Jonas Miškinis
Praeitis byloja, kad pirmiausia, seniausia ir tvirčiausia žmonių draugija yra šeima. Joje vyras ir moteris, drauge gyvendami, randa žmogaus gyvenimo paskirtį. Ir jis, ir ji, kol tebėra vieni, ilgisi kitos pusės ir, ją susiradę, tuokiasi, sudarydami pastovų vienetą, įgimtos meilės pagrįstą, širdies pasižadėjimų ryšiais susietą. O kai ilgesys pasibaigia, tai prasideda abiejų bendras gyvenimas ir bendras tikslas, kurio siekiant, jiems tenka išvien džiaugtis ir visokiais rūpesčiais sielotis. Jie ne tik vyras ir žmona, jie tampa tėvas ir motina, kai susilaukia vaikų. Su prieaugliu darosi jaukesnis šeimos židinys, aiškesnis ir pilnesnis gyvenimo siekimas. Vaikai atneša daugiau laimės, bet, žinoma, ir daugiau rūpesčių. Šeima tada virsta mokytoja ir auklėtoja.
Kol šeima pasiekė dabartinės kultūros ir civilizacijos laipsnį, kol tapo tokia, kokią matome šiandien, turėjo praeiti įvairias permainas ir įvairius pasikeitimus. Mokslininkai teigia, kad dar gilioje senovėje šalia monogamijos buvo plačiai pasklidusi poligamija ir poliandrija, kai vyras turėdavo kelias žmonas, arba moteris — kelis vyrus. Užtikta pėdsakų, kur mišriai gyvendavo vyrai su moterimis. Tačiau mokslininkai teigia, kad pati pirmučiausia šeimos forma buvusi monogamija — vienas vyras ir viena moteris. Poligamija ir poliandrija esąs vėlesnio laikotarpio padarinys, kai viena žmonių kiltis ėmusi kovoti su kita, kai atsirado vergija ir davė pradžią įvairiems luomams. Vis dėlto po tų visų kovų laimėtoja išėjo ir civilizuotą pasaulį užkariavo monogamija. Kitos formos yra nesuderinamos su vyro ir moters lygybės sąvoka nei su laisvės supratimu.
Šeimos vaidmuo civilizacijos pažangai yra pats didžiausias. Tik jos dėka galėjo atsirasti platesnis bendravimas tarp žmonių, kurtis įvairios draugijos, telktis giminės kilmėmis ir tautomis. Šeima yra kertinis visuomenės santvarkos akmuo. Antra vertus, stiprėjant tautoms ir valstybėms, stiprėjo ir šeimos pamatai. Ką pradžioje tik religija ir įpročiai tvarkė, tai ilgainiui pradėjo vis labiau tvirtinti ir derinti įstatymai. Dabar yra teisės nustatyti santykiai tarp tėvų ir vaikų, tiksliai apibrėžtos vienų pareigos kitiems, nurodytos jų pareigos visuomenei, valstybei ir t.t. Dabar šeimai priklauso pagrindinė vieta civilinėje teisėje, šeimos svoris visuomenėje yra didelis, ja rūpinasi ir Bažnyčia, ir valstybė. Valstybė, saugodama tą pagrindinį visuomenės santvarkos narvelį, uždeda jam ir nemaža pareigų.
Tačiau atsitikdavo, kad, silpnėjant santvarkai ir pašlijus jos pusiausvyrai, pradėdavo irti šeimos santykiai su valstybe. Kartais šeima būdavo apkaltinta egoizmu, linkimų gyventi tik savo naudai, nesiskaitant su bendraisiais krašto reikalais. Tad kai kurie pradėjo įrodinėti, kad šeima nereikalinga, kad jos uždavinį geriau galinti atlikti valstybė. Taip samprotaudami, jie skelbė laisvus vyrų su moterimis santykius. Esą svarbu tik tai, kad vaikai sveiki gimtų, o juos tinkamai išauklėti sugebėsianti valstybė tam tikrose savo įstaigose, kur auklėtojų pareigas eis samdytos moterys. Tai yra visiškai klaidingas galvojimas, pamirštant, kad stipriausias auklėjimo veiksnys yra motinos meilė, kurios negali atstoti jokia visuomenės ar valstybės įstaiga, kad ir geriausiai prižiūrima. O kad tėvai sugeba vaikams įkvėpti ir valstybinę pareigą, tai rodo jau ir senovės spartietės motinos, kurios, išleisdamos sūnų į karą, liepdavo jam grįžti nugalėtoju, arba mirti su ginklu rankoje.
Nors ir niekur plačiau neprigijo mintis, neigusi šeimos reikšmę auklėjimui, tačiau ji turėjo labai daug įtakos socializmui. Kur tik jis įsigalėjo, ten teisinis santuokos ryšys buvo paverstas paprasčiausia, labai lengvai nutraukiama sutartimi. Ten šeimos pairo, prieauglis liko be jokios globos ir auklėjančios priežiūros. Tvarkingą vyro ir žmonos meilę pakeitė palaidi vyrų ir moterų santykiai. Tokiu būdu valstybė, siekdama pajungti asmenį vien savo naudai, atpalaidavusi nusistovėjusią šeimos santvarką, prarado asmens pasitikėjimą ir gali visiškai nustoti savo pagrindinės atramos.
Kiti pavojai šeimai atsirado iš kraštutinės liberalizmo srovės, skelbiančios neribotą asmens laisvę, beveik anarchizmą. Jų nuomone, jei šeimos pagrindas yra vyro ir moters meilė, tai, kai tos meilės nebėra, nebelieka nė santuokos ryšio. Taigi ir viena, ir kita pusė turinti teisę ieškoti meilės ten, kur širdis traukia. Ar tokiame protavime yra logikos?
Meilė, vedanti į šeimos sukūrimą, turi būti rimta ir kilni. Juk vyras su žmona pasižada gyventi ne tik sau, bet ir savo prieaugliui. Tad jeigu jųdviejų meilė sumažėtų arba išnyktų, pareigos ir meilė vaikams vis tiek pasilieka. Žodžiu — pradėjus meile, tenka baigti pareigomis. Tokia yra santuokos prasmė. Tėvai neturi teisės, palikę vaikus, ieškoti naujos meilės, kaip ieško bitės medaus, lakiodamos nuo vieno žiedo prie kito. Vaikai turi teisę drausti tėvams nuo jų pabėgti net ir tada, kai tėvai jau nebesimyli. Tik tam tikrais atsitikimais kai kuriose šalyse įstatymai leidžia vyrui skirtis su žmona ir kurti naują šeimą. Bet tai išimtis, o ne taisyklė. Kas apsirinka, pats ir atsako už savo neteisėtus veiksmus. Dėl to dabar daug kur pasireiškia stipri srovė, smerkianti kraštutinį liberalizmą ir siekianti rimčiau saugoti šeimos neliečiamumą, stropiau varžant santuokų ardymą. Tai daroma dėl vaikų teisės ir dėl bendrųjų tautos reikalų.
Šeimai atsiranda daugiau pavojų, kai payra bendroji visuomenės tvarka, kai negerbiama nei asmuo, nei nuosavybė. Dažniausiai tai atsitinka tada, kai visuomenę sukrečia karai arba revoliucijos, t.y. kai gyvenimas iškrypsta iš nustatytų vėžių, ir suirzę žmonės pradeda kariškai jaustis. Atrodo, kad ir Lietuva, kaip ir kiti kraštai, po pasaulinių karų patyrė daugiau šeimų pakrikimo. Reikia pastebėti, kad tokių pakrikimų pasitaiko daugiau mieste negu kaime. Jeigu suprantame, kad šeimos pakrikimas yra žalingas tautai, tai turime stengtis tą žalą šalinti. Ji silpnina tautos atsparumą blogai nuteikdama priaugančias kartas, Mes tikime, kad ir nepriklausomybę galėsime atgauti tik tada, kai bus stiprios mūsų šeimos. Tad šeima nėra tik privatus dalykas, su kuriuo kiekvienas gali elgtis taip, kaip jam patinka.
Būtina mums rimčiau kovoti ir su palaidu žmogumi, nemėgstančiu dirbti ir duodančiu valią savo piktiems įgeidžiams. Pavyzdžiui, mažųjų prieglaudose nebeužtenka vietų rastinukams ir pamestinukams pirmgimiams kūdikiams. Tai nežinomų, pasislėpusių tėvų vaikai. Tai negailestingai apleistos gyvybės. Visuomenė verčiama juos imti į savo globą. Tai ne tėvai, o brakonieriai, kurie žudo motinų ir vaikų laimę, o kartais ir juos pačius. Paaugusieji kentės už savo tėvų nuodėmes, negalės džiaugtis gyvenimu ir gal daugelis jų taps pagieža visuomenei. .. Tokių patamsio donžuanų pasileidimą turi brangiai apmokėti tautos iždas. Vienas žymus rašytojas yra pasakęs: "Kas gašlauja, tas ir vagiliauja, tas ir galvažudžiu tampa”. Kas nesuvaldo lyties aistru, tas dažniausiai nusižengs ir kitose srityse. Kad tai tiesa, rodo teismų praktika. Aistringieji palaidūnai — tautos vėžys. Reikia rasti priemonių laiku jį gydyti.
Kaip tikrinamas visas kūnas, norint sužinoti, iš kur yra kilęs kokios nors jo dalies susirgimas, taip tenka plačiau dairytis visuomenės gyvenime, ieškant priežasčių, kai sunegaluoja šeimos dora. Sužinojus tas priežastis, pamačius kas kenkia dorinei santvarkai ir kas ją žeidžia, negalima pasilikti abejingiems, negalima kęsti tos tvarkos ardytojų. Šeima nėra kokia sala tautoje, tad visa, kas aplinkui darosi, ją pasiekia ir vienaip ar kitaip ją paveikia. Pavyzdžiui, tokios priežastys gali būti literatūra, filmai, persunkti erotizmu, rodantieji piktinantį kieno nors gyvenimą, visokius iškrypimus, skelbiantieji laisvą ir palaidą meilę. Tai nešvari kontrabanda, siekianti pelno, prisidengusi menu, mokslu ar blogai suprantama laisve.
Drausmė, susiklausymas ir darbas — štai ko šeimai pirmiausia reikia. Kaip tautai, taip ir šeimai vienybė yra sklandaus auklėjimo pagrindas. Sakoma, kad nėra namų be dūmu. Bet kad tų dūmų mažiau būtų, reikia butą nuolat vėdinti. Darbas — geriausias visų doros negalavimų gydytojas. Tai yra apsauga prieš visokius šeimos židinio ardymus. Kai vyras ir žmona nuolat dirba, tai nėra jiems laiko dairytis kitur išsvajotos meilės. Ne dairymasis į svetimą kiemą, o savieji namai ir vaikai daugiausia tėvams turi rūpėti, kad jie užaugtų ne tik sau, bet ir savajai tautai. Tik šeima, o ne kas kitas, gali tvirčiausiai prigydyti prieaugliui pareigos supratimą artimui, tautai ir valstybei.
Tauta, norėdama būti pajėgesnė, turi augti ir daugėti. Jeigu didieji kraštai tuo yra susirūpinę, tai mažai lietuvių tautai juo labiau reikia tuo rūpintis.
Įvertinę šeimos reikšmę tautai ir valstybei, panagrinėję jos svarbumą prieauglio auklėjimui, pastebėję jos taisytinas ydas, turime atsiminti ir šeimos sielą — motiną. Jos vaidmuo šeimoje yra labai didelis. Ji maitina, moko ir auklėja vaikus, jais rūpinasi, sielojasi, gyvena jų vargais ir džiaugsmais. Su motinos meile negali lygintis jokia kita meilė. Apie jos meilę skelbia ir mūsų lietuviškos dainos. Mūsų motinų rankose yra šeimų ir tautos likimas. Tačiau kiek daug jų nesulaukia iš savo vaikų pelnytos meilės ir įvertinimo! Liūdna apie tai pagalvoti. Motina išugdo būrį vaikų, o jie kartais neįstengia jos išlaikyti senatvėje. Tačiau ir čia gal reikia ieškoti šaknų šeimos auklėjime. Gal ir pati motina dėl to turi prisiimti bent dalį kaltės...