Nijolė Jankutė
Kalėdų proga gavau dovanų A. Čechovo "Rinktines noveles” ir labai apsidžiaugiau, nes ne visas jų buvau skaičiusi, o ir skaitytąsias pamiršau. Koks malonumas — Čechovas vėl lietuviškai!
Lietuviškai? Šis klausimas iškilo jau pirmąją novelę perskaičius ir susidūrus su tokiais išsireiškimais, kaip pvz.: ".. . net labai geram orui esant, jis išeidavo kaliošuose” (8 psl.), ". . . jis būtų atlikęs santuokos pasiūlymą”, ".. . kalbėjo jis, glaudindamas pečius” (14 psl.).
Kad novelės herojus kaliošus avėjo, bet ne kaliošuose sėdėjo ir kad jis "būtų pasipiršęs”, šiaip taip supratau ir pagalvojau, kad gal tos novelės kalba buvo pamiršta ištaisyti. Tačiau skaitant toliau, vertimas vis blogėjo. Užuot pasidžiaugus šmaikščiu Čechovo stiliumi, pasigėrėjus jo humoru ir paliūdėjus su slogios kasdienybės dusinamais personažais, reikėjo stengtis lietuvių kalbon išsiverst vertimą ir susilaikyt knygos į kampą nenutrenkus.
Šiame vertime dažnas sakinys šaukte šaukiasi pagrindinio remonto. Kai kurie išsireiškimai sukelia juoką (deja, ne ten, kur Čechovas suplanavo), pvz.: "...jis dar neapsireiškė Mariusei ir jam. . . nėra su kuo pasikalbėt apie savo meilę” (30 psl.). "... aukštas žmogus kelnėse. .(154 psl.). "Pirmajam jau sugrįžo ir sotumo išraiška, ir plona gracija” (67 psl.). "Nuvažiavau aš į Kliauzovką ir leidaus aplink ją spirale rašyti” (147 psl.). Kiti sukelia pyktį, kad su lietuvių kalba taip nesiskaitoma ir dar spausdintam žody! Pvz.: "Praėjo minučių trejetas tylos” (53 psl.). "Šitaipos valandžiukių po dviejų bėga priešais vaikelis” (98 psl.). "Jaunas žmogus. .. gerokai pasikeitė veidu” (146 psl.). .. padėjėjas netesėjo tylą ir prašneko” (142 psl.). "... jaunas vyriokas.. . bajoriško peties švarke...” (139 psl.). "... skardinė buvo išimta... per kurią nors sekundę” (155 psl.). "Dvejetas šimtninkų. .. konvojuoja į apskrities miestą valkatą, neatsimenantį gimdės” (167 psl.). Neilgiau, kaip minučių po dešimties” (164 psl.).
Be šitokių "deimančiukų” gausybės, knygoje pilna klaidingai vartojamų įvardžių. Koks, katras, kuris, atrodo, vertėjui turi vienodą reikšmę, todėl, kai Čechovo veikėjai šūktelia "kokia nesąmonė!”, "koks blogas kelias!” arba klausia "koks reikalas?”, vertėjas verčia: kuri nesąmonė, kuris blogas kelias, kuris reikalas ir pan.
Linksnių mišrainė liūdna, ypač vietininko vartojimas visai ne vietoje, pvz.: "ji vaikščiojo bliuzėje”, "vyrukas balų batuose”, "žmogus kelnėse”, "jis buvo raudonuose medvilniniuose marškiniuose”. Ten, kur reikia kilmininko, vartojamas galininkas: "Kozovas ėmė nekęsti ir naują sodybą, ir baltuosius arklius” (177 psl.).
Prielinksnį "po” vertėjas vartoja tikrai dar negirdėtu lietuvių kalbai būdu, paversdamas sakinį į kažkokią groteską: "valandų po dviejų”, "neilgiau minučių po dešimties” ir pan.
Nebekalbant apie tokius išsireiškimus, kaip "pravažiuojamoji liaudis”, "Fedia sudarė savimi išvaizdą”, "pagal kurią pilną teisę”, "trūkstamai atsiduso”, "mano sielą pripildė jausmas, kurį. . . patiria šautuvo gaidukas”, vertimą girnapusėmis slegia dar ir svetimžodžių gausa: komplekcija, konfūzas, šliagbaumas, prezentas, kazusas, milijonščikas, šuleris, stanovinis, bašibuzukas. purga, anafemas, supostatas ir kt.
Visa tai vargais negalais perskaičius, kyla du klausimai: 1) argi iš tikrųjų vertėjui nežinoma, kad, prieš spausdinant, rankraštis duodamas peržiūrėti ir pataisyti lietuvių kalbos specialistui, jeigu vertėjas nėra specialistas, 2) koks tikslas išleisti vertimą karikatūriškai suluošinta lietuvių kalba, kai Čechovo gerbėjai gali jo kūrinius skaityti sklandžia anglų kalba, o rusiškai mokantieji — originalą?
Viena tik paguoda, kad tie mūsų jaunuoliai, kurie dar myli knygas, niekada neieškos lietuviško vertimo Čechovui paskaityti ir jiems neteks spėlioti, ką reiškia "stanovinis bašibuzukas”, kaip atrodo "bajoriško peties” švarkas ir kaip, "trūkstamai atsidusus”, "paglaudinti pečius”, "sudarant savimi išvaizdą”...
P. A. Čechovas. RINKTINĖS NOVELĖS. Iš rusų kalbos vertė Jonas Valaitis. Spaudė M. Morkūno spaustuvė 1981 m. Kaina nepažymėta.