Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
* 1981 m. Lietuvos TSR valstybinės premijos paskirtos trims literatams, dviem muzikams, dviem dailininkams ir vienam teatralui.
Didelio įvertinimo susilaukė poeto Albino Bernoto eilėraščiu knyga "Paglostyk žolę”. Premijuotame rinkiny vyrauja kaimo vaizdai ir žemdirbių buitis. Poetui Leonardui Gutauskui premija paskirta už eilėraščių knygas vaikams: "Juoda žemelė — baltas pyragėlis” ir "Dangaus kalvis perkūnas”. Eilėraščiai pasižymi dorovingumu, tautosakiškumu ir sklandžia bei vaizdinga poetine kalba. Už literatūros bei meno kritikos darbus premiją gavo V. Kubilius.
Kompozitoriui Feliksui Romualdui Bajorui duota premija už sonatą smuikui ir fortepijonui "Prabėgę metai” ir už lietuvių paprastų žmonių dainų ciklą "Auki, auki, žalias berže”. Už muzikos atlikimo meną — Raimondui Katiliui.
Iš dailininkų premija atiteko dailininkei Ramutei Jasudytei už Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto centrinių rūmų ansambliui sukurtus gobelenus: "Broleliai”, "Gulbelė”, "Sesutės”, "Kovos su kryžiuočiais”, "Daina” ir "Lietuva”. Darbai pasižymi tikru paprastumu, nuoširdumu ir tauriu poetiniu skambesiu. Premija antram dailininkui — Stasiui Jusioniui už kaimo vaizdus: "Derlius”, "Sekmadienis”, "Studentų talka kolūkyje”, už portretą "Antanas Strazdas” ir kt.
Valstybinė premija paskirta už trijų tomų svarbų mokslo veikalą "Vilniaus universiteto istorija”. Už šį darbą premijuoti šio istorinio veikalo devyni autoriai.
* Sintautuose kasmet vyksta įprastinė Šakių rajono kalbos ir kultūros diena. Šiemet ji buvo skirta Prano Vaičaičio 105-tosioms gimimo metinėms. Tautosakininke B. Kazlauskienė kalbėjo apie P. Vaičaičio kūrybos ryšius su paprastų žmonių daina. Ji sakė, kad trisdešimt poeto eilėraščių yra virtę paprastų žmonių dainomis. Kai kurios dainos net po keliasdešimt variantų. Tai liudija, koks artimas P. Vaičaitis buvo paprastiems kaimo žmonėms, kurie dar ir šiandien į rankšluosčius įaudžia jo eilėraščių žodžius: "Ar yra tas namelis už kalniuko, kur aš gimiau?”.
Moksleiviai dainavo P. Vaičaičio dainas, o vietos saviveiklininkai šoko šio krašto būdingus šokius. Šventė baigta mintimi, kad šaknys, maitinusios šio krašto žymiausius žmones, gyvos ir šiandien. Jos leidžia gražius ūgius, kaip ir tas ąžuolaitis, kurį pasodino mylimas šio krašto dainius Pranas Vaičaitis.
* "Pergalėje” E. Matuzevičius rašo Kazio Inčiūros 75-tųjų gimimo metinių proga straipsnį, pavadintą "Romantinio polėkio rašytojas”. Šiame straipsnyje jis rašo, kad poetas buvo pakilaus skambaus žodžio, kurio širdis buvo kupina tikros ir didelės meilės poezijai, teatro menui, gėriui ir grožiui, gimtajai žemei, lietuvių paprastų žmonių dvasinės kultūros ištakoms, tiems gyvenimo reiškiniams, kurie padeda teigti pozityvios žmogaus veiklos ir kūrybos prasmę, gyvenimo pažangą.
Dar būdamas vaikas, pamėgo eiliuotus tekstus, paprastų žmonių dainas, pasakas, padavimus. Mažasis Kaziukas greit išmokdavo jam patikusius eilėraščius, juokingas kaimo daineles ir, progai pasitaikius, deklamuodavo namiškiams ir kaimynams. Rašyti ir spausdinti savo kūrybą K. Inčiūra pradėjo dar besimokydamas gimnazijoje. 1928 m. išspausdinta jo pirmoji eilėraščių knyga "Su jaunyste”, vėliau "Tyliųjų saulėlydžių žemėj”, "Padavimai”, "Baltieji raiteliai”. Apsakymų rinkiniai: "Fatima burtininkė”, "Mylinčios moterys”, "Obelys žydi”, romanas "Ant ežerėlio rymojau”.
K. Inčiūra taip pat sukūrė ir scenos veikalu: "Painiava”, "Vincas Kudirka”, "Gimtoji žemė” ir daug kitu. Parašė libretus pirmosioms tautinėms operoms — "Gražinai” ir "Trims talismanams”.
Kauno dramos teatras r 964 m. suvaidino K. Inčiūros pjesę "Žemaitė”. Šis vaidinimas turėjo labai didelį pasisekimą ir buvo išleistas atskiru leidiniu. Vėliau parašė eiliuotą dramą "Eglė, žalčių karalienė”. Ją 1967 m. suvaidino Šiaulių dramos teatras. Parašė eiliuotą dramą — pasaką "Broliai juodvarniai”.
1975 m. vasario mėn. valstybinis jaunimo teatras suvaidino jo poetinę dramą "Gulbės giesmė”.
Visų pirma K. Inčiūra yra poetas. Poetas lyrikas, išaugęs iš lietuvių simbolizmo ir romantizmo ištakų, bet jis kūrybingai ir našiai reiškėsi kaip dramaturgas ir aktorius.
Mirė Kazys Inčiūra 1974 m. lapkričio 30 d. Paskutiniais savo gyvenimo metais K. Inčiūra sunkiai sirgo, bet nenorėjo pasiduoti ligai. Kiek jėgos leido, stengėsi dirbti, rašyti. Nugalėdamas visus negalavimus, ruošė ir tvarkė gana didelės apimties savo poezijos rinktinės rankraštį "Stirnų šaltinis”. Ši rinktinė, papildyta ir šiek tiek pertvarkyta, išspausdinta 1979 m., jau po autoriaus mirties. Šiais metais išeina K. Inčiūros dramaturgijos tomas "Gulbės giesmė”.
* "Tiesa” pirmame puslapyje rašo, kad Kapsuko rajone Želvelės šeimininkų patogumui baigiamas įrengti dvidešimties butų gyvenamasis namas su naujais patogumais. Kiekvienoje virtuvėje šeimininkės turės elektrines viryklas. Namo rūsyje bus įrengtos didelės šaldymo kameros, kurių skyriais naudosis visi namo gyventojai. Šaldytuvuose bus galima išsaugoti žiemai šviežias uogas, ilgiau išsilaikys maisto pirkiniai. Zelvės kolūkio naujove susidomėjo ir kiti rajono ūkiai.
* Panevėžyje kas rudenį suruošiama gamybos įrankių mugė. Į ją yra kviečiami visi respublikos žemdirbiai, o taip pat ir statybininkai, miškininkai, žvejai ir kt. Šiemet dalyvavo ir svečiai iš Maskvos, Gudijos, Ukrainos ir Latvijos.
* Šiaulių rajone jau veikia 16 vaikų darželių, turinčių beveik pusantro tūkstančio vaikų. "Tiesa” jau rašo, kad visuose rajono ūkiuose vienuoliktojo penkmečio pabaigoje veiks nauji vaikų darželiai.
* Alytaus kraštotyros muziejuje atidaryta dailininko Antano Žmuidzinavičiaus darbų paroda. Rodomi 84 paveikslai, kuriuose daugiausia vaizduojamas Dzūkijos kraštas. Kur dailininkas augo, "Saulės” kolūkyje, Balkūnų kaime, įsteigtas jam memorialinis muziejus. Pirmoji dailininko A. Žmuidzinavičiaus paroda buvo surengta 1938 m. Alytuje.
* Radviliškis savo grožiu tapo respublikinio socialistinio lenktyniavimo trečiajame šių metų ketvirtyje nugalėtoju. Jame išasfaltuota nemažai gatvių, sutvarkyta aikštės, pasodinta daug medelių ir krūmų. Įrengti gėlynai. Suremontuota nemažai gyvenamųjų namų bei visuomeninių pastatų. Taip rašo "Tiesa”.
* Už javapjūtės ir kitų žemės ūkio darbų aprašymą laikraščiuose respublikos Žurnalistų sąjunga apdovanojo diplomais rajonų laikraščių redakcijas. Kauno rajono "Komunizmo vėliavos” redaktorę T. Mačiulienę, Klaipėdos rajono "Bangos” redaktorių A. Platužą, Pakruojo rajono "Auksinių varpų" redaktorių G. Šliažą, Rokiškio "Spalio vėliavos” redaktorių A. Paškevičių, Trakų "Spartuolio” redaktorių V. Paškauską.
* Šį mėnesį Lietuvos dailininkų sąjungos valdybos pirmininkas J. Kuzminskis Dailės parodų rūmuose atidarė respublikinę vaizduojamosios dailės parodą. Joje rodoma daugiau kaip 400 tapybos, grafikos ir skulptūros darbų. Čia dailininkai duoda ataskaitą plačiajai visuomenei. Nutapyti gamybos pirmūnų portretai, figūrinės kompozicijos, pramoniniai ir kaimo vaizdai. Paroda rodo, kad menininkai ieško įkvėpimo respublikinio kasdieninio gyvenimo tikrovėje.
* 1981 m. valstybinės literatūros, meno ir architektūros premiją gavo lietuvė Sofija Veiverytė-Lingailienė ir Angelina Banytė. Abi yra Lietuvos paprastų žmonių dailininkės. Jų tapyba buvo ant sienos — "Mūsų kraštas”.
* 1981 m. valstybines mokslo ir technikos premijas laimėjo šie lietuviai: Viktoras Škurba, fizikos ir matematikos mokslo daktaras. Bendrosios ir neorganinės chemijos instituto laboratorijos vedėjas Anatolijus Regelis, fizikos ir matematikos mokslų daktaras. Laboratorijos vedėjas Viktoras Saliukas, kaip pirmaujantis inžinierius.
* Vilniuje spalio 30 d. iškilmingai atidaryti naujieji Dailės instituto rūmai. Į naująjį pastatą persikėlė audinių, grafikos, skulptūros ir vidaus įrengimų specialybės studentai. Viduje erdvu ir iškilminga. Parodų salėje visą laiką bus rodomi studentų darbai: skulptūra, keramika. Ant sienų pakabinti tapybos kūriniai. Lubose įrengtos šviesos taip, kad jas galima nukreipti į norimą kūrinį. Įrengta moderni sporto salė. Pirmame aukšte gamybinės patalpos: audiniai su paprastomis ir sudėtingomis audimo staklėmis. Mezgyklos, siuvyklos, dažymo ir marginimo kambariai. Viršuje numatyta dvylika dirbtuvių dėstytojams.
Rūmai buvo suprojektuoti respublikoje nusipelniusio architekto, Lenino premijos laureato, Vytauto Brėdikio. Rūmai net ir rudens fone iš lauko atrodo įspūdingai. Keramikos plytelės ir sodri ilgalaikių dažų spalva puošia juos iš lauko. Konsolės virš pirmo aukšto susilieja su plačiomis sienomis. Laužytos linijos ties kampais pabrėžia santūrią rūmų plastiką. Jaukūs uždari kiemeliai kupini senamiesčio architektūros dvasios. Vaikščiojant aplink rūmus, prieš akis atsiveria tai seno pastato siena, tai didžiulis medis arba gražus šlaito nuolydis. ("Literatūra ir menas”)
* "Literatūroje ir mene” žurnalistų sąjungos premijų laureatas Juozas Šiupšinskas rašo, kad žurnalisto darbas yra tik įdomus. Brandos atestatus gavę jaunuoliai veržiasi į prekybos, ekonomistų, maisto ir pramonės prekių žinovų, materialinio tiekimo bei agronomų profesijas. Agronomų, zootechnikų, veterinarų, autobusų vairuotojų ir pagaliau net šaltkalvių pragyvenimo galimumai žymiai didesni. Jaunuoliai beldžiasi prekybos ir kulinarijos mokyklas.
Bevartydamas senus leidinius, J. Šiupšinskas atradęs knygutę, išspausdintą Kaune dar prieš Antrąjį pasaulinį karą: "Reikalingos žurnalistui ypatybės ir nusiteikimai". Šioje knygutėje rašoma, kad žurnalistų yra daugybė rūšių: vyriausieji redaktoriai, vietos žinių, feljetonų, politikos, mokslo, užsienio politikos, prekybos ir pramonės, sporto ir t.t. Toliau eina reporteriai, kurie visur bėgioja ir renka žinias bei daro pasikalbėjimus. Korespondentai gyvena kaimuose ir iš ten siunčia pranešimus apie vietos gyvenimą. Žurnalistai turi mokėti greitą rašymą, rašyti rašomąja mašinėle, naudotis šafirografu, kalbėti telefonu ir važiuoti dviračiu. Sustingusios ir apsnūdusios dvasios asmenys netinka būti žurnalistais. Žurnalistas sudomina visuomenę, neleidžia jai apsileisti ir apsnūsti. Turi būti budrus, lankstus, veiklus, nepaperkamas, kupinas kuriamosios dvasios. Žurnalistas turi turėti įgimtą pašaukimą. Kiekvienas žurnalistas turi savo atspalvį. Moka surasti deimantą ant tako, kuriuo jau praėjo šimtas ieškotojų.
Savo straipsnyje J. Šiupšinskas išvardina daugelį šiandieninių Lietuvos žurnalistų ir baigia: "Mes gyvename brandaus socializmo laikotarpiu, savo darbu tarnaujame komunistinei ideologijai ir todėl šiandien dar labiau reikalingi veiklūs, drąsūs, kūrybingi, nepaperkami žurnalistai”.
• Vokietijos katalikai per savo “Caritas” organizaciją remia Lenkijos žmones. Iki rudens Lenkijai įvairaus maisto produktų jau buvo pasiųsta už 3 mil. dolerių. Siuntos ypač nukreipiamos dalinti vaikams, seneliams ir daugiavaikėms šeimoms. Maždaug už tokią pat sumą Lenkijai maisto yra pasiuntusios taip pat Prancūzijos, Šveicarijos, Aust- , rijos, Olandijos katalikų “Caritas” organizacijos.
• Rytų Berlyne tebeleidžiamas katalikų laikraštis “Petrusblatt”, bet jo tiražas negali būti didesnis kaip 25.000 ir visas turi būti siunčiamas paštu, tuo būdu okupantas turi galimybę sulaikyti, jei kas būtų jam priešiško. Rytų Berlyno vyskupas yra kartu ir vakarų Berlyno, taigi — viso miesto vyskupas. Jis gali kas mėnuo 10 dienų praleisti vakarų Berlyne.