religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1982 / BALANDIS - APRIL / VOLUME XXXIII, NO. 4

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

P. DAUGINTIS, S.J.

     Vėl sveiki sulaukėme šventų Velykų, tų linksmų, didžiųjų švenčių. Tai didžiausia krikščionių šventė. Velykose švenčiame labai svarbius didžiuosius dalykus. Velykos — tai iškilmingas Kristaus garbingo ir džiaugsmingo prisikėlimo minėjimas. Tai nuostabios Velykų paslapties šventimas. Čia daug kas mums nesuprantama: kaip Kristus, visagalio Dievo Sūnus, kenčia, leidžia save kankinti; kaip Kristus, gyvasis Dievas, gali mirti; kaip Kristus, tikras žmogus, gali po trijų dienų prisikelti iš kapo? Tačiau ta Velykinė paslaptis mums teikia išganymą, dievišką amžiną gyvenimą. Tai tikėjimo tiesa, antgamtinė tikrovė. Mes ja stebimės ir garbiname Dievą: "O, koks nuostabus yra mums tavo gerumas! Kokia neįkainojama tavo dieviškos meilės didybė — vergui atpirkti savo Sūnų atidavei” (Velykų vigilijos himnas).

     Velykos — tai Kristaus "pascha” — perėjimas iš kančios ir mirties į perkeistą, garbingą dievišką ir laimingą gyvenimą. Tai primena žydų Velykas — kasmetinį minėjimą, kaip izraelitai buvo išgelbėti iš Egipto vergijos ir pervesti per Raudonąją jūrą. Tai yra ir mūsų, krikščionių, “pascha” — perėjimas iš mirties ir nuodėmės vergijos į atnaujintą Dievo vaikų gyvenimą, į prisikėlimą drauge su prisikėlusiu Kristum.

     Visą tą sudėtingą, labai reikšmingą Velykų švenčių turinį tikinčiųjų bendruomenė, Katalikų Bažnyčia, perduoda saviesiems Velykų tridieniu, kuris prasideda Didžiojo ketvirtadienio vakarą ir baigiasi Velykų sekmadienį.

     Didžiojo ketvirtadienio vakarinėmis mišiomis, Viešpaties vakariene, minimas Eucharistijos įsteigimas. Daug tikinčiųjų jose dalyvauja, priima šv. Komuniją ir kartais net iki vidurnakčio adoruoja Jėzų Svenčiausiame Sakramente, išstatytą ant altoriaus. Jie garbina Jėzų ir jo nuostabią meilę, tapusią mums nuolatiniu jo kryžiaus aukos sudabartinimu, dvasiniu maistu ir artu-

'‘Laiškų lietuviams” ekskursijos dalyviai prie Jėzaus kapo.

mu. Todėl suprantamas jau nuo senų laikų Bažnyčios paprotys ir liepimas: "Eik išpažinties bent kartą metuose ir apie Velykas priimk Švenčiausiąjį Sakramentą”.

Skaityti daugiau: LINKSMI SU PRISIKĖLUSIU KRISTUM

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

    Kartą teko kalbėti su pašto tarnautoju, kuris džiaugėsi, kad tarnyba pašte jam padėjusi surasti tikrąjį tikėjimą.

    — Per mano rankas, — pasakojo paštininkas, — kasdien pereina tūkstančiai laiškų iš įvairių pasaulio kraštų. Štai vieną šių metų popietę sėdžiu prie laiškais apkrauto stalo. Iš antspaudų galėjau matyti, kada ir iš kur jie buvo išsiųsti. Čia buvo laiškų iš Europos, Azijos, Afrikos, Australijos, iš Indijos, Kinijos, iš Sovietų Sąjungos ir iš kitų pasaulio kraštų. Vokai buvo išmarginti įvairių rašysenų adresais, apklijuoti įvairiaspalviais pašto ženklais, užantspauduoti įvairių valstybių antspaudais. Bet kiekviename antspaude buvo tas pats skaičius — 1982. Tiek daug kartų buvau šį skaičių matęs ir pats rašęs, bet dabar jis mane lyg elektros srovė sukrėtė ir privertė pagalvoti, ką tas skaičius reiškia. 1982. Tiek metų praėjo nuo Kristaus gimimo. Ir nuostabu, kad tai pripažįsta ne tik krikščionys, bet ir žydai, mahometonai, stabmeldžiai. Metus nuo Kristaus gimimo skaičiuoja ne tik jo sekėjai, bet ir tie, kurie jo nenori pripažinti, kurie prieš jį kovoja, kurie religiją vadina žmonijos opiumu. Taip, Kristus yra visos žmonijos centras. Apie jį, lyg apie ašį, sukasi pasaulio gyvenimas. Kiekvienas žmogus, nori ar nenori, turi jį pripažinti.

    Ši mintis paštininkui atvėrė akis ir parodė kelią į tikrąjį tikėjimą.

    Kristus yra lyg šiaurės polius, į kurį, kaip magneto adatėlė, krypsta kiekvieno žmogaus širdis. Tik prievarta galima ją kitur nukreipti. Vos tik sutvertas, bet jau Dievo malonę praradęs, žmogus suprato, kad vienintelis jo išganymas yra Kristus, paties Dievo žmonijai žadėtas. Žmogus jo laukte laukė tūkstančius metų, kaip išdžiūvusi žemė gaivinančio ir gyvybę grąžinančio lietaus. "Rasokite dangūs iš aukštybių ir išlykite mums Išganytoją” — buvo mėgstamiausia žmonijos malda.

    Po ilgo, ilgo laukimo Kristus atėjo. Ir ne tuščiomis rankomis jis atėjo. Į apmirusį, apsiniaukusį pasaulį atnešė gyvybę ir šviesą. "Aš esu pasaulio šviesa... aš esu gyvenimas” — taip jis pats pasiskelbė žmonėms.

Skaityti daugiau: KRISTUS— PASAULIO CENTRAS

Ada Karvelytė

DĖKOJU TAU, VIEŠPATIE

Dėkoju Tau, Viešpatie,
Už pavasarį
Ir už gėlių spalvas,
Kurias palikai,
Savąja meile nudažęs. . .
Dėkoju Tau
Už tyrai mėlyną
Dangaus skliautelį,
Baltus debesis
Ir mažo vyturėlio
Jautrią giesmę. . .
Bet daugiausia
Dėkoju Tau, Viešpatie,
Už vienintelį Tavo Sūnų,
Kurio mirtis
Ir prisikėlimas
Yra mano
Amžinojo gyvenimo
Pažadas.

DRAUGYSTĖ

Draugystė—
Tai auksinė grandinėlė,
Kuri jungia
Brangiausius draugus.
Laiminga yra
Ta širdis,
Kuri jautė
Tikrąjį draugystės
Džiaugsmą.

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Prieš keliolika metų lietuvių visuomenė susilaukė a. a. prel. Mykolo Krupavičiaus knygos Kunigas Dievo ir žmonių tarnyboje. Paprastai, norint susipažinti su tuo, kas veikale rašoma, peržvelgiamas turinys. Jį atsivertus, akys užkliuvo už vieno skyriaus, pavadinto Velnias sakykloje. Paėmė įdomumas tučtuojau paskaityti, apie ką ten velnias iš sakyklos kalba. Skyrius buvo labai naudingas, nors jo dėstymas skyrėsi nuo to, kas galvota. Paaiškėjo, kad jame nurodoma ne apie ką velnias iš sakyklos kalba, bet kad kunigai iš ten apie jį nebekalba. Prelatui tai pasirodė apgailėtina ir būtina taisyti.

     Laiškų lietuviams tribūna yra savos rūšies sakykla, iš kurios protarpiais kunigas, paėmęs plunksną, raštu taria Dievo žodį. Tad minėto dvasininko papeikimas kristų ir šiam žurnalui, jei jo skiltyse kalba apie velnią būtų niekada nesilankanti viešnia. O prel. Krupavičius neabejotinai yra vienas iš skaidrių krikščioniškosios kultūros žiburių mūsų tautoje. Laiškams, kurie pašvęsti religinės ir tautinės kultūros puoselėjimui, ne tik ne gėda, bet garbė sekti tokio asmens raginimu: paskirti vietos minėtai viešniai, kada kurio nors kunigo atvedamai su skaitytojais supažindinti arba atnaujinti pažinties.

     Jau buvo nurodyta, kad paskutiniuoju metu ėmė netrūkti žmonių katalikų inteligentų tarpe, kuriems puolusių angelų, arba velnių, nebėra. Piktosios dvasios, aiškina jie, tai nėra kokios nors tikros būtybės, kaip anksčiau tikėta, bet vien vaizdingas žodis išreikšti žemės blogybėms, nesėkmėms, painiavoms, ligoms ir kitokioms bėdoms, kurios mums užsirioglina ant sprando. Kiekvienai teorijai, nors ir kaip būtų traukli, yra pavojaus sugriūti, jei tvirtai nesilaiko ant kojų. O kas kita yra tos jos kojos, jei ne argumentai, kuriais remiasi? Tad ir ėmėme žvelgti į argumentus, kuriais grindžia savo teoriją ėmusieji aiškinti, jog velnias — tai vien kalbos priemonė, abstraktus simbolis, o ne koks nors gyvas padaras. Deja, čia tos teorijos šalininkuose netrunka kristi į akį vienas faktas: kad jie greiti šaipytis, bet lėti krapštytis. Veikiai šaiposi iš velnią tikinčių, bet ilgai krapštosi, kai pareikalaujami rimtų motyvų, kurie permuštų mūsų tikėjimo pagrindus.

Skaityti daugiau: ŽVILGSNIS Į PUOLUSĮ ANGELĄ

CHIARA LUBICH

     "Kad visi atrastų savo buveinę Tavyje, Viešpatie” (Ps 84). Ne visi pastebime platų religinį vystymąsi, kurs charakterizuoja mūsų laikus ir į kurį yra įsijungusios beveik visos krikščionių Bažnyčios. Kristaus išpažinėjams nusibodo susiskaldymas, kurs vyko per daugelį amžių. Dabar visi pradeda krypti į susivienijimą. Neabejotinai Šv. Dvasia skatina šį troškimą ir veržimąsi susivienyti. Ji nuolatos veikia, įkvėpdama įvairius veikimo būdus, kuriais krikščionys turėtų naudotis.

     Ji kviečia mus melstis, prašyti Dievą vienybės: "Kad visi atrastų savo buveinę Tavyje, Viešpatie”, Šitie žodžiai yra įkvėpti 84 psalmės, kuri išreiškia didelį izraelitų troškimą, grįžus iš tremties, kopti į šventovę, kur jų skaudūs bandymai pasikeistų į palaimą ir išsklaidyta tauta surastų vienybę viename Dieve.

     Izraelitų bėgimai ir trėmimai nėra vien tik tos tautos istoriniai įvykiai, kaip jau daugelis žino. Jie taip pat vaizduoja ir tą realybę, kuria Bažnyčia gyvena šiame pasaulyje. Iš tikrųjų krikščionys taip pat yra keleiviai. Jie keliauja ne per dykumą į naują žemę ir į medžiaginę šventovę, bet į savo tikrąją tėvynę — dangų. Tas kelias, kuris krikščionis veda į šitą tikslą, yra pats Jėzus. Kai apaštalas Tomas paklausė: "Viešpatie, mes nežinome, kur eini, tai kaip galime žinoti kelią?” Jėzus atsakė: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas”.

     Jeigu Jėzus yra kelias mus vedęs į tikrąją tėvynę, tai mes privalome Jame ir gyventi. Tai yra galima, nes tikėjimu ir krikštu mes Jame jau ir esame. Kadangi mes, visi krikščionys, jau esame Jame, tai visi esame artimi — mes tampame broliais ir seserimis. Užtat mums būtina daryti viską, kas tik į-manoma, kad tie ryšiai, kurie mus jungia, nenutrūktų. Mes turime eiti dar toliau, stengdamiesi taikintis, lengvindami įtampas, šalindami susiskaldymus, kur praeity buvo padarytos klaidos ar įvykę nesusipratimai. Mūsų krikščioniškasis gyvenimas turi būti persunktas abipusės pagarbos ir meilės.

     Jėzuje, kuris yra mūsų kelias, mes galime "eiti”, jei sekame šeimos tarpusavio ryšių pavyzdžiu, kurs palaiko vienybę. Meilė, broliškumas, susiklausymas ir vienybė, kurie charakterizuoja šeimos gyvenimą, gali padėti mums suprasti, kokie santykiai turi būti tarp Bažnyčios narių.

Skaityti daugiau: KRIKŠČIONIŲ VIENYBĖ

JERUZALĖS NAUJAMIESTIS, gegužės mėn. 5 d.

    Po pietų išvažiavome apžiūrėti naujosios Jeruzalės. Pirmučiausia užsukome į garsųjį esenų raštų muziejų, populiariai vadinamą "Shrine of the Book” (Knygos šventove). Erdviuose laukuose, gėlynų ir modernių skulptūrų apsuptas, akinančiai spindėjo baltutėlis šventovės kupolas. Šio muziejaus architektūra labai keista. Pastatas atrodo nepaprastai modernus, bet jo forma iš tikrųjų siekia prieškristinius laikus. "Shrine of the Book” stogas — daugelį kartų padidintas molinių senovės ąsočių dangtis. Garsieji Negyvosios jūros raštai buvo paslėpti tokiuose ąsočiuose, todėl ir visa šio muziejaus architektūra neatsitiktinė: patalpos simbolizuoja Qumran olas, todėl įrengtos po žeme, stogas — raštus slėpusio ąsočio dangtį. Balta, net spindinti glazūruotų stogo plytelių spalva simbolizuoja senovės esenus — šviesos vaikus, o rūsti juoda siena priešais muziejų — pasaulio blogį.

     Viduje — tikra rašto šventovė. Ne vien tik Šventraščio prasme, bet apskritai senovės raštų. Kiek čia laiškų, sutarčių, sąskaitų, testamentų, Masadoj rastų pergamentų, nekalbant jau apie biblinius raštus ir 66 pranašo Izaijo knygos paragrafus! Viskas skoningai, kruopščiai ir sandariai eksponuota specialiose vitrinose kartu su įvairiais esenų buities objektais, kaip sandalai, diržai, įrankiai ir pan.

     Pačiame muziejaus centre po baltuoju kupolu ant laiptuoto podiumo stovi didžiulė Šventraščio rankenos imitacija (senovės raštai būdavo suvyniojami į ritinį, kurio galuose pritvirtindavo specialias rankenas), o aplink ją, po stiklu ištiesta pranašo Izaijo knyga, rašyta ant odos. Rašysena kaligrafiška, kaip ir kitų čia esančių raštų. Senovėje rašymas buvo didelis menas. Apie tai kalba kiekviena tobulai pabrėžta raidė.

     Visi šio muziejaus raštai turi paaiškinimus ir vertimus keliomis kalbomis. Čia būtų galima įdomiai praleist visą dieną, beskaitant tikrai senas, bet nesenstančias istorijas. Pavyzdžiui, apie Babatą iš En Gedi, kuri 1oo metų prieš Kristų vedė aštrią kovą su tų laikų "advokatais” už motinos teisę auginti savo 22 metų sūnų. Įdomu, kaip pasibaigė ta byla? Argi iš tikrųjų tam sūneliui dar reikėjo mamytės?

     Išlindusi iš "Shrine of the Book” "ąsočio”, nufotografavau Džimį, atsirėmusį į baltąjį "dangtį”. Man rodos, jis čia geriausiai tinka: Rašto žinovas prie Rašto muziejaus! ..

Skaityti daugiau: ANTRAS LAIŠKAS LIETUVIAMS IŠ JERUZALĖS

Vytautas Kasniūnas

    Onutės pasakojimą lydėjo cigarečių dūmų kamuoliai, kurie, virtę debesėsiais, buvo traukiami ugniakuro dūmtraukio. Kai šeimininkė trečią kartą išvalė peleninę, Onutė vėl visus atsiprašė, kad taip smarkiai dūmina, kartu patikrindama, kad, sėdint prie ugniakuro ir net smarkiai uždūminus, nelieka nė kvapelio.

    —    Šį kartą tau atleidžiame už tą smalkinimą, — įsiterpiau, — nes mus užkerėjai savo meilės gyvenimo išpažintimi.

    —    Išpažintis paprastai yra slaptas dviejų asmenų pasikalbėjimas, — rodydama pirštu į kunigą, ji atsakė. — Mano atviros kalbos, tie pasakojimai, kaip minėjau, ne vienam atvėrė akis, ir daug kam nebereikės klystkeliuose klajoti. O dėl rūkymo, tai man taip pat daugiau nebereikės prašyti atleidimo, nes supyškinusi paskutinę cigaretę, daugiau neimsiu į burną.

    —    Kam, kam, bet tau tai tikrai netinka čiulpti tos bjaurybės, — pritariau jos nutarimui.

    —    Mano tėvynainiai žagariečiai šią "bjaurybę” vadina čiulpa, — ji nusijuokė.

    — Bet užtenka juokus krėsti. Kai aš prisimenu meilę su Gediminu, vedybas, visą tą trumpą su juo gyvenimą, man kartais atrodo, lyg tai buvo vaikiškas žaidimas (ką, manyčiau, esame visi žaidę), o kartais atrodo, lyg pro akis prabėga matytas gražus filmo vaizdas. Mes buvome labai laimingi. Senutė sakytų — atitiko kirvis kotą. Visur taip sutikome, lyg du mažutėliai. Pasižiūrim vienas į kitą, ir lūpose pasirodo laiminga šypsena. Neatrodo, kad būtume pataikavę vienas kitam ar mėginę taikytis. Lyg ant delno, skaitėme vienas kito mintis. Aš, žiūrėk, pagalvoju ką nors, o jis jau bedarąs ar besakąs. Ir atvirkščiai.

    —    Tai tas pirmasis kerėjantis žvilgsnis buvo nemeluotas? — paklausė Stasė.

Skaityti daugiau: O, kad galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo.. .

Jonas Miškinis

    Praeitis byloja, kad pirmiausia, seniausia ir tvirčiausia žmonių draugija yra šeima. Joje vyras ir moteris, drauge gyvendami, randa žmogaus gyvenimo paskirtį. Ir jis, ir ji, kol tebėra vieni, ilgisi kitos pusės ir, ją susiradę, tuokiasi, sudarydami pastovų vienetą, įgimtos meilės pagrįstą, širdies pasižadėjimų ryšiais susietą. O kai ilgesys pasibaigia, tai prasideda abiejų bendras gyvenimas ir bendras tikslas, kurio siekiant, jiems tenka išvien džiaugtis ir visokiais rūpesčiais sielotis. Jie ne tik vyras ir žmona, jie tampa tėvas ir motina, kai susilaukia vaikų. Su prieaugliu darosi jaukesnis šeimos židinys, aiškesnis ir pilnesnis gyvenimo siekimas. Vaikai atneša daugiau laimės, bet, žinoma, ir daugiau rūpesčių. Šeima tada virsta mokytoja ir auklėtoja.

    Kol šeima pasiekė dabartinės kultūros ir civilizacijos laipsnį, kol tapo tokia, kokią matome šiandien, turėjo praeiti įvairias permainas ir įvairius pasikeitimus. Mokslininkai teigia, kad dar gilioje senovėje šalia monogamijos buvo plačiai pasklidusi poligamija ir poliandrija, kai vyras turėdavo kelias žmonas, arba moteris — kelis vyrus. Užtikta pėdsakų, kur mišriai gyvendavo vyrai su moterimis. Tačiau mokslininkai teigia, kad pati pirmučiausia šeimos forma buvusi monogamija — vienas vyras ir viena moteris. Poligamija ir poliandrija esąs vėlesnio laikotarpio padarinys, kai viena žmonių kiltis ėmusi kovoti su kita, kai atsirado vergija ir davė pradžią įvairiems luomams. Vis dėlto po tų visų kovų laimėtoja išėjo ir civilizuotą pasaulį užkariavo monogamija. Kitos formos yra nesuderinamos su vyro ir moters lygybės sąvoka nei su laisvės supratimu.

    Šeimos vaidmuo civilizacijos pažangai yra pats didžiausias. Tik jos dėka galėjo atsirasti platesnis bendravimas tarp žmonių, kurtis įvairios draugijos, telktis giminės kilmėmis ir tautomis. Šeima yra kertinis visuomenės santvarkos akmuo. Antra vertus, stiprėjant tautoms ir valstybėms, stiprėjo ir šeimos pamatai. Ką pradžioje tik religija ir įpročiai tvarkė, tai ilgainiui pradėjo vis labiau tvirtinti ir derinti įstatymai. Dabar yra teisės nustatyti santykiai tarp tėvų ir vaikų, tiksliai apibrėžtos vienų pareigos kitiems, nurodytos jų pareigos visuomenei, valstybei ir t.t. Dabar šeimai priklauso pagrindinė vieta civilinėje teisėje, šeimos svoris visuomenėje yra didelis, ja rūpinasi ir Bažnyčia, ir valstybė. Valstybė, saugodama tą pagrindinį visuomenės santvarkos narvelį, uždeda jam ir nemaža pareigų.

Skaityti daugiau: Šeima — žmonijos mokytoja ir auklėtoja

Nijolė Jankutė

     Kalėdų proga gavau dovanų A. Čechovo "Rinktines noveles” ir labai apsidžiaugiau, nes ne visas jų buvau skaičiusi, o ir skaitytąsias pamiršau. Koks malonumas — Čechovas vėl lietuviškai!

     Lietuviškai? Šis klausimas iškilo jau pirmąją novelę perskaičius ir susidūrus su tokiais išsireiškimais, kaip pvz.: ".. . net labai geram orui esant, jis išeidavo kaliošuose” (8 psl.), ". . . jis būtų atlikęs santuokos pasiūlymą”, ".. . kalbėjo jis, glaudindamas pečius” (14 psl.).

     Kad novelės herojus kaliošus avėjo, bet ne kaliošuose sėdėjo ir kad jis "būtų pasipiršęs”, šiaip taip supratau ir pagalvojau, kad gal tos novelės kalba buvo pamiršta ištaisyti. Tačiau skaitant toliau, vertimas vis blogėjo. Užuot pasidžiaugus šmaikščiu Čechovo stiliumi, pasigėrėjus jo humoru ir paliūdėjus su slogios kasdienybės dusinamais personažais, reikėjo stengtis lietuvių kalbon išsiverst vertimą ir susilaikyt knygos į kampą nenutrenkus.

     Šiame vertime dažnas sakinys šaukte šaukiasi pagrindinio remonto. Kai kurie išsireiškimai sukelia juoką (deja, ne ten, kur Čechovas suplanavo), pvz.: "...jis dar neapsireiškė Mariusei ir jam. . . nėra su kuo pasikalbėt apie savo meilę” (30 psl.). "... aukštas žmogus kelnėse. .(154 psl.). "Pirmajam jau sugrįžo ir sotumo išraiška, ir plona gracija” (67 psl.). "Nuvažiavau aš į Kliauzovką ir leidaus aplink ją spirale rašyti” (147 psl.). Kiti sukelia pyktį, kad su lietuvių kalba taip nesiskaitoma ir dar spausdintam žody! Pvz.: "Praėjo minučių trejetas tylos” (53 psl.). "Šitaipos valandžiukių po dviejų bėga priešais vaikelis” (98 psl.). "Jaunas žmogus. .. gerokai pasikeitė veidu” (146 psl.). .. padėjėjas netesėjo tylą ir prašneko” (142 psl.). "... jaunas vyriokas.. . bajoriško peties švarke...” (139 psl.). "... skardinė buvo išimta... per kurią nors sekundę” (155 psl.). "Dvejetas šimtninkų. .. konvojuoja į apskrities miestą valkatą, neatsimenantį gimdės” (167 psl.). Neilgiau, kaip minučių po dešimties” (164 psl.).

Skaityti daugiau: Knygas verčiant į lietuvių kalbą, reikia. . . mokėti lietuvių kalbą!

Paruosė GEDIMINAS VAKARIS

ŽIEMA LIETUVOJE

    Virš proskynos sidabruotomis arkomis nuo sniego naštos palinko beržai, lyg stygos įsirėžę į balzganą dangų pušys. O žemčiūgai kone visai užsnigti. Kadagiai panašūs į fantastinius šaltakailius žvėris, nežinia, iš kur atklydusius į žiemos mišką. Net ir senas pakelės kelmas prisidengė sniego kepure, virto lyg kažkokia paslaptinga būtybe.

    O nuostabiausiai atrodo eglaitės. Nuo jų, sniegu apkritusių, spinduliuoja švelniai mirganti žiemos šviesa. Rodos, dar kiek ir atgis pasaka, pro snieguotas šakas pasimatys Raudonkepuraitė, ateis našlaitėlė, viduržiemio pamotės išvaryta parinkti žemuogių. Ta maža, atokiau stovinti eglaitė — ar tik ne gulbė, sparnus išskėtusi? Ko gero, ims ir suplasnos, nuskris brolelių ieškoti.

    Anapus miško dunksančio eglyno spindinčios piramidės pakylėja akiratį. Gal ten ne eglaitės, o remiasi padangėn kuorai baltaliemenės pilies, kur gyvena burtininkas, ledo karste miega užburtoji nuotaka.

    Pasakiškas žiemos miškas. Atsidūręs jame, kartais jau nežinai, kur baigiasi tikrovė ir prasideda pasaka. Ir realybė, ir svaja, ir pasaka. Fantazija susilieja į baltą tylą, sniegynų blizgesį.

    Bet žiema atnešė ir daug netikėtumų. Gilus sniegas ir žvarbus lietus, viesulais nusiritę vėjai ir spiginantys šalčiai sukėlė žmonėms daug sunkumų ir net nelaimių.

    Užpustyti laukai ir miškai. Po giliu apledėjusiu sniego patalu slepiasi keliai ir takeliai. Sunku žvėrims ir paukščiams susirasti maisto. Sekliuose ežeruose gresia dusimas žuvims.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS

DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ RAŠYMAS

    Kitose kalbose, pvz. anglų, didžiosios raidės daug dažniau vartojamos, negu lietuvių kalboje. Ten visuose pavadinimuose, susidedančiuose iš kelių žodžių, kiekvienas žodis pradedamas didžiąja raide. Lietuvių kalboje laikomasi visiškai kitokio principo — tokiuose pavadinimuose tik pirmasis žodis rašomas didžiąja raide, o kiti — paprastai mažosiomis. Taip, pavyzdžiui, straipsnių antraštėse tik pirmasis žodis rašomas didžiąja raide, taip rašomi ir knygų pavadinimai, pvz.: "Dainavos šalies senų žmonių padavimai”. Žurnalų ir laikraščių pavadinimuose iki šiol iš tradicijos kiekvienas žodis buvo rašomas didžiąja raide, pvz.: "Tėviškės Žiburiai” , "Laiškai Lietuviams”, "Skautų Aidas”. Dabar jau šios tradicijos atsisakyta ir, vienodinant rašybą, suvienodinta taip pat knygų, laikraščių ir žurnalų vardų rašyba — tik pirmasis žodis rašomas didžiąja raide. Tad dabar rašome: "Tėviškės žiburiai”, "Laiškai lietuviams”, "Skautų aidas” ir pan.

    Po ilgesnių diskusijų pagaliau Lietuvoje buvo nutarta, kad jstaigų, įmonių ir organizacijų pavadinimų, susidedančių iš dviejų ar daugiau bendrinės reikšmės žodžių, tik pirmasis žodis rašomas didžiąja raide, pvz.: Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos Vytauto Didžiojo universitetas, Čiurlionio galerija, Čikagos aukštesnioji lituanistinė mokykla, Pedagoginis lituanistikos institutas, Lietuvos žemės ūkio ministerija, Panevėžio dramos teatras, Medicinos darbuotojų profesinė sąjunga, Rašytojų klubas ir t.t.

    Jeigu įstaiga, įmonė ar organizacija turi sąlyginį pavadinimą (rašomą kabutėse), didžiąja raide rašomas tik šis pavadinimas: kai pastarasis susideda iš dviejų ar daugiau žodžių, didžiąja raide rašomas tik pirmasis to pavadinimo žodis, pvz.: saldainių fabrikas "Birutė”, viešbutis "Metropolis”, lietuviška valgykla "Nida”, teatras "Vaidila", radijo programa "Tėviškės aidai” ir pan.

    Jeigu sudėtiniame pavadinime yra kitas oficialus pavadinimas, t.y. pirmojo padalinys, jis taip pat pradedamas didžiąja raide, pvz.: Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakultetas, Lietuvos žemės ūkio ministerijos Miškininkystės departamentas ir pan.

Skaityti daugiau: Kalba

•    Jonas Paulius II sausio 6 d. įšventino vyskupais devynis kunigus, jų tarpe buvo įšventintas ir lietuvis arkivyskupas Jonas Vytautas Bulaitis, kuris paskirtas nuncijumi trijose Afrikos respublikose: Centro Afrikos, Kongo ir Čiado. Šventinimo apeigose dalyvavo apie 50 lietuvių, jų tarpe ir vysk. A. Deksnys. Dalyvavo naujojo arkivyskupo penki broliai ir trys seserys, kurių viena yra vienuolė. Ark. Bulaitis yra septintas vaikas 11 vaikų šeimoje, gimęs ir augęs Anglijoje, dabar turi 48 m. amžiaus. Jo tėvas buvo amatininkas.

•    JAV Kongreso narių ryšys su religija yra stiprus. Tai paskelbė Minneapolio tyrimų institutas, nustatęs, kad 95% kongreso narių tiki Dievą, 37% nors kartą savaitėje paskaito Šv. Raštą, 81% tiki į gyvenimą po mirties, 80% tiki, kad Šv. Raštas yra Dievo žodis. Tokie tyrimų rezultatai paskelbti žurnale “Psychology Today” ir pasirodys naujoje knygoje: “Religion on the Capitol Hill”.

•    Londone įvyko tarptautinis jaunimo maldos sąskrydis, kuriame dalyvavo apie 20.000 jaunimo. Jie savo malda siekė krikščionių santarvės ir visuotinio susitaikymo.

•    Šveicarijos katalikų vyskupų konferencija ir protestantų Bažnyčios vykdomoji taryba bendru laišku kreipėsi į Čekoslovakijos prezidentą Husek, reikšdami susirūpinimą didėjančia toje šalyje tikinčiųjų priespauda. Ypač suminėtas sunkiomis bausmėmis nubaudimas 6 piliečių už tariamą prekiavimą religiniais reikmenimis. Tame laiške pareikštas kvietimas Čekoslovakijoje įgyvendinti Helsinkio susitarime pažymėtus religinės laisvės principus.

•    Čekoslovakijos teismas nuteisė 7 mėnesius kalėti kunigą Frantisek Lizna už tai, kad jis parašė savo seseriai Anglijoje laišką, kur papasakojo, kaip nelengvas kunigo gyvenimas komunistinėje šalyje.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINĖ ŠVENTĖ

    Balandžio 18 d., Atvelykio sekmadienį, bus metinė "Laiškų lietuviams” šventė. 4 val. po pietų bus mišios Tėvų jėzuitų koplyčioje. 5 val. — vakarienė Jaunimo centro didžiojoje salėje. 6 val. dainų ir dailiojo žodžio koncertas. Atlieka Elena Blandytė, akompanuojant Manigirdui Motekaičiui.

    Staliukai užsisakomi iš anksto.

    Prieš koncertą bus įteikiamos premijos konkurso laimėtojams. Straipsnius jau baigia skaityti vertinimo komisija: Regina Kučienė, Pranas Razminas, Emilija Sakadolskienė, Marija Stankuvienė-Saulaitė ir kun. Anicetas Tamošaitis, S.J.

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA

    Susidomėjimas šių metų ekskursija į Portugaliją, Ispaniją, Maroką ir Prancūziją yra labai didelis. Turėjome prašyti lėktuve ir viešbučiuose papildomų vietų. Šiaip taip gavome. Tad dabar dar galime priimti aštuonis keleivius, tik reikia skubiai registruotis: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Avė., Chicago, IL 60643. Telef. 238-9787.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Aloyzas Baronas. TRISDEŠIMT ISTORIJŲ SUAUGUSIEMS. Novelės. Išleido Lietuviškos knygos klubas 1981 m. Viršelis Nijolės Palubinskienės. 176 psl., kaina 8 dol.

Česlovas Butkys. TEISĖJO ATSIMINIMAI. Aplankas ir viršelis Jonės Karužaitės. Išleido Liet. knygos klubas 1982 m. 318 psl., kaina 10 dol.

ATOGRĄŽŲ SAULĖ. Ispanų Amerikos naujosios poezijos antologija. Išvertė Povilas Gaučys. Redagavo Stasys Goštautas. Kalbą peržiūrėjo Pranas Razminas. Aplankas Vytauto O. Virkau. Išleido “Rūta” Čikagoje 1981 m. 588 psl., kaina nepažymėta.

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No. 48. Leidžia Kunig” Vienybė, 351 Highland Blvd., Brooklyn, NY 11207.

LITUANUS. Volume 28, No. 1. Šį numerį redagavo Antanas Klimas. Adresas: Lituanus, 6621 S. Troy, Chicago, IL 60629.

Į LAISVĘ. Nr. 83/1203. Politikos žurnalas. Leidžia Lietuvių Fronto bičiuliai. Redaguoja Vacys Rociū-nas. Adm. adresas: 14 Thelma Dr., Bakersfield, CA 93305.

ŠVIETIMO GAIRĖS. Nr. 26. Lietuviškojo ugdymo žurnalas mokyklai ir šeimai. Redaguoja Stefanija Stasienė, 18112 Windward Road, Cleveland, Ohio 44119. Adm. Juozas Plačas, 3206 W. 65th PL, Chicago, Illinois 60629.

PIRMIEJI ŽINGSNIAI. Kr. Donelaičio lituanistinių mokyklų mokinių laikraštėlis. Nr. 2 /90/. Spaudai paruošė Danutė Bindokienė. Finansuoja Mokyklų tėvų komitetas.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas