MARIJA STANKUS-SAULAITĖ
Šią vasarą su tėvu praleidau namie, t.y. Connecticut valstijoje. Buvo viena proga, kada išgirdau savo tėvų amžiaus žmonių rūpesčius: kas atsitiks, jei susirgsiu — ar vaikai prižiūrės mane? Buvo visokių nuomonių. Vieni sakė, kad vaikų pareiga tėvams bėdoje padėti; kiti sakė, kad vaikai neturi šios pareigos. Mano nuomonė buvo tokia: iš anksto negalime žinoti, ką darysime. Vėliau išgirdau vaiky rūpestį: kas bus, jei tėvai nebegalės vieni gyventi ir susitvarkyti? Tik tada pagalvojau, kad mūsų šeimos padėtis yra ne išimtis, bet bendras mūsų kartos rūpestis.
Mamai mirus, po keturių mėnesių tėvas pergyveno paralyžių ("stroke”). Prieš penkerius metus tai buvo atsitikę lengva forma, ir tėvas "išsikapstė”. Žinojome, kad gali vėl atsitikti. Po mamos ligos ir mirties norėjosi viską pergalvoti, ramiai pagyventi, kol pasidarys lengviau. Visi laikėmės kartu — kartu kovojome, atskirai grūmėmės. Kiekvienas bandė tęsti savo gyvenimą jau be to mylimo asmens. Tėvui susirgus, vėl visas gyvenimas sugriuvo.
Tamsiausias mano savarankiško, suaugusio asmens gyvenimo įvykis buvo tėvui pirmą kartą susirgus. Tai buvo kaip tik Kalėdų metas. Brolis buvo toli. Atrodė, kad patys gyvenimo ramsčiai sulūžo, kad nebebuvo to, kuo rėmėmės. Bet tėvas atsigavo, ir prašvito.
Antrą kartą tėvui susirgus, jau buvo kitaip. Vieno iš tėvų mirtį pergyvenus, visas gyvenimas pasikeičia. Kažkas nebegrąžinamo dingsta. Kito iš tėvų ligą pergyvenant, dar labiau pasikeičia kažkas esminio. Vaikas netenka savo vietos, perimdamas suaugusiojo rolę. Jis turi spręsti, juo remiasi šeima. Vaikas perima tėvų rolę.
Mūsų tėvas neteko visų jėgų. Jis turėjo po truputį išmokti judėti, pasisukti, valgyti; vėliau išmoko nurašyti raides, kartoti žodžius, su lazda vaikščioti, kitiems einant šalia. Pilnas sąmojaus, lengvai ir greitai valdąs žodžius asmuo tapo nebyliu. Dešinę pusę suparaližavus, taip atsitinka — tai vadinasi "aphasia”.
Tėvas turėjo ir turi viską vėl išmokti, ir mes, jo vaikai ir jo dukters vyras, turėjome išmokti visai kitaip gyventi, kitaip apie gyvenimą galvoti. Mes išmokome kitaip kalbėti, kitaip virti, kitaip į laiką žiūrėti.
Galbūt dėl to, kad mamos širdis buvo nestipri ir visada bijojau jos mirties, labai bijojau ligoninių ir ligonių. Bandydavau tai nugalėti, bet nepasisekė. Liga ir mirtis atrodė baisiausi dalykai. Mamos mirtis atvėrė kitą dimensiją, išmokė kitaip mylimo asmens artumą jausti. Tėvui staiga susirgus, reikėjo greitai išmokti susivaldyti, nebebijoti, surasti būdą kiekvieną dieną susitvarkyti, namuose esant ligoniui, netekusiam savo galių. Ir tas ligonis buvo tėvas.
Per kiekvieną sukrėtimą ryškėja Dievo pagalba ir artimų asmenų stiprumas. Kažkaip visi kartu gali surasti tai šeimai išeitį. Kokia ji bus, gal nėra taip svarbu. Svarbu, kad niekas nebūtų nuskriaustas ir kad visi pasidalintų naujo gyvenimo darbais.
Brolis tėvui padėjo pirmaisiais jo ligos mėnesiais. Prižiūrėjo ligoninėje, kartu mokėsi atsigauti ligoninėje. Brolis mums viską siuntė: brošiūras, nurodymus, tos ligos apibūdinimus, kad ir mes suprastume. Bet manau, kad ne viską mums, tuo laiku toli esantiems, sakė. Tik vėliau susigaudžiau, kad buvo daug blogiau, negu maniau, kad brolis labai daug vienas tyliai pakėlė. Vasarą ir aš su tėvu pabuvau. Turėjau kitų rūpesčių, ilgėjaus normalaus šeimos gyvenimo, tad vasara nebuvo šviesi. Palengvėjo, pažįstamų šeimai atvykus. Tada dar tėvo padėtis nebuvo nusistovėjusi. Reikėjo keletą kartų staiga ligoninėn vykti — kiekvieną kartą išsigandus.
Rudenį parsivežėm tėvą į Čikagą. Buvo sunku apsiprasti, surasti gerą pagalbininkę, išmokti susiorganizuoti. Daug kas mums padėjo. Padėjome vienas kitam. Tėvas mums padėjo, būdamas švelnus, kantrus, atlaidus, stengdamasis, ką galėjo, pats padaryti, būti savarankiškesnis.
Šiemet po vasaros, mūsų tvarkai nusistovėjus, jau buvo daug lengviau negu pernai. Dienos metu turime pagalbininkę. Mokame tinkamai virti, klausti, su tėvu vaikščioti. Mokame susikalbėti, tėvui vis labiau kooperuojant, broliui ir mano vyrui vis labiau jį suprantant.
Kartais visiems pasidaro labai sunku. Pagalvoju, kad tėvas atsibudęs nustemba, nebegalėdamas atsikelti, vaikščioti ir senu savo humoru pradėti dieną. Kiekvieną rytą jis turi pasiryžti gyventi ir nepasiduoti. Brolis turi surasti būdų savo tėvą remti ir mums padėti, nors jo paties gyvenimas pilnas kitų rūpesčių bei darbų.
Diena iš dienos keletas dalykų aiškėja. Negalime kitų teisti, kritikuoti jų elgesio, kam nors jų namuose susirgus, nes nežinome, kokios sąlygos. Negalime iš anksto sakyti, kaip elgsimės, gyvenimui pasikeitus, nes to nežinome. Turime tikėti ir tikėtis, kad, kam nors iš šeimos susirgus, kartu galėsime nuspręsti, ką daryti. Turime vieni kitais pasitikėti. Turime ir galime žinoti, kad toje staigioje tamsoje Dievas padės — ne abstrakčiai, bet konkrečia pagalba aiškiai galvoti ir energingai elgtis. «
Nemanau, kad reikia ar naudinga ateitimi rūpintis, bet manau, kad galima apgalvoti ir pergalvoti savo pažiūrą į ligą ir staigų susilpnėjimą. Daug kas bijo ligonių, bijo negalinčių kalbėti ar judėti taip, kaip mes judame, daug kas tiesiog nežino, kaip elgtis prie žmogaus, negalinčio mums įprastu būdu išreikšti džiaugsmo, skausmo ir savo minčių. Tokius dalykus galima išmokti.
Kam nors susirgus, reikia atsiminti, kad šiame krašte yra paramos sergantiems. Nors ji nėra pakankama, bet vis tiek nurodo, kaip elgtis, kaip gyventi ir susiorganizuoti. Turime stengtis, kad žmogus nebūtų vienas, kai jam sunku. Atsiranda gerų žmonių. Mums daug padėjo draugai, kaimynai, skautai.
Turbūt kiekvienas mūsų arba kitam padės, arba pats bus pagalbos reikalingas. Susirgti nereiškia gyvenimą užbaigti. Gyventi su susirgusiu nereiškia nebegyventi. Yra labai sunku ir vieniems, ir kitiems, kurie iš tikrųjų yra viena. Bet kai kuriuos dalykus reikia išmokti, kai kurias baimes reikia nugalėti ir pažiūras pakeisti. Ir ligonis, ir jo namiškiai gali išmokti gyventi drąsiai, nors atrodytų, kad visur aptemę. Ta viltis ir tas pasitikėjimas mus nuo daug ko gali apsaugoti ir daug kam paruošti.