religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1982 / SPALIS-OCTOBER / VOLUME XXXIII, NO. 9

Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to LAIŠKAI LIETUVIAMS, 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636.

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Argi Dievas būtų kur nors iš Lietuvos pasitraukęs, kad jį reikia grąžinti? Tikriausiai nėra pasitraukęs, tačiau visokiais būdais persekiojamas ir vejamas. Ir privačiuose laiškuose, ir pogrindžio leidiniuose, kurie mus pasiekia, randame daug šviesių pavyzdžių, kaip žmonės gina savo tikėjimą ir idealus, kuriuos komunistai stengiasi suniekinti. Taip, ten daug kas mus paguodžia ir ugdo viltį, kad mūsų tėvynėje tikėjimas dar ilgai išsilaikys, bet vis dėlto, apžvelgus visą padėtį, tenka ir nuliūsti, ir susimąstyti. Juk žiauri ir grubi ateistinė propaganda jau nuo vaikų darželio negali nepažeisti jaunimo sielos. Susitikus ne tik su jaunimu, bet ir su tais, kurie augo ir brendo jau okupacijos metais, pamatai, kad jiems religija yra labai miglotas dalykas. Jeigu jie ir neniekina religijos, nekovoja prieš Dievą, bet yra visiški skeptikai, agnostikai, ignorantai religiniuose dalykuose. Argi nuostabu? Juk jie gal per visą savo gyvenimą visai nebuvę bažnyčioje, nemoka poterių, nesupranta paprasčiausių tikėjimo tiesų.

     Kaip ilgai dabartinė padėtis Lietuvoje tęsis, niekas nežino. Turime vilties, kad kada nors pasibaigs. Nors ir prašvis laisvė, bet iš daugelio mūsų brolių ir sesių širdžių Dievas jau bus išvytas. Kas jį sugrąžins? Lietuvoje kunigų skaičius kasmet mažėja. Ar geriau pas mus? Čia taip pat pašaukimas į kunigystę labai retas įvykis. Tad reikės dirbti ir apaštalauti pasauliečiams. Ar turėsime tinkamų šiai kilniai, bet sunkiai misijai?

     Kokia dabar mūsų išeivijos padėtis, kokiais idealais gyvena jaunimas? Kai kurie mūsų jaunimo vadai yra dideli entuziastai, optimistai. Jeigu į vasaros stovyklas susirenka kelios dešimtys jaunimo, jeigu jie dar šiaip taip pakalba lietuviškai ir moka nemaža lietuviškų dainų, tai manoma, kad tas jaunimas yra stiprus ir tvirtas tiek tautinėje, tiek religinėje srityje. Deja, tas

Dabartinis kryžių kalnas netoli Šiaulių.

Skaityti daugiau: KAS GRĄŽINS DIEVĄ Į LIETUVĄ?

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Teisėjų knyga Šv. Rašte pasakoja apie Samsoną. Buvo stipruolis. Bet dėl savo lengvapėdiškumo stiprybę prarado. Priešai jį surišo, apkalė pančiais ir pristatė vergo darbui — sukti girnų. Viena proga susirinkę dar iš jo tyčiojosi. Tuomet Samsonas ėmė melsti Viešpatį, kad vėl grįžtų anksčiau turėtoji jėga. Ir toji grįžo — Samsono garbei, o priešų gėdai.

     Geras įprotis yra galinga jėga. Jis daro žmogų panašų į tokį stipruolį Samsoną. Tai sakyti turime pagrindo. Įsigijęs gerą įprotį kurioje nors srityje, ar ji būtų darbo, ar doros, asmuo čia laisvai, nesustabdomai, sparčiai žengia į priekį: be didelio vargo, be galvos laužymo, nublokšdamas kliūtis arba jų net nejausdamas, dažnai net pats negalėdamas paaiškinti kaip. Tiesiog miela ir pačiam, ir tokį stebinčiam. Yra tartum stipruolis.

     Verta pastebėti, kad ir dorybės, kaip vykusiai yra nurodęs šv. Tomas Akvinietis, priklauso įpročio kategorijai. Dorybės yra įpročiai daryti ką nors gera. Kas gi kita, pavyzdžiui, yra dosnumas, jei ne įpratimas nesismulkinti, bet duoti apsčiai? Arba kas tvarkingumas, jei ne įprotis visa dailiai laikyti kaip reikia? Naudinga prisiminti ir tai, kad lotynškai dorybės žodis virtus pirmine prasme reiškia jėgą. Vadinasi, pačioje kalboje atsispindi faktas, kaip geras įprotis duoda žmogui galios, tartum prisega sparnus, kurie jį tiesiog nešte neša. Atvirkščiai, blogi įpročiai — juos vadiname ydomis — stiprybę atima, žmogų supančioja. Ypatingai paraližiuojamu būdu asmenį surakina ydos, kurių nusikrato, bet paskui vėl užvaldomas. Prieš tai laisvas ir stiprus, dabar, kaip Samsonas priešų, jų surištas, nenorėdamas suka girnas tamsos karalystės malūnui. Galime būti tikri, kad toje karalystėje viešpataujantis priešas iš tokio pagrįstai tyčiojasi.

Skaityti daugiau: SAMSONAS IR KIRKĖ

CHIARA LUBICH

     "Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28,20).

     Kristus prisikėlė. Norėdamas pasikalbėti su savo mokiniais, Jis kviečia juos į kalną ir ten duoda ateičiai nurodymus, kurie galios iki pasaulio pabaigos. Dar kartą Jis yra apsuptas vienuolikos apaštalų, kurie parpuolę pagarbina Jį, dabar gerai suprasdami, kad Tas, kurs yra jų tarpe, yra jų Viešpats ir Viešpats viso pasaulio. Jis paskelbė, kad Tėvas davė Sūnui "visą galią danguje ir žemėje”, įskaitant teisti pasaulį laikų pabaigoje.

     Tada Jėzus paveda apaštalams uždavinį daryti mokiniais visų tautų žmones. Jie vykdys jį, krikštydami juos ir "mokydami laikytis” viso, ką Jis yra įsakęs. Bet vien krikšto neužtenka. Juo reikia gyventi kasdieniniame gyvenime.

     Tačiau tas milžiniškas įpareigojimas nešti Evangelijos šviesą visoms tautoms negali būti tik žmogaus darbas. Dėl to Jėzus užbaigia šiais žodžiais: "Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”.

     Kol Jis grįš kaip teisėjas, Jėzus pasiliks savo mokinių tarpe, juos stiprindamas. Jis bus su jais ne tik Eucharistijoje, kai jie rinksis prie altoriaus, bet visuomet ir visur.

     Taigi nauja era prasidėjo žmonijai, era — pažymėta prisikėlusio Jėzaus buvimu. Jo buvimas, kurs nuolatos surenka visų tautų, visų laikų ir vietų žmones, įvesdamas juos į Tėvo meilės karalystę, yra pasaulį vienijanti realybė. Jo buvimas išreiškia ir pačią giliausią Bažnyčios esmę.

Skaityti daugiau: AŠ ESU SU JUMIS. ..

P. DAUGINTIS, S.J.

     Mane jau seniai ėmė noras plačiau pastudijuoti ir su "Laiškų lietuviams” skaitytojais pasidalinti išvadomis, kodėl marksizmas patraukė ir tebetraukia tiek daug žmonių į savo pusę. Kodėl tiek daug jaunų ir suaugusių žmonių tampa įvairių komunistinių ir prokomunistinių sambūrių nariais, uoliais kovotojais, aktyvistais? Kodėl net akademinis jaunimas, jauni ir pagyvenę profesoriai persiima marksizmo mintimis, jas skelbia savo klausytojų ir kitų žmonių tarpe? Juk dalis jų pažįsta sovietinio ir kitokio komunizmo nežmoniškumus, o vis tiek stoja už komunistinį marksizmą! Kodėl marksizmu besiremiančios socialistų partijos laimi demokratinius rinkimus ir valdo daugybę kraštų? Dėl ko rusai, kinai ir kiti komunistai užvaldė jau trečdalį žmonijos? Iš kur tas marksizmo patrauklumas? Man knietėjo, ar demokratai, krikščionys ir mes, lietuviai išeiviai, negalėtume ko pasimokyti iš marksizmo.

MARKSISTINĖ ISTORIJOS IR GYVENIMO SAMPRATA

     Karolis Marksas gyveno ir kūrė savo teorijas antrojoje 19-tojo šimtmečio pusėje. Tada kapitalistinis liberalizmas buvo pačioje savo aukštumoje. Pramonės darbininkai dar neturėjo savo stiprių organizacijų, ir sindikatai buvo draudžiami. Valstybės valdžia mažai kišosi į ekonominius reikalus ir augančios pramonės tvarkymąsi.

     Marksas matė kapitalistų gyvenimą, darbininkų išnaudojimą ir jiems daromas skriaudas. Stebėjo ir bažnyčių hierarchiją bei dvasiškius, kurių dauguma tada ėjo išvien su kapitalistais. Marksui atrodė, kad ir jie prisideda prie darbininkų išnaudojimo. Be to, anų laikų filosofai ir daugumas šviesuolių neigė Bažnyčią, religiją ir patį Dievą.

     Tad priešinimasis kapitalizmui ir su juo einančiai religijai užvaldė Karolio Markso dvasią. Kaip gabus šviesuolis, jis ieškojo tai savo ir kitų kovai prieš kapitalizmą filosofinių ir mokslinių pagrindų. Pasinaudodamas Hegelio dialektiniu idealizmu (tezė — stipri idėja, antitezė — jos priešingybė, sintezė — abiejų idėjų junginys), j į atvirkščiai išvertęs, Marksas sugalvojo dialektinį materializmą ir juo besiremiantį istorinį dialektinį materializmą.

Skaityti daugiau: MARKSIZMO PATRAUKLUMAS IR PAMOKOS

KOSTAS PAULIUS

     Nereikia ir aiškinti, kad kunigo pavyzdžio galia žymiai didesnė, negu pasauliečio. Žmonės ilgisi švento kunigo, kurio pavyzdys skatintų ir juos į šventumą. Kunigas gauna savo pašaukimui ypatingų Dievo malonių. Tų malonių dėka jo skelbiamas Dievo žodis labiau veikia, negu kieno kito. O stipriausiai tas žodis veikia jo elgesiu, jo pavyzdžiu. .. Pasaulietis laukia tokio kunigo, kurio skelbiamas Dievo žodis atsispindėtų ir jo gyvenime. Ir kai tokį sutinka, jis džiaugiasi. Jau vien tokio kunigo buvimas sustiprina jo tikėjimą. Tokio jis mielai ir noriai klauso, nes kunigo gyvenimo pavyzdys stipriausiai liudija, kad tikėjimas yra autentiškas ir realus.

     Antra vertus, nėr ko ir stebėtis, jei blogas kunigo pavyzdys daro daugiau žalos žmonių tikėjimui, negu kieno kito. Toks pavyzdys sužeidžia, griaudamas tą kunigo paveikslą, kurį jie širdy puoselėjo — paveikslą švento kunigo, paveikslą antrojo Kristaus. Kai tai atsitinka, kai kurie tikintieji nusivilia ir juos apgaubia abejonių debesys. Tada jie pradeda įtarinėti net ir pačias tikėjimo tiesas. Ypač tie įtarinėjimai bei abejonės sustiprėja, jei kunigas mokydamas pradeda dar vadovautis savomis spekuliacijomis. O jei net išdrįsta sukelti abejones Šventojo Sosto autoritetu, tada silpnesniosioms sieloms to būna jau per daug. Jos pasimeta, kartais net palikdamos Bažnyčią ir apleisdamos tikėjimą.

     Kartą, prieš eilę metų, beskaitant vieną Amerikos katalikišką laikraštį, mano dėmesį atkreipė straipsnis apie maištaujančius kunigus. Ten buvo rašoma, kad jie jau buvo susiorganizavę ir išsirinkę savo prezidentą, kurio nuotrauka buvo įdėta straipsnio pradžioje.

Skaityti daugiau: KUNIGŲ-MAIŠTININKŲ “PAVYZDYS”

GUNDA KODATIENĖ

     "Laiškai lietuviams” jau suruošė tris ekskursijas. Pirmoji (1980 m.) buvo į Italiją, Šveicariją, Austriją, Vokietiją ir Daniją. Antrojoje (1981 m.) aplankėme Egiptą, Šv. Žemę ir Graikiją. Grįždami pakeliui stabtelėjome Romoje, kur dalyvavome toje istorinėje audiencijoje, kai buvo pasikėsinta į popiežiaus gyvybę. Šiais metais buvome Portugalijoje, Ispanijoje, Maroke ir Prancūzijoje. Aplankėme dvi garsiausias pasaulyje šventoves: Fatimą ir Liurdą.

     Visus tris kartus vadovavo šių ekskursijų organizatorius "Laiškų lietuviams” redaktorius Juozas Vaišnys, S.J., ir "American Travel Service Bureau” kompanijos atstovas Aleksas Lauraitis. Pirmąją ekskursiją "Laiškuose lietuviams” gražiai aprašė Aleksandra Likanderienė ir Birutė Vindašienė. Apie antrąją per visus metus puikai rašė Nijolė Jankutė-Užubalienė. Iš kai kurių mūsų rašytojų teko nugirsti, kad tie kelionių aprašymai — tai Nijolės Jankutės žanras. Ji turėtų kasmet kur nors keliauti ir vis apie tas keliones rašyti. Deja, ji pernykšte kelione į Egiptą, Šv. Žemę ir Graikiją taip buvo sužavėta, kad sakė, jog dabar jau jokia kita kelionė jos netraukianti, nebent į mėnulį... Skaitytojai dar ilgai atsimins jos klasiškus aprašymus.

     Šių metų ekskursiją sutiko aprašyti Kunigunda Kodatienė. Čia dedame jos pirmąjį įžanginį straipsnį.

     Beje, ateinančiais metais žadame aplankyti Skandinaviją: Norvegiją, Švediją, Suomiją ir Daniją. Planuojame išvykti birželio pradžioje. Kelionė tęstųsi turbūt apie aštuoniolika dienų. Apie tai dar pranešime vėliau.    Redakcija

SKRENDAME Į MADRIDĄ IR LISABONĄ(liepos 3-4 d.)

     Vyresnieji visi atsimename, kaip, augdami ir jaunystę praleisdami tėvynėje, mėgome keliauti. Organizacijos, sporto rateliai, stovyklos, įvairios šventės, suvažiavimai, didesnės ar mažesnės ekskursijos neapsiėjo be mūsų. Traukiniais, garlaiviais, autobusais, arkliais, dviračiais, o kartais ir pėstute — visaip buvo gerai. Daug kas ir į užsienius išsiverždavo. Vis norėjosi daugiau pamatyti, sužinoti, patirti. Nesame čigonai, bet, matyt, nomadų pėdsakai mumyse yra likę.

Skaityti daugiau: ĮSPŪDŽIAI IŠ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KELIONĖS

Algirdo Grigaičio nuotrauka.

Algirdo Grigaičio nuotrauka.

JONAS MIŠKINIS

     Kultūros sąvoka labai plati. Ją galima įvairiai apibrėžti. Žmogus yra gyvas ne vien paprastu kasdieniniu maistu. Jam reikalingas ir dvasinis maistas. Reikia ne vien tik kūną prisotinti, bet ir sielą prižiūrėti. Pasak mokslininkų, tauta, turinti daug piliečių, pasižyminčių tauriomis ir kilniomis sielomis, tampa garsi ir atkreipia pasaulio dėmesį. Tokia tauta niekada nemiršta. Nors ji būtų stipriausio priešo pavergta, skaudžiausiai engiama, persekiojama, jos nariai kalėjime laikomi, bet jie vis tiek išlieka savo siela ištikimi tautai ir jos kultūrai. Šiandien tokioje padėtyje yra lietuvių tauta.

     Ne veltui sakoma, kad kultūringas žmogus yra didingas, brangus ir garbingas. Jis savyje slepia nepaprastai didelius turtus. Jis gali kultūrą perduoti ateinančioms kartoms arba palikti savo kūrybos turtą, kuris, laikui slenkant, pasidaro amžinas, nemirtingas. Tokiam žmogui mirus, jo dvasios išreikštais turtais naudojasi, gėrisi ir džiaugiasi kiti.

     Mes, gyvendami svetur, turime susirūpinti savo dvasios kultūra. Nepakanka būti geru darbininku, amatininku, prekybininku ar kokios nors įmonės aukštu pareigūnu. Nepakanka turėti daug pinigų ir gražiai įrengtą rezidenciją. Šalia visa to reikia susirūpinti savo dvasinės kultūros vystymu ir kėlimu.

     Nuo Lietuvos-Lenkijos valstybės galutinio iširimo ir padalinimo lietuviai negalėjo savo kultūros pozityviai kurti ir vystyti, nes mūsų tauta buvo patekusi Rusijos carų vergijon. Iš tų laikų ir dabar turim nemažai tik iš lūpų į lūpas perduotų gražių lietuviškų dainų, pasakų, padavimų. Visa tai kūrė senosios praeities liaudis, nes inteligentijos Lietuva kaip ir neturėjo. Žiauri vergija ir sunki baudžiava neleido atsirasti inteligentijai. Bet vėliau atsirado ir vienas kitas mokytas lietuvis. Mažojoje Lietuvoje pasirodė pirmieji lietuviškosios kultūros pasiuntiniai. Mažvydas paruošė pirmąją lietuvišką knygą. Tai pirmoji tikybinė literatūra. O kiek vėliau Kristijonas Donelaitis pasirodė su pirmąja lietuviškos literatūros knyga. Nuo to laiko ėmė reikštis ir daugiau naujų rašytojų, tautos žadintojų. Kasmet veikėjų skaičius didėjo, ir stiprėjo lietuvių susipratimas. Dr. Jono Basanavičiaus "Aušra” ir dr. Vinco Kudirkos "Varpas” Lietuvoje kultūrinį gyvenimą stiprino, vystė ir plėtė. Net ir pasauliniam karui nepasisekė Lietuvos kultūrinio gyvenimo sužlugdyti ir sustabdyti.

Skaityti daugiau: TIK SAVA KULTŪRA UŽTIKRINS MUMS ATEITĮ

A. MAURAGIS

     Žmogus siekia laimės. Jei tokio jausmo neturėtų ir jo neišgyventų, kad ir trumpais momentais, tai vargu ar aplamai norėtų gyventi. Turbūt žmogus, tas protu besivadovaujantis kūrinys, žūtų, nerasdamas prasmės gyventi. Tie laimės trupinėliai, toji viltis, kad laimė kada nors nusišypsos, pagaliau tas visas tikėjimas, žmogų vedantis į antgamtinį gyvenimą, žmogui yra akstinas gyventi, veikti, tapti laimingu, surasti save. Tai yra kelias, kuriuo žmogus eina ne tik savo asmenišku gyvenimu, bet tai yra ir visos kultūros kryptis. Trumpai sakant, visa žmonija eina į pažadėtąją žemę, į laimės viešpatiją. Ar toks tikslas ir toks jausmas gali žmogų apvilti ir apgauti? Ar čia nėra tik iliuzija?

     Rasime nemaža žmonių, kurie taip galvoja. Bet tai yra tokie žmonės, kurie nemato šio pasaulio prasmės, didingumo, vienybės, jo vystymosi proceso, Dievo skirto tikslo pasauliui ir žmogui, o įžiūri tik savo mažutį aš, kuris kaip žvakė užgęsta, pasibaigus vaškui. Žinoma, tokioje pasaulėžiūroje laimės negali būti.

     Gyvenimo, kaip ir evoliucijos, tikslas gali būti tik vienas — siekimas tobulesnių formų ir turinio. O tai reiškia — siekimas grožio ir laimės. Nei protas, nei žmogaus patirtis niekados tokios plotmės mums neatskleistų, jeigu jos nebūtų įdiegtos pačioje žmogaus prigimtyje. Tas laimės siekimas, taip kaip rudenį paukščiui, sukelia ilgesį ir nustato kryptį, kur skristi; arba kaip žuviai, atėjus laikui, nurodo kelius ir vietas už tūkstančių kilometrų, kur susitikti. Toks pat laimės ilgesys yra žmoguje. Teisingai   Šv. Augustinas sako, kad "nenurimsiu, Viešpatie, kol mano siela neatsilsės Tavyje”, Teilhard de Chardin savo genialia vizija mums atskleidžia universo vienybę, evoliucijos kelią ir tikslą į atbaigos tašką, kurį jis vadina "Omega” (Man’s place in nature”, 116 psl.), tai yra į Dievą. Tuo būdu visa kūrinija per visą ilgą kelionės (evoliucijos) laiką yra pasvirusi į Dievą, tai reiškia pasvirusi į laimę, kurios negali nebūti, kai visas universo procesas eina ta kryptimi. Taigi laimės troškimas žmoguje ir yra tikras kelias į laimę.

Skaityti daugiau: AR LAIMĖ —ILIUZIJA?

     Atsitiko taip. Vieną dieną, kai Dievas baigė sukurti Pirmąjį Žmogų iš molio, Jis užsodino jį ant vaivorykštės lanko ir stumtelėjo žemyn.

     Pirmasis Žmogus lėkė, keliavo dangumi ta spalvinga vaivorykšte, kol bumpt — ėmė ir atsidūrė žemėje. Vos tik atvykęs į žemę, jis atsistojo ant kojų, dairėsi aplinkui ir pasijuto esąs nejuokais išsigandęs. Dangaus skliaute jo akys vis dar ilgesingai ieškojo vaivorykštės. Visa širdimi jis troško sugrįžti atgal pas Kūrėją. Bet vaivorykštės lankas, nors labai spalvingas, buvo slidus ir status. Nebuvo į ką rankomis įsikibti juo lipant. Pirmasis Žmogus suprato — grįžti, iš kur atvyko, jis jau nebegalės.

     Tada, giliai atsidusęs, jis nusigręžė nuo vaivorykštės ir atsisėdo ant žemės. Lietus krito ant jo, tarytum ploni ploni sidabriniai siūleliai. Jis buvo labai vienišas. Visu savo kūnu drebėjo lietuje.

     Kūrėjas, stovėdamas toj vietoj, kur buvo pati vaivorykštės pradžia, ir žvelgdamas žemėn, nuliūdo.

     "Galbūt negerai pasielgiau, nusiųsdamas jį žemėn”, tarė Jis pats sau. "Bet kas atlikta, tas jau atlikta”. Nusiųsiu jam šiek tiek proto. Tas jam padės.

     Dievas suvyniojo protą į minkšto debesies gabaliuką ir pasiuntė jį vaivorykšte žemyn pas Žmogų. Šis ryšulėlis, sparčiai nuslydęs vaivorykšte, ėmė ir atsitrenkė Žmogui į pačią nugarą. Žmogus greit pašoko ant kojų ir, apkabinęs ryšulėlį, spaudė jį prie širdies. Tada jam atrodė, kad kažkas prabilo į jį tyliai:    

     "Eik, Žmogau, negaišk laiko. Eik ir statykis sau namus”.

Skaityti daugiau: AFRIKIEČIŲ PASAKA

Vytautas Kasniūnas

GYVENIMO KELYJE MANE LYDĖJO VYRAI-ŽVĖRYS

     Dviejuose paskutiniuose "Laiškų lietuviams” numeriuose rašėme apie vieną šeimą: žmoną Angelę, jos du vyrus — Juozą ir Vytautą ir tarp tu trijų gimusią Kristiną. Kas buvo jos tėvas? Ar ji buvo laimės kūdikis? Ne! Ji ilgėjosi laimės ir jos ieškojo lyg paparčio žiedo. Jos meilę palydėjo mirtis. Ne, ne mirtis! Dar blogiau. .. Tai kas?

     — Kodėl? Gal dėl tavęs? — tais mano paklaustais žodžiais baigėme antrąją pasakojimo dalį, kai mudu su Kristina stovėjome prie jos atvežto ir man padovanoto paveikslo, kuriame ji piešė savo gyvenimo tragizmą. Tai vienas iš triptiko, iš paveikslų ciklo.  Mano klausimas, lyg šauksmas kalnuose, nuskambėjo aidais visuose keturiuose kambario kampuose. Po to įsiviešpatavo tyla.

     Negavęs greito atsakymo, paryškinau savo klausimą:

     — Ar jis nusižudė dėl tavęs?

     Mudviejų susitikusios akys sužaibavo. Rodos, sprogo galinga bomba. Aš pradėjau stabalinėti kaip girtas. Tos dvi žiburiuojančios akys buvo ne Kristinos, bet jos motinos Angelės. Žiūriu į paveikslą, pieštą Kristinos, kabantį ant sienos, ir man atrodė, kad jis pradėjo judėti. Slinko vaizdas po vaizdo. .. "Šiame paveiksle aš piešiau savo gyvenimo tragizmą”, lyg girdžiu jos liūdną balsą. Tie žodžiai spragsi mano ausyse.

Skaityti daugiau: Jaunystės džiaugsmas, meilė ir . . . mirtis (III)

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

LIETUVOS DAILININKAI

     Tarybų Lietuvos dailininkų sąjunga dešimto suvažiavimo dienomis turėjo 669 narius. Per paskutiniuosius penkerius metus į sąjungą buvo priimta 98 nariai. Jaunieji dailininkai turi atskirą susivienijimą, kuriam priklauso 334 dailininkai. Daugumas dailininkų gyvena ir kūrybiškai dirba Vilniuje ir Kaune. Nemažai dailininkų gyvena Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

     1977-1981 metais Lietuvos respublikoje buvo surengtos 799 dailės kūrinių parodos. Buvo daug kilnojamųjų parodų. Vilniaus ir Kauno dailės parodų salėse buvo planingai rengiamos sąjunginės ir tarprespublikinės parodos. Buvo keičiamasi dailės kūriniais su kitomis respublikomis.

SKULPTŪROS PARODOS

     Vasaros pradžioje Palangoje, Pionierių aikštėje, atidaryta paroda po atviru dangumi. Tokia paroda Lietuvoje surengta pirmą kartą. Joje buvo išstatyta 28 skulptūros. Šioje parodoje dalyvavo ir kitų respubliką skulptoriai.

MUZIKO ALEKSANDRO KAČANAUSKO JUBILIEJUS

     Gegužės 31 d. sukako 100 metų nuo žymaus lietuvių muzikinės kultūros ugdytojo, kompozitoriaus ir dainininko, dirigento ir pianisto, vargonininko ir pedagogo Aleksandro Kačanausko gimimo.

     Metinių išvakarėse Kaune, Menininkų namuose, ir Vilniuje, Lietuvos valstybinės konservatorijos didžiojoje salėje, įvyko minėjimai bei koncertai. K. Petrausko memorialiniame muziejuje Kaune šiai sukakčiai paminėti buvo atidaryta paroda. Joje buvo galima pamatyti daug A. Kačanausko rankraščių, nuotraukų, plokštelių, knygų. Tarp vertingesnių dokumentų buvo dainos "Kur bėga Šešupė”, kuri 1910 m. Peterburge įvykusiame lietuviškos muzikos konkurse buvo įvertinta pirmąja premija, rankraštis; viena pirmųjų lietuviškų plokštelių su A. Kačanausko vadovaujamo vokalinio kvarteto įrašais. Šiame kvartete dainavo ir jis pats.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

SVETIMYBIŲ RAŠYMAS

     Neseniai iš spaudos išėjusioje knygelėje "Dabartinė lietuvių kalbos rašyba”, kur paaiškinama apie kai kurias dabar Lietuvoje priimtas rašybos reformas, yra taip pat skyrelis apie svetimųjų tikrinių vardų rašymą. Čia, išeivijoje, kai kurie nenori sutikti su siūloma tų vardų rašyba ir mano, kad gal tik dabartinės Lietuvos kalbininkai taip išsigalvojo. Tai yra labai klaidingas galvojimas. Maždaug taip tie vardai buvo rašomi nepriklausomoje Lietuvoje, taip juos rašė ir išeivijos kalbininkai. Prof. Pranas Skardžius dar prieš mirtį spėjo paruošti "Rašybinį lietuvių kalbos žodyną”, kuriame jis laikosi dabar Lietuvoje priimtos rašybos. Tas žodynas nėra išspausdintas, turime tik jo rankraštj, iš kurio čia perspausdinsime skyrelį apie svetimybių rašymą.

Redakcija

1. Bendrinės svetimybės

     Dabar bendrinės tarptautinės svetimybės rašomos šiaip:

     a) Paprastai svetimybių rašyboje vartojamos priebalsės ch, h, j, pvz.: chalatas, chalva, chaosas, charta, chemija, chirurgas, chloras, cholera, choras, chrizantema; alkoholis, buhalteris, herbas, hercogas, hidra, hiena, higiena, himnas, horizontas, humoras, husaras, kontrahentas, rehabilitacija; fabrikas, faktas, fanera, fantazija, fauna ir kt. Tik kai kuriuose senesniuose skoliniuose h praleidžiamas, ch paverčiamas į k, o f į p, pvz.: eretikas, erezija, olandas, ostija; katekarnas, kronika (bet chronologija); prancūzas, Pranciškus, Pranas ir kt.

Skaityti daugiau: Kalba

•    Monaco princesė Grace Kelly, buvusi JAV filmų žvaigždė, padarė tris įkalbėjimus, užtrunkančius po pusvalandį. Juose ji, įprašyta kun. Patrick Peyton, skatina dažniau kalbėti rožinį.

•    Wisconsin universitete birželio 24-27 d. įvyko trečioji metinė religijos ir darbininkijos atstovų konferencija. Buvo svarstoma, kaip galėtų Bažnyčios ir darbininkijos atstovai jungtinėmis jėgomis sėkmingiau kovoti prieš ekonominius sunkumus.

•    Škotijos protestantų laikraštis “The Monthly Review” parašė straipsnį, kuriame skelbia, kad protestantai turėtų pasimokyti iš Katalikų Bažnyčios, jeigu nori išsilaikyti ir nesužlugti. Laikraščio redaktorius kun. Donald Macleod straipsnyje pažymėjo, kad “katalikų novicijai yra gerai paruošti, kunigai yra tinkamai paskirstyti, pasauliečiai sumaniai įtraukiami. Kaip mes, palyginamai, esame atsilikę! Neturime žymių pamokslininkų. Neturime geros švietimo programos. Jokio evangeliško balso komunikacijos priemonėse”. Škotijoje yra apie 5 mil. gyventojų, kurių 1 milijonas Škotijos Bažnyčios narių, o katalikų yra apie 820.000.

•    JAV ekumeninio sąjūdžio kovai prieš alkį pasaulyje pirmininkas kun. Robert Coli paskelbė, kad apie 15 milijonų žmonių pasaulyje kasmet miršta nuo alkio ir bado.

•    Vietname komunistai stiprina religinį persekiojimą. Nuo 1975 m. daugiau kaip 200 katalikų kunigų buvo suimti, visos seminarijos, išskyrus vieną, uždarytos. Persekiojami ir protestantai bei budistai. Apie 50 protestantų kunigų internuoti vadinamose perauklėjimo stovyklose, didžioji protestantų seminarija uždaryta. Budistų jaunimui draudžiama ruoštis religiniam gyvenimui. Tikintieji yra priversti veikti pogrindyje.

•    Okupuotoje Lietuvoje birželio 6 d. įšventinta 18 naujų kunigų, baigusių seminariją Kaune. Šventimus 16-kai suteikė Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų administratorius vysk. L. Povilonis, o dviem Panevėžio vyskupijos diakonams šventimus suteikė Panevėžio vyskupijos administratorius vysk. R. Krikščiūnas. Vilniaus vyskupija gavo 5 naujus kunigus, Kauno arkivyskupija 4, Telšių ir Kaišiadorių po tris, Vilkaviškio vyskupija vieną.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

Dr. Jonas Grinius. GROŽIS IR MENAS. Estetikos pagrindai. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Išleido Katalikų mokslo akademija 1981 m. Romoje. 400 psl., 37 iliustracijos.

Juozas Brazaitis. RAŠTAI. III tomas. Literatūros baruose, knygų vertinimai, tautosaka. Išleido “Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti” 1982 m. Aplankas ir viršelis Ados Sutkuvienės. Redakcinė komisija: Alina Skrupskelienė, Česlovas Grincevičius. 568 psl., kieti viršeliai, kaina nepažymėta.

Icchokas Meras. SARA. Romanas. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas 1982 m. Čikagoje (7338 S. Sacramento Avė., Chicago, IL 60629). Aplankas Raimundo ir Lidijos Kazlų. 160 psl., kieti viršeliai, kaina 8 dol.

THE CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. Vol. 1. Nr. 1-9, 1972-1974. Išleido Kronikoms leisti draugija (6825 S. Talman, Chicago, IL 60629) Vilniaus universiteto 400 metų sukakčiai paminėti. Išvertė Nijolė Gražulienė. Įvadą parašė V. Vardys. Spaudė Loyola University Press. 457 psl., kieti viršeliai, kaina nepažymėta.

Bronius Kviklys. LIETUVOS BAŽNYČIOS. II tomas — Vilkaviškio vyskupija. Išleido Lithuanian Library Press — Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla 1982 m. Architektūriniai tekstai: dr. inž. Jurgis Gimbutas. Redakcija: kun. Pijus Brazauskas, Bronius Kviklys, Juozas Mažeika, Anicetas Tamošaitis, S.J., kun. dr. Juozas Vaišnora, M.I.C. Redakcijos artimi talkininkai: vysk. Vincentas Brizgys, Jonas Dainauskas, kun. Juozas Duoba, M.I.C., Nijolė Gražulienė, Algimantas Kezys, S.J., Vincas Lukas. Žemėlapiai: Albinas Karnius, Rimantas A. Žemaitaitis. Dailininkas ir techninis redaktorius Petras Aleksa. Tekstą rinko Aleksandras Pakalniškis, Jn. Spausdino M. Morkūno spaustuvė, 3001 W. 59th St., Chicago, IL 60629. 480 psl., didelis formatas, daug iliustracijų. Tiražas — 2000 egz.

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No. 50. Leidžia Kunigų Vienybė.

Skaityti daugiau: ATSIŲSTA PAMINĖTI

DVIDEŠIMT KETVIRTASIS “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Dvidešimt ketvirtasis konkursas bus atskirai suaugusiems ir jaunimui. Suaugusiems skiriama tema — Šiandieninės šeimų problemos. Čia galima rašyti apie įvairiausias šeimų problemas: pasiruošimas šeimos gyvenimui, santykiai tarp vyro ir žmonos, tarp tėvų ir vaikų, kas padeda šeimoms išsilaikyti, kas jas griauna, pavydas šeimoje, skyrybos, neištikimybė, mišrios šeimos (religiniu, tautiniu, išsilavinimo atžvilgiu), problemos, vykstant gyvenmo permainoms ir t.t.

     Jaunimui skiriame šešias temas: 1. Kaip vertinti mūsų jaunimo tikėjimą? 2. Jaunimo pažiūra į moralę. 3. Užuot keikus tamsą, geriau uždegti bent mažą žvakutę. 4. Ar nauda, ar našta būti lietuviu svetimame krašte? 5. Ar galima išlikti lietuviu be lietuvių kalbos? 6. Vyresnieji nesuprantami: vienaip kalba, kitaip elgiasi.

     Vyresniųjų rašinio ilgumas turėtų būti maždaug 2000-3000 žodžių, jaunesniųjų — gali būti trumpesnis. Straipsniai, pasirašyti slapyvardžiu, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą ir telefoną, turi pasiekti redakciją ne vėliau kaip 1983 m. kovo mėn. 15 dieną.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas