GEGUŽĖS MĖN. 4 D.
Nieko čia nėra pripuolama. Viskas "kad įvyktų, kaip Rašte pranašauta”. Kas per miestas! Jau prieš 4000 metų egiptiečiai jįvadino Uru-Sholim — Taikos miestas, nors taikos jis mažai tematė, amžiais griautas, degintas, statytas. Tačiau amžinai gyvas ir amžinai pasaulio dėmesio centre! UruSholim - Jerushalayim - Jeruzolima - Jeruzalė keista, bet nepasikeitusi per tūkstančius metų!
Važiuojam Derech Ophel keliu. Vienoj pusėj — Alyvų kalnas, kitoj — dantyta, bokštuota senamiesčio siena. Mes visi prilipę prie langų. Spragsi foto aparatai, aidi Džimio balsas. Jis kalba su įsijautimu — Jeruzalė jo gimtinė. Džimis čia viską pažįsta, žino ir myli. Dabar jis primena vilniečius, kurie, man ten beviešint, rodė, aiškino, pasakojo apie Vilnių, brangiausiąjį miestų miestą, Lietuvos Jeruzalę.
Ophel, kaip Džimis aiškina, apytikriai reiškia spuogą. Tai kalnagūbris, ant kurio Dovydo laikais stovėjo jebuzitų miestas. Jebuzitus nukariavęs, Dovydas čia pasistatė pirmąją tvirtovę.
Lietuviškas Viešpaties maldos tekstas “Pater noster” bažnyčioje.
Kaip psalmėse parašyta, "kalvos stovi aplink Jeruzalę”. O ji, t.y. senamiestis, tūno apriesta dviejų slėnių — Hinomo ir Kidro-no. Kidrono vardas man vėl primena vaikystėje girdėtas senas giesmes apie "poną Jėzusą, varomą per Kedrono upelį”. Akis išplėtusi stebiu tą slėnį, bet neįžiūriu jokio vandens, jokio upelio. Čia vien tik kapai, kapai, kapai — tūkstančiai senų antkapių, didesnių ir mažesnių paminklų. Kidrono slėnis — garsioji Juozapato pakalnė, kurioje, pagal žydų, musulmonų ir krikščionių tradiciją, laikų pabaigoje įvyks paskutinis žmonijos teismas. Todėl jau nuo senų laikų šių religijų tikintieji stengiasi čia pasilaidoti, tarytum norėdami pirmieji "būti vietoj”, kai sugriaus archangelų trimitai. Turbūt Kidrono slėnį kapinėms panaudojo senieji žydų karaliai, kurių paminklus matome netoli kelio: Yehoshafat (Juozapato) bokštelį, Absalomo koloną ir Zacharijo mauzoliejų su piramidiška viršūne.
Abraomas pasuka mūsų autobusą į Sultono Suleimano gatvę, paskui į Salah-ElDin (Saladino. Ak, tie fantastiški Haufo pasakų vardai!), ir atsiduriam arabų kvartale prie penkiaaukščio Šv. Jurgio viešbučio.
Viešbutis senoviškas, tačiau patogus ir švarus. Ant plačių jo laiptų storas arabas, išdėliojęs šimtus niekniekių, nuo atvirukų iki aukso siūlais ir stikliukais išsiuvinėtų šlepėčių, varo pelningą suvenyrų biznelį. Nežiūrint visų vilionių, marmuriniame, veidrodiniame Šv. Jurgio vestibiulyje nusiperku tik Jeruzalės žemėlapį, kuriame visos istorinės vietos aiškiai pažymėtos, o senieji pastatai dailiai nupiešti.
Mudviejų su Irena kambarys trečiame aukšte. Langas į kiemą. Pro jį matau kito sparno langus ir didelę raudoną statinę su kažkokiom durim ne durim. Tai saule šildomo vandens mašinerija. Matau tą išradimą iš arti pirmą kartą. Kaip įdomu bus praustis tiesiai saulės įkaitintu vandeniu!
Nieko nelaukusios, mudvi išskubam žvilgterėt į Yerushalayim, prieš sutemstant. Trepsim judria Saladino gatve, dairomės, stabteliam prie krautuvėlių ir... visai nebijom! Temstant po Čikagą šitaip nevaikščiotume. ..
Jeruzalės krautuvėlės mažos, bet jų langai dideli, prekių prigrūsti. Mudvi apžiūrinėjam kainas, išversdamos šekelius į dolerius. Suknelės po 50-60 dol., batukai — 39 dol., geresnių medžiagų metras — 25 dol. Brangu, ypač kai žmonės čia daug mažiau uždirba, negu mes.
Tarpduriuose krautuvininkai sveikina mus "Shalom” ir net "Good evening”, kviesdami vidun. Nors jie taip pat arabai, bet ne tokie įkyrūs kaip Egipte. Mudvi ieškom kupranugarių ir asiliukų iš alyvmedžio ir per tą pasivaikščiojimo valandėlę apžiūrim ištisas "kaimenes” ant lentynų ir prekystalių. Tačiau nenuperkam nė vieno... iš piktumo, kad suvenyrai čia žymiai pigesni, negu Betliejaus "Herodion” krautuvėje, kur tiek prisipirkom! Oi, Džimi, Džimi, kokį procentą gavai iš signor Costandi Canavati?
Besižvalgydamos į krautuves ir žmones, įsukam Sultono Suleimano gatvėn ir nueinam iki Damasko vartų. Damaskas — paslaptingų, tolimų kraštų sinonimas. Tas vardas man reiškia šilkus, riestus šimitarus aukso makštyse, sidabru ataustas staltieses ir skraidančius kilimus. Žiūriu į Damasko vartus, grėsmingai pasišiaušusius dantytais bokšteliais, ir prisimenu fantastiškas "Tūkstantis ir viena naktis” pasakas. Man gaila, kad šie vartai ir Jeruzalės senamiestį supančios sienos ne Kristaus laikų. Palyginant jos ne taip senos, Suleimano Didžiojo statydintos 1542 m.
Grįžtam viešbutin visai sutemus, bet dar spėjam pavakarieniaut puošniame valgomajame. Čia marmuro grindys, mezginių užuolaidos ant langų ir sunkios baltos staltiesės ant stalų. Įsivaizduoju, kad jos — damasti-nės. ..
GEGUŽĖS MĖN. 5 D.
Šiandien oras deimantinis. Taip skaistu, net akį veria gili mėlynė, blizgantys kupolai, bokštai, langai ir ryto šviesa, atsimušusi į gelsvas kalvas. Aukštumų rytas tyras, kaip šaltinis, ir lygiai taip šaltas.
Sukilom anksti, kad diena būtų ilgesnė — juk tiek daug reikės matyti, apžiūrėti, apeiti, apvažinėti! Pirmasis sustojimas — Alyvų kalnas. Tai gana aukštas, ilgas kalnagūbris, nuo kurio atsiveria nuostabi Jeruzalės panorama. Džimis suranda gražiausią vietą, ir mes, ten susibūrę, nusifotografuojam. Šaltas vėjas taršo plaukus, skverbiasi pro švarkus, megztinius, bet mes, naujoms įdomybėms ir išgyvenimams pasiruošę, šypsomės, giliai Įtraukdami kalnų žolelėm kvepiantį orą.
Kiek daug stebėtinų dalykų įvyko ant šios kiparisais nusmaigstytos kalvos! Čia Kristus išpranašavo Jeruzalės sugriovimą, čia jis verkė savo mylimo miesto, čia išmokė apaštalus melstis ir nuo šių ramunėlėm ir aguonom apaugusių uolų įžengė į dangų, galbūt tokį krištolinį, tyrą rytą.. .
Džimis mus nuveda į Pater Noster bažnyčią. Pagal tradiciją, šioje vietoje Jėzus kalbėjo savo mokiniams: "Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite, kaip pagonys... melskitės taip: Tėve mūsų, kurs esi danguje.. (Mt 6,7-9). Dabar čia stovi karmeličių vienuolynas.
Skliautuotas vienuolyno portikas išpuoštas keistais "paveikslais”: tai "Tėve mūsų” malda, išrašyta daugybe kalbų. Kiekvienai kalbai atskira niša sienoje su parašu ir spalvingais koklių rėmais. Pats pirmasis "Tėve mūsų”—latviškai. Pasklindam po ilgą portiką, ieškodami Viešpaties maldos lietuviškai. "Malda išrašyta net 62 kalbom”, aiškina Džimis ir padeda mums ieškoti. Kokių kalbų čia nėra! Ne tik gerai žinomos, kaip anglų, prancūzų, vokiečių, italų, bet ir vengrų, estų, žinoma, graikų, arabų, etiopų, kinų, japonų, indų. . .
Man įdomiausia stebėt raidynus. Klaidingai galvota, kad lotyniškasis ir rusiškasis alfabetas bei kinų-japonų raštaženkliai jau išsemia žmonijos fantaziją kalbos garsams pažymėti. Kokia raštaženklių įvairybe išrašyta Viešpaties malda! Čia vilnija arabiški vingiai su byrančiais taškais, o indų linijos sukasi į mazgus ir skritulius; čia apgaulingos graikų raidės, rodos, tuoj tuoj išskaitysi, o negali; čia grakštūs japonų ženklai stulpeliuose ir fantastiškas etiopų raidynas iš dvitaškių, kryžiukų, riebių trikampių ir zigzagų.
Bet lietuviškai parašyto "Tėve mūsų” taip ir nesurandam. Džimis liepia nenusiminti. Vienuolyno bažnyčioje esą dar daugiau šios maldos pavyzdžių. Tikriausiai ten būsiąs ir lietuviškas tekstas. Deja, karmeličių ordinas labai griežtas, ir mūsų į bažnyčią neįsileidžia.
Netoli Pater Noster, Alyvų kalno šlaite, stovi ašaros formos koplytėlė su juodu stogu; kampuose ant lieknų kolonų — baltos ašarinės. Tai Dominus Flevit (Viešpats Verkė) šventovė. "Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo ir sakė: . .. nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai aplankymo meto” (Lk 19,41-44). Iš čia miesto panorama — tartum patiestas auksinis kilimas su žaliais medžių ataudais.
Koplytėlės viduje, vietoje altoriaus paveikslo, didžiulis langas į Jeruzalę. Kažin ar būtų galima nutapyti įspūdingesnį vaizdą! Krištoliniame ryto ore auksu blizga ne tik garsusis Omaro mečetės kupolas, bet ir jūra stogų, kolonadų, langų... Net rūsti senamiesčio siena atrodo auksinė. Iš čia puikiai matyti ir Auksiniai vartai, vieninteliai užmūryti, iš kitų išsiskiriantys bizantine architektūra ir dviem savotiškom arkom. Tie žymi vietą, pro kurią Jėzus įjojo į Jeruzalę aną triumfališką Verbų sekmadienį. Krikščionių įsitikinimu, pro šiuos vartus laikų pabaigoje jis vėl sugrįšiąs į savo miestą.
Dominus Flevit koplyčioje turėjome mišias, paskui pėsti traukėm vingiuotu Verbų sekmadienio taku žemyn į Alyvų daržą (Gethsemane). Čia kasmet prieš Velykas vyksta tūkstantinės krikščionių procesijos. Aplink kiparisai, alyvmedžiai, laukinių gėlių margumynas. Kvepia sakais. Praeinam pro impozantišką Marijos Magdalenos bažnyčią, kurią savo motinos atminimui pastatydino Rusijos caras Aleksandras III. Septynių kupolų auksiniai "svogūnai” su "perbrauktais” kryžiais ryškiai skiriasi nuo visos aplinkos.
Pagaliau pasiekiam Alyvų daržą. Iš tikrųjų jis nedidelis. Nors ir nematę, lietuviai teisingai jį vadina darželiu. Tai labai senų alyvmedžių gojelis prie įspūdingos Tautų bazilikos. Gojelis aptvertas dailia tvora. Alyvmedžių papėdėje žydi gausybė gėlių. Matau net liūdnus našlaičių žiedelius. O alyvmedžiai — tikri vaižgantiški Juodžiaus kelmai: stori, trumpi, gumbuoti, susisukę, drevėti. Bet iš kiekvieno suakmenėjusio gumbo, lyg iš kapo, į ryto saulę kyla liaunos atžalos, nusėtos sidabriniais žalsvais lapeliais. "Alyvmedis nemiršta”, sakė garsusis senovės gamtininkas Plinijus. Iš tikrųjų aštuoni šio darželio alyvmedžiai, pagal botanikų apskaičiavimus, esą 3000 metų amžiaus. Tai juos aną skausmingą naktį palaistė kruvinas Jėzaus prakaitas.. . "Alyvų daržely krauju prakaitavo...” — skamba ausyse senoji Gavėnios giesmė. Nuo dabar jos įprastieji žodžiai man turės daug daugiau reikšmės ir vaizdo...
Tautų arba Gethsemane bazilika laikoma viena iš gražiausių Jeruzalėje. Ji pastatyta 1924 m. tradicinėje Kristaus agonijos vietoje. Jau nuo 379 m. čia stovėjo eilė bažnyčių, kurias sugriovė įvairiausi karai. Dabartinės bazilikos statybai lėšas skyrė 16 tautų, todėl toks jos ir vardas.
Bazilika tikrai graži, ypač geltono akmens fasadas su trimis arkomis, su evangelistų figūromis ir spalvinga mozaika, vaizduojančia Kristų, aukojantį savo ir pasaulio kančias Tėvui.
Viduje viskas mėlyna. Violetinė šviesa sunkiasi pro alabastrinius kryžiaus formos vitražus; mėlyni žvaigždėti skliautai, mėlynas didžiojo altoriaus paveikslas, vaizduojąs prie uolos suklupusį Kristų. Tylu, ramu ir liūdna.
Priešaky altoriaus baltuoja uolos kakta. Tai tradicinis agonijos akmuo, prie kurio
Senas alyvmedis Alyvų darželyje.
Jėzus meldėsi ir prakaitavo išdavimo naktį. "Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn” (Lk 22,44).
Pasilenkiu per žemą, erškėčius vaizduojančią tvorelę ir paliečiu uolą. Ji blizga, lyg dramblio kaulas. Daug rankų ir lūpų ją nuglostė. ..
"Ar yra kančia didesnė už mano kančią?” — giedojo senovės psalmistas apie Jėzaus agoniją. O tačiau kiekvienam mūsų savi skausmai ir skausmeliai atrodo didžiausi. Kito, būtų jis Dievas ar žmogus, skausmą pajusti ir išgyventi kaip savo iš tikrųjų reikia didelės meilės ir didelio tikėjimo...
Iš Gethsemanės vėl pėstute iki autobuso ir Jericho keliu nuriedam į Betaniją aplankyti Lozoriaus kapo. Jėzus mėgo mažą Betanijos kaimelį, nes čia gyveno jo mylimi draugai: Lozorius, Morta ir Marija. Jis dažnai čia lankydavosi ir, prikeldamas Lozorių iš mirusiųjų, įamžino Betanijos vardą žmonijos istorijoje. Lozoriaus prikėlimas buvo vienas iš didžiųjų Jėzaus stebuklų, tartum preliudas į jo paties prisikėlimą, į išpildytą amžinojo gyvenimo pažadą.
Švari gatvelė veda į Lozoriaus kapą. Aplink daug erdvės, nes nameliai žemi, tik storas nedailus mečetės minaretas išsišauna aukštyn, gremėzdiškai paženklindamas angą į kapą. Anga siaura, ola gili ir tamsi. Leidžiamės žemyn žąsele. Drėgnas akmens sienas blankiai apšviečia mažos elektros lemputės. Į nosį lenda pelėsiais ir žemėmis atsiduodanti vėsa. Olos dugne vietos tik tiek, kiek reikia paguldyt lavonui. Nejauku čia. Įsivaizduoju, kaip skubėjo Lozorius, išgirdęs Jėzų šaukiant: "Lozoriau, išeik!”
Ar skubėjo? Pabuvojęs aname pasauly, ar benorėjo sugrįžt į šį? Sugrįžt ir mirt antrą kartą? Kaip jis besusitaikė su kasdienybe, ragavęs amžinybės? Įdomi Lozoriaus asmenybė, paslaptinga ir tragiška... Greičiausiai jį nužudė fariziejai. Argi jie galėjo pakęst gyvą stebuklą, jei nuo tos dienos tvirtai pasiryžo nužudyt ir patį Stebukladarį?
Išlindau iš kapo paskutinė. Kelionės draugai jau susibūrę kitoje gatvės pusėje. Skaisčioj vidurdienio šviesoj man raibo akys. Akimirkai mane perdūrė išgąstis. Bet priešais stovėjo tik elgeta, įsisukęs į ilgą, juodą apsiaustą, raišas ir su lazda. Jo veidas gelsvas, akys giliai įdubusios. Artrito išsukioti pirštai griebė man už alkūnės, o lūpos vapėjo išmaldos. Vos sugraibiau jam šekelį, taip rankos drebėjo. ..
Netoli Lozoriaus kapo aplankom ir gyvųjų buveinę: vieno kambarėlio butelį su akmenine tvora aptvertu kiemu. Čia gyvena dešimties žmonių šeima — arabai pabėgėliai. Namie šiuo metu tik dvi moterys. Mintyse jas pavadinu "Morta ir Marija”. "Marija” storoka, matroniška, net iškilminga, apsivilkusi ruda suknia su žaliais ir oranžiniais apsiuvinėjimais, su balta skaryte ant juodų plaukų. Ji pasitinka mus, šiek tiek kalba angliškai ir aprodo kambarėlį. Kaip tokiame plotelyje sutelpa dešimt žmonių, sunku įsivaizduoti, bet... ne veltui žmogus lėčiausiai prisitaikantis sutvėrimas.
"Morta” tuo tarpu tupi kiemely ir, pasidėjusi puodus ant žemės, vynioja į vynuogių lapus kvapią ryžių ir mėsos košę. Tai "dolmaden”. Jau teko šio patiekalo ragauti. Jis panašus į mūsiškius balandėlius, tačiau mano šiaurietiškas gomurys pasigenda kopūstlapių.
Viskas šiame butelyje maža, vargana, bet jauku ir labai švaru. Čia daug šviesos ir vėjo plakamų baltutėlių baltinių. Kiemelyje iš savo kampo mums šypsosi "Morta”, pirštu vedžiodama aplink lūpas. Pagaliau suprantam, ko jai reikia, ir ponios, pasiraususios po rankinukus, apdovanoja "Mortą” lūpdažiais.
Atsisveikindami "Marijai” į delną įspaudžiam po vieną kitą šekelį. "Shukran — ačiū!” — sako ji arabiškai. Salaam, "Marija ir Morta”! Shalom, Betanija!
Iš Betanijos važiuojam į Siono kalną, svarbią vietovę ir žydams, ir krikščionims, ir musulmonams. Tai nedidelė žalia kalva, pilna senų pastatų ir istorinių kampelių. Senovėje Sionas buvo Jeruzalės dalis. Čia palaidotas karalius Dovydas, čia Jėzus valgė paskutinę vakarienę, čia buvo į dangų paimta Mergelė Marija.
Lozoriaus kapas. N. Jankutės nuotr.
Sustojam prie St. Petrus in Gallicantu. Tai nauja, jauki šviesaus akmens bažnyčia, 1931 m. pastatyta vyriausiojo kunigo Kaifo rūmų vietoje. Archeologiniai kasinėjimai čia atidengė kalėjimo požemius, didelį kiemą, tarnų kambarius, maltuvę ir įvairius namų apyvokos reikmenis iš Kristaus laikų.
Alyvų darže suareštuotas Jėzus čia, Kaifo rūsiuose, praleido naktį; čia įvyko jo pirmasis teismas; čia Petras išsigynė Jėzaus ir, "atsiminęs Viešpaties žodžius: 'Pirmiau, negu gaidys sugiedos, tu manęs tris kartus išsiginsi’, graudžiai verkė” (Lk 22, 61-62). Todėl ir ši bažnyčia pavadinta keistu, bet tinkamu vardu — "Šv. Petras, gaidžiui sugiedojus”.
Sekantis sustojimas — Dovydo kapas ir Coenaculum (Paskutinės vakarienės) kambarys. Tai XII a. atstatyta dviejų aukštų koplyčia. Apatiniame — karaliaus Dovydo kapas, viršutiniame — Coenaculum. Įdomiu sutapimu, ir žydams, ir krikščionims šventos vietos telpa po vienu stogu. Galbūt tai ateities ženklas, kada bus "viena avidė ir vienas Ganytojas”.
Paskutinės vakarienės kambarys neįspūdingas. Tai nedidelė gotiško stiliaus salė. Skliautai panašūs į vilniškės Šv. Onos; grindys — pilkų akmens plokščių. Erdvu ir šviesu. Žinoma, iš Paskutinės vakarienės laikų čia nebėra nė akmenėlio. Tik vieta ta pati. Pagal giliai įsišaknijusią krikščionių tradiciją (šioje vietoje jau I a. po Kr. stovėjo bažnytėlė), prisikėlęs Kristus čia pasirodęs mokiniams ir čia apaštalai sulaukę Šv. Dvasios pirmųjų Sekminių dieną.
Iš Coenaculum laiptai žemyn veda į Dovydo kapą, kuris taip pat tik tradicinė vieta. Tačiau labai galimas dalykas, kad Dovydo palaikai slepiasi po tūkstantmečių dulkėm kur nors netoliese.
Prieš įžengiant vidun, vyrai gavo popierines "jermulkas”, kuriomis turėjo pridengti galvas, o mes, moterys, nepraleidom progos pasišaipyt iš naujų "perkrikštų”. Suėję erdvion akmeninėn salėn, pamatėm didelį sarkofagą, apdengtą raudonu aksomu su auksine Dovydo žvaigžde. Ant sarkofago stovėjo eilė puošnių sidabro karūnų, vadinamų Toros vainikais. Po verksmų sienos, ši vieta laikoma antra švenčiausia Izraelyje.
Iki kito laiško.
Nijolė
• Naujasis Bažnyčios teisynas ruošiamas jau daugiau kaip 18 metų. Speciali komisija ruošė, bendradarbiaudama su 90 kardinolų ir su beveik 200 ekspertų iš 30 kraštų. Kodeksą ruošiant, panaudotos paskutinio visuotinio Bažnyčios suvažiavimo nutiestos gairės, visuotinio vyskupų sinodo nutarimai. Rudenį kodekso projektą peržiūrėjus specialiai rengėjų komisijai, naujasis teisynas įteiktas popiežiui patvirtinti ir paskelbti. Iki jo įsiteisėjimo dar praeis kiek laiko.
• Čilėje tiek padaugėjo pašaukimų į kunigus, kad, nebesutalpinant visų į esamas kunigų seminarijas, atidaryta dar viena didžioji seminarija Curiko mieste.
• Indijoje nuo 1977 m. katalikų skaičius paaugo nuo 9 iki 11 milijonų. Vyskupų yra 130 ir beveik visi yra vietinės kilmės. Taipgi ir daugelis kunigų yra vietiniai. Seminarijose yra 4.700 klierikų.