiame fantazijos pasaulyje. "Kai buvau vaikas, elgiausi, kaip vaikas, galvojau, kaip vaikas”, sako apaštalas Paulius. Jis taip pat sako, kad užaugęs pametė vaikišką galvoseną, paliko vaikišką pažiūrą į gyvenimą kartu su vaiko metais.
“Tautų” arba “Gethsemanės” bažnyčia Jeruzalėje.
Gaila, kad taip neatsitinka visiems suaugusiems. Jie laikosi tos paviršutiniškos vaikiškosios filosofijos, nors seniai palikę vaikystės amžių. Galbūt ryškiausiai tas paviršutiniškumas prasikiša didžiųjų švenčių
CHIARA LUBICH
"Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei” (Lk 1,38). Šitie gerai žinomi Marijos žodžiai yra dalis nepaprastos žinios, kurią mums perduoda Evangelija. Juos įgyvendinti esame pašaukti taip pat ir mes. Tad juos giliau pamąstykime.
Marijai, jaunutei Nazareto mergaitei, angelas paskelbė, kad ji bus Mesijo motina. Ji buvo pasiaukojusi Dievui likti mergele, tad angelo žodžiuose matė nenugalimą kliūtį, Todėl ji prašė ženklo. Tada angelas jai apreiškė, kad ir jos pusseserė Elzbieta, laikoma nevaisinga, laukiasi kūdikio. "Nes,— užbaigė dangiškasis pasiuntinys, — Dievui nėra nieko negalimo”.
Tada Marija tarė: "Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei”. Marija Dievo visagalybe neabejojo ir, sužinojusi savo paskirtį, angelo patvirtintą duotu ženklu, išpažino savo tikėjimą ir paklusnumą.
Dievo įsakymai išganymo darbe visuomet reikalauja paklusnumo. Išganymo istorija prasidėjo Abraomo paklusnumu. Ir Marija tikėjimu bei paklusnumu noriai priėmė Dievo planą. Vienu klusnumo veiksmu Kristus atėjo į pasaulį, taip pat vienu klusnumo veiksmu Jis iš jo ir išėjo. Savo planams vykdyti Dievas nori žmonių, kurie
Jam pasivestų visišku tarno paklusnumu. Dievo kūrybos plane Marija tokia ir buvo. Taip ji tikrai atstovavo žmonijai ir prisiėmė jos ateitį. "Viešpaties tarno” pavadinimas išreiškia ne vien tik nuolankumą, bet ir garbingumo titulą, kuriuo buvo vadinami didieji išganymo istorijos tarnai, kaip Abraomas, Mozė, Dovydas ir pranašai. Tad Marija tais žodžiais išreiškė ir visą savo didybę.
(Pluoštelis atsiminimų)
JONAS MIŠKINIS
Caras, uždrausdamas lietuvišką spaudą ir uždarydamas lietuviškas mokyklas, tikėjosi netrukus surusinsiąs mūsų tautą. Jis per savo valdininkus ryžtingai varė nutautinimo darbą Lietuvoje, naikino kiekvieną tautinį lietuvių pasireiškimą bei jų savarankiškumą.
1827 m. uždraudė valstiečių vaikams eiti mokslus gimnazijoje ir universitetuose. Paliko tik, ir tai ne visur, valsčių centruose bei didesniuose miestuose pradžios mokyklas, kuriose, ypač Vilniaus gubernijoje, paskyrė rusus mokytojus. 1840 m. panaikino Lietuvos Statutą, o jo vietą užėmė rusiškasis "Svod zakonov”. Taigi po to dar labiau įvairiomis priemonėmis ir dideliu uolumu stabdė švietimo ir lietuviškosios kultūros plitimą.
Kaimiečiai kultūrininkai, augę kaimo pastogėje, negalėdavo pakęsti tokio didelio tų pačių kaimiečių pažeminimo, lietuvių kalbos persekiojimo ir paniekinimo. Tad jie ir ėmė uoliai veikti prieš caro valdžią.
O kai 1883 m. pasirodė dr. Jono Basanavičiaus "Aušra”, tai juos dar labiau paskatino prie to kilnaus lietuviško darbo. Daugeliui ašaros iš džiaugsmo tryško, kai, paskaitę "Aušrą”, rado, kad lietuvių kalba nė kiek ne prastesnė už kitas kalbas, o už daugelį jų net gražesnė, nes labai sena, skambi, žodinga. Iš "Aušros” jie daugiau sužinojo apie Lietuvos praeitį ir apie tas skriaudas, kurias lietuviams daro caro valdžia, užgniaužusi spaudą, suvaržiusi švietimą ir visą kultūrinį gyvenimą. Dėl to jie ragino žmones neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, o patarė močiutėms savo vaikus mokyti namie, ragino didesniuose kaimuose steigti slaptas mokyklas.
"Aušra”, o vėliau "Varpas” ir "Tėvynės sargas” bei "Apžvalga” be atodairos ragino lietuvius nepasiduoti maskoliškai įtakai, nepamiršti savo gimtosios kalbos ir mokyti vaikus vien tik lietuviškai. Visuose tuose lietuviškuose laikraščiuose, lyg veidrody, atsispindėjo anos gadynės visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Labai daug karčios teisybės jie rašė apie caro valdžios priespaudą, norą sutrypti, užgniaužti bet kokį visuomenės gyvenimą. Beveik visi vienodai mokė: pasitenkinti savo jėgomis ir iš nieko jokių malonių nelaukti.
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Garbinga būti lyginamam su galva. Bet daug garbės nedaro panėšėti į uodegą. Kodėl? Neatrodo, kad priežastis būtų galvos aukštesnis lygis ar didesnis grožis. Juk, sakysime, katino uodega, kai glaudydamasis ją išriečia, stovi žymiai aukščiau už jo galvą. O povo uodega, kai dailiai išskėsta, ar žymiai nepraneša jo galvos savo gražumu? (Kadangi žmogus, bent dabartinis, uodegos neturi, mes šių dviejų kūno dalių lyginimui tegalime imti gyvulių pasaulį). Vadinasi, priežasties garbingumo skirtumui tarp galvos ir uodegos reikia ieškoti kur kitur, ne aukštyje ar grožyje. Tikroji priežastis bus bene ta, kad galva veda, o uodega bindzena iš paskos. Todėl žmogui būti panašiam į uodegą kažkaip negarbinga. Bet visų mažiausiai garbės tada, kai pamato tebuvęs vien uodega, kas išdidžiai laikė save galva. Nuo šio žiupsnelio filosofijos pareikime prie teologijos, kur jis vėliau pravers pastatyti dalykams į reikiamą perspektyvą.
Paskutiniuoju metu ėmė netrūkti žmonių katalikų inteligentų tarpe, kuriems nebėra velnio. Apie jo buvimą kalbančius teologus vadina labai pasenusių pažiūrų. Pažangioji teologija sako atradusi gana aiškų faktą, kad piktosios dvasios — tai ne kokios nors tikros būtybės, kaip anksčiau tikėta, o vien vardas išreikšti žemėje ir žmoguje kerojančioms blogybėms, nesėkmėms, bėdoms. Tvirtinti, kad tai gyvi asmenys, mūsų moderniuoju metu reikštų apsijuokti. Verta pažiūrėti, ar tie modernieji, šiuo savo "atradimu” manąsi pradėję būti vedančia galva, iš tikrųjų nėra vien kitiems — ir nelabai garbingiems — iš paskos besivelkanti uodega.
Prof. Simas Sužiedėlis yra parašęs knygą Kunigas Jonas nuo Kryžiaus. Tai kun. Jono Švagždžio (gim. 1882 m.) biografija. Joje randame įdomių žinių apie Brocktono lietuvių parapiją Amerikoje, į kurią buvo atkeltas. Parapijos archyve tas kunigas aptiko vieno buvusių klebonų, kun. Dragūnevičiaus, užrašus. Juose, tarp kitų dalykų, buvo toks. Kartą atėję pas kleboną parapijos komiteto nariai ir jam pareiškę, kad nenorėtų pamoksluose girdėti užsimenant piktosios dvasios.
KUNIGAS
Nežinau, kas Tu esi: vyras ar moteris, senas ar jaunas, bet prašau, leisk man Tau pasiskųsti. Aš neturiu nė vieno žmogaus, prie kurio širdies prisiglaudęs galėčiau išsiverkti, išsikalbėti ir pasijusti suprastas.
Neturiu žmogaus, nors žmonėse nardau, kaip žuvytė vandenyse, o ne kur nors dykumose klajoju ir ne girių tankumynuose slapstausi.
Neturiu žmogaus, kurs mane suprastų, nes esu ne toks, kaip visi. Ir todėl, kad aš ne toks, vieni manęs neapkenčia, kiti bijo, treti nedrįsta, o net ir geriausieji bičiuliai varžosi. Taip aš ir lieku vienas, vienui vienas žmonių miniose.
Tačiau dėl to aš nesiskundžiu. Tokį gyvenimo kelią nutiesė man Viešpats. JIS mane atskyrė nuo tėvo ir motinos, nuo brolių ir seserų, nuo artimiausiųjų draugų. JIS nori, kad aš būčiau vienas, laisvas JO planams įgyvendinti. Su tuo aš mielai sutikau ir niekada nė akimirkos nesigailėjau sutikęs.
Mano vienuma yra laimė. Vienas esu, bet niekada ne vienišas. Toje vienumoje radau ištikimą, švelnų ir galingą draugą — Viešpatį ir jis yra mano širdies laimė. Ar Tu įstengsi suprasti, kaip gali atsirasti skundo laimės kupinoje širdyje? O taip yra. Laiminga mano širdis yra pritvinkusi, pilna skundo — net plyšta — ir kaip aš norėčiau, kad tą skundą išgirstų kiekvienas brolis žmogus, kiekviena sesė širdis.
Ar Tu negalėtumei man pasakyti, kodėl kai kurie žmonės manęs neapkenčia? Kodėl jie laiko mane apgaviku, veidmainiu, tinginiu, išnaudotoju, parazitu, savo laimės priešu?
GEGUŽĖS MĖN. 4 D.
Nieko čia nėra pripuolama. Viskas "kad įvyktų, kaip Rašte pranašauta”. Kas per miestas! Jau prieš 4000 metų egiptiečiai jįvadino Uru-Sholim — Taikos miestas, nors taikos jis mažai tematė, amžiais griautas, degintas, statytas. Tačiau amžinai gyvas ir amžinai pasaulio dėmesio centre! UruSholim - Jerushalayim - Jeruzolima - Jeruzalė keista, bet nepasikeitusi per tūkstančius metų!
Važiuojam Derech Ophel keliu. Vienoj pusėj — Alyvų kalnas, kitoj — dantyta, bokštuota senamiesčio siena. Mes visi prilipę prie langų. Spragsi foto aparatai, aidi Džimio balsas. Jis kalba su įsijautimu — Jeruzalė jo gimtinė. Džimis čia viską pažįsta, žino ir myli. Dabar jis primena vilniečius, kurie, man ten beviešint, rodė, aiškino, pasakojo apie Vilnių, brangiausiąjį miestų miestą, Lietuvos Jeruzalę.
Ophel, kaip Džimis aiškina, apytikriai reiškia spuogą. Tai kalnagūbris, ant kurio Dovydo laikais stovėjo jebuzitų miestas. Jebuzitus nukariavęs, Dovydas čia pasistatė pirmąją tvirtovę.
Lietuviškas Viešpaties maldos tekstas “Pater noster” bažnyčioje.
Kaip psalmėse parašyta, "kalvos stovi aplink Jeruzalę”. O ji, t.y. senamiestis, tūno apriesta dviejų slėnių — Hinomo ir Kidro-no. Kidrono vardas man vėl primena vaikystėje girdėtas senas giesmes apie "poną Jėzusą, varomą per Kedrono upelį”. Akis išplėtusi stebiu tą slėnį, bet neįžiūriu jokio vandens, jokio upelio. Čia vien tik kapai, kapai, kapai — tūkstančiai senų antkapių, didesnių ir mažesnių paminklų. Kidrono slėnis — garsioji Juozapato pakalnė, kurioje, pagal žydų, musulmonų ir krikščionių tradiciją, laikų pabaigoje įvyks paskutinis žmonijos teismas. Todėl jau nuo senų laikų šių religijų tikintieji stengiasi čia pasilaidoti, tarytum norėdami pirmieji "būti vietoj”, kai sugriaus archangelų trimitai. Turbūt Kidrono slėnį kapinėms panaudojo senieji žydų karaliai, kurių paminklus matome netoli kelio: Yehoshafat (Juozapato) bokštelį, Absalomo koloną ir Zacharijo mauzoliejų su piramidiška viršūne.
Jeruzalės vaizdas. Vidury garsioji mahometonų Omaro mečetė.
‘Laiškų lietuviams” ekskursijos dalyviai prie Jeruzalės.
Skaityti daugiau: “Laiškų lietuviams” ekskursijos vaizdai iš Jeruzalės
P. DAUGINTIS, S.J.
Daugelis mūsų tautiečių laisvajame pasaulyje, ypač Šiaurės Amerikoje, jau yra pasiturintys žmonės. Nemažai yra ir turtingų, o dar daugiau siekiančių greitai praturtėti. Tačiau daugelis jų viešai savęs nelaiko turtingais. Jie sakosi turį žmonišką pragyvenimą ir stengiasi apsirūpinti ateitimi.
Tokie mūsų tautiečiai laiko save dorais, gerais krikščionimis. Juk būtų apsileidimas, jų manymu, gyventi skurdžiai šiame turtingame Amerikos krašte. Prasigyvenimas reiškia Dievo palaimą ir Viešpaties valią, anot 23-čios psalmės žodžių: "Mane Viešpats gano, man nieko nestinga. Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja; manąją sielą gaivina, veda mane teisingais takais savo garbei”.
Ir apaštalas šv. Jonas trečiame savo laiške (1,2) to linkėjo saviesiems: "Aš linkiu, kad tau gerai sektųsi visuose reikaluose, kad būtum sveikas — taip, kaip tau sekasi sielos reikaluose”.
Be to, juk reikia pasinaudoti Dievo duotais talentais. Ir liaudies išmintis sako: "Dirbk, ir Dievas tau padės!” Taip pat į apsirūpinimą ir prasigyvenimą traukia du stiprieji žmogiškosios prigimties polinkiai: gyvybinis polinkis — išlaikyti save ir šeimą; savigarbos — kad nereikėtų iš kitų prašyti, elgetauti. Visa tai Dievo įdiegta ir norėta.
Atrodo, kad tai labai logiška ir protinga, bet toks elgesys gali būti labai klaidingas. Paprastai apsirūpinimas ir turtėjimas turi įvairių neigiamų pasekmių. Daugelis jų nepastebi ir neįvertina. Štai keletas jų: vis didesnis dėmesio kreipimas į turtą, į medžiaginius reikalus, vis mažiau svarbos ir laiko skiriant dvasiniams dalykams, mažiau ir Dievo garbinimui. Jei ir dėkojama, tai paviršutiniškai. Žmogus jaučiasi savo talentais tai pasiekęs. Mažiau ir Dievo prašoma — žmogus juk jau pats apsirūpinęs savimi ir savo ateitimi. Mažiau dėmesio ir pinigų skiriama ir kultūriniams reikalams. Šimtatūkstantinė lietuvių išeivija nebeišperka 1ooo egzempliorių tiražo knygų, labai skystai lanko koncertus, literatūros vakarus, paskaitas ir kitus kultūrinius renginius.
(Nemanykit, kad mes, moterys, angeliukai, o vyrai— velniukai)
Vytautas Kasniūnas
Besiklausant Onutės pasakojimų, atrodo, lyg sustojo gyvenimo laikas, ir mes, atsukę laikrodžius, dienas, mėnesius, metus, plaukiojome praeities sūkuriuose. Atrodo, kad į tave įbedę akis, rodo pirštais, mena praeities klaidas.
— Onute, — po trumpos tylos sugriaudė poeto Stasio žodžiai, — tu savo pasakojimais atvėrei mums naują pasaulį. Įsibėgėję gyvenimo kelyje, mes kopiame į savo pasirinktą kalną, mesdami šalin nudėvėtus senus batus, avėdami naujus, vis gražesnius, blizgančius. Mes užmirštame, kiek daug dulkių nuklojo senus apavus, kiek daug purvo buvo prisikabinę. Grįždama savo praeitin, tu ir mus į ją grąžinai.
— Tu, Onut, būtum gera rekolekcijų vedėja, įsiterpė mūsų vadinamas diakonas. — Atrodo, lyg velniukai, pasislėpę po kilimu, žybčioja savo akimis į mus.
— Mano vyras taip skrupulingas nusikaltimams, jog jam nuodėmė, jei nuskina nuo medžio obuolį, — pertraukė vyro kalbą diakonienė.
— Cha, cha, — visi balsiai nusijuokė.
— Tu kalbi apie Ievos obuolį? — juokdamasis paklausė Stasys.
— O, jūs blevyzgos, — numojo ji ranka. — Sakai balta, o jiems juoda. Aš apie tikrą obuolį kalbu, o jiems — Ievos obuolys prisimena.
— Onutė pailsėjo, tad grįžkime prie jos pasakojimų, — įsiterpiau aš. — Kaip užsimezgė meilės ryšiai su Gediminu?
Skaityti daugiau: O, kad galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo. . .
Juozas Vaišnys, S.J.
Kalbėdami apie žymius žmones, dažnai esame linkę vartoti superlatyvus. Kartais juos iškeliame aukščiau, negu iš tikrųjų reikėtų. Jų nuopelnus vadiname milžiniškais arba neišmatuojamais. Ne visuomet tai būna teisinga. Neretai tie žmonės iškeliami į daug didesnes aukštumas, negu jų pačių darbai ir nuopelnai juos iškėlė. Bet jeigu kalbėsime apie žymųjį mokslininką Louis Pasteur, tai to pavojaus nebus. Kaip mes apie jį bekalbėtume, kokius superlatyvus bevartotume, niekad nebus per daug pasakyta. Žodžiais, nors ir skambiausiais, jo nuopelnų visai žmonijai, ilgoms ateinančių kartų eilėms nei apsakyti, nei aprašyti neįstengsime. Jeigu už kiekvieną iki šiol išgelbėtą žmogaus gyvybę Pasteur išradimų dėka duotume jam po aukso medalį, tai iš to aukso būtų galima jam pastatyti ne tik milžinišką paminklą, bet ir didelį mauzoliejų.
Kai prieš keletą metų prancūzai panoro išleisti pašto ženklus su kokio nors žmogaus atvaizdu, kuris Prancūzijai yra suteikęs daugiausia garbės, jie nerado tinkamesnio už Louis Pasteur. Kai kurie mokslininkai išsireiškė, kad jo darbai nėra vertinami milijonais, bet milijardais. Gal būtų dar teisingiau, jeigu pasakytume, kad jo darbų jokiais pinigais įvertinti negalima.
L. Pasteur gimė 1822 m. neturtingo kailiadirbio šeimoje. Tėvas sūnų labai mylėjo ir stengėsi išmokslinti. Šiam tikslui jis visai nesigailėjo savo kuklių santaupų. Už tai Pasteur savo tėvui visą gyvenimą buvo labai dėkingas, nes aiškiai suprato, kad be tėvo nuoširdaus rūpesčio jis nebūtų pasiekęs savo mokslinių laimėjimų. Apie tėvą savo žmonai kartą jis rašė: "Jaunystėje jis mane saugojo nuo blogų draugysčių, įpratino dirbti ir davė man sąžiningo ir turiningo gyvenimo pavyzdį. Tu jo dar nepažinojai tada, kai mano motina ir jis taip sunkiai dirbo, kad man užtektų pinigų knygoms ir mokslui... Jis matė darbą, kuris neišvengiamas, norint kilti aukštyn, bet jis žiūrėjo ir mano sveikatos, kad persidirbęs nesusirgčiau. Kai kurie mano pasisekimai mokslo srity jam teikė labai daug džiaugsmo ir pasididžiavimo. Tai buvo garbė ir jam, ir jo sūnui, tam vaikui, kurį jis globojo ir mokė. Vargšas mano tėvelis. Aš esu laimingas, kai pagalvoju, kad galėjau jam padaryti trupučiuką džiaugsmo”.
Alė Rūta
Visada pasilik tenai,
atsirėmusi į darželio tvorą,
amžina ir graudi
mano atsiminimuose. . .
Ačiū už visa tai,
ką man brangiausio padovanojai:
už dangų,
už kaimą
ir už akmeni,
ant kurio mudvi sėdėdavom,
ardydamos sena amerikonišką
tėvo megztinį. (21 p.)
Tai bene sentimentaliausi posmai visame rinkiny iš eilėraščio "Ačiū už dangų”. Sentimentalumu Julijos Švabaitės poezijos nebūtų galima pakaltinti. Atrodo, visada ji posmuoja savo tiesą ir savas emocijas trumpai ir tiesiai, atrasdama taupų žodį ne tik vaizdui, bet dažnai visai vaizdų grupei. Net ir eilėrašty "Atsisveikinimas” (90 p.), jautriausiame iš viso Vilniaus eilėraščių ciklo, J. Švabaitės emocijos išreikštos lyg sustingusia statula:
Paskutinio sudiev
grauduly neišpasakytam
atsiklaupsiu
ir pabučiuosiu
šventąją žemę —
Vilniaus Jeruzalę.
Viešpatie,
jeigu gali,
tai kodėl negali
atitolint šią taurę
nuo jų
ir nuo manęs. . .
Sudiev. . . Sudiev. . .
prie krūtinės
vystančios ir paskutinės
Vilniaus konvalijos.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
KABLELIŲ RAŠYMO ATVEJAI (Tęsinys)
4. Kableliais skiriamos viena nuo kitos vienarūšės sakinio dalys:
a) kai tarp jų nėra jungtuko, pvz.: Vištos, antys, žąsys yra naminiai paukščiai. Pas mus buvo daug svečių: Jonas, Petras, Antanas ir Kazys.
b) kai prieš kiekvieną vienarūšę sakinio dalį kartojamas tas pats jungtukas (ar, arba, ir, nei) arba koks nors kitas jungiamasis žodis (kiek - tiek, čia - čia, kaip - taip, ne tik -bet ir), pvz.: Ar lyja, ar sninga, ar šąla, vis tiek reikia eiti į darbą. Buvau sutikęs ir Jonį, ir Petrą. Nei šiaip, nei taip čia buvo tavo pasielgta. Tiek vyrai, tiek moterys gerai atliko tą darbą.
Pastabos, a) Du vienarūšiai pažyminiai, kai vienas pažymi atsitiktinę, o kitas esminę daikto ypatybę, kableliu neskiriami, pvz.: Pirkome sausų beržinių malkų. Medžiuose kranksi didelės juodos varnos.
b) Vienarūšėmis sakinio dalimis nelaikomi pasikartojantys žodžiai įspūdžiui sustiprinti, todėl tarp jų kablelis nerašomas, pvz.: Pagiryje stovėjo maža maža (labai maža) trobelė. Reikėjo keltis anksti anksti (labai anksti). Dieną naktį (visuomet) jo kambaryje skamba muzika.
5. Kableliais išskiriama tokia sakinio dalis, kuri kitos sakinio dalies turinį paaiškina, papildo, patikslina, pvz.: Mūsų darželyje, ties langais, pražydo raudonos rožės. Mes, lietuviai, esame indoeuropiečiai. Ten, prie Šešupės, prabėgo mano vaikystės dienos.
6. Kableliais išskiriami įterptiniai žodžiai ir sakiniai, pvz.: Jam, matyt, buvo malonu čia gyventi. Mano nuomone, jam reikėjo kitaip pasielgti. Jis, be abejo, rytoj ateis. Tas mūsų kaimynas, reikia tiesą pripažinti, yra visai padorus žmogus.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
NEPRIŽIŪRIMI KULTŪROS NAMAI
"Tiesoje” skaitome:: "Sakoma, kad kultūros namus ar klubą, biblioteką ar muziejų pirmiausia garsina ne langai ar stogai, o kasdieniai darbai. Tačiau ne paskutinis žodis tenka ir kultūros židinio patalpoms, aplinkai. Malonu dirbti, kai čia jauku, šilta, švaru, miela čia pabūti ir svečiui. Deja, iš Molėtų, Jonavos, Zarasų, Vilniaus ir dar kelių rajonų pasiekia žinios, kad ten yra kultūros namų, klubų, bibliotekų, muziejų, į kuriuos netraukia užeiti — jie nekūrenami, apleisti, o kai kur prie durų kabo tik spyna — pastatas uždarytas remontui, kuris nežinia kiek užsitęs. . . Tai nenormali padėtis. Kultūros — švietimo įstaigų veiklos dienotvarkėje šalia kitų neatidėliotinų klausimų turi būti ir šeimyninkiško jų materialinės technikinės bazės panaudojimo reikalai, kuriuos taip pat privalu sutvarkyti bendromis pastangomis”.
LIETUVIŲ KVARTETAS ŽAVI VOKIEČIUS
Lietuvos M. K. Čiurlionio valstybinis kvartetas lankėsi Rytų Vokietijoje ir per penkiolika dienų suruošė vienuolika koncertų. Vokiečiai labai gerai atsiliepė apie lietuvių kvartetą ir jame dalyvavusius dainininkus. Vokiečius savo balsu sužavėjo Vaclovas Daunoras, dramatiškumu pasižyminti dainininkė Stanislava Gižaitė ir virtuoziškai dainavusi Ramutė Tamuliauskaitė.
SENOVĖS LIEKANOS LIETUVOS EŽERUOSE
Pirmą kartą Lietuvoje susidomėta povandenine archeologija. 1959 m. Trakų muziejaus pastangomis buvo pasamdyti profesionalūs narai, kurie išžvalgė Galvės ežero pakrantes. Jie nieko įdomaus neužtiko, ir buvo labai nusivilta. 1976 m. vėl buvo atnaujinta žvalgyba po vandeniu. Buvo nardyta Trakų bei Vilkokšnio ežeruose. Jokių įdomių dalykų nesurasta. Praėjusių metų rudenį buvo nardyta Alytaus rajone, netoli Doškonių km. Čia buvo surinkta nemaža titnago dirbinių, pora strėlių antgalių, yla, gremžtukas ir daug kitų niekų. Dauguma radinių būdingi mezolitui, keletas — neolitui. Nustatyta, kad akmens amžiuje šiose vietose būta stovyklaviečių. Ekspedicijos surasti daiktai liudija, kad Lietuvos ežerai slepia daug įvairių pereinamųjų laikotarpių archeologinių liekanų.
• Tarptautinis olimpiadų komitetas suteikė popiežiui Jonui Pauliui II olimpinį aukso medalį. Tai retas, išskirtinis gestas.
• Vatikano Rytų Europos politika esanti lietuvio mons. Audrio Bačkio vadovybėje. Taip skelbia įtakingas britų žurnalas “The Economist”. Prel. A. Bačkis yra Vatikano viešųjų reikalų vicesekretorius.
• Daugelis JAV akademikų pasiuntė protesto pareiškimus Lenkijos vyriausybei, reikšdami pasipiktinimą, kad taip laužomos žmogaus teisės. Tarp protestuojančių profesorių buvo ir Amerikos katalikų universiteto prezidentas dr. E. Pellegrino bei Notre Dame universiteto prezidentas kun. Th. Hes-burgh.
• Lenkijos vyskupai, įvedus tame krašte karo stovį, savo bendrame ganytojiškame rašte, kurį pasirašė primas arkiv. Glemp, pareiškė, kad Lenkija yra karinės jėgos terorizuojama, žmogaus teisės žiauriai suvaržytos.
• Zairo respublikoje, centrinėje Afrikoje, iš 28 mil. gyventojų yra 12 mil. katalikų. Per metus katalikų skaičius paaugo 400.000. Dar ruošiasi tapti katalikais apie 300.000 katechumenų. Katalikus aptarnauja apie 800 vietinių kunigų ir daugiau negu 1.700 misininkų. Vienuolių skaičius per kelerius metus iš 147 paaugo iki 519. į kunigus ruošiasi 1.310 klierikų.
• Illinois valstijos Kolumbo vyčiai katalikų organizacija, spalio mėnesį per dvi dienas surinko 932.685 dol. aukų protiškai atsilikusiems gelbėti. Per 12 metų Kolumbo vyčiai šiam reikalui yra surinkę aukų 61/2 mil. dolerių.
• Lietuviai pranciškonai, minėdami šv. Pranciškaus 800 m. gimimo jubiliejų, nusprendė išplatinti prof. Antano Maceinos knygą “Saulės giesmė” ir kun. Viktoro Gidžiūno “Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas” bei surengti specialias minėjimo iškilmes su liturgine ir akademine programa Toronte gegužės 2 d., Rochesteryje gegužės 16 d. ir Brooklyne spalio 13 d.
Žiūrovė
Mokslo ir Kūrybos simpoziumo dienomis atidaryta lietuvių dailininkių paroda buvo viena iš tų netikėtai malonių atrakcijų, kurias verta pamatyti ir malonu prisiminti. Parodos tema — "Mitologinės būtybės lietuvių tautosakoje”.
Jau parodos katalogas, nors mažas ir kuklus, bet išradingai paruoštas, traukė lankytoją "užmest akį” į tas pasakiškas būtybes. Mūsų gabių dailininkių į rėmus pagauti dievai, deivės ir dievukai žavėjo lankytojus savo išvaizda, spalvomis ir nuotaika.
Tik galerijon įžengus, žiūrovą pasitiko Zitos Sodeikienės linksmi plikabambiai kaukai ir papūstžandžiai sparnuoti aitvarai. Jie lakstė derlingais pasakų laukais, skraidė minkštų debesėlių pilnuose danguose, lyg kviesdami visus kartu džiaugtis, juoktis ir pasakas sekti.
Didžiulės spalvingos Magdalenos Stankūnienės drobės šaukė paklaidžiot "Mildos dausose” ir "Šunskų girioj”, o Nijolės Banienės stilizuoti gaidžiai, gaideliai ir gaidžiukai priminė senovės lietuvių aukas Žemėpačiai. Janinos Marks aitvarai nesirangė ugniniais žalčiais ir grūdų į aruodus ne spjaudė. Mat jie buvo. .. lininiai ir vilnoniai, todėl labiau meilūs, negu baisūs.
Šioje parodoje teko sutikt ir simpatingų žalčių, ne Eglės marškiniuose, bet ant apklotų besiraitančių ir po lapus bešliaužiojančių (J. Marks ir D.R. Marder). Didžiaakės molinės E. Marčiulionienės laumės liūliavo pamestini, spalvom liepsnojo D. Kizlauskienės "Elementai”, driežu skubėjo M. Ambrozaitienės "Žemyna”. O D. Stončiūtė lino raižiny "užfiksavo” net "pirmąją astronaut” — nevalyvą pasakų moterėlę, išdrįsusią parodyt mėnuliui pasturgalį ir amžiams prie mėnulio prilipusią.
Skaityti daugiau: Kaukai, aitvarai, žalčiai ir pirmoji lietuvių “astronautė” Čiurlionio galerijoje
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINĖ ŠVENTĖ
Kiekvienais metais ruošiame “Laiškų lietuviams” šventę, kurios metu įteikiame premijas konkurso laimėtojams, pasigėrime menine programa, pasivaišiname ir pabendraujame. Šiais metais ji bus balandžio 18 d., Atvelykio sekmadienį. 4 val. po pietų mūsų koplyčioje bus mišios, 5 val. vakarienė, o po vakarienės premijų įteikimas ir įdomi dainų bei dailiojo žodžio programa, kurią atliks dainininkė ir aktorė Elena Blandytė, akompanuojant muzikui Manigirdui Motekaičiui.
Staliukus (po 10 žmonių) prašome užsisakyti iš anksto (bus ir bendras stalas). Bilietus galima įsigyti “Laiškų lietuviams” administracijoje arba pas platintojus. Laukiame visų Čikagos ir apylinkių skaitytojų. Bent kartą per metus būtų malonu su visais susitikti.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA
Mums labai malonu, kad susidomėjimas ekskursija yra labai didelis, bet kartu ir nemalonu, kad negalime visų norinčiųjų priimti. Lėktuve ir viešbučiuose esame gavę vietų tik 45 asmenims, o norinčių dalyvauti jau yra apie 60. Žinoma, vietas gaus tie, kurie anksčiau užsiregistravo. Darome įvairių žygių gauti daugiau vietų, kad galėtume visus patenkinti, bet nežinia, ar gausime. Liepos mėnesį Ispanijoje visi viešbučiai perpildyti. Kitose šalyse yra geriau.