GEGUŽĖS MĖN. 3 D.
Kiekviena šios kelionės diena vis atneša ką nors ypatingo, įdomaus ir nuostabaus. Gulu ir keliu su skaudančia nuo įspūdžių galva. Kad būtų galima juos surinkt ir uždaryt į lagaminą! Parsiveži namo ir, kai kasdienybė ima slėgt tartum girnapusė, bematai tik vieną spalvą — pilką, tada atsidarai tą lagaminą, išsiimi, sakykim, Galilėjos įspūdžius, ir vėl viskas mėlyna, žalia, vėl kalnai, keliai, veidai, vaizdai... Ar ne puiki sugestija ateities išradėjams?
Šįryt palikome jaukųjį Tiberias ir nuvažiavom į Galilėjos Kaną. Miesteliukas mažytis, arabų apgyventas. Kelios siauros gatvelės ir tos pačios nešvarios. Dvi bažnyčios — katalikų ir graikų ortodoksų, teikia jam šiokio tokio iškilmingumo, ypač kai pradeda skambėti varpai. Seniai girdėjau varpus, ne garso juoston įrašytus, todėl klausiausi su malonumu ir nostalgija.
Aplankom katalikų bažnyčią, pranciškonų tvarkomą. Mus čia pasitinka ir palydi mažučiukas-storučiukas vienuolis su sandalais ant basų kojų, rudą abitą susijuosęs stora virve. Jis man primena viduramžių vienuolius von Schaffel romane "Ekkehard”. Mane apninka nerimta mintis, kiek šitas Viešpaties tarnelis būtų išgėręs Jėzaus padaryto vyno per tas nepamirštamas vestuves.
Iš bažnyčios atsiduriam tiesiai suvenyrų krautuvėlėj. Kelionėje jau tiek išprusom, kad į suvenyrus pataikom užsimerkę. Ši krautuvėlė "bizniauja” alyvmedžio drožiniais. Lentynos nustatytos Kristaus, Marijos galvutėmis, šv. Šeimos grupėmis, asiliukais, kupranugariais, kryželiais. Savininkas arabas labai paslaugus, vaišina mus geltonu kvapiu Kanos vynu, o mes, žinoma, perkam iš kairės ir dešinės. Keista, bet Džimis tramdo mūsų įkarštį, pusbalsiu aiškindamas, kad geriausi alyvmedžio drožiniai esą Betliejuje, ir ten, specialioje krautuvėje, verta apsipirkti. ..
Paliekam Kaną linksmi. Gal nuo geltono vyno, gal kad graži diena žada dar daug nepaprastų vietovių. Taip ir turi būti. Linksmumas, kaip šypsena ir ašaros, yra žmogaus privilegija. Ar ne mūsų linksmumui Jėzus vandenį pavertė vynu Galilėjos Kanoje?
Kylam aukštyn į kalnus. Čia jie mažiau žali, daugiau raudoni. Uolos primena Arizoną ir Nevadą. Netrukus pasiekiam Nazaretą. Miestas vaizdingai išsipylęs po kalnus: baltuoja, ruduoja balkonais pajuosti namai. Šaunusis garsiosios Apreiškimo bažnyčios kupolas dominuoja Nazareto vaizdą. Gaila, kad jos aplankyti negalėsim, nes šiuo metu uždaryta.
Archeologiniai kasinėjimai Jeriche.
Sustojam aukščiausioj Nazareto vietoj. Fotografuojamės Jėzaus vaikystės mieste, kurio vardas amžiams įsirėžė visose žmonijos kalbose, ir vėl keliaujam tolyn. Dabar kelias veda žemyn į derlingą platų Jezrylio slėnį. Čia geltonuoja miežių laukai, žaliuoja medvilnė, šalikelėse svyruoja iš Australijos atvežti eukaliptai.
Šiame slėnyje, pagal Senojo Testamento pranašus, įvyks paskutinioji konfrontacija tarp Gėrio ir Blogio, žiaurusis Armageddon. Čia žmonija atsidurs ant susinaikinimo ribos, ir reikės paties Kristaus intervencijos pasauliui išgelbėti nuo pražūties. Dabar mums, apsišvietusiems ir sofistikuotiems, lyg ir nepatogu tikėti tomis nemaloniomis pranašystėmis. Tačiau Jeremijas, Izaijas ir Elijas pranašauja žymiai tiksliau už Jean Dixon: viskas, ką jie sakė apie pirmąjį Kristaus atėjimą, išsipildė iki paskutinės detalės. Negi jie klystų, kalbėdami apie antrąjį?
Kairėje stūkso tolumoj keistas vienišas kalnas. Jis labiau panašus į didžiulį apvalų piliakalnį, negu į bet kurį čia matytą kalną. "Tai Taboras, — sako Džimis, — Jėzaus persimainymo vieta”. Abraomas sustabdo autobusą.
Taboras! Iki šiol nematytas, bet senas pažįstamas iš vaikystės dienų. Dažnai tėvas, atvertęs Naująjį Testamentą, man skaitydavo: "Jėzus, paėmęs Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną, užsivedė nuošaliai į aukštą kalną. Ten jų akivaizdoje persimainė: jo veidas spindėjo kaip saulė, o drabužiai baltavo kaip sniegas. . (Mt 17,1-2). Baigęs skaityt, visad primindavo, kad tas kalnas vadinamas Taboru, ir aš esu gimus Viešpaties Atsimainymo dieną. Todėl šis Mato aprašytas įvykis ir Taboro kalnas stipriausiai įsirėžė atmintin. Tada mano vaikiškoje vaizduotėje kalno vardas aidėdavo tartum tolimas griaustinis ir ritosi tartum minkštų debesų kamuolys, bet jo viršūnę visad įsivaizduodavau apvalią, žalią, saulėtą, nes ant jos "gera būti”. .. Po daugelio metų pagaliau aš stovėjau laukų platybėj prieš Taborą, ir žiū, jo viršūnė buvo apvali, žalia, saulėta. ..
Atsimainymo bažnyčia ant Taboro kalno.
Prie En Gannon, kur Jėzus pagydė raupsuotuosius, pravažiuojam būrius gandrų. Vieni išdidžiai stypčioja derlingose dirvose, kiti didžiuliais ratais lėtai ir iškilmingai sukasi ore. Baltuoja sparnai, raudonuoja kojos ir snapai. Mieli vaikystės atminimų paukščiai, štai, kur vėl susitikom!
Netrukus įvažiuojam į Nablus — Samarijos sostinę. Virš miesto iškilęs, tartum rūstus sargas, stūkso Gerazim kalnas. Džimis turi daug ką pasakyti apie samariečius. Jie — žydų ir babiloniečių mišinys, todėl bibliniais laikais buvo grynakraujų žydų taip nekenčiami. Žinoma, jie atsilygino tuo pačiu. Dabar tikrų samariečių likę tik apie, 500. Visi gyvena susispietę aplink Gerazim kalną.
Tačiau žymioji Nablus įžymybė — Jokūbo šulinys. Tai viena iš nedaugelio tikrai autentiškų biblinių vietų, reikšminga Senojo ir Naujojo Testamento sankryža.
Tą šulinį prieš keturis tūkstančius metų iškasė Jokūbas, patriarcho Izaoko jaunesnysis sūnus, apgaule iškaulijęs nusenusio pusaklio tėvo palaiminimą ir paveržęs pirmgimystės teises iš brolio Ezavo. Vargšas lėtas, neapsukrus Ezavas! Man jo visada gaila, skaitant tą ištrauką iš pirmosios Mozės knygos. Nežinojo jis, kad n-tas "gudriųjų pasaulio vaikų” įsakymas yra "nežiopsok”!
Tas šulinys ilgus amžius gaivino gausią Jokūbo giminę ir jos nesuskaičiuojamas kaimenes. Šaltas, grynas, neišsenkantis jo vanduo buvo tartum nesibaigiantis stebuklas karštos saulės džiovinamos šalies žmonėms.
Praėjo du tūkstančiai metų, ir vieną vidurdienį prie šulinio sustojo jaunas nuvargęs vyras ir paprašė vandenį sėmusios samarietės: "Duok man atsigerti!” —"Kaip-gi tu, žydas, prašai mane, samarietę, duoti tau gerti?” — nustebo moteris. Tolimesnį jų pokalbį apie gyvąjį vandenį žino visas pasaulis. Turbūt joks kitas dialogas žmonijos istorijoj nebuvo plačiau atkartotas, kaip tas aną tolimą vidurdienį prie šio šulinio, kurio vandenį ir aš turiu laimės ragauti. ..
Jei kas galvoja, kad Jokūbo šulinys stovi kokioje aikštėje po medžiu ir iš tolo pilkuoja jo akmeninis rentinys, labai apsigauna. Taip ir aš jį įsivaizdavau, vaikystėje prisižiūrėjus maldaknygių paveikslėlių "Jėzus ir samarietė”. Deja, šulinio visai nesimato. Įeini pro vartus į didelį, žydinčiais krūmais ir gėlėmis pakvipusį sodą, kuriame į skaistų dangų kyla arkos — keista bažnyčia, be skliautų, be langų, be stogo! Čia turėjo būti rusų ortodoksų bazilika, kurios statybą sutrukdė 1 pasaulinis karas. Didžiojo altoriaus vietoj dabar stovi dvi mažos mėlynos trobelės, tartum modernios prezidentūros sargybinių būdelės. Jos dengia laiptus žemyn į šulinį.
Kažkodėl labai sunku įsivaizduoti, kad įvairios senovės liekanos per tūkstančius metų apsinešė storais žemės sluoksniais, tartum nugrimzdo po naujų kartų kojomis, ir reikia leistis gilyn, kad jas pamatytum. Taip ir su Jokūbo šuliniu.
Pro vienos būdelės angą žąsele sulindę, nusileidžiame laiptukais gana giliai ir patenkam į mažą požeminę koplyčią. Nuo mozaikinių grindų iki lubų skliauto ji apkabinėta, pristatinėta, prigrūsta ikonų, paveikslų, žvakidžių, žvakių, smilkytuvų, staliukų, altoriukų, žodžiu — "senienų krautuvėlė”. Per visą tų daiktų gausybę vos pastebiu žemą pilkų akmenų rentinį. Akmenys blizga tūkstančių metų ir tūkstančių rankų nuzulinti. Jokūbo šulinys! Spiečiamės aplink, žiūrim žemyn į jo tamsią gelmę, o senas ortodoksų vienuolis, barzdotas, su juoda kepure, kaip apverstu puodu, ištraukia mums kibirą vandens.
Geriu. Vanduo skanus, bet nėra ledo šaltumo. Negaliu atsistebėt, kad štai geriu iš to paties šaltinio, iš kurio gėrė Jėzus, apaštalai ir Senojo Testamento patriarchai. .. Geriu, bet trokštu vėl, kol išmoksiu paprašyti gyvojo vandens, kaip samarietė. . .
Jezrylio slėnis.
Iš Nablus mūsų kelias veda į Jericho, į tą keistą, neįsivaizduojamai tolimos praeities miestą, kurio sienos sugriuvo, žydams pučiant speiginius ragus — shofar. Nežiūrint nuotolių laike ir geografijoj, lietuviai turėjo su šiuo miestu šiokią tokią pažintį iš tolo per mišių evangelijas, per senovines giesmes. Iš tos pažinties kilo net posakis, kurį vaikystėje dažnai girdėdavau Aukštaitijos kaime: "balsas kaip Jerikono triūba!”
Prigludus prie autobuso lango, laukiu pasirodant "Jerikono”. Jis tik 25 mylios į pietryčius nuo Nablus. O kelias raitosi vis žemyn, vis pro labiau nuplikusius kalnus, ir diena palaipsniui karštėja. Jau palikom Samariją — Shomeron ir važiuojam per kraštą, atšiaurią Judėją — Midbar Yehuda. Tai kraštas, kurio rytinės ribos — Negyvoji jūra, kurio kalnai raudoni kaip varis, uolos aštrios, o žemė sūri.
Artėjant prie Jericho, gamtovaizdis pagyvėja: žalesni laukai, auginamos daržovės; pakelėse strykčioja didesnės juodų ožkų kaimenės. Čia daugiausia gyvena arabai. Jerichą pasiekiam pačiame dienos karštyje. Ant kelio ribuliuoja įkaitęs oras, o mes spaudžiamės gilyn į patogias vėsinamo autobuso kėdes.
Jericho miestas stovi lėkštame Jordano upės slėnyje. Upė netoli, gal penkios mylios į rytus. Šiaurėj — raudoni, nuogi Moabitų kalnai, pietuose prasideda Negyvoji jūra. Bet Jericho slėnis labai gyvas. Irigacijos kanalais drėkinamas, karštos saulės pašutinamas, jis žaliuoja kaip didžiulis šiltadaržis, kurio vidury, palmėmis pasišiaušęs, grakščiom kiparisų žvakėm susmaigstytas, puikuojasi Jericho. Nestebėtina, kad jis laikomas seniausiu nuolat apgyventu miestu pasaulyje. Devyni tūkstančiai metų, kaip čia buriasi žmonės, vešlios augmenijos ir derlingų laukų privilioti. Lengva suprasti, kodėl biblinių laikų klajokliams izraelitams ši vieta atrodė Pažadėtosios žemės viršūnė; kodėl čia vyko kovos ir griuvo miesto sienos.
Dabartinis Jericho nedidelis. Raudonstogiai balti, plokščiastogiai smėlio spalvos namukai išsibarstę tarp vešlių sodų ir gėlynų. Kiek čia gėlių, kurių mano šiaurietiškos akys niekada nematė, o ausys jų vardų negirdėjo! Raudoni, balti, violetiniai, geltoni žiedai degančiais srautais pilasi per tvoras ir sienas; kiparisai, palmės, akacijos ir šilkmedžiai gožia gatves tamsiu žalumu. O kiek čia apelsinų medelių ir skuduriniais lapais plevėsuojančių bananų krūmų!
"Prisiartinus prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta. Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų. Jam pasakė, jog praeinąs Jėzus iš Nazareto. Tuomet neregys ėmė šaukti: "Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” Ėję priešakyje mėgino sudrausti jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: "Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti. Jam prisiartinus, Jėzus paklausė: "Ko nori, kad tau padaryčiau?” Šis atsakė: "Viešpatie, kad regėčiau!” (Lk 18, 35-42).
Prie Jordano ištakų.. .
Mano akys apraibusios nuo spalvų ir vaizdų. Viešpatie, kokia laimė regėti!
Mūsų simpatingieji vadovai nuvežė mus užkąst į arabišką restoraną Rawdah. Nežinau, ką reiškia tas vardas, bet Džimio ir Rawdah šeimininko rankų kratymas reiškia draugystę. Pasilabinus, Džimiui tuoj pat atnešama arbatos, nes Džimis atvežė pilną autobusą gerų pajamų!
Mus susodina lauke didelių medžių pavėsy. Bet ir čia trošku. Šmaikštūs, gražūs padavėjai laksto aplink stalus, dalindami arabiškus pietus: ryžiai, morkos, žirniai, kietos mėsos kukuliai ir skanus duonos paplotėlis (pita), kurį reikia valgyti, padažant į pupų-sezamo sėklų gelsvą tyrę — hommos. Pita ir hommos man labai patinka, nors ne vienas mūsiškių vis pasigenda "Baltic Bakery” juodos duonelės. . .
Pas mane iš pakrūmės atslenka geltona katė (katės visad ir visur mane susiranda), ir mudvi dalinamės Rawdah restorano gardumynais: katytei kukuliai, man pita. . .
Čia po tais medžiais ir poilsinga. Jaučiuosi kaip Zachiejaus namuose, kur anuo metu Jėzus viešėjo. Eidamas per Jerichą, Jėzus pamatė mažiuką Zachiejų, spoksantį nuo šilkmedžio šakos, ir tarė: "Zachiejau, lipk skubiai žemyn, nes man reikia šiandien pabūti tavo namuose. ..” (Lk 19,5).
Pavalgius (šitoj kelionėj mus tikrai per daug maitina. Ak, tai būtų sveika pėstute užsikart į kokį kalną!), važiuojam už miesto pažiūrėti senųjų Jericho sienų.
Saulės iškepintame plikų kalvelių plote kryžiuojasi viela aptverti gilūs grioviai. Tai archeologiniai kasinėjimai. Iš po keliolikos pėdų tūkstantmečių sąnašų atkasamos Jericho sienos. Džimis rodo mums griovio dugne akmenų eiles — tai sienų likučiai iš Mozės laikų!
Gili senovė mane hipnotizuoja. Užėmus žadą, žvelgiu į tuos akmenis, o vaizduotėje jau žygiuoja būriai izraelitų, nešdami auksu apkaustytą Sandoros skrynią ir pūsdami riestus ragus. Tai čia skambėjo ta fantastiška močiutės kantičkose aprašyta "Jerikono triūba”.
Kasinėjimų fone styro raudoni sluoksniuoti kalnai, panašūs į tuos Arizonoje ir Utah. Vienas jų ryškiai išsiskiria savo plokščia, lyg nupjauta viršūne. "Tai Gundymo kalnas”, aiškina Džimis, cituodamas Matą: "Velnias paėmė Jėzų į labai aukštą kalną ir parodė jam visas pasaulio karalystes. .. ir tarė: "Aš visa tai tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane!”
Išvažiuojant iš Jericho, sustojam prie vaisių krautuvėlės. Čia aplink auksines apelsinų piramides kaip vijurkai sukasi murzini arabiukai, pjaustydami vaisius ir už šekelį išsunkdami puodelį sulčių. Niekad neteko ir turbūt neteks gerti kvapesnės, saldesnės ir šviežesnės apelsino sunkos.
Iki kito laiško.
Jūsų Nijolė