JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

    Kartą teko kalbėti su pašto tarnautoju, kuris džiaugėsi, kad tarnyba pašte jam padėjusi surasti tikrąjį tikėjimą.

    — Per mano rankas, — pasakojo paštininkas, — kasdien pereina tūkstančiai laiškų iš įvairių pasaulio kraštų. Štai vieną šių metų popietę sėdžiu prie laiškais apkrauto stalo. Iš antspaudų galėjau matyti, kada ir iš kur jie buvo išsiųsti. Čia buvo laiškų iš Europos, Azijos, Afrikos, Australijos, iš Indijos, Kinijos, iš Sovietų Sąjungos ir iš kitų pasaulio kraštų. Vokai buvo išmarginti įvairių rašysenų adresais, apklijuoti įvairiaspalviais pašto ženklais, užantspauduoti įvairių valstybių antspaudais. Bet kiekviename antspaude buvo tas pats skaičius — 1982. Tiek daug kartų buvau šį skaičių matęs ir pats rašęs, bet dabar jis mane lyg elektros srovė sukrėtė ir privertė pagalvoti, ką tas skaičius reiškia. 1982. Tiek metų praėjo nuo Kristaus gimimo. Ir nuostabu, kad tai pripažįsta ne tik krikščionys, bet ir žydai, mahometonai, stabmeldžiai. Metus nuo Kristaus gimimo skaičiuoja ne tik jo sekėjai, bet ir tie, kurie jo nenori pripažinti, kurie prieš jį kovoja, kurie religiją vadina žmonijos opiumu. Taip, Kristus yra visos žmonijos centras. Apie jį, lyg apie ašį, sukasi pasaulio gyvenimas. Kiekvienas žmogus, nori ar nenori, turi jį pripažinti.

    Ši mintis paštininkui atvėrė akis ir parodė kelią į tikrąjį tikėjimą.

    Kristus yra lyg šiaurės polius, į kurį, kaip magneto adatėlė, krypsta kiekvieno žmogaus širdis. Tik prievarta galima ją kitur nukreipti. Vos tik sutvertas, bet jau Dievo malonę praradęs, žmogus suprato, kad vienintelis jo išganymas yra Kristus, paties Dievo žmonijai žadėtas. Žmogus jo laukte laukė tūkstančius metų, kaip išdžiūvusi žemė gaivinančio ir gyvybę grąžinančio lietaus. "Rasokite dangūs iš aukštybių ir išlykite mums Išganytoją” — buvo mėgstamiausia žmonijos malda.

    Po ilgo, ilgo laukimo Kristus atėjo. Ir ne tuščiomis rankomis jis atėjo. Į apmirusį, apsiniaukusį pasaulį atnešė gyvybę ir šviesą. "Aš esu pasaulio šviesa... aš esu gyvenimas” — taip jis pats pasiskelbė žmonėms.

    Visi jo laukė, bet ne visi jį tokiu pat būdu įsivaizdavo, ne visi tų pačių dovanų iš jo tikėjosi. Vieni manė, kad jis bus žemiškas karalius ir įsteigs pasaulinio garso žydų imperiją, kuriai turės pasiduoti visos pasaulio tautos. Kiti tikėjosi, jog jis padarysiąs tokių stebuklų, kaip kadaise Dievas tyruose: kad mana ir kepti karveliai žmonėms iš dangaus kris tiesiog į burnas, todėl nereikės nei vargti, nei dirbti, tik linksmintis ir lėbauti. Jie svajojo, kad Nilo ir Jordano upės pradės tekėti pienu ir vynu. Kiti galbūt savo širdyse stengėsi ugdyti nedrąsią mintį, kad gal Kristus panaikins 10 Dievo įsakymų, ir žmogaus prigimčiai tada nebus jokių varžtų.

    Tik nedaugelis žmonių suprato Kristaus atėjimo tikslą. Juk tik nedidelis būrelis jį pradžioje sekė ir domėjosi jo mokslu. Svarbiausias ir pagrindinis Kristaus atėjimo tikslas buvo žmonijos atpirkimas, grąžinimas jai gimtąja nuodėme prarastų teisių.

    Ar būtinai žmonijos išganymui reikėjo, kad pats Dievas ateitų į šį pasaulį ir priimtų žmogišką prigimtį, gimdamas iš žmogaus? Teologai sako, kad taip. Žmonijos negalėjo atpirkti nei Dievas, nei žmogus, bet vien tik žmogumi tapęs Dievas. Nors nuodėmę padaro ribotas žmogus, bet ji yra begalinio Dievo įžeidimas, todėl begalinės blogybės veiksmas. Už begalinį blogį galima atsilyginti tik begaliniu gėriu, todėl tai įvykdyti gali tik Dievas, nes žmogus, būdamas ribotas, negali atlikti jokio begalinės vertės veiksmo. Užtat būtinai reikėjo, kad už žmogaus nuodėmę atsilygintų Dievas. Tačiau kiekviena nuodėmė yra kokio nors uždrausto malonumo ieškojimas, todėl už ją atsilyginti reikia priešingu veiksmu — kentėjimu. Bet Dievas kentėti negali, todėl jis turėjo tapti žmogumi. Štai kokia yra įsikūnijimo paslapties prasmė ir Dievo su žmogumi susijungimo tikslas.

    Išganymo darbas turėjo būti atliktas ne tik kenčiant, bet ir nupuolusio žmogaus gyvenimą, daugiau panašų į merdėjimą, pakeičiant tikruoju, prasmingu gyvenimu. Kristus yra ne tik Išganytojas, bet ir mūsų gyvenimo Mokytojas, didžiausias visų laikų reformatorius.

    Savo programą jis paskelbė žmonijai pamoksle nuo kalno. Tiems, kurie laukė, kad Mesijas juos padarys turtingais viso pasaulio valdovais, Kristus ramiu, bet galingu balsu nuo kalno kalbėjo: "Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje” (Mt 5,3-12).

    Tiems, kurie manė, kad Mesijas juos išlaisvins iš 10 Dievo įsakymų, Kristus kalbėjo: "Nemanykite, kad aš esu atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti” (Mt 5,17). Ir čia Kristus paaiškina Naujojo Testamento dvasią, kuri turi būti tobulesnė už Senojo. Jis paskelbia savo mokslą, paremtą meile. "Jūs esate girdėję, — sako Kristus, — kad jūsų protėviams buvo pasakyta: 'Nežudyk’, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. . . Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Nesvetimauk!’ O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi” (Mt 5,21-28).

    Toliau Kristus aiškina, kad Senajame Testamente kartais būdavo leidžiama skirtis, bet jis pasako, kad kiekvienas, kurs palieka savo moterį ir veda kitą — svetimauja. Taip pat ir tas, kuris kito paliktą veda, — svetimauja. Paskui jis liepia nekeršyti ir atleisti savo priešams, paskelbdamas heroišką artimo meilės įstatymą. Ta meile turi pasižymėti visi jo sekėjai: "Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Mylėk savo artimą ir neapkęsk priešo’, o aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai” (Mt 5,43-45). Jis priduria, kad ir dangiškasis Tėvas taip elgiasi, leisdamas patekėti saulei arba siųsdamas gaivinantį lietų ir tiems, kurie jį myli, ir tiems, kurie jį niekina ir jo įsakymų neklauso.

    Labai smarkiais ir griežtais žodžiais Kristus pasmerkia fariziejų elgesį, kurie save aukština, įsivaizduodami kažin kas esą, o kitus niekina, šmeižia ir apkalba. Jis juos vadina gyvačių veisle, veidmainiais, pabaltintais grabais, pilnais puvėsių ir nešvarumo. "Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami” (Mt7,i), primena jis savo sekėjams. Jis išmoko kalbėti "Tėve mūsų”, kur yra sakoma: "Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”. Tai yra Kristaus mokslo esmė, didžioji žmonijos reforma, naujasis meilės įstatymas.

    Kristus išmokė žmoniją pažinti gyvenimą ir suprasti, kas yra pasaulis. Savo mokslu jis mums priminė, kad pasaulis yra tiltas. Tiltas yra tam, kad pereitum į kitą upės pusę, bet ne tam, kad ant jo statytum namus. Pasaulis mums yra brangus, nes juo mes galime pereiti į tikrą gyvenimą, bet būtų didelė klaida, jei kas nors stengtųsi jame statyti pastovią buveinę ir ieškoti pastovios laimės.

    Kristaus atžvilgiu abejingų žmonių nėra: arba jį pripažįsta savo gyvenimo vadu, arba prieš jį kovoja. Taip buvo, yra ir bus. Vieni jo laukė, kiti, vos jam gimus, norėjo nužudyti. Vieni jam šaukė Osanna, kiti prikalė prie kryžiaus. Ir dabar vieni stengiasi jo mokslu persunkti savo gyvenimą, kiti jo kratosi ir kojomis mindo.

    Jeigu Kristus nebūtų atėjęs, tai ir dabartinis mūsų gyvenimas neturėtų prasmės, nes jis toks trumpas ir dažnai sunkus, o amžinojo gyvenimo durys būtų buvusios amžinai uždarytos. Bet kažin ar dar būtų įmanomas bet koks gyvenimas šioje žemėje, jeigu žmonija nebūtų girdėjusi Kristaus mokslo? Kažin ar žmonijos materialinė pažanga ir technikos laimėjimai nebūtų dar labiau vartojami tik patenkinti laukiniam kerštui, žudymui, griovimui? Jeigu žmonijoje nėra

    Kristaus dvasios, materialinė pažanga tarnauja ne jos gerovei, bet pražūčiai.

    Negalima teigti, kad Kristaus dvasios šiame pasaulyje visai nebūtų. Jos yra daug, ji gyvenime labai jaučiama. Tačiau didelė žmonijos dalis nuo jos yra nutolusi. Daugelį valdo kerštas ir neapykanta, o meilė yra užmiršta.

    Kartą į didelę brangenybių krautuvę įėjo jauna mergytė, norėdama nupirkti kokį nors papuošalą savo draugei gimtadienio proga. Ji paprašė auksinės širdukės. Pardavėjas jai siūlė visokių brangių žiedų, karolių, auskarų, bet auksinės širdukės jis neturėjo. Mergaitė perėjo dar keletą krautuvių ir niekur nerado auksinės širdies. Pagaliau vienoje krautuvėje pardavėjas jai pasakė:

    — Žinai ką, mergyte, aukso širdies tu didelėse moderniose krautuvėse nerasi, nes aukso širdys jau yra išėjusios iš mados. Pamėgink užeiti į kokią nors mažą senienų krautuvėlę, gal ten ir surasi nuo senų laikų užsilikusią aukso širdį.

    Deja, ir mūsų visuomenėje aukso širdys yra išėjusios iš mados. Labai madoje yra šalto akmens širdys. Bet žmonijai reikia aukso širdies. Be josios ji pražus. Kiekvienam žmogui reikia aukso širdies. Jeigu jos neturi, negali būti Kristaus sekėjas. Be aukso širdies negali būti nei laimės, nei gyvenimo. Neik į brangias krautuves ir į prabanga blizgančias gatves jos ieškoti — nerasi. Užeik į kokią nors kuklią bažnytėlę, kurią modernusis žmogus tik senienų muziejumi laiko, ir kai tavo širdis — nesvarbu kokio kietumo ji būtų — susidurs su ta širdimi, kuri taip numylėjo pasaulį, kad nesigailėjo net savo gyvybės, tai pajusi, kad ir tavo krūtinėje pradės plakti aukso širdis.

    Neapsigauk ir beverčių blizgučių pardavėju netikėk — aukso širdis nėra išėjusi iš mados. Kristus, pasaulio centras ir širdis, aiškiai pasakė: "Aš jums duodu naują įsakymą — mylėkite vienas kitą”. Tai yra naujas, visuomet modernus ir didžiausias įsakymas, tvirčiausias krikščionybės ir visos žmonijos pamatas, tikro gyvenimo ir pastovios laimės laidas.