CHIARA LUBICH
"Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei” (Lk 1,38). Šitie gerai žinomi Marijos žodžiai yra dalis nepaprastos žinios, kurią mums perduoda Evangelija. Juos įgyvendinti esame pašaukti taip pat ir mes. Tad juos giliau pamąstykime.
Marijai, jaunutei Nazareto mergaitei, angelas paskelbė, kad ji bus Mesijo motina. Ji buvo pasiaukojusi Dievui likti mergele, tad angelo žodžiuose matė nenugalimą kliūtį, Todėl ji prašė ženklo. Tada angelas jai apreiškė, kad ir jos pusseserė Elzbieta, laikoma nevaisinga, laukiasi kūdikio. "Nes,— užbaigė dangiškasis pasiuntinys, — Dievui nėra nieko negalimo”.
Tada Marija tarė: "Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei”. Marija Dievo visagalybe neabejojo ir, sužinojusi savo paskirtį, angelo patvirtintą duotu ženklu, išpažino savo tikėjimą ir paklusnumą.
Dievo įsakymai išganymo darbe visuomet reikalauja paklusnumo. Išganymo istorija prasidėjo Abraomo paklusnumu. Ir Marija tikėjimu bei paklusnumu noriai priėmė Dievo planą. Vienu klusnumo veiksmu Kristus atėjo į pasaulį, taip pat vienu klusnumo veiksmu Jis iš jo ir išėjo. Savo planams vykdyti Dievas nori žmonių, kurie
Jam pasivestų visišku tarno paklusnumu. Dievo kūrybos plane Marija tokia ir buvo. Taip ji tikrai atstovavo žmonijai ir prisiėmė jos ateitį. "Viešpaties tarno” pavadinimas išreiškia ne vien tik nuolankumą, bet ir garbingumo titulą, kuriuo buvo vadinami didieji išganymo istorijos tarnai, kaip Abraomas, Mozė, Dovydas ir pranašai. Tad Marija tais žodžiais išreiškė ir visą savo didybę.
Marijos žodžiai mus moko, kaip privalome gyventi krikščioniškąja realybe. Tie žodžiai visada buvo Dievui atsidavimo aukščiausia išraiška. Jie reiškia ir asmens pasyvų atsidavimą, ir noringumą vykdyti, taip pat visišką savęs atsižadėjimą ir visišką jo pilnatvę.
Marijos paskirtis yra didinga ir nepaprastai įkvepianti. Bet ji nebuvo vienintelė Dievo pašaukta duoti gyvybę Kristui. Kiekvienas krikščionis turi tokį pat uždavinį, nors jį privalo vykdyti kitokiu būdu. Mes taip pat turime leisti Kristui įsikūnyti mumyse, kad galėtume kartoti su šv. Paulium: "Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Gal 2,20).
O kaip mes galime tai vykdyti? Priimdami Dievo žodį, kaip Marija jį priėmė: žodį, kuris skelbiamas sekmadieniais bažnyčioje, kurį pagiliname, skaitydami Evangeliją, arba kad ir skaitydami šiuos komentarus. Tad visiškai jam atsiverkime, žinodami, kad jis nėra tik paprastas žmogaus žodis, bet Dievo žodis, kurs turi savyje Kristų. Užtai priimkime Kristų Jo žodyje, trokšdami juo gyventi kiekvieną momentą.
Jei taip darysime, pasaulis vėl matys Kristų, vaikščiojantį mūsų modernių miestų gatvėmis — Kristų mumyse, apsirengusį, kaip ir visi kiti, dirbantį įstaigose, mokyklose ar bet kokioje aplinkoje, tarp visų. O kas svarbiausia — pasaulis pastebės, kad Kristus, gyvenantis mumyse, galinga jėga keičia žmones ir visuomenę, Evangelijos perversmu kurdamas pasaulį geresnį, žmoniškesnį ir vieningesnį.
Drąsos! Didingi dieviški įvykiai mūsų laukia. Nepraleiskime tos progos!
Iš italų kalbos išvertė kun. Antanas Sabas