ŽAVINGI NIJOLĖS JANKUTĖS KELIONIŲ REPORTAŽAI
“Laiškus lietuviams” skaitau daugelį metų. Skaitau, kaip ir kitus lietuviškus žurnalus, nuo viršelio iki viršelio. Kai turiu kiek atliekamo laiko, parašau vieno kito numerio apžvalgėlę (dažniausiai “Darbininkui”). Aplamai turiniu esu patenkintas ir apžvalgėlėse paaiškinu kodėl. Tik nežinau, ar mano Niujorke išspausdintos pastabos pasiekia Čikagą. Šiuo metu ištisų numerių apžvalgoms neturiu laiko, bet negaliu tylomis praleisti vieno skaitinio, todėl ir rašau redakcijai.
Iki šiol perskaičiau keturis Nijolės Jankutės “Laiškus lietuviams”, išspausdintus liepos-rugpjūčio, rugsėjo, spalio ir lapkričio numeriuose. Tai kelionės reportažai iš Romos, iš Cairo, iš Luxoro-Senųjų Tėbų ir iš Sinajaus dykumos. Skaitydamas nepajutau, kaip su N. Jankute ir pats keliauju. . . Matau apšepusią, purvinai rudą, griūvančią “amžinąją” Romą, kurioje pats du kartus esu buvęs ir prie kiekvieno autorės kritiško žodžio tegaliu tik amen pridėti. Vaikštau deginančiu Cairo asfaltu, iriuosi per rankas bakšišui tiesiančių skurduolių minią, uostau dvokiančio Nilo dumblą. Juntu šiurkščią kupranugario odą ir kietą jo kuprą. Dūstu tvankioje piramidės angoje, tenkindamas smalsumą išvysti faraono kapą. Sinajaus dykumoj trinu smėlio žeidžiamas akis ir spjaudau smulkius grūdelius iš troškulio džiovinamos burnos. Net ir tos humoru pamuštos abstrakčios užuominos apie žmones, dažnai teminint tik jų vardus, daro juos gyvus, konkrečius, įdomius. Trumpai — N. Jankutės reportažai — literatūra pačia gerąja prasme. Man tai įdomiausi keturių minėtų numerių skaitiniai.
Alfonsas Nakas
PATINKA ŠEIMŲ PROBLEMŲ APRAŠYMAI
Laukia manęs nekraustytas stalas ir neišplauti rūbai. Chalatu apsirengus, sėdžiu ir skaitau tik ką gautus “Laiškų lietuviams” (lapkričio numerį). Labai įdomu.
Vytauto Kasniūno rašiniai tokie gyvenimiški, šeimyniški, kur atidengiami gilūs jausmai. Apie jausmus kalbėti man (ir, matau, kitiems) nėra lengva. Nesidalinimas padaro mus atsiskyrėliais ir vienišais žmonėmis, o atvirumas suartina ir stiprina. Skaitydama Vytauto Kasniūno “Šeimą”, aš lyg stip-rėju, matydama, kad aš ne viena su problemomis. Sėkmės Vytautui Kasniūnui toliau rašyti! Skaitysime.
Skaitydama minėtą straipsnį, pamilau Danguolę. Iš aprašymo jaučiu, kad jai trūksta artimų žmonių supratimo. Jos vyras ir sūnus gražiai sugyvena. Duktė Vitalija užaugo taip pat mylinčioje šeimoje. Tad atrodo, kad jie turėtų užtektinai stiprybės suprasti Danguolę.
Jeigu būčiau Vitalija, aš norėčiau sužinoti savo šaknis.
Raminta Marchertienė